Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Brosa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jotūna“ ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Brosa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Alytaus 2-ojo notarų biuro notarė R. S., civilinė byla Nr. 2-1837-264/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad teismas, pripažinęs negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą negaliojančiais CK 1.80, 1.82 ir 6.66 str. pagrindais bei taikęs restituciją natūra, neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo sandorio šalių nesąžiningumą ir, netinkamai įvertinęs įrodymus, nepagrįstai sprendė, jog sandorio vertė buvo mažesnė už rinkos kainą.

Sandorio pripažinimo negaliojančiu tiek CK 1.82 straipsnio pagrindu (sandoris, prieštaraujantis juridinio asmens veiklos tikslams), tiek CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana – kreditoriaus teises pažeidžiantis sandoris, kurio skolininkas sudaryti neprivalėjo), viena iš sąlygų yra sandorio šalių nesąžiningumas, t.y. šiais teisiniais pagrindais sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tais atvejais, kai sandorio šalis veikė nesąžiningai - žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams arba kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Pirmosios instancijos teismas sandorio šalių nesąžiningumą konstatavo, įvertinęs tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas aiškiai mažesne negu rinkos kaina, tai prieštaravo UAB „Jotūna“ veiklos tikslams ir pažeidė šios įmonės kreditorių interesus, sandoris sudarytas tarp įmonių, kurių vienintelis akcininkas yra tas pats asmuo – J. J. ir sandoris pasirašytas tarp sutuoktinių.

Apeliantas argumentuoja, kad sandorio šalys negalėtų būti laikomos nesąžiningomis, nes sudarytas sandoris neturėjo įtakos UAB “Jotūna” kreditorių interesams, kadangi sandorio sudarymo metu įmonės finansinė situacija buvo gera. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuos apelianto argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. UAB “Jotūna” 2010-03-01 balansas (b.l. 60), kuriame pateikti duomenys ir už praėjusius finansinius, t.y. 2009 metus, patvirtina, kad įmonės įsipareigojimai 2009 metais iš viso sudarė 126 109 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 83 734 Lt, tuo tarpu nuosavas kapitalas sudarė tik 42 375 Lt ir per 2009 metus įmonė patyrė 234 932 Lt nuostolių. 2010 m. gegužės 5 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB “Jotūna” buvo iškelta bankroto byla, konstatavus įmonės nemokumą. Šie duomenys patvirtina, kad UAB „Jotūna“ finansinė situacija 2009 metais buvo prasta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamas sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams, pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Nagrinėjamu atveju sandorio prieštaravimas juridinio asmens tikslams siejamas su sandorio nenaudingumu.

Sprendžiant dėl sandorio nenaudingumo, šalių nesąžiningumo ir apskritai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.82, 6.66 straipsnių pagrindais, didelę reikšmę turi sandorio vertė, t.y. ar ji atitiko realią rinkos kainą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, vadovavosi byloje esančia UAB „Kovertas“ konsultacine išvada, kurioje ginčo turtas įvertintas 280 000 Lt. Apeliantas ginčija UAB „Kovertas“ konsultacinę išvadą, teigdamas, kad joje nepagrįstai kaip kavinės patalpos buvo vertinamas visas plotas, nors kavinė iš viso patalpų ploto užima tik 180 kv.m., be to ir tas 180 kv.m plotas, pasak apelianto, turėtų būti vertinamas kaip paprastų nekomercinių patalpų plotas. Apelianto manymu, reikėtų vadovautis jo pateikta UAB „Robinta“ Turto vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią ginčo turtas įvertintas 28 000 Lt, nes ši vertė atitinka labai panašių patalpų, esančių AB „Alytaus tekstilė“ administraciniame 11 aukštų pastate, vertę, visą 11 aukštų pastatą pardavus už 210 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Visų pirma, nėra pagrindo teigti, kad UAB „Kovertas“ pateiktoje konsultacinėje išvadoje visas vertinamų patalpų plotas įvertintas kaip kavinės patalpos, tuo labiau, kad pačioje išvadoje nurodyta, jog, nustatant turto vertę, be kitų duomenų buvo vadovautasi ir turto apžiūrėjimo rezultatais, iš ko darytina išvada, kad turto vertintojas įvertino visų patalpų būklę bei realią jų naudojimo paskirtį. Kita vertus, UAB „Robinta“ Turto vertės nustatymo ataskaitoje taip pat nėra išskirta, kurį plotą užima kavinės patalpos, nurodant kad visų 1398,98 kv.m. bendro ploto patalpų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – prekybos. Analizuojant UAB „Robinta“ Turto vertės nustatymo atskaitą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši ataskaita vertintina kritiškai, nes joje pateikta ginčo rinkos turto vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, lyginant ginčo turto ir trijų panašių objektų kainas, yra nepagrįstai maža. Tai yra, lyginamųjų objektų 1 kv. m. kaina (560 Lt, 172 Lt ir 495 Lt) ženkliai skiriasi nuo ginčo turto 1 kv. m. kainos (20 Lt), šį skirtumą grindžiant abstrakčiais teiginiais, kad nustatant objekto vertę taikomos pataisos, atsižvelgiant į vietos dislokaciją, konstrukciją ir medžiagų fizinę būklę, esamos inžinerinės įrangos, patalpų išplanavimo, apdailos, panaudojimo perspektyvos, kiekybinių ir kokybinių skirtumų, pateikimo į rinką būdų, patalpų konfigūracijos, privažiavimo galimybių, greta esančių pastatų gretimybės, nedetalizuojant, kokios konkrečiai lyginamųjų objektų savybės lėmė ženkliai didesnę jų vertę (vertinant 1 kv.m. kainą). Vieninteliu konkrečiu kriterijumi nurodyta aplinkybė, kad vertinamom patalpom reikalingas remontas (ataskaitos 14 psl), tačiau remonto reikalingumo kriterijus vertintinas kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad vertinama buvo retrospektyviu vertinimu, o, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo metodikos 43.2. punktu, atliekant retrospektyvinį vertinimą, galima remtis tik tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, turinčiomis įtakos vertinamo turto vertei, kurios buvo iki nurodytos turto vertės nustatymo dienos (praeityje). Pažymėtina, kad vertinamo ir palyginamųjų objektų skirtumai, pateikti Turto vertės nustatymo ataskaitos lentelėje Nr. 4 (vertinamo objekto pastato sienos – betonas, blokai, šlakblokai, palyginamųjų objektų – plytų mūras, dviejuose palyginamuosiuose objektuose nėra dujų, vertinamajame objekte – yra gamtinės dujos) nepagrindžia tokio didelio vertinamo ir palyginamųjų objektų verčių skirtumo. Dėl apelianto argumento, jog, nustatant ginčo turto vertę, reikia vadovautis AB „Alytaus tekstilė“ priklausiusio pastato pardavimo kaina, pažymėtina, kad AB „Alytaus tekstilė“ priklausęs pastatas buvo parduotas priverstinai (tai pripažino pats atsakovas 2011-05-17 parengiamojo teismo posėdžio metu ( b.l. 52)), o ginčijamas sandoris buvo (turėjo būti) sudarytas laisvos rinkos sąlygomis, tad nėra pagrįsta lyginti šiais sandoriais parduoto turto vertes. Be to, sprendžiant dėl ginčo turto rinkos vertės, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b.l. 9-10) nurodyta vidutinė rinkos vertė, nustatant ją 2009-06-08 masinio vertinimu būdu, yra net 1 574 000 Lt. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo sandorio vertė – 20 000 Lt buvo ženkliai mažesnė už rinkos kainą, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl šalių nesąžiningumo pažymėtina, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp įmonių, kurių vieninteliu akcininku buvo J. J., šių įmonių vadovais buvo sutuoktiniai J. J. ir E. J.. Taigi, darytina išvada, kad šie asmenys žinojo (turėjo) žinoti apie prastą UAB „Jotūna“ finansinę situaciją, jie turėjo suprasti, kad turtas parduodamas už nepagrįstai mažą kainą, nes ir pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje (3 p.) buvo nurodyta, kad parduodamų patalpų vidutinė rinkos vertė – 1 574 000 Lt. Reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad, kaip konstatuota Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte Nr. A4-24 (b.l. 11-16), šį turtą pardavus, kito materialaus turto, išskyrus dvi transporto priemones bei du kasos aparatus, bendrovė neturėjo. Pardavus ginčo turtą, įmonė piniginių lėšų realiai negavo, buvo atliktas įskaitymas, sandorio suma mažinant UAB „Jotūna“ įsiskolinimą UAB „Brosa“, nors tuo metu UAB „Jotūna“ turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti, o įmonės nemokumas, praėjus metams nuo ginčo sandorio, buvo konstatuotas įmonei iškėlus bankroto bylą. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad įmonė, parduodama savo turtą už gerokai mažesnę negu rinkos kainą, sumažino turto, iš kurio būtų buvę galima patenkinti kreditorių reikalavimus, vertę, taigi, buvo pažeistos kreditorių teisės. Be to, akivaizdu, kad privataus juridinio asmens turto pardavimas už gerokai mažesnę kainą nei rinkos mažina jo pelną ir tai prieštarauja privataus juridinio asmens tikslui siekti pelno. Sprendžiant dėl sandorio šalių nesąžiningumo, pažymėtina ir tai, kad CK 6.67 straipsnyje išvardintos nesąžiningumo prezumpcijos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijos nuomone, taikytinos CK 6.67 straipsnio 4 ir 7 punktuose įtvirtintos prezumpcijos. Tai yra, prievolinių teisinių santykių apyvartoje nesąžiningumo prezumpcija galioja, kai įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 str. 4 p.) ir tais atvejais, kada skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.) (CK 6.67 str. 7 p.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, J. J. buvo abiejų įmonių – sandorio šalių vieninteliu akcininku. O turtą pardavus už mažesnę negu rinkos kainą, t.y. UAB “Jotūna” perleidus UAB “Brosa” turtą, kurio reali rinkos vertė buvo 280 000 Lt, o UAB “Brosa” numačius pareigą už šį turtą sumokėti tik 20 000 Lt, sandoriu buvo nustatyta šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Šios nesąžiningumo prezumpcijos byloje nenuneigtos.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 str. reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas UAB „Brosa“ už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 600 Lt dydžio žyminį mokestį (b.l. 107). Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nuo žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius skundus atleidžiami asmenys, dalyvaujantys byloje, kurioje dalyvauja įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Vadinasi, atsakovas įstatymu atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už šioje byloje paduotą apeliacinį skundą, todėl sumokėta už apeliacinį skundą žyminio mokesčio suma grąžintina apeliantui (CPK 87 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Brosa“ (į.k. 149653367, buveinė – Naujoji g. 124, Alytus) 600 Lt (šešių šimtų litų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą (2011 m. spalio 28 d. Swedbank AB Įmokos mokėjimo kvitas, operacijos archyvo kodas: 2011102800390130). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.