Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. e2A-641-459/2016

Teisėja Jurgita Grigonienė (Proceso Nr. 2-24-3-01346-2015-3)

NUTARTIS

2016 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, teisėjų Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-01-15 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi teisę skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima išnagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 000 Eur skolos ir palūkanas. Teigia, jog paskolino nurodytą sumą atsakovui, žodžiu buvo sutarę, kad atsakovas skolą grąžins iki 2013-11-07, tačiau iki šio termino skolos negrąžino. Atsakovas neigė paskolos teisinių santykių faktą, jo teigimu, ieškovas užsiiminėjo automobilių prekyba, automobilius įsigydavo Lietuvoje ir savo vardu neregistruodavo, Amerikoje buvo įsigijęs automobilį Audi Q5, todėl jį įsiregistravo savo vardu ir paprašė atsakovo tarpininkauti, kad gautos piniginės lėšos nebūtų apmokestintos. Kai lėšos buvo pervestos į atsakovo sąskaitą, jis su ieškovu nuvyko į banką, padidino išimamų pinigų limitą iki 30 000 Lt ir tą pačią dieną šiuos pinigus paėmė, o likusią dalį, atskaičius visus mokesčius, ieškovui pervedė bankiniu pavedimu.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nustatyta, kad ieškovas iš atsakovo 2013-08-01 gavo SMS žinutę, kurioje nurodytas atsakovo sąskaitos numeris ir asmens kodas. 2013-08-07 mokėjimo nurodymu A. L. buvo pervesta 10 000 Eur, mokėjimo paskirtis: „Audi A5 Cab“. Iš VĮ „Regitra“ Klaipėdos filialo pažymos apie registruotą transporto priemonę nustatyta, kad automobilis AUDI Q5 nuo 2013-05-22 priklausė V. J., o 2014-09-29 ši transporto priemonė automatiniu būdu buvo išregistruota negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir/ar draudimą. Iš 2013-05-21 PVM sąskaitos faktūros Nr. BKO/LT 2013-219 matyti, kad V. J. automobilį Audi A5 (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo už 10 800 Lt, transporto priemonės tipas – lengvasis automobilis (su defektais). Iš A. L. SEB banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-08-08 iki 2013-08-13 į jo sąskaitą A. B. AB pervedė 10 000 Eur, 2013-08-10 A. L. iš sąskaitos išėmė 30 000 Lt grynųjų pinigų ir 2013-08-13 V. J. pervedė 4 340,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta „papildymas“. Iš AB SEB banko A. L. 2013-08-08 – 2013-08-14 sąskaitos išrašo matyti, kad šiuo periodu sąskaitos pradinis likutis buvo 39862,00 Lt, iš viso įplaukų – 34 467,00 Lt, iš viso išlaidų – 37 024,31 Lt, galutinis likutis – 37 304,69 Lt. A. L. 2013-08-08 AB SEB bankui pateikė prašymą nustatyti grynųjų pinigų paėmimo iš kortelės per parą limitą – 30 000 Lt, nurodydamas priežastį, jog „reikia pirkiniui“. Iš atsakovo ieškovui 2015-05-01 siųstų SMS žinučių nustatyta, kad atsakovas nesutinka, jog yra skolingas ieškovui.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (Lietuvos Respublikos CK 6.870 str. 2 d.), taigi sutartis yra realinė. Esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (buvęs atitikmuo litais – 2000 Lt). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73 straipsnyje išvardinti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kadangi įstatymas imperatyviai nenumato, jog paskolos sutartis, sudaryta nesilaikant rašytinės formos, negalioja, tai žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodinėjimo priemonių leistinumą (Lietuvos Respublikos CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Tokiu atveju į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties esminių sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.

Ieškovas teigia, jog šioje byloje įrodyti abu paskolos sutarties požymiai: tai, jog paskolos dalykas buvo perduotas atsakovui, ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti paskolos dalyką faktas. Kolegija sutinka su ieškovo argumentu, jog šiuo atveju byloje yra pakankamai įrodymų, jog atsakovui į jo sąskaitą buvo pervesta 10 000 Eur. Tai patvirtina 2013-08-07 mokėjimo pavedimas, kuriuo bendrovės A. B. AB vadovas O. A. atsakovui pervedė 10 000 Eur, A. L. banko sąskaitos išras, iš kurio matyti, jog 2013-08-08 jam buvo pervesta 10 000 Eur, tai pat, jog 2013-08-08 atsakovas iš banko sąskaitos, pasinaudodamas banko kortele, per 15 kartų išgrynino 30 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas. Sprendžiant, ar dėl pinigų pervedimo atsirado paskolos teisiniai santykiai, vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Sprendžiant dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Kolegija pažymi, jog iš esmės vienintelis rašytinis įrodymas šioje byloje, kuriuo ieškovas įrodinėja, jog pinigai, pervesti atsakovui mokėjimo nurodymu, yra suteikti kaip paskola - iš Akvidson Bil AB raštas, kuriame nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. V. J. pavedimu ši įmonė pardavė automobilį Audi A5 ir gautus 10 000 Eur pervedė A. L., nes V. J. nurodė, kad šiuos pinigus skolina A. L.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog A. B. AB raštas, kaip įrodymas, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, yra vertintinas kritiškai, kadangi jame nurodyta tik ieškovo valia perduoti pinigus atsakovui, tačiau tai neįrodo, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, įsipareigojo grąžinti gautas pinigines lėšas. Kita vertus, raštas surašytas 2015-06-15, t. y. prieš pat ieškovui kreipiantis į teismą su ieškiniu, o tai, turint omenyje tą faktą, jog atsakovo su A. B. AB iš esmės nesiejo jokie santykiai, kelia pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo. Be to, abejonių kelia ir pati paskolos sutarties, jei ji buvo sudaryta, sudarymo forma: šiuo atveju pinigus atsakovui pervedė trečiasis asmuo, kuriam ieškovas pardavė automobilį, paskolos sutartis, nors sudaryta dėl pakankamai didelės sumos, raštu įforminta nebuvo. Visų šių aplinkybių kontekste labiau tikėtina atsakovo versija, jog šalis siejo ne paskolos teisiniai santykiai, o ieškovas dėl tam tikrų priežasčių naudojosi atsakovo pagalba, siekdamas išgryninti pinigus.

Ieškovas teigia, jog įrodė pinigų perdavimą atsakovui, o atsakovas neįrodė, jog turėjo tam tikrą konkrečią piniginę prievolę, kuriai įvykdyti galėjo būti pervesta ginčo suma, todėl teismas turėjo konstatuoti, jog nurodyta suma pervesta atsakovui sutartinių paskolos santykių pagrindu. Kolegija atmeta šį ieškovo argumentą kaip nepagrįstą, nes šiuo atveju liko neįrodytas atsakovo įsipareigojimo grąžinti pinigus ieškovui, t. y. vienas iš paskolos teisinių santykių požymių, faktas. Ieškovo teigimu, tai, jog atsakovas buvo įsipareigojęs grąžinti ieškovui pinigus, patvirtino pats atsakovas teismo posėdžio metu, taip pat atsiliepime į ieškinį, teigdamas, jog ieškovas su atsakovu susitarė, kad į pastarojo sąskaitą bus pervesta 10 000 Eur, kuriuos atsakovas turės grąžinti ieškovui. Kolegija pažymi, jog ieškovo argumentai, kuriais jis įrodinėja įsipareigojimo grąžinti paskolos dalyko faktą, yra selektyvūs: atsakovas nepripažino paskolos teisinių santykių fakto ir teigė, jog ieškovas naudojosi jo paslaugomis, siekdamas išgryninti pinigus, taigi savo versijos kontekste pripažino, jog turėjo išgrynintus pinigus perduoti ieškovui, tačiau tai nelaikytina įsipareigojimo grąžinti pinigus, kaip paskolintus, įrodymu. Be to, iš pateiktų SMS žinučių turinio matyti, jog atsakovas nepripažino savo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Atsakovas teigia, jog išgryninęs 30 000 Lt iš karto juos grąžino ieškovui, o dalį – 4 340 Lt pervedė ieškovui mokėjimo nurodymu. Ieškovo teigimu, pervesta 4 340 Lt suma yra palūkanos, sumokėtos paskolos teisinių santykių pagrindu. Kolegija atmeta šią ieškovo versiją kaip neįrodytą, nes byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, jog atsakovo sąskaitoje iki 10 000 Eur sumos pervedimo ir iki jos išgryninimo buvo pakankama suma pinigų, pagrindu darytina išvada, jog ieškovo argumentas, kad iš dalies paskolintų pinigų atsakovas neužilgo po pinigų išgryninimo sumokėjo ieškovui palūkanas, bylos aplinkybių kontekste vertintinas kaip nelogiškas. Kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog 2013-08-13 mokėjimo pavedimu pervedant 4 340 Lt ieškovui atsakovas grąžino jam dalį 10 000 Eur sumos.

Ieškovas teigia, jog tuo atveju, jei teismas padarė išvadą, kad ieškovas paskolos teisinių santykių neįrodė, esant nustatytoms aplinkybėms, jog atsakovas gavo iš ieškovo 10 000 Eur, tačiau jų negrąžino, turėjo būti sprendžiama bei teisiškai įvertinta, kokie santykiai tarp šalių susiklostė (skolos, nepagrįsto praturtėjimo ir pan.), ir teismas ginčui tarp šalių išspręsti turėjo taikyti atitinkamą teisės normą. Kolegija pažymi, jog šis ieškovo argumentas neatitinka privataus pobūdžio bylų nagrinėjimo specifikos: teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas, jeigu to nereikalauja viešasis interesas. Šiuo atveju byloje nėra viešojo intereso, ieškovas įrodinėjo paskolos teisinių santykių faktą, pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus įrodinėjamų santykių kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių fakto. Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo teisinį institutą, nes tai yra subsidiarus civilinių teisių gynimo būdas, taikytinas tik šaliai suformulavus tokį reikalavimą ir būtent šio instituto pagrindu prašant priteisti kaip nepagrįstą praturtėjimą gautas sumas.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes ir kolegijos pateiktą įrodymų vertinimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo, taigi ieškinys pagrįstai atmestas.

Ieškovas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo atsakovui priteista 1815 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ši suma, atsižvelgiant į bylos apimtį, parengiamųjų ir teismo posėdžių skaičių, advokato darbo ir laiko sąnaudas, pripažintina pagrįsta. Kolegija pažymi, jog nurodyta suma, atsižvelgiant į pateiktus procesinius dokumentus, tai, jog advokatė atstovavo atsakovą dviejuose parengiamuosiuose ir viename teismo posėdyje, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatyto maksimalaus dydžio. Už atstovavimą advokatui mokėtinos sumos dydis yra atstovavimo sutarties šalių susitarimo reikalas, todėl tai, kad ieškovas susitarė, jog jam advokato teisinės paslaugos kainuos 500 Eur, nereiškia, jog šis kriterijus taikytinas sprendžiant dėl kitos bylos šalies teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumo. Kaip jau minėta, šiuo atveju priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, pagrindo jas mažinti, kolegijos nuomone, nėra, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas pateikė įrodymus, jog patyrė 605 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Apeliacinį skundą atmetus, ši suma priteistina iš ieškovo (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo V. J. atsakovui A. L. priteisti 605,00 Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.