Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovei G. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė su pradiniu kreditoriumi AB „Snoras“ 2008 m. sausio 28 d. sudarė naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Šia Sutartimi pradinis kreditorius AB „Snoras“ įsipareigojo atsakovei suteikti 1 800 Lt (521,31 Eur) kredito limito mokėjimo kortelėje sumą, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje numatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą ir mokėti Sutartyje nustatyto dydžio palūkanas (Sutarties 1.20, 1.22, 2.2, 3.1.8, 7.3, 7.11 punktai). Kredito grąžinimo terminas pagal Sutartį – 2013 m. sausio 31 d. (Sutarties 1.24 punktas). 2015 m. liepos 31 d. AB „Snoras“ sudarė reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią perleido reikalavimo teisę į atsakovę pagal Sutartį naujajam kreditoriui UAB „Baltijos kredito sprendimai“. 2017 m. gegužės 31 d. paskolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartimi kreditorius UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimo teisę į aukščiau minėtą atsakovo įsiskolinimą perleido Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą (toliau – Lindorff Oy). Apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota rašytiniu 2017 m. liepos 7 d. pranešimu. Nuo 2017 m. spalio 1 d. UAB „Intrum Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Lindorff Lietuva“) perėmė visą Lindorff Oy vykdytą lietuvišką veiklą, įskaitant vykdytą per Lindorff Oy filialą. Perdavus veiklą, buvo perduodamas visas turtas, teisės ir įsipareigojimai.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 punktu skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį, 6.872 straipsnio 1, 2 dalis kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, mokėti šalių sulygtas palūkanas. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad atsakovė pagal Sutartį liko skolinga 151,68 Eur pradelsto negrąžinto vartojimo kredito, su kuo atsakovė nesutinka. Atsakovė ieškovės susidariusios skolos nepripažįsta, teigia, kad ji pagal Sutartį su pradiniu kreditoriumi yra atsiskaičiusi. Sutikti su tokia atsakovės pozicija, įvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, teismas nemato pakankamo pagrindo.

Ieškovė, pagrįsdama reiškiamą reikalavimą dėl 151,68 Eur negrąžintos vartojimo kredito sumos pagal Sutartį priteisimo, pateikė atsakovės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytos AB „Snoras“ pagal šią Sutartį, išrašą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. Iš šio sąskaitos išrašo nustatyta, kad per šį laikotarpį atsakovė pradiniam kreditoriui iš viso sumokėjo 2 550 Lt (738,53 Eur). Šią aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Įvertinus tai, kad pasirašius Sutartį, kuria buvo pratęsiama su atsakove sudaryta 2003 m. gruodžio 3 d. naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), į šią sąskaitą 2008 m. sausio 28 d. buvo perkelta atsakovės panaudota 1 715,73 Lt pinigų suma, ką liudija ieškovės į bylą pateikta išklotinė „veiksmai pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)“, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. atsakovė šią vartojimo kredito sumą padengė (2 550 Lt – 1 715,73 Lt). Tačiau iš ieškovės pateiktos atsakovės kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti ir tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. atsakovė ne tik dengė minėtą jos jau Sutarties sudarymo metu panaudotą kredito sumą, mokėdama pagal Sutartį 90 Lt įmoką į mėnesį, atlikdama kitus mokėjimus, bet ir toliau naudojosi jai Sutarties pagrindu išduota kortele. Būtent, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. atsakovė, atlikdama operacijas kortele, papildomai pagal Sutartį panaudojo 819,74 Lt sumą, be to, jai pagal Sutartį toliau buvo skaičiuojamos palūkanos, kurios laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 3 d. bendrai sudarė 538,25 Lt sumą ir virto taip pat kredito suma pagal Sutartį. Tokius tarpusavio teisinius santykius pačios šalys įtvirtino Sutartyje. Pagal Sutarties 7.4 punktą atsakovė kreditą įsipareigojo grąžinti įmokėdama Sutartyje nurodytą mėnesio įmoką į sąskaitą. Mėnesio įmoką ji turėjo pareigą mokėti tol, kol bus grąžinta visa paimta kredito suma. Jei mėnesio įmokos mokėjimo dieną negrąžinto kredito suma yra mažesnė nei mėnesio įmoka, atsakovė turėjo pareigą sumokėti bankui tik negrąžinto kredito sumą. Pagal Sutarties 7.3 punktą už naudojimąsi kreditu atsakovė įsipareigojo mokėti bankui palūkanas. Jeigu atliekant debeto operaciją viršijamas kredito limitas, už viršytą sumą atsakovė turėjo mokėti viršyto kredito palūkanas. Sutarties 7.11 punktas numatė, kad palūkanos, viršyto kredito palūkanos ir banko mokesčiai nurašomi nuo kortelės sąskaitos be atskiro atsakovės nurodymo ir sutikimo, o šalys susitaria, kad suėjus šių sumų mokėjimo terminams, bankas neatsižvelgiant į tai, ar kortelės galiojimo terminas pasibaigęs ar ne, ar kortelė blokuota ar ne, be atskiro atsakovės prašymo suteikia atsakovei kreditą nurodytoms šiame punkte sumoms sumokėti. Šis kreditas suteikiamas iš kredito limito, o jeigu kredito limito nepakanka – jį viršijant. Taigi, įvertinus šias Sutarties nuostatas, bei nustatytas faktines aplinkybes apie atsakovės panaudoto kredito limito sumą Sutarties sudarymo metu (1 715,73 Lt), jos panaudotas sumas po Sutarties sudarymo (819,74 Lt), AB „Snoras“ paskaičiuotas už panaudotą kreditą atsakovės mokėtinas palūkanas (538,25 Lt), virtusias kreditu pagal Sutarties 7.11 punktą, ir atsakovės AB „Snoras“ sumokėtas įmokas pagal Sutartį, konstatuotina, jog atsakovė pagal Sutartį yra likusi skolinga ieškovės nurodomą sumą – 151,68 Eur (1 715,73 Lt + 819,74 Lt + 538,25 Lt – 2 550 Lt = 523,72 Lt arba 151,68 Eur (523,72 Lt /3,4528).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad atsakovė pareigos grąžinti jai suteiktą kreditą Sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais tinkamai nevykdė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 151,68 Eur negrąžinto kredito yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Sutarties 9.10 punktu šalys sulygo, kad kortelės turėtojas, praleidęs mėnesio įmokos mokėjimo, kredito pabaigos datos ar kitus sutartyje numatytus terminus, privalo mokėti bankui 0,1 procento dydžio delspinigius nuo visų laiku nesumokėtų sumų už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė ieškiniu, remdamasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, prašo priteisti mažesnio dydžio delspinigius (0,05 procento) už 180 dienų (2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.). Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė pažeidė Sutartį, praleido nustatytus mokėjimų terminus, ieškovės reikalavimas dėl priskaičiuotų 13,65 Eur delspinigių yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.260 straipsnio 1, 2 dalys, 6.73 straipsnio 1 dalis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju Sutarties 9.11 punkte numatytas 6 procentų metinių procesinių palūkanų dydis. Todėl patenkinus ieškovės pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą 165,33 Eur sumą (151,68 Eur + 13,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamas ieškovės už ieškinį sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kitų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Teismas šioje byloje patyrė 8,95 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“, į. k. 304615887, naudai iš atsakovės G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 151,68 Eur (vieno šimto penkiasdešimt vieno euro 68 ct) skolą, 13,65 Eur (trylikos eurų 65 ct) delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (165,33 Eur sumą) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur (penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovės G. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 8,95 Eur (aštuonių eurų 95 ct) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.