Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas netenkinamas.

Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN dėl ilgalaikio pasimatymo nesuteikimo laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-04-14.

Motyvuojamoji dalis

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Teismas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog Konvencija įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 6833/74).

Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr. 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96).

Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuteistųjų teisės išvardintos BVK 11 straipsnio 1 dalyje, o specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojantys to paties BVK skyriai. Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka.

BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose (BVK 85 straipsnio 2 dalis).

Bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 straipsnio 1 dalis) ir taikomas tam tikras nuteistųjų teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Ta aplinkybė, kad Bausmių vykdymo kodekse nėra įtvirtinta teisė gauti ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų nustatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu, pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 4 dalį 12 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę nustatant atlikti – pirmus 3 m. ir 6 mėn. (trejus metus ir šešis mėnesius) kalėjime, o kitą bausmės dalį pataisos namuose. Reorganizavus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą pareiškėjas buvo perkeltas į Marijampolės PN. Laikotarpiu nuo 2019-02-12 iki 2019-04-14 atliko bausmę Marijampolės PN kalėjimo režimo sąlygomis (b. l. 14).

Pažymėtina, kad pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2016 m. balandžio 1 d., pareiškėjas turėjo teisę gauti per du mėnesius du trumpalaikius pasimatymus. BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką ir teisė į ilgalaikius pasimatymus kalėjime bausmę atliekantiems, paprastajai grupei priskirtiems asmenims nėra nustatyta. Nagrinėjamu atveju, teisės aktuose nesant nustatytos pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, atsakovės atstovas neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteikto ilgalaikio pasimatymo, kaip pažeidžiančio jo šeiminius santykius, atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN administracija nuo 2019-03-29 vykdant Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą dėl pasimatymų suteikimo, kalėjimo režimo nuteistieji gali gauti vieną ilgalaikį arba trumpalaikį pasimatymą per du mėnesius. Pareiškėjas atliko bausmę kalėjimo režimo sąlygomis nuo 2019-02-12 iki 2019-04-14, o aukščiau minėtas raštas gautas 2019-04-01. Pareiškėjui buvo skirtas 2019-04-20 ilgalaikis pasimatymas su žmona.

Iš į bylą pateiktos Suimtojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelės nustatyta, kad pareiškėju buvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine Lukiškių TI-K (b. l. 18). Marijampolės PN ilgalaikis pasimatymas buvo suteiktas 2019-04-20 (b. l. 18).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018, pažymėta, kad, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų, dėl ko tokių asmenų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra pažeidžiama.

Atsižvelgiant į tai, kad be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos (trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų), į tai, kad Marijampolės PN 2019-04-01 gavę Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019-03-29 raštą Nr. 1S-988 „Dėl pasimatymų suteikimo“ suteikė pareiškėjui 2019-04-20 ilgalaikį pasimatymą su žmona, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiškėjo privatumas ir teisė į šeimos gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį nebuvo pažeistas.

Taigi, nenustačius Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.