- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-15
- Bylos Nr.
- I-9996-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04338-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas, Liudmila Zaborovska (pran.)
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Eduardas Kudriavcevas
- Kategorijos
- 3.5Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Jolantos Malijauskienės ir Henriko Sadausko, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Eduardui Kudriavcevui, atsakovės atstovei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. (S. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. M. skunde (b. l. 1-2) prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (15/5-11)7U-25; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti Rusijos Federacijos pilietei S. M. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad ginčijamu sprendimu jai buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES), kadangi nėra duomenų apie tai, kad jos senelis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovas, svarstydamas prašymą, netinkamai vertino pateiktus dokumentus ar iš viso jų nevertino, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas spręsdamas klausimą dėl jos motinos pripažinimo Lietuvos Respublikos piliete, nevertino jos nurodytų dokumentų, t. y. Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos 1942-07-25 išduoto pažymėjimo Nr. 6 ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-02 pažymos Nr. R4-1308. Atsakovui kartu su prašymu buvo pateiktas ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2025-10/04, kuriuo teismas iš dalies tenkino jos pareiškimą: pripažino juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis E. I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvos Respublikoje, o pareiškimą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. I. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę nutraukė, motyvuodamas, kad pagal Pilietybės įstatymo 27 str. 6 d. šio klausimo nagrinėjimas nėra priskirtas teismo kompetencijai. Ginčijamame sprendime tarp vertinamų dokumentų šis teismo sprendimas nėra paminėtas, todėl mano, kad atsakovas šio dokumento nevertino. Atsakovui pateiktų dokumentų turinys patvirtina, kad jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. ir po šios datos gyveno dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1942-07-25 išduotame pažymėjime Nr. 6 tiesiogiai nurodyta, kad jis buvo Lietuvos pilietis, taigi jos senelis E. M. (E. M.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, todėl prašymas dėl leidimo nuolat gyventi turėjo būti patenkintas. Pateikti dokumentai patvirtina, kad senelis E. M. (E. M.) gyveno Vilniaus krašte, kuris 1920 - 1939 metais buvo okupuotas Lenkijos. Lietuvos pilietybės turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinantys įrodymai (jų leistinumo prasme) įstatymo nėra ribojami. Atsakovui pateikti ir šiame skunde nurodyti dokumentai laikytini kitais dokumentais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, todėl atsakovui buvo pateikta pakankamai duomenų apie tai, kad jos senelis E. M. (E. M.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 15-17) į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, išvardinti 2010 m. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis E. M. (E. M.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimas neturi įrodomosios vertės, kadangi byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, nutraukta, kadangi buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nustatytos tvarkos kreiptis į Lietuvos Respublikos Prezidento sudarytą Pilietybės reikalų komisiją dėl išvadų, jeigu asmenys negali nustatyta tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba lietuvių kilmę. Pareiškėjos motinos J. M. pilietybės klausimas buvo svarstytas Pilietybės reikalų komisijoje, kuri rekomendavo laikyti, kad J. M. neatitinka 2002 m. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto reikalavimų, kadangi neįrodė turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės reikalų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. posėdžio protokolas Nr. 4K-10). Vadovaudamasis Pilietybės įstatymo nuostatomis ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos 2005 m. rugsėjo 29 d. išvadą, Migracijos departamentas nusprendė nepripažinti J. M. Lietuvos Respublikos piliete, kadangi nepakanka dokumentų tėvo (E. M.) turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti (Migracijos departamento 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. (15/3-4)-8P-3027, kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka). Migracijos departamento 2005 m. lapkričio 23 d. sprendimas minimas ir ginčijamame sprendime, taigi, buvo sistemiškai įvertinti visi susiję dokumentai, tarp jų - ir galutinis (ne tarpinis) sprendimas dėl pareiškėjos motinos pilietybės, kuriame nurodyta, kad nepakanka dokumentų E. M. turėtai Lietuvos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. įrodyti. Vien tik formalus Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. sprendimo nepaminėjimas ginčijamame sprendime neleidžia daryti išvados, kad Migracijos departamentas šio dokumento nenagrinėjo. Pareiškėjos pateikti dokumentai, taip pat Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. R4-1308 nepatvirtina, kad E. M., jo tėvai ar seneliai iš seno gyveno Lietuvoje. Visų pateiktų dokumentų sudarymo datos - po 1940 m. birželio 15 d., šiuose dokumentuose nėra minimi E. M. tėvai ar seneliai, taip pat juose nėra duomenų apie E. M. Lietuvos pilietybę 1940 m. birželio 15 d. Ginčijamas sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visus pareiškėjos pateiktus dokumentus, susijusius dokumentus saugomus Migracijos departamente, be to, buvo papildomai kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie E. M. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tik nustačius, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad E. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytų dokumentų, o pagal to paties straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (15/5-11)7U-25 atsisakyti išduoti Rusijos Federacijos pilietei S. M. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. gegužės 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, gimimo liudijimo kopiją, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. P5-403/P10-1218, Gyventojų registro tarnybos 2004 m. gegužės 18 d. pažymą Nr. (29)450-636, Miškų departamento 1942 m. liepos 25 d. pažymėjimą (b. l. 19-32).
Migracijos valdyba 2014-05-12 raštu Nr. 10-27-S-47770 pareiškėjos prašymą persiuntė Migracijos departamentui (b. l. 33).
Migracijos departamentas 2014-08-19 raštu Nr. (Į5/34)10K-36660 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl turimų duomenų apie S. M. senelio E. I. M. iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, ar išduotą Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasą (b. l. 35).
Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2014-09-02 pažymą Nr. R4-1308 „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodyta, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojų P. S. - M. E. buto-ūkio lape įrašyti: P. S., g. 1898 m. Ukrainoje, Tučoje, žemdirbys; žmona P. P., g. 1898 m. (duomenys neskelbtini)., žemdirbė; dukra P. L., g. 1930 m., dukra P. S., g. 1933 m.; M. E., g. Kaune, šeimos galva, girininko padėjėjas, šeimininkas su samdiniais; duktė M. I., g. 1908 m., Rusijoje, Kaukaze, Tiflis, bedarbė; visi šeimos nariai lenkų tautybės (pavardės, vardai, gimimo metai, kaimo pavadinimas, santykis su šeimos galva - taip dokumente). Archyvas taip pat informavo, kad daugiau duomenų neturi. Paaiškino, kad Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti (b. l. 36).
2014 m. rugsėjo 9 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsniu, 38 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau -Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 55 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 18 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 314 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1.1 papunkčiu, atsižvelgdamas į Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus, konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis E. M. (E. M.), gim. 1897 m. sausio 1 d. Kaune, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėja neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir nusprendė neišduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, nes ji neatitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (b. l. 44-46).
Pareiškėja nesutinka su sprendimu, savo poziciją grindžia, kad sprendimas priimtas atsakovui netinkamai vertinant, galimai visai nevertinant visų jos pateiktų dokumentų.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka;
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi - dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą.
Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau - Aprašas), 15.1.1, 15.1.2 ir 15.1.3 papunkčius Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą patvirtina dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje; dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis; vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nesutampa su asmens duomenimis užsieniečio kelionės dokumente.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis; Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis), kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15.
Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėja kartu su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikė senelio E. M. iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pažymėjimą Nr. 6, išduotą 1942-07-25 Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos E. J. M., gim. 1897-01-01, kuriame nurodyta, kad E. J. M. pilietybė - Lietuvos, gyvena (duomenys neskelbtini), tikrai dirba Visinčios girininkijoje ir eina darbų prižiūrėtojo pareigas, kad valstybinių miškų tarnyboje - nuo 1942-03-16 (b. l. 28). Taip pat buvo pateikta ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-02 pažymą Nr. R4-1308 „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodyta, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojų P. S. - M. E. buto-ūkio lape įrašyti: P. S., g. 1898 m. Ukrainoje, Tučoje, žemdirbys; žmona P. P., g. 1898 m. (duomenys neskelbtini) vis., žemdirbė; dukra P. L., g. 1930 m., dukra P. S., g. 1933 m.; M. E., g. Kaune, šeimos galva, girininko padėjėjas, šeimininkas su samdiniais; duktė M. I., g. 1908 m., Rusijoje, Kaukaze, Tiflis, bedarbė; visi šeimos nariai lenkų tautybės (pavardės, vardai, gimimo metai, kaimo pavadinimas, santykis su šeimos galva - taip dokumente).
Kaip minėta, pagal Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d. 4 p. 4. dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pareiškėja pateikė atsakovui pažymėjimą Nr. 6, išduotą 1942-07-25 Miškų departamento Rūdininkų miškų urėdijos E. J. M., gim. 1897-01-01, kuriame nurodyta, kad E. J. M. pilietybė - Lietuvos, tačiau atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl šis pažymėjimas negali patvirtinti E. M. pilietybės.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. (15/5-11)7U-25 taip pat nenurodyta jokių motyvų dėl Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014-09-02 pažymos Nr. R4-1308 „Apie E. M. gyvenimą Lietuvoje“ vertinimo.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis objektyvumo (administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs), proporcingumo (administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus), nepiktnaudžiavimo valdžia (viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų) principais, o VAĮ 8 str. 1 dalis reikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Tokie patys reikalavimai yra taikomi ir viešojo administravimo subjektų priimamiems administraciniams sprendimams. Skundžiamas sprendimas šių reikalavimų neatitinka, todėl turi būti panaikintas ABTĮ 89 str. 1 d. 1 bei 3 punktuose nurodytais pagrindais.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. (15/5-11)7U-25 naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos S. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (15/5-11)7U-25 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos S. M. 2014 m. gegužės 8 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.