- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-20
- Bylos Nr.
- A-756-1572-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- N. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. S. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) priteisti iš atsakovų solidariai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 33 270,80 Lt; 2) įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. sausio 1 d. mokėti jai padidintą atlyginimą, skaičiuojant pagrindinį atlyginimą atsižvelgiant į padidėjusią bazinę mėnesinę algą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 10 d. – 234 728 Lt; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės 0,06 proc. delspinigių nuo laiku neišmokėtos atlyginimo sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos turėjo būti išmokėtos iki bylos iškėlimo teisme, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) įpareigoti Lietuvos valstybę mokėti pareiškėjai atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 25 d. dekretu Nr. 1386 buvo paskirta ir iki 2007 m. liepos 11 d. dirbo Utenos rajono apylinkės teismo pirmininke, o nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2007 m. rugpjūčio 5 d. pavadavo teismo pirmininkę jos atostogų laikotarpiu. Nuo 2007 m. rugpjūčio 6 d. iki šiol dirba Utenos rajono apylinkės teismo teisėja. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas, nustatančias teisėjų atlyginimo mažinimą, prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebeliko ginčo santykį reglamentuojančių įstatymo leidėjo ar jo pavedimu vykdomosios valdžios institucijų išleistų teisės aktų. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų Taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką, asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyta įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėji tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priėmimo arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo paskelbimo būtent taip de facto ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Tai leidžia teigti, kad valstybė pripažino Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo aiškaus teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus – mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią savo pripažintą tvarką. Atlyginimas apskaičiuojamas pagal tam tikrą sąlyginę formulę VA = PA + P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš nekintamos dalies ir kintamos dalies. PA turi būti skaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir lygus trisdešimčiai bazinių mėnesinių algų (toliau – ir BMA). BMA dydis nustatomas Vyriausybės nutarimu. Kadangi Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo padidinta iki 115 Lt (anksčiau BMA buvo 105 Lt), atsakovai privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti atlyginimą ir skirti jam mokėti papildomų lėšų, t. y. pagrindinį atlyginimą (PA) skaičiuoti atsižvelgiant į padidėjusią BMA. Tačiau pareiškėjai pagrindinis atlyginimas buvo apskaičiuojamas, jos nuomone, nepagrįstai taikant 105 Lt BMA. Dėl to per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. jai neteisėtai nebuvo išmokėta dalis pagrindinio atlyginimo. Be to, padidėjus pagrindiniam atlyginimui, jai turėjo būti mokamas ir atitinkamai padidėjęs priedas (jo kintama, priklausomai nuo darbo stažo trukmės, dalis), nes pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 antrą priedą, atlyginimo priedas už ištarnautus metus skaičiuojamas procentais nuo pagrindinio atlyginimo. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 3 d. iki šiol jai mokamas atlyginimas, neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę ir finansinę valstybės padėtį, todėl galėjo būti taikomas laikinai. Nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo, tačiau pareiškėjai iki šiol neteisėtai ir nepagrįstai mokamas sumažintas atlyginimas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas ir Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šią nuomonę atsakovas grindė tuo, kad Teismų įstatymas šiuo klausimu nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimo konstatuojamosios dalies 3 punkte yra nurodyta, jog nei Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje dalyje nėra teiginių, kuriais būtų konstatuojama, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 kokia nors apimtimi prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Teisingumą individualioje byloje vykdantis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas taip pat nurodė, kad teisėjų atlyginimas gali būti mažinami tada, kai valstybėje susiklosto sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę. Atlikus ekspertizę, ekspertizės akto išvadose buvo konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Ta aplinkybė, kad iki 2003 metų šalyje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimai būtų patenkinti du kartus.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas Utenos rajono apylinkės teismas su pareiškėjos reikalavimais iš esmės sutiko, tačiau pažymėjo, kad Utenos rajono apylinkės teismui papildomų lėšų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimui neskirta, todėl patenkinus pareiškėjos skundą, tikslinga spręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 78 592,40 Lt (neatskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų), o pareiškėjos skundą kitoje dalyje atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad 2001 m. liepos 18 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su apylinkių teismų teisėjų atlyginimų dydžių nustatymu, neliko, nes: 1) kai kurias Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, vadovautis tebegaliojančiomis minėto įstatymo nuostatomis skaičiuojant nurodytų teisėjų atlyginimų dydį neįmanoma; 2) Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ neteko galios nuo 2001 m. gegužės 9 d.; 3) Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, neteko galios kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas; 4) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“ taip pat neteko galios įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Todėl, vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Tačiau nėra pagrindo teigti, jog skaičiuojant teisėjų atlyginimus galėtų būti taikomi kokie nors žemesnės juridinės galios negu įstatymai teisės aktai, kurie buvo priimti po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo ir kurie juose įtvirtintą teisinį reguliavimą būtų susieję su anksčiau galiojusiu (ir tik dėl Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo taikomu) teisiniu reguliavimu. Priešingu atveju reikėtų teigti, kad vėl galima priimti poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius teisėjų atlyginimus, o taip būtų pažeidžiamas konstitucinis principas, kad teisėjų atlyginimai, jų dydžiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Todėl pareiškėjos reikalavimas perskaičiuoti gautą atlyginimą taikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 patvirtintą 115 Lt dydžio BMA vietoje 105 Lt BMA, patvirtintos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382, yra nepagrįstas. Dėl to netenkintinas ir išvestinis iš šio reikalavimo prašymas įpareigoti Lietuvos valstybę apskaičiuojant pareiškėjai darbo užmokestį nuo 2008 m. sausio 1 d. ir vėliau taikyti kintamąjį BMA dydį. Dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažinto koeficiento teismas sprendime nurodė, kad Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai ir 2000 m. sausio 12, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai) suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai, tiek Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) suponuoja išvadą, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas, jei jis nėra grindžiamas itin sunkia ekonomine, finansine valstybės padėtimi. Teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškas bylas, ne kartą pažymėta, jog dėl 1999 metais kilusios finansinės krizės nuo 1999 metų Lietuvoje buvo ženklus ekonominis nuosmukis, kuris truko iki 2003 metų. Vėliau, t. y. nuo 2003 metų, Lietuvos ekonomika sparčiai augo, ekonominė situacija gerėjo. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad nuo 2003 metų nebuvo objektyvaus pagrindo toliau taikyti ekonomines priemones, šiuo atveju – teisėjų atlyginimų mažinimą. Todėl pareiškėjai, ėjusiai teismo pirmininkės pareigas, sumažintas atlyginimas nepagrįstai buvo skaičiuojamas bei mokamas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Dėl Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo teismas sprendime pažymėjo, kad šis įstatymas įsigalios tik nuo 2009 m. sausio 1 d. Be to, įstatyme numatyta, kad iki šios datos Vyriausybė privalo nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką bei nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Tokios tvarkos Vyriausybė dar nėra nustačiusi. Todėl negalima teigti, kad skunde keliamų reikalavimų tenkinimas yra sureguliuotas. Pareiškėja dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio koeficiento prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 10 d. Tačiau, tenkinant atsakovo reikalavimą dėl Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja dėl savo teisių gynimo kreipėsi į teismą 2008 m. sausio 22 d., todėl šis pareiškėjos reikalavimas gali būti tenkinamas tik už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 22 d. iki 2007 m. liepos 10 d. Teismui pateikta pažyma patvirtina, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2005 metų sausio mėnesio iki 2007 m. liepos 10 d. dėl sumažinto darbo užmokesčio koeficiento taikymo buvo nepriskaičiuota 78 592,40 Lt (b. l. 9-10). Utenos rajono apylinkės teismas pareiškėjai atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A1-638/2005) yra pažymėjusi, jog delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte. Pareiškėja skunde teismui nenurodė jokių motyvų bei argumentų, pagrindžiančių atsakovų kaltę, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti delspinigius yra atmestinas. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Lietuvos valstybę mokėti jai atlyginimą vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatytus matematinės išraiškos dydžiais teismas sprendime pažymėjo, kad teismas nėra subjektas, galintis nustatyti pareiškėjai atlyginimą. Tai daroma įstatymu (Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalis). Nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Civilinis kodeksas nenumato tokio pažeistų teisių gynimo būdo kaip įpareigojimas įstatymų leidėjui priimti tam tikras sąlygas atitinkantį įstatymą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja N. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria neišmokėta atlyginimo dalis priteista taikant trejų metų ieškinio senaties terminą ir kuria atmesti reikalavimai dėl delspinigių bei palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjos nuomone, teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėja nurodo, jog Teismų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas į pareigas skiriamas šiame įstatyme bei Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta tvarka bei pagrindu. Teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalis). Todėl, nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tarp teisėjo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Teisėjų veiklos, atlygio už šią veiklą, socialinių bei nepriklausomumo garantijų, teisėjų atsakomybę bei atleidimo iš pareigų teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas. Teisės gauti nesumokėto už atliktą darbą dalies atlyginimo ribojimas neatitinka konstitucinio principo, kad asmuo, kuris atliko jam pavestą darbą, turi teisę reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje nustatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimus dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo. Paties teismo sprendime yra konstatuota, kad nuo 2003 metų nebuvo objektyvaus pagrindo toliau taikyti ekonomines priemones ir mokėti pareiškėjai sumažintą teismo pirmininkės atlyginimą. Pareiškėjos nuomone, atlyginimo už atliktą darbą nesumokėjimu ir pasireiškė atsakovų kaltė. Pareiškėja pažymi, kad teismas, taikydamas Darbo kodekso nuostatas reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, visiškai nepagrįstai nesivadovavo Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu, kuriame nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Be to, teismas sprendime nepasisakė dėl reikalavimo priteisti palūkanas.
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad teisėjų atlyginimas gali būti mažinami tada, kai valstybėje susiklosto sunki ekonominė ir finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę. Atlikus ekspertizę, ekspertizės akto išvadose buvo konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Eksperto išvada, kaip ir kiti įrodymai, nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismas savo nesutikimą su eksperto išvada turi motyvuoti. Be to, net sutikus, kad padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 metais, tokios priemonės gali būti panaikinamos laikantis nustatytos tvarkos – priimant įstatymus. Atsakovo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, tokiu būdu pažeisdamas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Atsakovas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir priteisti jos reikalaujamą sumą, kadangi tokiu atveju gali susidaryti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimai būtų patenkinti du kartus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo netenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas jo paties paduotas apeliacinis skundas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėja prašė priteisti jai, kaip apylinkės teismo pirmininkei neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, ji grindžia Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Tačiau priimtas minėtas įstatymas negali pašalinti pareiškėjos teisės į teisminę gynybą. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priteisti pareiškėjai N. S. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažintą teisėjų darbo užmokesčio dalį.
Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria neišmokėta atlyginimo dalis priteista taikant trejų metų ieškinio senaties terminą (t. y. Darbo kodekso 27 str. 2 d.) ir kuria atmesti reikalavimai dėl delspinigių bei palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad laiką, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis iš esmės nulemia DK 298 straipsnio nuostatos. Šios teisės normos taikymas išsamiai yra išanalizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 bei kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pritaikė ir ieškinio senatį, t.y. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), daroma išvada, jog tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kurio nuostatomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino.
Todėl atsižvelgiant į Utenos rajono apylinkės teismo pažymas apie pareiškėjai N. S. laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 10 d. iki 2007 m. liepos 10 d. (t. y. už trejus metus) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai priklauso išmokėti (turi būti priteista) 93 308 Lt dydžio sumą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta suma 78 592,40 Lt padidintina iki 93 308 Lt (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Kartu, atsakydama ir į apelianto Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas Įstatymas skirtas grąžinti teisėjams nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį ne ginčo tvarka. Tai patvirtina ir įstatymo nuostatas detalizuojantis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtintas Aprašas, kuriame nurodyta, jog teisėjai per 30 darbo dienų nuo šio aprašo įsigaliojimo pateikia teismui, kuriame jie dirbo, rašytinį prašymą išmokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, teismai per 2 mėnesius nuo aprašo įsigaliojimo pagal pateiktus prašymus apskaičiuoja nesumokėtą darbo užmokesčio dalį ir t.t. (4 -5 p.). Be to, Apraše įtvirtinta, jog Nacionalinė teismų administracija privalo užtikrinti, kad į teisėjų sąrašą, pagal kurį nesumokėta darbo užmokesčio dalis išmokama vykdant įstatymą, nebūtų įtraukti teisėjai, kuriems nesumokėta darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu (išskyrus atvejus, kai ši dalis priteista už mažesnį nei trejų metų laikotarpį), ir bendras laikotarpis, už kurį išmokama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, neviršytų trejų metų (7 p.), teisėjai ar jų įpėdiniai turi teisę pasirinkti, kad jiems nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų išmokama pagal įstatymą, ir atsisakyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo (12 p.). Be to, Įstatymas apima laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (t. y. ne visai tą patį, kuris nagrinėjamas byloje).
Pareiškėjos reikalavimas priteisti delspinigius pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas pagrįstai. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjos reikalavimo pažymi, kad nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka, nes šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės taikymo požiūriu.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti palūkanas nepasisakė. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas panaikinęs teismo sprendimą turi teisę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teismas užvilkintų galutinio sprendimo priėmimą, teisėjų kolegija mano tikslingu šį pareiškėjo reikalavimą galutinai išspręsti apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 141 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas priteisti Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytas palūkanas, nepagrįstas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.
Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, kuriose visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu (ši aplinkybė patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295) teismai nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, jog sprendimo vykdymas šioje byloje taip pat atidėtinas vieneriems metams. Atidėti sprendimo vykdymą ilgesniam laikui, kaip prašė atsakovo atstovas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant, o atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos N. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti: teismo sprendimu pareiškėjai N. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistą neišmokėto teisėjo atlyginimo (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) sumą padidinti iki 93 308 Lt (devyniasdešimt trijų tūkstančių trijų šimtų aštuonių litų), neišmokėto atlyginimo dalį priteisiant už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 10 d. iki 2007 m. liepos 10 d. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.