Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovui A. L. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimas atsakovui įteikti 2020 m. birželio 23 d. asmeniškai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285, 286 straipsniai).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2019 m. kovo 1 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 3 000 EUR kreditą 60 mėnesių laikotarpiui. Vartojimo kreditas turėjo būti grąžintas iki 2024 m. kovo 1 d. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas nesilaikė mokėjimo grafiko, todėl ieškovas 2020 m. birželio 3 d. vienašališkai nutraukė sutartį vadovaudamasis sutarties 8.4 punktu bei Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

CK 6.38 straipsnis numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnio). Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai), todėl ieškovui iš atsakovo priteistinas 2 672,11 EUR negrąžintas kreditas bei 211,08 EUR mokėjimo palūkanos, priskaičiuotos iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Kaip minėta, ieškovas taip pat prašo priteisti 27 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 672,11 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 1 d.). Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

Šiuo atveju ieškovas prašydamas priteisti negautas pajamas (nuostolius), neįvardijo konkrečios negautų pajamų sumos, o pateikė tik jų apskaičiavimo būdą, t. y. skaičiuojant 27 procentus už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2 672,11 EUR nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 1 d.). Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1 684,07 EUR dydžio tarpininkavimo mokestį, 0,48 EUR palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. kovo 2 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, bei 27 procentų dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2 672,11 EUR) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 1 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Pažymėtina, kad neretai administravimo mokestis pagal sutartį yra sąlyginio pobūdžio, t. y. mokamas tik tada, kai skolininkas pažeidžia sutartį (vėluoja grąžinti kreditą). Esant tokiai situacijai jis kvalifikuotinas kaip netesybos. Pažymėtina, kad jeigu delspinigiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, tai tokios netesybas nustatančios sąlygos turi būti pripažįstamos nesąžiningomis, negaliojančiomis ab initio, o ne mažinamos iki įstatyme nustatyto 0,05 proc. dydžio. Jeigu nustatoma, kad tam tikri mokesčiai atlieka kompensacinę funkciją, jiems taikomi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti ribojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

Šiuo atveju netesybos, kompensacinės palūkanos ir kiti mokesčiai, kurie galėtų būti reikalaujami, negali viršyti 259,49 EUR (((2 672,11 EUR + 211,08 EUR) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Vartojimo kredito sutarties sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 1 684,07 EUR. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokesčiui taikoma 100 procentų nuolaida ir jis skaičiuojamas tik atsakovui netinkamai vykdant sutartį. Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarpininkavimo mokestis bei 27 procentų dydžio palūkanos, skaičiuojamos nuo 2024 m. kovo 1 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją, taigi, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, jie negali būti priteisiami, todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimai atmestini. Kadangi ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 0,48 EUR kompensacines palūkanas atitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus bei aukščiau nurodytą teismų praktiką, jis tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 883,67 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimus tenkinus iš dalies, t. y. 63,13 proc., ieškovui iš atsakovo priteistinas 65,02 EUR sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) bei 126,26 EUR išlaidos už advokato teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 6 dalis, 98 straipsnis), iš viso – 191,28 EUR bylinėjimosi išlaidos.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalys, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo NEO Finance, AB ieškinį atsakovui A. L. tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui NEO Finance, AB, j. a. k. 303225546, 2 672,11 EUR (dviejų tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt dviejų eurų 11 ct) negrąžintą kreditą, 211,08 EUR (dviejų šimtų vienuolikos eurų 8 ct) palūkanas iki sutarties nutraukimo, 0,48 EUR (nulio eurų 48 ct) kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 883,67 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 191,28 EUR (vieno šimto devyniasdešimt vieno euro 28 ct) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo A. L., a. k. (duomenys neskelbtini). Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso straipsnio reikalavimus.

Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.