Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. E. K., gimęs (duomenys neskelbtini), Kaune, asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsiskyręs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis uždarojoje akcinėje bendrovėje „Triton-LT“ šaltkalviu-montuotoju, gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kauno raj., neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nusikalstamos veikos aplinkybės

D. E. K. 2017 m. balandžio 26 d., apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme smurtavo prieš savo buvusią sutuoktinę V. K., tai yra tyčia sugriebė pastarajai už kairio žasto ir prievarta tempė iš kiemo bei stipriai patraukdamas jėga, nubloškė V. K. ant žemės, dėl ko ji susimušė kairę kūno pusę ir taip sukėlė nukentėjusiajai V. K. fizinį skausmą.

II. Įrodymai ir jų vertinimo motyvai

2017 m. rugpjūčio 24 d. specialisto išvadoje Nr. pG2439/2017(02) nurodyta, kad V. K. kūne jokie išoriniai sužalojimai, tiek apžiūros metu, tiek medicininiuose dokumentuose, nenustatyti. Ambulatorinio gydymo metu V. K. nustatyta diagnozė su trauma nesietina (1 t., b. l. 88).

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas D. E. K. dėl fizinio skausmo sukėlimo V. K. pasitvirtino.

Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu išklausius proceso dalyvių parodymus, taip pat peržiūrėjus pateiktą vaizdo įrašą, sugretinat šiuos įrodymus tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, nustatyta, jog nukentėjusioji krito ant žolės, už krūmo, prie kurio iš kitos pusės matosi dalis plytų, ir sodo įrankiai, tačiau ne ant jų, tokią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtinto ir pati V. K., susipažinusi su jai pateiktomis fotonuotraukomis (1 t. b. l. 78–79), todėl iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad nukentėjusioji krito „ant plytų ir sodo įrankių krūvos“, ją pakeičiant jog pastaroji krito ant žemės.

Kaltinamasis D. E. K. iš esmės neginčija faktinių įvykio aplinkybių, tačiau neigia jog nukentėjusioji dėl jo veiksmų galėjo justi fizinį skausmą. Tokie argumentai yra nepagrįsti.

Taigi, D. E. K. kaltė įrodyta iš dalies ir jo paties parodymais, nukentėjusiosios V. K. parodymais, tarnybiniu pranešimu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, specialisto išvadomis ir paaiškinimu, apsaugos vaizdo kameros užfiksuoto vaizdo įrašo apžiūros protokolu, liudytojų M. Z. ir G. J. B. parodymais ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, dėl ko nelieka objektyvių galimybių abejoti, kad nukentėjusiajai kaltinime nurodytu laiku ir byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo sukeltas fizinis skausmas. Šie duomenys, kaip įrodymai tarpusavyje vertinami kompleksiškai ir yra pakankami D. E. K. kaltei pagrįsti.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą, kad jei teismas D. E. K. veiksmuose įžvelgs nusikalstamos veikos požymių, turėtų svarstyti D. E. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, jo veiksmus pripažindamas mažareikšmiais.

Tokie argumentai yra atmestini, kadangi pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme, t. y. jei kaltinamojo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai ir dėl tam tikrų sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).

Nagrinėjamu atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Kaltinamasis, smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo spontaniškai, tarp jų priešiški santykiai, toks kaltinamojo elgesys nebuvo adekvatus susiklosčiusiai situacijai, bet to ir pats kaltinamasis pripažino sugriebęs nukentėjusiąją, dėl ko ši griuvo, todėl šiais veiksmais pastarajai sukeltas fizinis skausmas negali būti pripažintas mažareikšmiu. Gynybinė kaltinamojo ir jo gynėjo pozicija grindžiama konfliktiniais D. E. K. ir V. K. santykiais, dėl kurių įvykio metu jis esą buvo išprovokuotas, o nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą – pasekmių nekilimą, motyvuoja tuo, jog nukentėjusiosios nurodyti liekamieji reiškiniai, remiantis specialisto išvada, nėra sietini su nagrinėjamu įvykiu.

Teismas iš dalies sutinka su V. K. nurodomų liekamųjų sveikatos sutrikdymo reiškinių nesiejimu su nagrinėjamu įvykiu, tačiau pažymi, kad vien fizinės jėgos panaudojimas sugriebiant nukentėjusiąją už rankos ir ją prievarta tempiant, dėl ko ši krito, įrodo, jog įvykio metu ji patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, jos reakciją po įvykio, tai yra tai, kad ji verkė ir buvo susijaudinusi, liudija, jog padaryta žala negali būti vertinama kaip mažareikšmė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenumatyta. Paprastai mažareikšmėmis neturi būti pripažintos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai (2012 m. gruodžio 28 d. LAT nutartis; Baudžiamoji byla Nr. 2K-719/2012). Esant visoms aukščiau išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, jog nėra objektyvių galimybių šioje byloje kaltinamojo veiksmus pripažinti mažareikšmiais ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip to prašė kaltinamojo gynėjas.

III. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam asmeniui fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą arba/ir dėl to būtų nežymiai sutrikdyta jo sveikata.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad kaltinamasis D. E. K. smurtavo V. K. atžvilgiu. Šiuo atveju ištirtų įrodymų visetas pagrindžia, kad kaltinamasis sąmoningai pasirinko smurtinį konflikto sprendimo būdą, suprato, kad naudoja jėgą prieš fiziškai silpnesnį asmenį – nukentėjusiąją V. K., turėjo ir galėjo suvokti, jog savo veiksmais kėsinasi į jos sveikatą, jėga mėgindamas išvesti pastarąją iš kiemo, o šiai pasipriešinus, staiga sugriebė nukentėjusiąją už kairiojo žasto ir staigiu rankos mostu tempė ją į save, dėl ko pastaroji prarado pusiausvyrą, visu kūnu nukrito ant žolės ir tokiais savo veiksmais neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad pirminis pranešimas dėl konflikto fiksuotas kaip galimo smurto artimoje aplinkoje atvejis, kadangi nukentėjusioji pranešime nurodė, kad tarp jos vyro ir jos įvyko konfliktas, kurio metu ji buvo stumdyta (1 t., b. l. 69), tačiau ištyrus byloje surinktus įrodymus nustatyta, kad D. E. K. ir V. K. nuo 1999-ųjų metų yra išsiskyrę, o kartu negyvena ir bendro ūkio neveda nuo 2011-ųjų metų ir nėra laikytini šeimos nariais, todėl tokie kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

IV. Bausmės parinkimo ir jos skyrimo motyvai

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų, arba laisvės apribojimo, arba arešto arba terminuoto laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės.

Teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, veikos padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamojo D. E. K. atsakomybę lengvinančių ar jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

D. E. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstama veika yra tyčinė, baigta. Kaltinamasis neteistas (1 t., b. l. 132). Kaltinamasis administracine tvarka baustas, turi galiojančią administracinę nuobaudą (1 t., b. l. 133, 134), dirba UAB „Tritosn-LT“ (1 t., b. l. 187), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (1 t., b. l. 141), VšĮ Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje nesigydė, nesilankė (1 t., b. l. 142).

Teismo vertinimu siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, ją parinkti ir paskirti teisingai, D. E. K. parinktina viena švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimas. Manytina, kad laisvės apribojimo bausmė D. E. K. yra adekvati ir pakankama sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti, bei paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrins jos realų įvykdymą bei teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, jam nustatytinas skirtinos bausmės dydis artimas sankcijoje numatytam bausmės rūšies vidurkiui. Siekiant realiai užtikrinti bausmės įvykdymą kartu skirtinas įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnio nuostatomis asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui civilinį ieškinį. Nukentėjusioji V. K. pareiškė civilinį ieškinį (1 t., b. l. 173–176) dėl 3000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies.

Kaltinamasis D. E. K., smurtaudamas V. K. atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus ir nepatogumus, dėl ko ši, anot jos, neteko visaverčio bendravimo su aplinkiniais galimybių, skundėsi kairiosios rankos skausmais ir vartojo medikamentus. Nukentėjęs asmuo turi teisę jam padarytos žalos dydį vertinti pagal savo įsitikinimus, bet, nustatant priteisiamos žalos dydį, būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgti į socialinį pažeistų vertybių reikšmingumą. Be to svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas, tai ne papildoma nubaudimo funkcija, o kompensacija už patirtus išgyvenimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad, nukentėjusiosios žodžiais, kaltinamasis jos atžvilgiu smurtavo nebe pirmą kartą, tik anksčiau ji kaltinamajam atleido, dėl kartu auginamų vaikų, tačiau šiuo metu yra išsituokusi ir nori, kad bent šį kartą buvęs sutuoktinis atsakytų už savo veiksmus. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. (baudžiamoji byla Nr. 1A-164/2012).

Nagrinėjant pareikšto civilinio ieškinio klausimą svarbu tai, kad kaltinamasis nusikalstamus veiksmus atliko iš anksto jų neplanavęs, tačiau veikdamas staiga susiformavusia tyčia, pasielgė neadekvačiai susidariusiai situacijai ir tai, kad kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas tik fizinis skausmas, o pastaroji patirtos žalos dydį grindžia liekamaisiais reiškiniais, kurie iš esmės nėra tiesiogiai susiję su kaltinamojo veiksmais, be to ji pati patvirtinto anksčiau turėjusi panašaus pobūdžio sveikatos problemų, specialisto išvadomis V. K. nekonstatuota jokių realių sužalojimų, ir tai kelia pagrįstų abejonių, kurios šiame kontekste vertintinos kaltinamojo naudai. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes sprendžia, kad dėl sukelto fizinio skausmo įvykio metu, nukentėjusiosios civiliniu ieškiniu prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažinamas iki proporcingos įvykio aplinkybėms ir jos patirtiems nepatogumams ribos, tai yra 300 (trijų šimtų) eurų.

Byloje nukentėjusioji V. K. turėjo 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) eurų atstovavimo išlaidų (1 t., b. l. 178), kurias prašo priteisti iš kaltinamojo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios patirtos išlaidos už advokato suteiktas paslaugas įrodytos pateiktu dokumentu – pinigų priėmimo kvitu, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji už jos atstovavimą procese advokatei Eglei Rybelienei sumokėjo 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) eurų (1 t., b. l. 178), nukentėjusiosios atstovė procese dalyvavo. Nukentėjusiosios pasirinktam atstovui sumokėta suma už teisinę pagalbą atstovaujant jos interesus pirmosios instancijos teisme atitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijus, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo.

Kaltinamajam D. E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina iki įsiteisės teismo nuosprendis, o jam įsiteisėjus panaikintina (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Kaltinamasis D. E. K. buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo 2017 m. balandžio 26 d., 15.15 val. iki 2017 m. balandžio 27 d., 14.20 val. (1 t., b. l. 126, 129), tai yra vieną parą, todėl šis laikas įskaitytinas į bausmę, vieną sulaikymo parą prilyginant dvejoms laisvės apribojimo dienoms.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinis diskas su vaizdo medžiaga (1 t., b. l. 76) paliktinas saugoti kartu su bylos medžiaga.

Kitų išieškotinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

D. E. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuoti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. balandžio 26 d., 15.15 val. iki 2017 m. balandžio 27 d., 14.20 val., tai yra vieną parą, vieną sulaikymo parą prilyginant dvejoms laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiosios V. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamojo D. E. K. nukentėjusiajai V. K. 300 (tris šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) eurų atstovavimo išlaidų.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktinį diską su vaizdo medžiaga (1 t., b. l. 76) palikti saugoti byloje.

Išaiškinti nuteistajam D. E. K., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.