Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-159-317/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-24
Bylos Nr.: 1A-159-317/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23705-2019-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Jaliniauskas, Svetlana Jurgaitienė, Valdas Vitunskas
Nuteistasis: A. M.
Nukentėjusysis: G. R.
Advokatai: Singrida Samoškienė

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
1.2.9.6.2Vaiko nugirdymas (BK 161 str. 2 d.)
1.2.20.3.1Poveikis liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui, susijęs su ikiteisminiu tyrimu, teismu arba Tarptautiniu baudžiamuoju teismu ar kita tarptautine teismine institucija (BK 233 str. 1 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-159-317/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23705-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 1.2.9.6.2; 1.2.20.3.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,dalyvaujant prokurorei Sigitai Blum,nuteistajam A. M., jo gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 161 straipsnio 2 dalyje (2 epizodai), 140 straipsnio 2 dalyje (4 epizodai), 233 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

- pagal BK 161 straipsnio 2 dalį (2019 m. birželio 6 d. nepilnametės nugirdymas) – 30 parų arešto bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. birželio 6 d. fizinis smurtas prieš G. R. ir V. R.) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 161 straipsnio 2 dalį (2019 m. lapkričio 16 d. nepilnametės nugirdymas) – 30 parų arešto bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. lapkričio 16 d. fizinis smurtas prieš G. R. ir V. R.) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. gruodžio 31 d. smurtas V. R. ir G. R. atžvilgiu) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (poveikis nukentėjusiajai G. R.) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 28 d. smurtas G. R. ir V. R. atžvilgiu) – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 4 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. M. paskirta subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėta Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sulaikius A. M..

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas A. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. birželio 6 d. 23.36 val. iki 2019 m. birželio 7 d. 11.44 val., nuo 2019 m. lapkričio 16 d. 22.45 val. iki 2019 m. lapkričio 18 d. 13.40 val., nuo 2019 m. gruodžio 31 d. 21.40 val. iki 2020 m. sausio 2 d. 10.44 val., nuo 2020 m. kovo 28 d. 18.40 val. iki 2020 m. kovo 30 d. ir 2020 m. kovo 30 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., viso 37 dienos.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. M. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteista 89,21 Eur žalai atlyginti.

A. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti – panaikinti, asmens tapatybės kortelę grąžinti A. M., kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą – pratęsti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M.:

1.1. pagal BK 161 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. birželio 6 d. apie 21.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nugirdė vaiką – savo sugyventinės V. R. nepilnametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent: žinodamas, kad G. R. gim. (duomenys neskelbtini) yra nepilnametė, siūlydamas ir pats gerdamas kartu su ja alkoholinius gėrimus, vartodamas psichinę prievartą, griežtu tonu sakydamas, „jei negersi, bus blogai”, dėl ko G. R. išgėrė jai siūlytas 6-7 stiklines alaus ir nuo išgerto alkoholio kiekio apsvaigo, ir G. R. buvo nustatytas 2,7 promilės girtumas.

1.2. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2019 m. birželio 6 d. apie 22.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare - sugyventine V. R. metu, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį sėdinčiai nukentėjusiajai V. R. į kairę veido pusę, ko pasėkoje ji griuvo ant kairio šono ir griūdama į grindis susimušė kairį šoną, kairę alkūnę bei prasiskėlė kairį antakį, tuo padarydamas kraujosruvą kairės akies vokuose, odos pažeidimą kairio antakio srityje, kraujosruvą kairės alkūnės srityje, tuo sukėlė nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą; toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, A. M. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios nepilnametės G. R., gim. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, o būtent: G. R. ginant savo motiną nukentėjusiąją V. R. nuo jo naudojamo fizinio smurto, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai G. R. į nosį, tuo padarydamas nubrozdinimą nosies srityje, tai yra sukėlė nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

1.3. pagal BK 161 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. lapkričio 16 d. apie 21.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nugirdė vaiką – savo sugyventinės V. R. nepilnametę dukrą G. R., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent: žinodamas, kad G. R., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, siūlydamas ir pats gerdamas kartu su ja alkoholinius gėrimus, vartodamas psichinę prievartą, pasakydamas, „jei negersi, bus liūdna”, dėl ko G. R. nuo išgerto alkoholio kiekio apsvaigo ir jai buvo nustatytas 2,89 promilės girtumas.

1.4. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2019 m. lapkričio 16 d. apie 21.40 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare – sugyventinės V. R. dukra G. R. metu, ją pastūmė rankomis į krūtinę, po ko, ji nukrito ant grindų ir gulinčiai vieną kartą koja spyrė į veido sritį, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairės ausies srityje, dešinio žando srityje, tuo sukėlė nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą; toliau A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, panaudojo fizinį smurtą sugyventinės V. R. atžvilgiu, o būtent: nukentėjusiajai V. R. ginant savo dukrą nukentėjusiąją G. R. nuo jo naudojamo fizinio smurto, jis tyčia ranka sudavė vieną smūgį į V. R. nosį, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, tai yra sukėlė nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

1.5. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2019 m. gruodžio 31 d. apie 21 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare – sugyventinės V. R. dukra G. R. metu, tyčia sudavė kumščiu jai vieną smūgį į nosį, tuo padarydamas kraujosruvą nosies nugarėlėje, tuo sukėlė nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

1.6. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2020 m. sausio 15 d., tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, primygtinai reikalaudamas nukentėjusiosios G. R. duoti parodymus apie tai, kad jis (A. M.) nesmurtavo prieš G. R., taip ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-23705-19 metu, siekė paveikti nukentėjusiąją G. R. duoti melagingus parodymus.

1.7. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, o būtent: 2020 m. kovo 28 d. apie 18 val. ant kalno šlaito, esančio prie daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare – sugyventine V. R. bei jos dukra G. R. metu, tyčia delnu sudavė vieną smūgį G. R. į nosį bei vieną smūgį kumščiu į jos pilvą, bei G. R. bėgant nuo jo (A. M.), ją pasivijęs rankomis pastūmė į dešinį šoną, ko pasėkoje G. R. kairiu šonu krito į augančias egles prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), taip padarydamas jai odos nubrozdinimą kairėje veido pusėje, tuo sukėlė nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą; toliau tęsdamas nusikalstamą veiką A. M. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios V. R. atžvilgiu, o būtent: V. R. ginant savo dukrą nukentėjusiąją G. R. nuo jo naudojamo fizinio smurto, sudavė vieną smūgį delnu nukentėjusiajai V. R. į kairę veido pusę, tuo sukėlė nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį pagal BK 161 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį išteisinti.

2.1. Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas byloje atliktas nepilnai - neatlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, o bylą nagrinėjęs teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį. Teismas įrodymus vertino tendencingai, tik jį kaltinančiu aspektu, priimdamas nuosprendį rėmėsi prielaidomis, nes tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra. Anot nuteistojo, V. R. su G. R. dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, būdamos apsvaigusios konfliktuodavo tarpusavyje, vartodavo fizinį smurtą viena kitos atžvilgiu. Gindamas G. R. nuo ją mušančios motinos V. R., jis yra vieną kartą rankos plaštaka sudavęs V. R. per veidą, tačiau dėl šios veikos pagrindo jį traukti baudžiamojon atsakomybėn nėra, kadangi buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Nuosprendyje nurodytomis datomis ir aplinkybėmis nėra tyčia sudavęs smūgių rankomis ar kojomis V. R. ir G. R., jų atžvilgiu fizinio smurto nevartojo. Nėra nugirdęs nepilnametės G. R., vertęs ją vartoti alkoholinius gėrimus. G. R. gerdavo su motina, grįždavo girta į namus ir iš miesto. Taip pat nėra reikalavęs, kad G. R. duotų melagingus parodymus apie tai, kad jis nevartojo fizinio smurto jos atžvilgiu. Yra tik siuntęs žinutes telefonu, kad G. R. ir V. R. nemeluotų, sakytų tiesą ikiteisminio tyrimo pareigūnui.

2.2. Apelianto nuomone, teisme apklaustų liudytojų parodymai neįrodo jo kaltės, nes jie įvykių nematė. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme konstatuoti prieštaravimai tarp V. R., G. R. ir jo parodymų dėl esminių inkriminuotų nusikalstamų aplinkybių nepanaikinti. Nukentėjusios pagal savo procesinę padėtį yra proceso dalyvės, suinteresuotos bylos baigtimi, todėl yra pagrindas manyti, kad jos jį apkalba. Be to, bendrą gyvenimą su V. R. teko nutraukti dėl jos konfliktiško charakterio, ūmaus būdo, kildavusių konfliktų. Šiuo metu jų santykiai blogi, ji gyvena su kitu vyru. V. R., duodama neteisingus jį kaltinančius parodymus, jį apkalba.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio padavė tik nuteistasis A. M., kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino tendencingai, ignoruodamas jį teisinančius parodymus, jo kaltę grindė prielaidomis ir jį melagingai apkalbėti suinteresuotų nukentėjusiųjų parodymais.

6. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuojamas BPK 20 straipsnyje. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje apylinkės teismas išskyrė kiekvieną iš A. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuosekliai išdėstė įrodymus, susijusius su kiekviena iš jų, pateikė išsamią jų analizę, nurodydamas kuriais iš jų grindžia apelianto kaltę dėl konkretaus epizodo, o kuriuos vertina kritiškai ir jais nesivadovauja, pateikdamas aiškius tokio sprendimo motyvus. Priešingai nei teigia apeliantas, visi teisėtais būdais gauti ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėti bylos duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų (tai yra nei apeliantą teisinantiems, nei jį kaltinantiems duomenims), buvo įvertinti tinkamai, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje nustatytų duomenų kontekste, atsižvelgiant ir į jų patikimumą tiek loginiu požiūriu, tiek neprieštaringumo ir nuoseklumo aspektais. Visapusiškas ir objektyvus bylos įrodymų vertinimas lėmė tai, kad apylinkės teismas padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes. Pagal teisingai nustatytas faktines bylos aplinkybes, žemesnės instancijos teismas taip pat tinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl A. M. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 166 straipsnio 2 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai, t. y. ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo atlikti ne visi būtini tyrimo veiksmai, tačiau nenurodoma kokie papildomi veiksmai, apelianto manymu, byloje dar turėjo būti atlikti ir kokie duomenys jų pagrindu dar galėjo ir turėjo būti surinkti. Pažymėtina, jog ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nei nuteistasis, nei jo gynėja neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo, tikslu pakartotinai ištirti pirmosios instancijos teismo jau išnagrinėtus įrodymus ar atlikti kokius nors papildomus procesinius veiksmus, kurių metu būtų gauti nauji duomenys, kurie apeliacinės instancijos teismui leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitokias išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių. Todėl toks skundo argumentas atmetamas ne tik kaip nepagrįstas, bet ir kaip deklaratyvus.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje

9. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. M. buvo nuteistas dėl keturių smurtinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teismas nustatė, kad A. M., panaudodamas fizinį smurtą, sukėlė nukentėjusiosioms - savo sugyventinei V. R. ir(ar) jos dukrai G. R. - fizinį skausmą ir(ar) nežymiai sutrikdė jų sveikatą tokiu laiku – 2019 m. birželio 6 d., 2019 m. lapkričio 16 d., 2019 m. gruodžio 31 d. bei 2020 m. kovo 28 d. A. M. savo kaltę dėl buvusiai sugyventinei ir jos dukrai nežymiai sutrikdytos sveikatos bei fizinio skausmo sukėlimo tyčia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kategoriškai neigė. Apeliantas pripažino, kad 2019 m. birželio 6 d. jis vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją V. R., tačiau nurodė, kad tai darė norėdamas apginti G. R. nuo motinos užpuolimo. Tuo tarpu visais kitais kartais teigė neatlikęs jokių smurtinių veiksmų tiek V. R., tiek G. R. atžvilgiu. Tokios pačios pozicijos jis nuosekliai laikosi ir pateiktame apeliaciniame skunde, teigdamas, kad kaltinimas yra išgalvotas, kad jame nurodytais laikais ir aplinkybėmis jis nukentėjusiųjų tyčia nemušė, kad joms nustatyti sužalojimai priežastiniu ryšiu susiję ne su jo neteisėtais veiksmais, o su pačių nukentėjusiųjų viena kitos atžvilgiu naudotu smurtu. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali.

Dėl 2019 m. birželio 6 d. epizodo

11. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad A. M. 2019 m. birželio 6 d. apie 22.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su sugyventine V. R. metu, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį sėdinčiai nukentėjusiajai V. R. į kairę veido pusę, dėl ko ji griuvo ant kairio šono ir griūdama į grindis susimušė kairį šoną, kairę alkūnę bei prasiskėlė kairį antakį, tuo padarydamas kraujosruvą kairės akies vokuose, odos pažeidimą kairio antakio srityje, kraujosruvą kairės alkūnės srityje, tuo sukeldamas nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą, bei G. R., ginant savo motiną nukentėjusiąją V. R. nuo jo naudojamo fizinio smurto, sudavė vieną smūgį kumščiu į nosį, tuo padarydamas nubrozdinimą nosies srityje, taip sukeldamas G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių žemesnės instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių A. M. nepripažino. Jis neneigė 2019 m. birželio 6 d. vakare su V. R. vartojęs alkoholinius gėrimus, tačiau tvirtino, kad konfliktas tą vakarą įvyko ne tarp jo ir sugyventinės V. R., o tarp V. R. ir jos dukros G. R., dėl to, kad pastaroji atsisėdo A. M. ant kelių. Apeliantas nurodė, kad V. R. trenkė kumščiu savo dukrai į nosį, po ko ši pašoko ir abi nukentėjusiosios susikibo už plaukų. Tuomet jis, norėdamas apginti G. R. nuo motinos, dešine ranka vieną kartą sudavė V. R. į kairę žando pusę, nuo suduoto smūgio ji nukrito ant žemės. Iš esmės tokias pačias aplinkybes apie 2019 m. birželio 6 d. kilusiame konflikte dalyvavusias puses ir jų smurtinį elgesį bei nuteistojo atliktus veiksmus, kurie neva tai buvo nukreipti tik į smurto naudojimo G. R. atžvilgiu sustabdymą, paliudijo ir nukentėjusioji V. R. 2020 m. birželio 17 d. vykusiame teismo posėdyje. Tačiau vėlesniame teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. spalio 28 d., V. R. pakeitė savo parodymus. Ji paaiškino, kad 2020 m. birželio 17 d. teismo posėdyje sakė netiesą, nes pagailėjo A. M., galvojo, kad jis pasikeis, bei patvirtino, jog kaltinime nurodytos aplinkybės, jog A. M. 2019 m. birželio 6 d. jai sėdinčiai sudavė kumščiu vieną smūgį į kairę veido pusę, po ko ji griuvo ant šono, susimušė kairį šoną, alkūnę, prasiskėlė antakį, sudavė vieną kartą kumščiu į nosį ir jos dukrai G. R., yra teisingos. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas A. M. kaltės dėl šio epizodo klausimą, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė vadovautis būtent 2020 m. spalio 28 d. teismo posėdyje duotais nukentėjusiosios V. R. parodymais, kadangi jie atitiko kitus byloje surinktus duomenis – visų pirma nukentėjusiosios G. R. parodymus ir pačios V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, bei neprieštaravo liudytojų L. S., P. R. parodymams, rašytiniams bylos duomenims. Be to, nukentėjusioji pateikė visiškai įtikinamą, tokio pobūdžio bylose pakankamai dažnai pasitaikančią tikrovės neatitinkančių parodymų teikimo priežastį, kurią patvirtina ir nukentėjusiosios G. R. parodymai, jog jos mama dažnai atleisdavo nuteistajam, manydama, kad jis pasikeis. Atitinkamai, apylinkės teismas visiškai pagrįstai kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, vertino ir nuteistojo A. M. parodymus.

13. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji V. R. parodė, kad 2019 m. birželio 6 d. vartojo su A. M. alkoholį. Tarp jų didelio konflikto nebuvo, bet nuteistasis staiga atsistojęs sudavė jai vieną smūgį kumščiu į veidą, pataikė į kairę akį, dėl ko ji nukrito ant grindų, ant kairio šono, ir griūdama taip pat susimušė veidą į grindis ir prasiskėlė kairį antakį. Nukritusi juto fizinį skausmą. Ją nukritusią ant grindų puolė ginti dukra, apsikabino rankomis, dengė, neleido artintis A. M., kuris norėjo dar suduoti smūgį kumščiu, tačiau smūgis pataikė G. R. į nosį. Nukentėjusioji G. R. teisiamojo posėdžio patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad 2019 m. birželio 6 d. apeliantas priėjęs prie jos mamos kumščiu sudavė jai vieną smūgį į veidą, pataikė į akį, o jai pradėjus mamą ginti ir atsistojus prieš ją, A. M., norėdamas suduoti dar vieną smūgį kumščiu V. R. į veidą, pataikė jai, t. y. G. R. į nosį.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teisme taip pat buvo apklausti liudytojai L. S. bei P. R.. Liudytoja L. S. teisme patvirtino, jog G. R. jai pasakojo, kad ją sumušė A. M.. Tuo tarpu nukentėjusiosios V. R. brolis P. R. parodė, kad 2019 m. birželio mėn. pradžioje jam paskambinusi V. R. pasakė, kad eis į policiją, važiuos atlikti ekspertizę, o vėlesnio pokalbio metu paaiškino, kad pas teismo medicinos ekspertus vyko dėl to, kad prieš ją smurtavo sugyventinis A. M.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistuoju, jog liudytojais teisme apklausti L. S. bei P. R. įvykio vietoje 2019 m. birželio 6 d. vakarą nebuvo, taigi, tiesiogiai tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo vykusiame konflikte nedalyvavo ir nematė bei negalėjo matyti, ar būtent A. M. smurtavo prieš nukentėjusiąsias, ar, vis tik V. R. naudojo fizinį smurtą prieš savo dukrą, dėl ko A. M., gindamas G. R., galėjo suduoti smūgį V. R., tačiau, vertinant juos bendrame kontekste su kitais įrodymais, šių liudytojų parodymai yra reikšmingi, kaip patvirtinantys nukentėjusiosios G. R. parodymų nuoseklumą, bei sprendžiant kurioje baudžiamojo proceso stadijoje duotais nukentėjusiosios V. R. parodymais turi būti vadovaujamasi. Todėl jie pagrįstai priskirtini A. M. kaltę pagrindžiantiems įrodymams.

15. Be to, tai kad A. M. 2019 m. birželio 6 d. vakarą smurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu, dar būdama įvykio vietoje G. R. nurodė paskambinusi Bendrajam pagalbos centrui. Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyrius pateikė 2019 m. birželio 6 d. 22.52 val. ir 22.59 val. skambučių skaitmenines garso įrašų kopijas (t. 1, b. l. 44). Juos perklausius nustatyta, jog mergina, prisistačiusi G. R., paskambinusi bendruoju pagalbos numeriu 112, nurodė, jog ją bei jos mamą primušė patėvis, prašė atvykti policijos pareigūnus adresu (duomenys neskelbtini), o, atsakydama į Bendrojo pagalbos centro darbuotojo klausimus, nurodė, kad gali būti, jog reikės ir medikų, kadangi jai išėjus iš buto girdėjo, jog mama garsiai rėkė, jai pačiai (G. R.) buvo suduota į nosį, iš kurios kraujuoja. Iš 2019 m. birželio 7 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo taip pat matyti, kad tiek V. R., tiek G. R. apie tai, kad jas sumušė A. M. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. G. R., pasitikusi policijos pareigūnus, šiems iš karto paaiškino, kad jos patėvis, būdamas neblaivus, konflikto metu, smurtavo prieš jos motiną ir ją pačią, suduodamas joms smūgius į veido sritį. Tuo tarpu V. R. nors ir iš pradžių ir neigė, kad ją sužalojo A. M., tačiau vėliau vis tik prasitarė, kad būtent nuteistasis smurtavo prieš ją bei, norėdamas suduoti dar vieną smūgį, pataikė ir jos dukrai G. R., bandžiusiai ją apginti nuo agresyvaus sugyventinio (t. 1, b. l. 73-78).

16. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad G. R. ir V. R. šioje byloje yra suteiktas nukentėjusiųjų statusas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jos melagingai apkalba nuteistąjį, ir tuo pagrindu apskritai nesivadovauti jų parodymais kaip neatitinkančiais objektyvios tiesios tiek apie 2019 m. birželio 6 d. įvykdytą nusikaltimą, tiek apie visas kitas nuteistajam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tiek V. R., tiek nuteistojo A. M. parodymai iš tiesų patvirtina, kad 2020 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio metu, kuomet V. R. davė nuteistajam nepalankius parodymus, nukentėjusioji jau negyveno su nuteistuoju, artimus santykius mezgė su kitu vyru, santykiai tarp jos ir A. M. nutrūko netaikiai. Tačiau kaip matyti iš 13-15 punktuose aptartų aplinkybių, A. M., kaip asmenį jas sužalojusį 2019 m. birželio 6 d., nukentėjusiosios V. R. ir G. R. įvardijo tretiesiems asmenims – policijos pareigūnams bei Bendrojo pagalbos centro darbuotojui – iš karto po aptariamo įvykio, bei duodant parodymus ikiteisminio tyrimo stadijoje, kai nukentėjusioji V. R. vis dar vedė bendrą ūkį su apeliantu, neturėjo jokio kito partnerio. Tai, kad nukentėjusiosios jau iš karto po jų sužalojimo, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo metu, kai nuteistasis vis dar gyveno su V. R. ir jos dukra, smurto panaudojimu prieš jas apkaltino būtent A. M., leidžia patikimai atmesti versiją, jog tai galėjo būti iš anksto jų gerai apgalvotas planas, siekiant pastarajam atkeršyti dėl to, kad šis nusprendė nutraukti bendrą jo ir nukentėjusiosios V. R. gyvenimą dėl ūmaus jos būdo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ar dėl kokių kitų priežasčių. Teisėjų kolegija nenustatė ir jokių kitų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusiosios būtų suinteresuotos melagingai apkalbėti buvusį savo šeimos narį. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. R. bei A. M. gyvendami kartu būtų įgiję kokio nors turto (tiek nekilnojamojo, tiek vertingo kilnojamojo turto), dėl kurio pasidalijimo šiuo metu tarp jų yra kilęs ginčas. Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad tokiu būdu nukentėjusiosios siekia šantažuoti nuteistąjį, kad pastarasis sutiktų perleisti joms visą ar bent didžiąją dalį įgyto turto. Nei viena nukentėjusioji taip pat nėra pateikusi byloje civilinio ieškinio dėl nusikaltimais joms padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Todėl teisėjų kolegija nemano, jog V. R. ar G. R. galėjo sugalvoti versiją, jog 2019 m. birželio 6 d. bei atitinkamai ir kitų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, epizodų (2019 m. lapkričio 16 d., 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. kovo 28 d.) metu, A. M. jas mušė, nors to iš tiesų nebuvo, siekdamos pasipelnyti iš nuteistojo.

17. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų V. R. bei G. R. parodymais (išskyrus 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje duotus V. R. parodymus), kad joms konstatuoti sužalojimai buvo padaryti ne kieno nors kito, o būtent A. M., nes jos tiek iš karto po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau ir teisme, nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jų parodymai tarpusavyje sutapo, be to, V. R. ir G. R. atžvilgiu naudotą smurtą ir jo mechanizmą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G1425/2019(02) bei Nr. G1606/2019(02), kuriose nurodyta, kad: 1) V. R. yra kraujosruva kairės akies vokuose, odos pažeidimas kairio antakio srityje, kraujosruva kairės alkūnės srityje; sužalojimai galėjo būti padaryti 2019 m. birželio 6 d., ir jie laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu; 2) G. R. yra nubrozdinimas nosies srityje, rausvos, mėlynos bei gelsvos kraujosruvos kaklo, rankų, nugaros, kojų srityje; nubrozdinimas galėjo būti padarytas 2019 m. birželio 6 d. ir laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. A. M. prieš savo šeimos narius atlikti smurtiniai veiksmai bei jais sukeltos pasekmės visiškai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Taip pat neabejotina, kad jis suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokio veikimo nukentėjusiosioms gali būti sutrikdyta sveikata bei sukeltas fizinis skausmas, ir to norėjo. Taigi, jo veikoje yra ir būtinasis subjektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia.

Dėl BK 2019 m. lapkričio 16 d. epizodo

18. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas taip pat neigė 2019 m. lapkričio 16 d. apie 21.40 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto su G. R. metu pastūmęs ją rankomis į krūtinę, po ko ji nukrito ant grindų, ir gulinčiai vieną kartą koja spyręs į veido sritį. Jis taip pat neigė, kad tuo pačiu metu ir vietoje tyčia ranka sudavė vieną smūgį V. R. nosį, kai ši gynė savo dukrą nuo jo naudojamo fizinio smurto. Tvirtino, kad kaltinime nurodytu metu laiką kartu leido tik G. R. ir V. R., o jis jau miegojo. Kaip ir aukščiau aptarto epizodo atveju, duodama parodymus 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji V. R. liudijo nuteistojo naudai, tačiau vėlesnio posėdžio metu savo parodymus pakeitė, nurodydama tą pačią jų pakeitimo priežastį. Apklausiama 2020 m. birželio 17 d. ji paaiškino, kad A. M. nei prieš ją, nei prieš jos dukrą nesmurtavo, konfliktas, tą vakarą pasibaigęs muštynėmis, kilo tik tarp jos ir dukros G. R.. Tuo tarpu apklausiama 2020 m. spalio 28 d. V. R. patvirtino, kad 2019 m. lapkričio 16 d. vykusių išgertuvių metu A. M. pastūmė G. R. rankomis į krūtinę, po ko jai nukritus ant grindų, spyrė koja į veidą, o jai, t. y. V. R. sudavė smūgį į nosį, kai ji gynė dukrą nuo smurto. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad iš karto po įvykio apklausiama ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. parodė, kad 2019 m. lapkričio 16 d. vakare ji su A. M. gėrė alų, vėliau prie jų prisijungė ir G. R., kuriai išvertus stiklinę sulčių ir nenuvalius stalo kilo konfliktas, kurio metu A. M. pastūmė jos dukrą į krūtinę. Tuomet G. R. nukrito ant grindų. Nukritusiai G. R. A. M. vieną kartą koja spyrė į veidą, pataikė į kairę akį. Jai ginant dukrą, A. M. sudavė smūgį į nosį ir jai.

19. Pirmosios instancijos teisme pagarsintus jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus patvirtino ir nukentėjusioji G. R.. Kaip matyti iš apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolo, G. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl to, kuris asmuo kieno atžvilgiu tą vakarą smurtavo, atliktų smurtinių veiksmų eigos, suduotų smūgių kiekio, lokalizacijos, visiškai sutapo su jos mamos ikiteisminio tyrime metu bei 2020 m. spalio 28 d. teisme duotais parodymais. Kaip ir V. R., taip ir jos dukra G. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2019 m. lapkričio 16 d. A. M. visų pirma ranka sudavė jai, t. y. G. R., o, kai ji nukrito ant žemės, dar ir spyrė į nosį, vėliau trenkė mamai, nes ši ją gynė. G. R. taip pat paaiškino, kad iš karto po tokių apelianto veiksmų buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie, kaip nustatyta susipažinus su bylos medžiaga, buvo apklausti liudytojais pirmosios instancijos teisme. Kadangi į adresu (duomenys neskelbtini), butą 2019 m. lapkričio 16 d. atvykę policijos pareigūnai A. J. bei A. S. apklausiami teisme neprisiminė aptariamo įvykio aplinkybių, kas yra visiškai natūralu, įvertinus tiek laiko tarpą, praėjusį nuo įvykio iki jų apklausos pirmosios instancijos teisme, tiek tai, kad, vykdydami savo tiesiogines darbo funkcijas, su panašiomis situacijomis jie susiduria itin dažnai, buvo pagarsinti jų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos liudytojai visiškai patvirtino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. J. parodė, kad jiem atvykus į įvykio vietą, bute buvo abi nukentėjusiosios, nuteistasis bei kaimynas. G. R. jiems papasakojo, kad ją užpuolė mamos sugyventinis A. M., kuris sudavė jai į veidą, o V. R. paklausta, ar nukentėjo ir ji, iš pradžių nieko nekalbėjo, tačiau paraginta nukentėjusiosios G. R., nurodė, kad A. M. smurtavo ir prieš ją. Iš esmės analogiški parodymai apie įvykio aplinkybes užfiksuoti ir liudytojo A. S. apklausos protokole.

20. Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklaustas ir liudytojas E. B. (Š.), kuris parodė, kad 2019 m. lapkričio 16 d. buvo pas draugą adresu (duomenys neskelbtini). Jam besisvečiuojant, jis išgirdo klyksmą ir prašymą iškviesti policijos pareigūnus, todėl nuėjo iki nukentėjusiųjų buto, kurio duris pravėrė nuteistasis. Nustūmęs pastarąjį nuo durų, jis pamatė virtuvėje ant grindų gulinčią mergaitę, kuri jam pasakė, kad A. M. smūgiavo jai iš kojos į veidą. Kaip matyti iš 2019 m. lapkričio 16 d. tarnybinių pranešimų (t. 2, b. l. 24-33) bei objektų apžiūros protokolo turinio (t. 1, b. l. 21-23) būtent liudytojas E. B. dėl galimo smurto artimoje aplinkoje iškvietė policijos pareigūnus adresu (duomenys neskelbtini).

21. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G3108/2018(02) ir Nr. G3107/2019(02) taip pat patvirtina, kad V. R. 2019 m. lapkričio 16 d. konstatuota poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 74), o G. R. konstatuota poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairiame skruoste, kairės ausies srityje, dešinio žando srityje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2019 m. lapkričio 16 d., jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 81).

22. Visi aukščiau aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. M. kaltę dėl šios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Todėl teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vadovaujasi būtent šiais duomenimis, o ne nuteistojo ar nukentėjusiosios V. R. 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Sutiktina, jog liudytojų A. J., A. S. bei E. B. parodymai dalyje dėl to, kas vyko dar iki jiems pakliūnant į butą adresu (duomenys neskelbtini), t. y. dalyje dėl konflikto eigos, smurtinių veiksmų pobūdžio, juos atlikusio bei nuo jų nukentėjusiųjų asmenų, yra išvestiniai iš V. R. ir G. R. jiems nurodytų aplinkybių, tačiau tai nereiškia, kad šiais įrodymais teismas negali grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, liudytojų parodymai apie tai ką jie susižinojo iš nukentėjusiųjų karto po įvykio, yra svarbūs darant išvadas dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, o šiuo atveju ir sprendžiant kuriais V. R. parodymais reikėtų vadovautis. Be to, pastebėtina, kad įstatymas ne tik, kad nedraudžia teismui remtis išvestiniais įrodymais, bet ir nesuteikia nei vienai įrodymų grupei, t. y. nei pirminiams, nei išvestiniams duomenims, pirmenybės. Pažymėtina, jog liudytojo E. B., kurio suinteresuotumas A. M. nepagrįstu nuteisimu nėra nustatytas, parodymais, be kita ko, yra paneigta nuteistojo versija, kad įvykio metu jis girtas miegojo, todėl sužaloti nukentėjusiųjų negalėjo, kadangi, liudytojo teigimu, būtent apeliantas atidarė buto duris iš karto po to, kai E. B. į jas pabeldė išgirdęs pagalbos šauksmą. Be to, kaip matyti nuteistasis šią versiją apskritai iškėlė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad tuo metu, kai buvo sužalotos nukentėjusiosios, jis jau miegojo, nieko neminėjo, o tvirtino, kad prieš jam einant miegoti jis buvo peiliu užpultas nukentėjusiosios V. R., dėl ko bėgo iš namų, norėdamas išsikviesti pagalbą, bet V. R. nustūmė jį nuo durų ir pati, išbėgusi į laiptinę, šaukėsi pagalbos. Tai leidžia konstatuoti ne tik tai, kad nuteistojo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems parodymams, bet ir tai, kad jie nėra nuoseklūs, todėl turi būti atmesti kaip nepatikimi.

23. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. M. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje ir įvykdyto 2019 m. lapkričio 16 d., objektyviuosius požymius, kurie aiškiai atskleidžia ir jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl dėl šios veikos jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.

Dėl 2019 m. gruodžio 31 d. epizodo

24. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, žemesnės instancijos teismas pagrįstai pripažino A. M. kaltu ir dėl to, kad jis 2019 m. gruodžio 31 d. apie 21 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), <...>, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su kartu gyvenančia šeimos nare – sugyventinės V. R. dukra G. R. metu, tyčia sudavė kumščiu jai vieną smūgį į nosį, tuo padarydamas kraujosruvą nosies nugarėlėje, tuo sukeldamas nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

25. Pirmosios instancijos teisme A. M. parodė, kad jis savo buvusios sugyventinės dukros atžvilgiu Naujųjų metų išvakarėse nesmurtavo, paaiškino, kad G. R. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G10/2020(02) konstatuotas sužalojimas - poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, atitinkanti nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padarytas tuo metu, kai ji 2019 m. gruodžio 31 d. vakarą trumpam buvo išbėgusi prie laiptinės susitikti su draugais, kadangi pati G. R. verkdama jam papasakojo, jog prie laiptinės ji paslydo ir nukrito, nusibrozdino kelį ir trenkėsi nosimi į atitvarus. Nuteistasis teigė, kad tuo metu, kai G. R. buvo trumpam išėjusi iš namų, jos mama V. R. taip pat nebuvo namuose, o buvo išėjusi į parduotuvę „Norfa“. Grįžusi iš parduotuvės, ji pamatė jį stovintį šalia verkiančios savo dukros. Jam nespėjus nieko pasakyti, V. R. išbėgo į laiptinę, nes manė, kad jis smurtavo prieš G. R.. Tokią nuteistojo parodymus atitinkančią versiją 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje pateikė ir V. R..

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, tokius nuteistojo parodymus, padaręs išvadą, kad jie yra paneigti byloje ištirtų duomenų visuma, pirmosios instancijos teismas įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės ir nutarė jais nesivadovauti. Sutinkamai su pastarąja išvada, kritiškai, kaip norą padėti A. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės, apylinkės teismas įvertino ir nukentėjusiosios V. R. 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Teismas nurodė, kad 2020 m. spalio 28 d. teisiamajame posėdyje V. R. parodė visiškai kitokias aplinkybes - ji paaiškino, kad ankstesniame teisiamajame posėdyje apie 2019 m. gruodžio 31 d. įvykius sakė netiesą, nes gailėjo A. M., jį gynė galvodama, kad jis pasikeis, ir patvirtino aplinkybes, kurios nurodytos A. M. pateiktame kaltinime dėl 2019 m. gruodžio 31 d. smurto vartojimo, t. y. kad jis sudavė G. R. smūgį į nosį. Nors liudydama apie 2019 m. gruodžio 31 d. įvykius V. R. ir nebuvo visiškai nuosekli, tačiau apylinkės teismas vis tik nusprendė vadovautis jos parodymais, duotais 2020 m. spalio 28 d., kadangi jie iš dalies atitiko tiek jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tiek nukentėjusiosios G. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei neprieštaravo liudytojo A. S., liudytojos J. Z. parodymams bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Tokiam įrodymų vertinimui visiškai pritaria ir aukštesnės instancijos teismas.

27. Ikiteisminio tyrimo metu tiek V. R., tiek G. R. aiškiai nurodė, jog G. R. smūgį į nosį 2019 m. gruodžio 31 d., jiems bešvenčiant Naujuosius metus, sudavė būtent A. M., po ko nukentėjusioji V. R. nuėjo pas kaimynę ir iškvietė policijos pareigūnus. Teisme apklausta liudytoja J. Z. patvirtino, kad 2019 m. gruodžio 31 d. nukentėjusioji V. R. atėjo pas ją į namus apsiverkusi, pasakė, kad reikalinga pagalba, kadangi mušasi sugyventinis, prašė iškviesti policiją. Liudytojo policijos pareigūno A. S. parodymais nustatyta, kad jam nuvykus nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos adresu pagal pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, V. R. nurodė, jog A. M. sudavė kelis smūgius kumščiu jos dukrai G. R., tai, kad jai ranka į veidą sudavė būtent A. M., nurodė ir G. R., ant kurios nosies buvo matyti paraudimas bei besiformuojanti kraujosruva. Tokius nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus patvirtina ir bylos rašytinė medžiaga. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad policiją kvietė neprisistačiusi kaimynė, o atvykus į vietą nukentėjusioji V. R. paaiškino, kad sugyventinis sumušė ją ir jos dukrą G. R., ranka trenkė į veidą (t. 2, b. l. 121-124). 2020 m. sausio 7 d. kitų objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad išklausius Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktą 2019 m. gruodžio 31 d. 21.18 val. informacinėje sistemoje užfiksuotą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje, nustatyta, kad neprisistačiusi moteris nurodo, jog pas ją atėjo kaimynė, kuri sakė, kad vyras žiauriai mušasi.

28. Taigi, apie tai, kad 2019 m. gruodžio 31 d. G. R. nosį susižalojo ne pati, paslydusi prie laiptinės ir atsitrenkusi į atitvarus, kaip tvirtino apeliantas, o buvo sužalota A. M., nukentėjusiosios parodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, jas apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei teisme, bet ir iš karto po įvykio šalia gyvenančiai kaimynei bei į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Kadangi nukentėjusiųjų tą patį vakarą nurodytos G. R. sužalojimo aplinkybės sutapo, be to, nenustatyta, kad jos dėl kokių nors priežasčių galėjo melagingai apkalbėti apeliantą (apie jokius rimtus nesutarimus tarp nukentėjusių ir apelianto buvusius 2019 m. gruodžio 31 d. vakarą duomenų byloje nėra), aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje surinktų duomenų pakanka atmesti A. M. pateiktai įvykių versijai ir pripažinti pasitvirtinusiu jam pareikštą kaltinimą dėl G. R. sužalojimo ir fizinio skausmo jai sukėlimo 2019 m. gruodžio 31 d. Įvertinusi prieš nukentėjusiąją atliktų smurtinių veiksmų pobūdį – suduotas smūgis kumščiu į nosies sritį, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti, kad tokie nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai. Taigi, už tokius veiksmus savo sugyventinės dukros atžvilgiu jis buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl 2020 m. kovo 28 d. epizodo

29. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad A. M. 2020 m. kovo 28 d. apie 18 val. ant kalno šlaito, esančio prie daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), <...> tyčia delnu sudavė vieną smūgį G. R. į nosį bei vieną smūgį kumščiu į jos pilvą, bei G. R. bėgant nuo jo (A. M.), ją pasivijęs rankomis pastūmė į dešinį šoną, ko pasėkoje G. R. kairiu šonu krito į augančias egles prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), taip padarydamas jai odos nubrozdinimą kairėje veido pusėje, tuo sukėlė nukentėjusiajai G. R. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, bei toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, V. R. ginant savo dukrą nukentėjusiąją G. R. nuo jo naudojamo fizinio smurto, sudavė vieną smūgį delnu nukentėjusiajai V. R. į kairę veido pusę, tuo sukėlė nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą.

30. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas neneigė, kad 2020 m. kovo 28 d. apie 18 val. buvo su nukentėjusiomis ant šlaito prie (duomenys neskelbtini) namo, kad visi trys tuo metu vartojo alkoholį, taip šventė G. R. aštuonioliktąjį gimtadienį, tačiau kategoriškai tvirtino prieš nukentėjusiąsias nesmurtavęs. A. M. parodė, kad V. R. 2020 m. kovo 28 d. apskritai nebuvo sužalota, o G. R. susižalojo ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, o pati, tuo metu, kai bėgo į kalną, užkliuvo už kupsto ir krito. Taip pat nuteistasis teigė, jog jis G. R. nugriuvus pasakė, kad ji yra kerėpla. Būtent dėl to nukentėjusioji supyko ir iš pykčio į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams melagingai nurodė, kad buvo sužalota apelianto. Apklausiama 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje V. R. taip pat neigė, kad jos sugyventinis smurtavo jos bei dukros atžvilgiu, laikėsi pozicijos, kad G. R. susižalojo užkliuvusi už kupsto ir nugriuvusi, tačiau vėliau šiuos parodymus pakeitė. 2020 m. spalio 28 d. teismo posėdyje nukentėjusioji V. R., kaip ir duodama paaiškinimus dėl aukščiau aptartų nusikaltimų epizodų, parodė, kad ankstesniame teismo posėdyje sakė netiesą, tokiu būdu bandydama apginti apeliantą. Ji nurodė, kad A. M. 2020 m. kovo 28 d. jiems būnant ant šlaito sudavė dukrai ranka per veidą, nuo smūgio ji nukrito. Dar vieną smūgį A. M. sudavė dukrai į pilvą. G. R. bėgant į kalną, A. M. ją vijosi, prisivijęs pastūmė, po ko ji krito į krūmus. Jai ginant dukrą nuo A. M., smūgį į kairę veido pusę A. M. sudavė ir jai.

31. Aukštesniojo teismo vertinimu, spręsdamas apelianto kaltės dėl šio epizodo klausimą, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė nesivadovauti jo bei V. R. parodymais, duotais 2020 m. spalio 28 d. teismo posėdyje, kadangi jie prieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenims. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2020 m. spalio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu V. R. duoti parodymai iš esmės atitiko G. R. teisme duotus parodymus bei jos pačios, t. y. V. R., ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuos, pagarsinus teisme, V. R. patvirtino.

32. G. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad, jiems visiems būnant ant šlaito, A. M. sudavė jai dešine ranka į nosį, po to sudavė į pilvą, po ko ji bėgo šlaitu į viršų, šaukdamasi pagalbos. Po to A. M. dar pastūmė ją į dešinį šoną ir ji nukrito į egles, krūmus. Tuomet mama bandė spręsti konfliktą, norėjo juos išskirti, tačiau A. M. su V. R. apsistumdė ir trenkė jai delnu per veidą. Tokie nukentėjusiosios G. R. parodymai neprieštaravo ir jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Be to, G. R. apie A. M. smurtą tiek jos, tiek ir jos mamos atžvilgiu parodė ne tik apklausų metu, bet šiuos savo parodymus patvirtino ir 2020 m. balandžio 3 d., atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Taip pat svarbu paminėti, jog rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad tai, jog A. M. 2020 m. kovo 28 d. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, suduodamas V. R. vieną smūgį delnu į veido sritį, o G. R. delnu į nosį bei vieną smūgį kumščiu į pilvą, bei pastumdamas ją rankomis, po ko nukentėjusioji krito į krūmus, V. R. bei G. R. nurodė ir iš karto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje fakto nurodyta, kad policijos pareigūnams V. R. paaiškino, jog sugyventinis A. M., būdamas neblaivus konflikto metu, sudavė jai vieną smūgį ranka į veido sritį, V. R. dukrai G. R. ranka sudavė į pilvo sritį bei į veidą (nosį), iš nosies dukrai bėgo kraujas, abi moterys patyrė fizinį skausmą (t. 5, b. l. 100). Šias tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir 2020 m. kovo 31 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kuriais nustatyta, jog apžiūrėjus garso ir vaizdo įrašą įvykio vietoje, užfiksuotą pareigūnų “Body” kameromis, matyti G. R., V. R. ir A. M. pokalbis su policijos pareigūnais, kurio metu G. R. paaiškina, kad A. M. prieš ją smurtavo (t. 5, b. l. 20-24).

33. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui bei konstatuoja, kad aukščiau aptartų apeliantą kaltinančių duomenų pakanka jo kaltei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir dėl šio epizodo pagrįsti. Teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina nukentėjusiųjų įvykio vietoje bei ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai (išskyrus 2020 m. birželio 17 d. teisiamajame posėdyje duotus V. R. parodymus), bei jiems neprieštaraujantys rašytiniai bylos duomenys, tame tarpe ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. R. konstatuotas sužalojimas – odos nubrozdinimas kairėje veido pusėje, galėjo atsirasti ne tik jai pačiai nekoordinuotai griūnant ant žemės, bet ir slystančio kontakto su kietu paviršiumi krentant, tame tarpe ir į krūmą ar panašiai, metu ar kietu buku daiktu patyrus smūgį į nosį (t. 5, b. l. 78). Tuo tarpu A. M. versija, kad G. R. užpyko ant jo dėl to, kad, jis pavadino ją kerėpla, ir kerštaudama jam įtikino ir savo mamą meluoti policijos pareigūnams, nurodyti jiems ne tikrąsias įvykio aplinkybes, o jos išgalvotas, teisėjų kolegijai atrodo neįtikinama. Pažymėtina, jog G. R. iki aptariamo įvykio buvo ne kartą apklausta ikiteisminio tyrimo subjektų dėl jos mamos sugyventinio įvykdytų nusikalstamų veikų, taigi, puikiai suvokė kokios pasekmės gali kilti tiek jos mamos gyvenimo partneriui, jį nepagrįstai nuteisus, tiek jai pačiai ir jos mamai už melagingų parodymų davimą. Be to, jos ir nuteistojo A. M. konfliktas, į kurį vėliau įsikišo ir nukentėjusioji V. R., įvyko viešoje vietoje, šviesiu paros metu, aplink tuo metu buvo ne vienas praeivis, kuris galėjo matyti, kas iš tiesų vyko, ir paliudyti, ar A. M. mušė ją bei jos mamą, ar nukentėjusioji G. R., vis tik, susižalojo pati. Todėl labai mažai tikėtina, kad dėl tokios menkavertės priežasties nukentėjusioji būtų pasiryžusi nurodyti ją apklaususiems asmenims objektyvios realybės neatitinkančias aplinkybes bei įtikinusi tai padaryti ir savo mamą.

34. Nustatyti objektyvieji aptariamos nusikalstamos veikos požymiai, o būtent tai, kad A. M. visų pirma delnu sudavė G. R. į nosį bei vieną smūgį kumščiu į pilvą, vėliau pasivijęs ją dar ir stūmė taip stipriai, kad ji nukrito, o po to dar sudavė smūgį delnu į veido sritį ir V. R., neabejotinai patvirtina ir tai, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia. Nustačius, kad A. M. 2020 m. kovo 28 d. kaltinime nurodytu būdu tyčia smurtavo prieš savo šeimos narius – sugyventinę V. R. ir jos dukrą G. R., bei tokiais savo veiksmais sukėlė BK 140 straipsnyje numatytus padarinius (nukentėjusiajai G. R. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą, o V. R. – sukėlė fizinį skausmą), jį išteisinti dėl šio epizodo nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti ir šioje dalyje.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 161 straipsnio 2 dalyje

35. Apeliaciniu skundu A. M. prašo jį išteisinti ir dėl BK 161 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, t. y dėl to, kad jis: 1) siūlydamas ir pats gerdamas kartu su ja alkoholinius gėrimus, vartodamas psichinę prievartą, griežtu tonu sakydamas, „jei negersi, bus blogai”, 2019 m. birželio 6 d. apie 21.30 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nugirdė vaiką – savo sugyventinės V. R. nepilnametę dukrą G. R., gimusią (duomenys neskelbtini), jai buvo nustatytas 2,7 promilės girtumas; 2) siūlydamas ir pats gerdamas kartu su ja alkoholinius gėrimus, vartodamas psichinę prievartą, pasakydamas, „jei negersi, bus liūdna”, 2019 m. lapkričio 16 d. apie 21.00 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nugirdė vaiką – savo sugyventinės V. R. nepilnametę dukrą G. R., gimusią (duomenys neskelbtini), jai buvo nustatytas 2,89 promilės girtumas.

36. Pagal BK 161 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas nugirdė vaiką. Šiame straipsnyje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Vaiko nugirdymą sudaro tokie suaugusio asmens veiksmai, kuriais vaikas skatinamas gerti alkoholinius gėrimus ir dėl to jis pasigeria. Būtina nustatyti, kad vaikas svaigiuosius gėrimus gėrė dėl to, kad buvo skatinamas ar verčiamas tai daryti, ir vartodamas svaigiuosius gėrimus apsvaigo. Nugirdytas vaikas gali būti anksčiau to niekada nedaręs arba vartojęs alkoholį ir anksčiau. Nugirdymas yra vienkartinis veiksmas, todėl nusikaltimas laikomas užbaigtu tada, kada vaikas vieną kartą pasigėrė (apsvaigo). Nurodytas veiksmas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia reiškia tai, kad kaltininkas suvokia, jog skatina gerti alkoholinius gėrimus vaiką, numato, kad vaikas gali pasigerti, ir tokių padarinių nori, todėl būtina nustatyti, ar suaugęs asmuo suvokė, kad jo skatinamas gerti alkoholinius gėrimus asmuo yra vaikas. Tarp sąmoningų kaltininko veiksmų ir vaiko nugirdymo (apsvaigimo) turi būti priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad be sąmoningų kaltinamojo veiksmų vaikas nebūtų buvęs nugirdytas (apsvaigęs).

37. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, šioje byloje ginčo dėl to, kad A. M. žinojo, jog jo buvusios sugyventinės dukra G. R. 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. lapkričio 16 d. vis dar buvo nepilnametė, nėra. Nuteistasis šios aplinkybės neneigė, tačiau tvirtino, jog jis niekada nėra siūlęs G. R. vartoti alkoholį, juo labiau nevertęs to daryti, nurodė, jog 2019 m. birželio 6 d. bei 2019 m. lapkričio 16 d. su G. R. alkoholinių gėrimų apskritai nevartojo. Tačiau tokius jo parodymus akivaizdžiai paneigia nukentėjusiosios G. R. parodymai. Nors išanalizavus tiek pačios G. R., tiek jos mamos V. R. parodymus, galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji G. R., dar nebūdama pilnametė, iš tiesų vartodavo alkoholinius gėrimus ir savo iniciatyva, t. y. neraginama ir/ar neverčiama nuteistojo ar kitų asmenų, tačiau tai A. M. atsakomybės nešalina, kadangi, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, baudžiamoji atsakomybė už vaiko nugirdymą kyla net ir tuo atveju, kai vaikas yra alkoholį vartojęs ir anksčiau, o G. R. parodymais neabejotinai nustatyta, kad 2019 m. birželio 6 d. ir 2019 m. lapkričio 16 d. ji nusigėrė ne savo noru, o dėl to, kad buvo verčiama bei skatinama tai daryti A. M.. Kaip matyti iš nukentėjusiosios teisme duotų parodymų, ji paaiškino, kad tiek 2019 m. birželio 6 d., tiek 2019 m. lapkričio 16 d. namuose buvo geriama, kad alkoholį vartojo ne tik A. M. ar jos mama, bet ir ji pati. Nors apklausiama teisme G. R. neprisiminė visų įvykio aplinkybių, tačiau ji patvirtino teisme pagarsintus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu dėl 2019 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybių, G. R. parodė, kad A. M. jai pasiūlė išgerti alaus, o jai atsisakius, griežtu tonu pasakė, kad gertų arba bus blogai. Tuomet ji pradėjo vartoti su juo alų, išgėrė jo gal 6-7 stiklines. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad ji tiesiog išgerdavo stiklinę, o apeliantas vėl pripildavo, ji gėrė bijodama mamos sugyventinio. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausiama dėl 2019 m. lapkričio 16 d. įvykio aplinkybių, G. R. nurodė, kad tą vakarą ji pasakė A. M., jog nenori gerti, tačiau apeliantas jai atsakė, kad, jei ji nevartos alkoholio, jai bus liūdna, dėl to ji pradėjo vartoti alkoholį.

38. Tai, kad nurodytu laiku tiek G. R., tiek A. M. svaiginosi alkoholiniais gėrimais patvirtina ne tik aukščiau aptarti nukentėjusiosios parodymai, bet ir į bylą pateiktos Alkoholio kiekio matuoklio registracijos žurnalo kopijos, iš kurių matyti, kad A. M. 2019 m. birželio 6 d. 23.50 val. buvo nustatytas 1,71 promilės neblaivumas (t. 3, b. l. 28-31), 2019 m. lapkričio 16 d. 22.47 val. - 1,61 promilės neblaivumas (t. 3, b. l. 64-66), o G. R. 2020 m. birželio 6 d., atlikus etanolio tyrimą nustatyta, kad jos organizme etanolio yra 2,75 g/l (t. 1, b. l. 132-134), 2020 m. lapkričio 16 d. 22.10 val. jai nustatytas 2,89 promilės neblaivumas (t. 3, b. l. 64-66). Duomenų, kad šiuos vakarus nukentėjusioji galėjo alkoholiu svaigintis ne namuose, o būdama kokioje nors kitoje aplinkoje, byloje nėra, todėl konstatuojama, kad A. M. veiksmai bei G. R. apsvaigimas yra susiję priežastiniu ryšiu. Įvertinus tai, koks neblaivumo laipsnis nukentėjusiajai buvo nustatytas abiem atvejais, teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad A. M. numatė, jog dėl suvartoto alkoholio kiekio nukentėjusioji bus nugirdyta, ir tokių padarinių norėjo.

39. Aptarti nukentėjusiosios parodymai bei rašytiniai bylos duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankami konstatuoti, kad A. M. 2019 m. birželio 6 d. bei 2019 m. lapkričio 16 d., žinodamas, kad G. R. yra nepilnametė, tiek skatindamas (pasiūlydamas bei vartodamas alkoholį kartu su ja), tiek panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas, kad jei nukentėjusioji negers, jei bus blogai, liūdna), įkalbėjo ją gerti svaigiuosius gėrimus, dėl to G. R. juos vartojo ir apsvaigo, tokiu būdu nugirdė nepilnametę, kas visiškai atitinka visus BK 161 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas, kuriame iš esmės nepateikiama jokių argumentų dėl jo nuteisimo už vaiko nugirdymą, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir šioje dalyje.

Dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

40. Nuteistasis A. M. nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad G. R. neprašė duoti melagingų parodymų, jog jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, o tik prašė tiek G. R., tiek V. R. sakyti tiesą. Tokios pačios pozicijos jis laikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

41. BK 233 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013, 2K-348-303/2015). BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiam asmeniui ar kitiems asmenims, elgiasi neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą, kartu numato, kad siekiama melaginga informacija, jeigu ji būtų pripažinta byloje įrodymais, gali nulemti jam palankaus sprendimo priėmimą.

42. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. M. laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 7 d. iki 2020 m. sausio 15 d., primygtinai reikalavo nukentėjusiosios G. R. duoti parodymus apie tai, kad jis nesmurtavo prieš G. R., taip ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-23705-19 metu, siekė paveikti nukentėjusiąją G. R. duoti melagingus parodymus. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų ir motyvų, tokią išvadą žemesnės instancijos teismas padarė įvertinęs nukentėjusiųjų V. R. bei G. R. parodymus. 2020 m. spalio 28 d. teisiamajame posėdyje apklausta V. R. patvirtino, kad apeliantas darė poveikį jos dukrai, liepdamas jai duoti parodymus, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, prašė sakyti, kad ji eidama nugriuvo pati. Tokius V. R. parodymus patvirtina ir liudytojos, kuriai buvo bandoma daryti poveikį, t. y. G. R., ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių teisingumą nukentėjusioji teisme patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu G. R. nurodė, kad A. M. jai yra ne kartą sakęs, jog jeigu nepasakys taip, kaip jie sutarę, baigsis blogai, jai grasino, prašė nesakyti tiesos, klausė, ar ji nori, kad jis būtų uždarytas. Nukentėjusioji G. R. taip pat detalizavo kokiose konkrečiai vietose apeliantas spaudė ją duoti melagingus parodymus – nurodė, jog A. M. prašė jos nesakyti tiesos tiek būdamas jų namuose, tiek teisme, prieš pat 2020 m. sausio 15 d. vykusį posėdį.

43. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui, sprendžiant dėl A. M. kaltės padarius BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, vadovautis būtent nukentėjusiųjų, o ne nuteistojo, kuris neabejotinai yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, parodymais, ir daro išvadą, kad apeliantui pareikštas kaltinimas dėl poveikio nukentėjusiajai G. R. pasitvirtino, todėl apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu buvo pagrįstai priimtas ir šioje dalyje. Pirmosios instancijos, įvertinęs nukentėjusiųjų parodymus pagrįstai konstatavo, jog apeliantas, turėdamas tikslą išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl prieš nukentėjusiąsias G. R. ir V. R. įvykdytų smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ji byloje duotų jam palankius melagingus parodymus, ir tai darė sąmoningai, t. y. suprato, kad darydamas poveikį nukentėjusiajai elgiasi neteisėtai, ir norėjo taip veikti. Taigi A. M. veikoje yra nustatyti visi BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Todėl jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo. Be to, pažymėtina, jog ir pats apeliantas skunde iš esmės pripažįsta faktą, kad jis kontaktavo su nukentėjusiosiomis, prašydamas jų sakyti „tiesą“, kuri, kaip pripažinta skundžiamame apkaltinamajame apylinkės teismo nuosprendyje ir šioje apygardos teismo nutartyje, neatitinka tikrovės. Tai, kad galėjo žinutėmis ar telefoninio pokalbio metu kalbėti su nukentėjusiomis apie parodymų davimą, A. M. nurodė ir apklausiamas apylinkės teisme.

44. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl A. M. apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendį pilna apimtimi.

Dėl proceso išlaidų

45. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. sausio 26 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-536 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį A. M., sudaro 224,57 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

46. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

47. Atsižvelgdama į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, taip pat į tai, kad A. M. iki šiol dirbo, be to, yra jauno, darbingo amžiaus, todėl pajamas galės gauti ir ateityje, bei įvertinusi šios baudžiamosios bylos apimtį (bylą sudaro 7 tomai) bei valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš apelianto prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 224,57 Eur, yra adekvati, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir yra priteistinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. M. valstybės naudai 224,57 Eur (du šimtus dvidešimt keturis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal 2021 m. sausio 26 d. pažymą Nr. (12.33 Mr) PT-536, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas JaliniauskasSvetlana JurgaitienėValdas Vitunskas