Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-304/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-11
Bylos Nr.
1A-304/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Linas Šiukšta, Rūta Mickevičienė, Albinas Bielskis (pran.)
Nukentėjusysis
T. N.
Nuteistasis
G. Z.
Advokatai
Aleksandras Palamarčukas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-304/2014Proceso Nr. 1-93-2-00012-2012-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.; 1.2.14.6.2. (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,teisėjų Rūtos Mickevičienės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,nukentėjusiajam T. N.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 184 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. Z. priteista T. N. įmonei 65 015,85 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu G. Z. nuteista už tai, kad ji, laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 7 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. dirbdama T. N. įmonei priklausančioje ūkinių statybinių prekių parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), vedėja-pardavėja ir būdama visiškai materialiai atsakinga už parduotuvės priimtas, gautas ir saugomas materialines vertybes, pardavusi prekes į kasą neįnešė bei asmeniniam naudojimui pasiėmė 10 000 Lt, be užmokesčio pasiėmė ūkinių statybinių prekių už 38 275,85 Lt, taip pasisavindama jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą, T. N. įmonei priklausantį didelės vertės – 48 275,85 Lt – turtą, taip pat be užmokesčio perleido ūkines statybines prekes D. R. už 4 752,85 Lt, L. P. – už 12 660 Lt, UAB „L.“ – už 1 070 Lt, bei pardavusi prekes į kasą neįnešė ir asmeniniam naudojimui davė J. G. 4 000 Lt, taip iššvaistydama jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą, T. N. įmonei priklausantį 22 482,85 Lt vertės turtą.

G. Z. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistoji G. Z. apeliaciniame skunde sutinka su teismo padaryta išvada, kad ji, pasinaudodama užimamomis pareigomis, pasisavino ir iš dalies iššvaistė jai patikėtą svetimą, T. N. įmonei priklausantį turtą, bei nuoširdžiai gailisi dėl to. Nuteistosios teigimu, kiek įmanoma, ji padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti šias nusikalstamas veikas. Ji nevengė atsakinėti į užduodamus klausimus, teisiamojo posėdžio metu paaiškino aplinkybes tiek, kiek sugebėjo prisiminti. G. Z. teisiamojo posėdžio metu paaiškino priežastis, dėl ko parduotuvėje susidarė prekių trūkumas. Ji dirbo viena parduotuvėje, vykdė ne tik pardavėjos pareigas, tačiau buvo atsakinga ir už prekių laikymą bei saugojimą. Nuo 2006 m. birželio 7 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. parduotuvėje nebuvo atlikta nei viena revizija. Apeliantė pati fiksavo prekių pirkimą-pardavimą. Neatmeta galimybės, kad prekių trūkumas galėjo susidaryti ir dėl suklydimo vedant prekių apskaitą. Be to, G. Z. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad duodavo dalį prekių kaimo žmonėms skolai, pasitikėjo žmonėmis, tačiau ne visi nuoširdžiai grąžindavo pinigus, dėl ko ne kartą buvo apgauta. Apeliantė neneigė, kad ji paimdavo pinigus iš kasos ir prekes savo reikmėms be buhalterinių dokumentų bei apskaitos, tačiau stengdavosi grąžinti pinigus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas turėjo padaryti išvadą, kad nuteistoji nėra linkusi gyventi socialiai neteisingą gyvenimą. G. Z. tvirtina, kad ji realiai neturėjo turtinės naudos, pati negali paaiškinti, iš kur atsirado toks didelis prekių trūkumas. Tai reiškia, kad ji nesugebėjo kvalifikuotai atlikti savo tiesioginių pareigų. Nuteistoji, priimdama prekes be atitinkamų dokumentų, vykdė įmonės savininko nurodymus, o pardavus prekes atsiskaitydavo su juo grynaisiais pinigais. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nagrinėti šie klausimai, o teismas padarė išvadą, kad ji neva atsisakė nurodyti asmenis, kuriems ji neatlygintinai perdavė prekes. Pasak G. Z., T. N., ruošdamasis atleisti apeliantę iš darbo ir siekdamas, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, paslėpė visus jos darbinius užrašus, kuriuose atsispindėjo nukentėjusiajam gerai žinomos žmonių, kuriems jo nurodymu nuteistoji atiduodavo prekes be sąskaitų-faktūrų, pavardės. Mano, kad T. N. susidorojimas su G. Z. buvo sąmoningas ir iš anksto suplanuotas siekiant jam pačiam išvengti gresiančios atsakomybės.

Šalies argumentai

G. Z. teigimu, byloje nėra nustatyta duomenų, patvirtinančių jos asmenybės pavojingumą. Teismas iš dalies atsižvelgė į tai, kad nuteistoji yra brandaus amžiaus, anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai, turi šeimą, nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau teisminio proceso metu nebuvo išsiaiškinta labai svarbi aplinkybė, kad ji slaugo ir prižiūri senyvo amžiaus motiną, kuriai reikalinga pastovi priežiūra. Be G. Z. jos motinos nėra kam prižiūrėti. Mano, kad minėtos aplinkybės yra išimtinės. Be to, šiuo metu nuteistoji pardavinėja nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, po to ji pradės atlyginti civiliu ieškiniu priteistą turtinę žalą. Minėtos aplinkybės leidžia manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jai paskyrus švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Nuteistoji G. Z. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, t. y. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nukentėjusysis T. N. atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad G. Z. darė nusikalstamas veikas ilgą laiką, slepiant nuo jo tiek grynųjų pinigų paėmimą iš įmonės kasos, tiek eikvojant įmonei priklausantį materialųjį turtą – statybines medžiagas. Jos veiksmai buvo sąmoningi, siekiant praturtėti. Valstybinės institucijos ne kartą tikrino nukentėjusiojo įmonę, tačiau nenustatė, kad įmonė netinkamai vykdo veiklą, apskaito ar moka mokesčius valstybei. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji buvo atleista iš darbo dėl susidorojimo su ja. G. Z. turi brolį ir tris seseris, todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad be jos nebus kam prižiūrėti senyvo amžiaus motinos.

Nukentėjusysis prašo atmesti G. Z. apeliacinį skundą ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį nepakeistą.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios G. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), apeliacinės instancijos teismai turi patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas turi bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2013, Nr. 2K-233/2013).

Nuteistosios G. Z. kaltė padarius nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jos nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai. Apeliaciniame skunde nesutinkama su paskirta bausme.

G. Z. apeliaciniame skunde prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje aiškinama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011 ir kt.). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu G. Z. pripažinta kalta padariusi dvi baigtas tyčines nusikalstamas veikas, numatytas BK 184 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, kurios priskiriamos atitinkamai nesunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), o BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Nusikalstamos veikos buvo tęstinio pobūdžio, daromos ilgą laiko tarpą, apeliantei dirbant T. N. įmonei priklausančioje ūkinių statybinių prekių parduotuvėje. Nuteistosios pasisavinto turto vertė beveik 1,5 karto viršija baudžiamojo įstatymo nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Įvertinus BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, pasisavinto turto vertę, pripažintina, kad G. Z. buvo įprasta savintis svetimą, T. N. įmonei priklausantį turtą. Pasak apeliantės, ji dėl savo neteisėtų veiksmų realiai neturėjo jokios naudos, tačiau tokį jos teiginį paneigia byloje surinkti įrodymai, kurių visuma patvirtina, kad nuteistoji pasiėmė asmeniniam naudojimui 10 000 Lt ir ūkinių statybinių prekių už 38 275,85 Lt. G. Z. apeliaciniame skunde siekia pateisinti neteisėtų veiksmų atlikimą tuo, kad ji dirbo viena parduotuvėje, vykdė ne tik pardavėjos pareigas, tačiau buvo atsakinga ir už prekių laikymą bei saugojimą, o prekių trūkumas galėjo susidaryti ir dėl suklydimo vedant prekių apskaitą, be to, dalį prekių duodavo žmonėms skolai. Šiuo aspektu pasakytina, kad byloje nustatyta, jog būtent nuteistosios užimtos pareigos leido jai sąmoningai daryti nusikalstamas veikas, o minėtos aplinkybės neturi reikšmės vertinant jos baudžiamosios atsakomybės klausimą, taip pat parenkant bausmės rūšį ir jos dydį. Byloje nėra duomenų, kad G. Z. atlygino bent dalį nukentėjusiojo įmonei padarytos turtinės žalos. Nuteistoji apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad ji šiuo metu pardavinėja nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, po to pradės atlyginti civiliu ieškiniu priteistą turtinę žalą. Apygardos teismas, parinkdamas G. Z. bausmės dydžius už nusikalstamas veikas ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į apeliantės asmenybę, t. y. kad ji yra brandaus amžiaus, anksčiau neteista, nebausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai, turi šeimą, nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Šios G. Z. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, kurios leistų daryti išvadą, jog BK 183 straipsnio 2 dalyje straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas apeliantei už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, kaip minėta, kaltininko asmenybė yra tik viena iš aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, o pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-568/2013). G. Z. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad apygardos teismas, skirdamas apeliantei laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į tai, kad ji slaugo ir prižiūri senyvo amžiaus motiną, kuriai reikalinga pastovi priežiūra. Pastebėtina, kad nuteistoji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos teisminiame nagrinėjime nenurodė minėtos aplinkybės. Prie apeliacinio skundo pridėta Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos kopija patvirtina, kad B. P., gimusiai 1924 m. sausio 26 d., nuo 2012 m. birželio 15 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis sulaukus senatvės pensijos amžiaus (t. 3, b.l. 91). T. Š. rajono savivaldybės administracijos Kaltinėnų seniūnijos 2012 m. lapkričio 6 d. surašytoje G. Z. charakteristikoje nurodyta, kad ji yra ištekėjusi, šeimoje augino tris vaikus, kurie yra sukūrę savo šeimas (t. 2, b.l. 146). Be to, nukentėjusysis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nuteistoji turi brolį ir dvi seseris. Taigi, G. Z. nėra vienintelė šeimos narė, kuri gali prižiūrėti jos senyvo amžiaus motiną. Ši aplinkybė taip pat nepripažintina kaip išskirtinė, dėl kurios būtų pagrindas teigti, kad nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.

G. Z. apeliaciniame skunde teigia, kad sutinka su teismo padaryta išvada, jog ji, pasinaudodama užimamomis pareigomis, pasisavino ir iš dalies iššvaistė jai patikėtą svetimą, T. N. įmonei priklausantį turtą, bei nuoširdžiai gailisi dėl to. Teismų praktikoje aiškinama, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–625/2012, 2K-688/2012, 2K-440/2013, 2K-78/2014).

Analizuojant G. Z. duotus parodymus viso baudžiamojo proceso metu, negalima pripažinti, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. To negalima daryti ir vertinant jos apeliacinio skundo teiginius. Nuteistoji ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu neigė pasisavinusi ir iššvaisčiusi visą kaltinime inkriminuotą T. N. įmonei priklausančio turto vertę, keitė savo parodymus dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių. Pasak G. Z., viena iš piniginių lėšų trūkumo T. N. įmonės veikloje priežasčių yra ta, kad ji, priimdama prekes be atitinkamų dokumentų, vykdė įmonės savininko nurodymus, o pardavus prekes atsiskaitydavo su juo grynaisiais pinigais. Visų pirma pasakytina, kad apeliantė, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, apskritai nenurodė, kad T. N. davė kokius nors nurodymus oficialiai nefiksuoti įmonės dokumentuose gaunamų prekių ir piniginių lėšų (t. 2, b.l. 122-123, 131). G. Z. iškėlė tokią versiją, kuri vienareikšmiškai paneigta nukentėjusiojo T. N. ir liudytojos R. N. parodymais, tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad nei ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje, nei kompetentingoms valstybės institucijoms vykdant savo funkcijas, nebuvo surinkta jokių duomenų apie galimai apgaulingai tvarkomą apskaitą T. N. įmonėje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje yra sprendžiamas būtent apeliantės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, o ne T. N. įmonės veiklos aspektai, jos buhalterinės apskaitos tikrinimo periodiškumas. Apeliaciniame skunde teigiama, T. N., ruošdamasis atleisti apeliantę iš darbo ir siekdamas pradėti ikiteisminį tyrimą, paslėpė visus jos darbinius užrašus, kuriuose atsispindėjo nukentėjusiajam gerai žinomos žmonių, kuriems jo nurodymu atiduodavo prekes be sąskaitų-faktūrų, pavardės. Tačiau G. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atleidžiant nuteistąją iš darbo, ji kažkur pametė užrašų knygutes su skolininkų duomenimis. Be to, apeliantė skolindavo prekes žmonėms be įmonės savininko žinios (t. 2, b.l. 123). Akivaizdu, kad G. Z. minėtais apeliacinio skundo teiginiais siekia sumažinti savo kaltės laipsnį dėl neteisėtų veiksmų padarymo. Nuteistoji deklaratyviai teigia, kad kiek įmanoma, ji padėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikalstamas veikas. Priešingai, G. Z. parodymų keitimas, visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių nenurodymas nepripažintina kaip padėjimas teisėsaugos institucijoms išaiškinti nusikalstamas veikas. Be to, anksčiau aptartas nuteistosios elgesys neleidžia teigti, kad ji nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas pagrįstai nenustatė G. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, rodančių, kad BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, kurios dydis yra žymiai mažesnis už šios bausmės vidurkį, paskyrimas G. Z. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistajai galutinė subendrinta bausmė paskirta taip pat nepažeidžiant BK 63 straipsnio nuostatų. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios G. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Rūta MickevičienėLinas Šiukšta