- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-31
- Bylos Nr.
- eI2-1305-816/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03788-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- S. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB "Kinų Jonas"
- Advokatai
- Edgaras Gaučys
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kinų Jonas“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. H. skundu prašo panaikinti 2019 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus priimtą sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00435 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kinijos Liaudies piliečiui S. H.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymo) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčio pagrindu grindžiamas vien tik faktine aplinkybe, jog trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui C. Y. yra/buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimą, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. už nelegalų darbą.
Teigia, kad atsakovas, nustatęs, jog užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darbdavys ar darbdavio direktorius, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, yra baustas administracine tvarka už nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai, neturi teisės priimti sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir / ar nubaudimo faktu. Atsakovas, konstatavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje numatyto pagrindo egzistavimą, turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybės, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo būtinumą, reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu.
Teigia, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A5.-1845-865/2019, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kinų Jonas“ direktorių C. Y. pripažindamas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje dėl to, kad trečiojo suinteresuoto asmens kavinėse dirbo tik 2 (du) asmenys, Lietuvos Respublikos piliečiai, apie kurių įdarbinimą nebuvo tinkamai pranešta VSDFV. Trečiojo asmens direktoriaus padarytas administracinis nusižengimas nebuvo susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu, t. y. visi užsieniečiai, kurie dirbo trečiojo asmens kavinėse (restoranuose), tame tarpe ir pareiškėjas, buvo tinkamai, įstatymo nustatyta tvarka, įdarbinti.
Nurodo, kad atsakovas priimdamas formalų sprendimą, visiškai nevertino pareiškėjo, kaip darbuotojo, reikalingumo ir būtinumo trečiojo suinteresuoto asmens vykdomoje veikloje.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo. Pažymi, kad šios bylos aplinkybės ir Migracijos departamento nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, bylos aplinkybės nėra tapačios, nes atsakovo sprendime cituojamoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumo klausimas, o nagrinėjamoje byloje – atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumas. Be to, atsakovo nurodomoje byloje, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas užsieniečiui – Azerbaidžano Respublikos piliečiui, kuris pagal darbo sutartį dirbo laivo korpuso surinkėju. Akivaizdu, jog laivo korpuso surinkėjo profesija nėra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, todėl darbdavys tokios kvalifikacijos darbuotoją turėjo ir turi galimybę pakeisti darbuotoju iš Lietuvos Respublikos. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas trečiojo suinteresuoto asmens restoranuose dirba kinų virtuvės virėju (šefu), todėl trečiasis suinteresuotas asmuo (darbdavys) pareiškėjo neturi galimybės pakeisti Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos piliečiu, kuriam nebūtų taikomos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos. Atsakovo nurodytoje administracinėje byloje nebuvo analizuojamos darbdavio padaryto administracinio nusižengimo aplinkybės, todėl nežinoma, ar aptariamoje byloje nustatytas nelegalaus darbo faktas nebuvo susijęs su trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu.
Teisme 2020 m. sausio 20 d. gauti pareiškėjo atstovo rašytiniai paaiškinimai. Nurodo, kad šiuo metu ir UAB „Kinų Jonas“ traukiama administracinėn atsakomybėn už tai, kad būdama darbdaviu leido dirbti asmenims teisės aktų nustatyta tvarka nesudariusi su asmenimis rašytinių darbo sutarčių bei nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie darbuotojų įdarbinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų patikslintais skundais nesutinka, prašo jų netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Taigi Migracijos departamentas, vykdydamas Įstatymo 35 straipsnį, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) (toliau – Aprašas), 71 punktu (šiame punkte nurodyta, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi), nustatęs nors vieną atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą, privalo priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą gyventi, net jeigu užsienietis formaliai ir atitinka leidimo gyventi išdavimo pagrindą.
Pažymi, kad administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Migracijos departamento sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą.
Nurodo, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunk., išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Nei Įstatymas, nei ANK 95 straipsnis nenustato sąlygos įstatymo taikytojui nustatyti aplinkybės, kad nelegaliai įdarbinti asmenys būtų iš trečiųjų užsienio valstybių, o pareiškėjo skunde nurodyta 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta direktyva Nr. 2009/52/EB (toliau – Direktyva) nereguliuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo klausimų. Be to, jei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatyto atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius, tai leistų darbdaviams nelegaliai įdarbinti Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos valstybių piliečius ir už tai išvengti administracinės atsakomybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai laikytini nelogiškais bei deklaratyvia įstatymo interpretacija.
Pažymi, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, neturėjo pareigos nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, nustatančių Migracijos departamentui tokią pareigą pareiškėjas nenurodė.
Dėl rėmimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019. Nurodo, kad tiek sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tiek atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti priimti tuo pačiu pagrindu. Pažymi, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinami Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalyje numatytais pagrindais. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Minėtoje byloje, išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra darbdavio administracinis baustumas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Tuo pačiu pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.
Taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kinų Jonas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą, teismo prašo skundą tenkinti. Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės sutinka su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, kad atsakovo sprendimas turėtų būti panaikintas. Pažymi, kad UAB „Kinų Jonas“ direktorius pripažino padarytą pažeidimą, gailėjosi ir laiku įvykdė paskirtą nuobaudą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas, jo atstovas skundą iš esmės palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kinijos Liaudies piliečiui S. H., teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2019 m. gegužės 27 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Kinų Jonas“ virėju, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo (iki 2019-06-30 galiojusi Įstatymo redakcija) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kartu su prašymu užsienietis pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės tarpininkavimo raštą, kitus dokumentus.
Prašymo nagrinėjimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad 2019 m. kovo 4 d. bendrovės direktoriui, Kinijos Liaudies Respublikos piliečiui C. Y., gim. (duomenys neskelbtini), buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. už nelegalų darbą, ir paskirta 1000 Eur bauda. Baudą bendrovės direktorius sumokėjo 2019 m. gegužės 20 d.
Ginčijame sprendime konstatuota, kad UAB „Kinų Jonas“ direktorius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą), tuo tarpu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktis imperatyviai numato, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu, ginčijamu sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas.
Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 str. 1 d. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 str. 1 dalies 1-6 p. nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 str. 1 d. nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi. Ginčo, jog užsienietis atitinka Įstatymo 40, 26 str. reikalavimus ir sąlygas, nėra.
Įstatymo (redakcija galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja (įsipareigojo) įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi ar leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Sodrai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.
Kaip jau buvo minėta, UAB „Kinų Jonas“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip įmonės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo fakto. Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas turėjo pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo aplinkybes, dėl kurių buvo paskirta bauda ir tai, kad darbdavys nubaustas už Lietuvos piliečių nelegalų darbą šios bylos kontekste, nėra teisiškai reikšmingi. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad trečiojo suinteresuoto asmens vadovas baustas už Lietuvos Respublikos piliečių įdarbinimo tvarkos nesilaikymą, kas taip pat laikoma nelegaliu darbu, nėra. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta sąlyga, kad darbdavys negali būti baustas tiek už leidimą dirbti nelegalų darbą, tiek už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, nepaisant asmenų, kuriems leista dirbti nelegaliai skaičiaus, pilietybės ir pan.
Pareiškėjo atstovas nurodo, kad turėtų būti remiamasi 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai, tačiau ši direktyva nėra tiesioginio taikymo ES teisės aktas. Lietuvos Respublikoje jos nuostatos įgyvendintos tiek atitinkamais Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, tiek Užimtumo įstatymo pakeitimais. Tai, kad direktyva, autonomiškai ją aiškinant, nelegalų darbą apibrėžia per nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbą (Direktyvos 2 str. d p.), neapriboja valstybių narių nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu. Aptariamame atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrinde numatyti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai: 1) konstatavus nelegalų darbą ir nesuėjus vieneriems metams nuo baudos sumokėjimo (ar 5 metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo) arba 2) konstatavus nelegalų trečiųjų šalių piliečių darbą ir nesuėjus vieneriems metams nuo baudos sumokėjimo (ar 5 metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo). Taip pat valstybė gali nustatyti didesnius reikalavimus įmonėms, kurių darbuotojai siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir dirbti konkrečioje valstybėje narėje.
Įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimus. Pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, kurio pareigas nubaudimo metu ėjo C. Y., Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas Departamentas pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Sprendime nurodyta teismų praktika patvirtina įstatymo taikymą ir interpretaciją, kadangi pateiktas išaiškinimas dėl to paties atsisakyti išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi pagrindo (kuomet darbdavys buvo baustas už nelegalų darbą). Nei Įstatymas, nei Aprašas nenumato, kad Migracijos departamentas turėtų tirti papildomas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, nustatęs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindo, konstatuoto įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, egzistavimą (ABTĮ 57 str. 5 d.).
Pareiškėjo atstovo pateikti duomenys ir rašytiniai paaiškinimai, kad ir UAB „Kinų Jonas“ traukiama administracinėn atsakomybėn už tai, kad būdamas darbdaviu leido dirbti asmenims teisės aktų nustatyta tvarka nesudariusi su asmenimis rašytinių darbo sutarčių bei nustatyta tvarka nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie darbuotojų įdarbinimą, nekeičia atsakovo priimto sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo. Teismas šioje byloje nesprendžia trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kinų Jonas“ traukimo administracinėn atsakomybėm už nelegalų darbą klausimo, todėl teisiškai nereikšmingi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su non bis in idem principo galimu pažeidimu.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo S. H. skundą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.