- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- I-10807-580/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04330-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Rūta Miliuvienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. M. prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015-07-31 sprendimą Nr. (15/5-11)7U-31 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti jai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Paaiškino, kad Sprendime atsakovas konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog S. M., gimusios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), senelis E. M. (E. M.), gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl S. M. neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir nusprendė neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, nes ji neatitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo Europos Sąjungoje išdavimo pagrindo.
Pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2014-05-08 pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pagal ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovui buvo pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis E. M. iki 1940-06-15 gyveno Lietuvos Respublikoje ir turėjo Lietuvos pilietybę. Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos 1942-07-25 pažymėjime nurodyta, kad E. J. M. tautybė – lenkas, pilietybė – Lietuvos, gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) girininkijoje eina darbų prižiūrėtojo pareigas nuo 1942-03-16. Šis pažymėjimas išduotas pagal 1942-05-07 Darbo ir Soc. Reikalų Generalinio Tarėjo potvarkį. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-02 pažymoje Nr. R4-1308 nurodyta, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojų T. P. – E. M. buto–ūkio lape įrašyti: T. P., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), žemdirbys; žmona P. P., gimusi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), žemdirbė; dukra L. P., gimusi (duomenys neskelbtini), dukra S. P., gimusi (duomenys neskelbtini); E. M., (duomenys neskelbtini), šeimos galva, girininko padėjėjas, šeimininkas su samdiniais; duktė I. M., gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bedarbė; visi šeimos nariai lenkų tautybės. Sprendime pažymėta, kad nėra pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad minėtas asmuo nuo seno gyveno Lietuvoje. Atsakovas visiškai nevertino įsiteisėjusio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004-05-31 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04, kuriame nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad S. M. senelis E. J. M. iki 1940-06-15 gyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškimo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. J. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, teismas nutraukė, motyvuodamas tuo, kad pagal Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 6 dalį, šio klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas teismo kompetencijai. Įvertinus minėtus dokumentus, akivaizdu, kad S. M. senelis iki 1940-06-15 ir po šios datos gyveno dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1942-07-25 pažymėjime Nr. 6 net tiesiogiai nurodyta, kad jis buvo Lietuvos pilietis.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas 2014-09-09 jau buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/5-11)7U-25 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei S. M.“, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-12-15 sprendimu šį Migracijos departamento sprendimą panaikino, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti S. M. 2014-05-08 prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-03-31 nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Migracijos departamentas, nepaisydamas šių procesinių sprendimų, šiurkščiai pažeidė Viešojo administravimo įstatymo normas.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą S. M. bei jos atstovui buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta pareiškėjai ir jos atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsniu, 38 straipsnio 6 dalimi, ĮUTP 55 straipsnio 2 dalimi, Pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2013-04-03 nutarimu Nr. 280, 18 punktu, Vyriausybės 2011-03-16 nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 punktu, atsižvelgus į ĮUTP 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus. Sprendime konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis E. M. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovas įvertino pareiškėjos skunde nurodytus dokumentus ir juos pripažino nepakankamais pilietybei įrodyti. Pažymėjo, kad Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos pažymėjimas Nr. 6 buvo išduotas 1942-07-25, t. y. praėjus daugiau kaip 2 metams po 1940-06-15, kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Pažymėjimas išduotas Vokietijos okupacinio režimo metais, o jo paskirtis buvo patvirtinti, kad E. J. M. dirba (duomenys neskelbtini) girininkijoje ir nuo 1942-03-16 eina darbų prižiūrėtojo pareigas, o ne patvirtinti asmens pilietybę. 2014-09-02 pažymoje Nr. R4-1308 ir 2015-06-29 rašte Nr. R4-847, prie kurių pridėta Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose esančio (duomenys neskelbtini) gyventojų T. P. ir E. M. buto–ūkio lapo Nr. 21 kopija, nenurodyti dokumentai, kurie patvirtintų E. M. iki 1940-06-15 turėtą pilietybę ar dokumentai (duomenys) apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-06-26 rašte Nr. R4-844, nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, jog E. J. M. iki 1940-06-15 gyveno (duomenys neskelbtini) bei dokumentų apie išduotus vidaus ar užsienio pasus, dokumentų pasams gauti nerasta. Kauno apskrities archyvo 2015-06-25 rašte Nr.V10-1510 nurodyta, kad archyve saugomuose 1919–1940 metų Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie E. J. M. ir jo tėvus nerasta. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2015-06-26 rašte Nr. P6-1342/P10-1939 pažymėta, kad 1941–1946 m. (duomenys neskelbtini)civilinės būklės santuokos aktų įrašų knygose apie E. M. ir I. Z. santuoką duomenų nerasta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004-05-31 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-205-10/04 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad E. J. M. iki 1940-06-15 gyveno Lietuvos Respublikoje. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919-01-09, 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2004-05-31 sprendime nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. M. tėvai ir seneliai iš seno gyveno Lietuvoje.
Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939-10-27, 3 straipsnyje nustatyta, kad Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną 1920-07-12 buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šio įstatymo 3 straipsnis 1940-05-03 buvo pakeistas jį papildant nuostata, kad taip pat Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie iki 1914-08-01 bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920-08-06 ir 1939-10-27 gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920-08-06 ir 1939-10-27 toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004-05-31 sprendime nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, patvirtinantis E. J. M. gyvenamąją vietą, nekilnojamąjį turtą ar darbą Vilniaus mieste ar jo srityje nurodytomis datomis. E. J. M. 1978-05-17 pareiškime išduoti pasą nurodyta, kad jis 1939-03-19 Varšuvoje susituokė su I. Z.. I. M. 1978-05-01 pareiškime išduoti pasą nurodyta, kad ji su E. I. M. susituokė Varšuvoje, o ne Vilniaus mieste ar jo srityje.
Pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys, jog asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, įtvirtinti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, jų pareiškėja nepateikė. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodyti papildomi dokumentai – dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Nors dokumentų sąrašas nėra baigtinis ir gali būti pateikiami įvairūs dokumentai, tačiau jie pripažįstami pakankamais tik jeigu pagal savo pobūdį ir juose nurodytus duomenis gali patvirtinti asmens iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Jeigu Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, buvo priimtas išnagrinėjus visus pateiktus dokumentus, papildomai kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą pozicija.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-07-31 sprendimo Nr. (15/5-11)7U-31, kuriame konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl ji neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir nuspręsta S. M. neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovą išduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad S. M. 2014-05-08 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (b. l. 37, 38–41). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2014-05-12 raštu Nr. 10-27-S-4770 šį pareiškėjos prašymą persiuntė Migracijos departamentui (b. l. 52). Atsakovas 2014-08-19 raštu Nr. (Į5/3-4)10K-36660 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl turimų dokumentų apie pareiškėjos senelio E. I. M. iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ar išduotą Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasą (b. l. 54). Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsakovui pateikė 2014-09-02 pažymą Nr. R4-1308 „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodė, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojų T. P. – E. M. buto–ūkio lape įrašyti: T. P., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), žemdirbys; žmona P. P., gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), žemdirbė; dukra L. P., gimusi (duomenys neskelbtini)., dukra S. P., gimusi (duomenys neskelbtini); E. M., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), šeimos galva, girininko padėjėjas, šeimininkas su samdiniais, duktė I. M, gimusi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), bedarbė; visi šeimos nariai lenkų tautybės (pavardės, vardai, gimimo metai, kaimo pavadinimas, santykis su šeimos galva – taip dokumente). Pažymėta, kad pagal pateiktus duomenis, daugiau žinių, patvirtinančių, jog E. (E.) M. (M.) gyveno (duomenys neskelbtini), dokumentų, kad E. I. M., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), bei dokumentų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą neperduoti saugoti (b. l. 55).
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2014-05-08 prašymą bei įvertinęs prie jo pridėtus dokumentus, 2014-09-09 sprendime Nr. (15-5-11)7U-25 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei S. M.“ konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis E. M., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl S. M. neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir nuspręsta neišduoti jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, nes ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo Europos Sąjungoje išdavimo pagrindo (b. l. 63–65). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-12-15 sprendime administracinėje byloje Nr. I-9996-244/2014 minėtą Migracijos departamento 2014-09-09 sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti S. M. 2014-05-08 prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2014-09-09 sprendimas Nr. (15/5-11)7U-25 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (b. l. 22–26). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-03-31 nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-12-15 sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 18–21).
Atsakovas, 2015-07-31 sprendime Nr. (15/5-11)7U-31 konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl ji neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir nusprendė S. M. neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, kadangi ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo pagrindo (b. l. 97–101).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios leidimą nuolat gyventi išdavimą, 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445, 15.1 punktą, ĮUTP 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą patvirtina: 1) dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje; 2) dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose nesutampa su asmens duomenimis kelionės dokumente.
Pareiškėja nėra pateikusi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų, todėl byloje spręstinas klausimas tik dėl dokumentų pakankamumo pagal to paties straipsnio 5 dalį, t. y. kad asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Iš administracinėje byloje esančio Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004-05-31 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04 matyti, kad teismas pripažino juridinę reikšmę turintį faktą, jog E. I. M. iki 1940-06-15 gyveno Lietuvos Respublikoje, o bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. M. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, nutraukė, kadangi nesilaikyta tuo metu galiojusio 2002-09-17 priimto Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos kreiptis į Prezidento sudarytą Pilietybės reikalų komisiją dėl išvadų, jeigu asmenys negali nustatyta tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos pilietybę (b. l. 48–51). Nustatyta, kad Migracijos departamentas kreipėsi į Pilietybės reikalų komisiją ir jam buvo rekomenduota pareiškėjos motiną J. M. laikyti neatitinkančia Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto reikalavimų, kadangi ji neįrodė turėtos pilietybės iki 1940-06-15 (b. l. 67).
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui 2004-05-31 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog E. I. M. iki 1940-06-15 gyveno Lietuvos Respublikoje, ši aplinkybė negali būti ginčijama ir yra svarbi Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalies prasme.
Pareiškėja prie 2014-05-08 prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi senelio E. M. iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikė 1942-07-25 Miškų departamento Rudininkų miškų urėdijos pažymėjimo Nr. 6 kopiją (b. l. 47). Šiame pažymėjime nurodyta, kad E. J. M., gimęs (duomenys neskelbtini), vedęs, tautybė – lenkas, pilietybė – Lietuvos, gyvenantis (duomenys neskelbtini), tikrai dirba (duomenys neskelbtini) girininkijoje ir eina darbų prižiūrėtojo pareigas Valstybinių miškų tarnyboje nuo 1942-03-16. Pažymėjimas išduotas pagal Darbo ir Soc. Reikalų Generalinio Tarėjo 1942 m. gegužės mėnesio potvarkį. Iš Miškų departamento Rudininkų miškų urėdijos pažymėjimo Nr. 6 matyti, kad jis buvo skirtas patvirtinti, jog E. J. M. tikrai dirba (duomenys neskelbtini) girininkijoje ir eina darbų prižiūrėtojo pareigas. Nors šiame dokumente nurodyta E. J. M. tautybė bei pilietybė.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-02 pažymoje Nr. R4-1308 „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“ bei 2015-06-29 rašte Nr. R4-847, prie kurio pridėta Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose esančio (duomenys neskelbtini) gyventojų T. P. ir E. M. buto ūkio lapo Nr. 21 kopija (b. l. 75, 76–78) pateikta informacija apie nuolatinius buto ūkio gyventojus, jų gimimo datas bei vietas, šeiminę padėtį, religiją, tautybę, kalbą, išsimokslinimą bei darbą. Asmenų pilietybės šiuose dokumentuose nenurodytos.
Šie du dokumentai patvirtina, kad neilgai trukus po 1940-06-15, pareiškėjas gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamentas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Kauno apskrities archyvo ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo negavo jokių duomenų, kurie patvirtintų E. J. M. iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Kauno apskrities archyvas 2015-06-25 rašte Nr. V10-1510 nurodė, kad archyve saugomose 1919–1940 m. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie E. J. M. ir jo tėvus pagal pateiktus duomenis nerasta (b. l. 81). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2015-06-26 rašte Nr. R4-844 pažymėta, kad pagal pateiktus duomenis, dokumentų, patvirtinančių, jog E. J. M., F. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jo tėvas F. M. ir motina M. Ž. iki 1940-06-15 gyveno Kauno mieste, bei dokumentų apie minėtiems asmenims išduotas vidaus ar užsienio pasus, dokumentų pasams gauti, archyve saugomose fonduose nerasta (b. l. 79). Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyrius 2015-06-26 rašte Nr. P6-1342/P10-1939 nurodė, kad 1941–1946 m. (duomenys neskelbtini) civilinės būklės santuokos aktų įrašų knygose apie E. M. ir I. Z. santuoką duomenų nerasta (b. l. 85). Prašymuose pakeisti pasus (b. l. 92-95) nurodyta, kad E. M. ir I. M. susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjos seneliai minėtuose prašymuose nurodo, kad kitos pilietybės neturėjo, o I. M. papildomai pabrėžia, kad neturėjo Lenkijos pilietybės.
Migracijos departamentas 2005-11-23 sprendime Nr. (15/3-4)-8P-3027 „Dėl J. M. Lietuvos Respublikos pilietybės“ nusprendė nepripažinti S. M. motinos J. M., gimusios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliete, kadangi nepakako dokumentų tėvo E. M., gimusio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti (b. l. 56–57). Sprendimas priimtas remiantis Pilietybės reikalų komisijos išvada, konstatavus, kad neįrodyta jog E. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15.
Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę, priimto 1919-01-09 Ministerių Kabineto posėdyje, 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Kadangi nėra duomenų apie pareiškėjos senelio tėvų pilietybę, negalima teigti, jog E. M. galėjo būti laikomas nuo seno gyvenančiu Lietuvoje.
Atsižvelgiant į 1942 metais nurodomą E. M. gyvenamąją vietą Vilniaus krašte, aktualus teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta pilietybės įgijimo tvarka po Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvos Respublikai. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, priimto 1939-10-27, 3 straipsnį, Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920-07-12 Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šio įstatymo 3 straipsnis 1940-05-03 buvo pakeistas jį papildant nuostata, kad taip pat Lietuvos piliečiais buvo laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie iki 1914-08-01 bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920-08-06 ir 1939-10-27 gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920-08-06 ir 1939-10-27 toje srityje turėjo gyvenamąją vietą. Tai, rodo, jog E. M., gyvendamas Vilniaus krašte, galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu, jei jis šiame krašte būtų nurodytu laikotarpiu gyvenęs ne mažiau kaip penkerius metus. Iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004-05-31 sprendimo matyti, kad teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai, kurie parodė, jog pareiškėjos senelis gyveno Vilniaus krašte (duomenys neskelbtini). Liudytoja A. P. teismo posėdyje parodė, kad pareiškėjos tėvus pažinojo asmeniškai nuo 1950 metų, o jos vyras pažinojo iš anksčiau, nes abu buvo gimę (duomenys neskelbtini). Liudytoja V. Z. parodė, kad ji gimusi (duomenys neskelbtini) ir vaikystės metais dažnai iki karo lankydavosi (duomenys neskelbtini) pas gimines. Tuo metu (duomenys neskelbtini) gyveno ir dirbo mokytojais pareiškėjos J. M. tėvai. Kiek metų E. M. galėjo gyventi (duomenys neskelbtini) teisme nebuvo aiškinamasi, todėl ši aplinkybė nėra nustatyta.
Nagrinėjant pareiškėjos prašymą surinkti dokumentai leidžia konstatuoti, kad pareiškėjos senelis iki 1940-06-15 gyveno Lietuvoje. Duomenų apie tai, kad E. M. galėjo turėti Lietuvos pilietybę Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pagrindu, nėra, nes nenustatyta jog jo protėviai gyveno Lietuvoje. Pilietybės įgijimui pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą buvo reikalinga išgyventi ne mažiau kaip penkerius metus. Surinkti dokumentai nepatvirtina, kad E. M. gyveno Vilniaus krašte daugiau nei penkerius metus. Taigi, vien gyvenimo Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15 faktas negali patvirtinti, jog E. M. turėjo teisę pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Daroma išvada, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, kad ji yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė ir yra nepakankami Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalies prasme. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį pateikiami dokumentai turi būti tokie, kurie rodytų, jog asmuo pagal gyvenimo aplinkybes turėjo būti Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje nagrinėjami atveju dokumentai patvirtina tik prielaidą, kad pareiškėjos senelis galėjo būti Lietuvos Respublikos pilietis.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Pareiškėja turi galimybę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam asmeniui (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis). Taigi, jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Prašomas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2015-07-31 sprendimas Nr. (15/5-11)7U-31 yra išsamus ir pagrįstas, pareiškėja galėjo ir turėjo suvokti jo faktinius bei teisinius pagrindus, priėmimo motyvus.
Konstatavęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog S. M. neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bei vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai nusprendė S. M. neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Atsakovo 2015-07-31 sprendimas Nr. (15/5-11)7U-31 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Pripažinus Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą jai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. S. M. skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.