Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės kredito unijos (toliau – KU) „Germanto lobis“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-403-883/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Telšių kuras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B., ieškinį atsakovei KU „Germanto lobis“ dėl neteisėtai gautų lėšų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė BUAB „Telšių kuras“, atstovaujama bankroto administratoriaus R. B., teismo prašė iš atsakovės KU „Germanto lobis“ ieškovei priteisti 90 903,74 Eur bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad UAB „Telšių kuras“ 2014-04-10 (260 000 Lt (75 301,20 Eur)) ir 2014-04-11 (31 838,11 Lt (9 220,95 Eur)) mokėjimų nurodymais dengė pagal 2009-04-20 su atsakove KU „Germanto lobis“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 09-00078 gautą paskolą (paskolos grąžinimo terminas 2014-04-20), o 2014-05-16 mokėjimo nurodymu (22 034,36 Lt (6 381,59 Eur)) dengė paskolą pagal 2011-09-20 su atsakove sudarytą paskolos sutartį Nr. 11-00380 (paskolos grąžinimo terminas 2014-09-27). Bankroto administratoriui 2016 m. spalio mėn. nustačius, kad 2013 ir 2014 m. (dar iki bankroto bylos iškėlimo) UAB „Telšių kuras“ neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, minėti mokėjimai kredito unijai, ieškovės teigimu, atlikti pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą mokėjimų eiliškumą, įmonės bei jos kreditorių interesus, todėl jie vertintini kaip neteisėtas pirmenybės suteikimas kredito unijai, kuris suponuoja teisę reikalauti ginčijamais mokėjimų nurodymais pervestų pinigų (90 903,74 Eur) grąžinimo.Atsakovė KU „Germanto lobis“ su ieškiniu nesutiko. Kredito unija nurodė, kad pagal 2009-04-20 šalių sudarytą paskolos sutartį, paskolos gavėjas turėjo teisę grąžinti visą paskolą arba jos dalį anksčiau numatyto termino, taip pat teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį ne dažniau kaip kartą per metus (sutarties 7.1, 7.2 p.). Minėta paskola UAB „Telšių kuras“ dengta iš piniginių lėšų, kurias 2014-04-10 į sąskaitą pervedė UAB „Ajuva“ pagal PVM sąskaitas faktūras ir iš papildomo pajaus (sutarties 2.15 p.) Pagal šalių sudarytą 2011-09-20 paskolos sutartį Nr. 11-00380 paskolos mokėjimas baigtas 2014-05-16, paskolos mokėjimo terminas 2014-09-27. 2014-05-16 mokėjimas (22 034,36 Lt) atliktas iš lėšų, pervestų pagal šalių 2014-05-14 sudarytą paskolos sutartį Nr. 14-00097. Pagal šalių sudarytos 2014-05-14 paskolos sutartį Nr. 14-00097 paskolos mokėjimas baigtas 2015-01-05, paskolos mokėjimo terminas – 2019-04-27. Visas įmokas pagal šią paskolos sutartį atliko R. B. iš savo asmeninės sąskaitos (CK 6.50 str. 1 d.).Atsakovės teigimu, UAB „Telšių kuras“, vykdydama įsipareigojimus atsakovei, buvo moki, apie būsimą bankrotą atsakovė nieko nežinojo (įsipareigojimai pagal kredito sutartis padengti vieneriais metais anksčiau nei buvo iškelta bankroto byla). UAB „Telšių kuras“ iškėlus bankroto bylą, jokie mokėjimai kredito unijai atlikti nebuvo.Atsakovės teigimu, ieškovės pateiktas procesinis dokumentas neatitinka ieškiniui keliamų reikalavimų dėl netinkamo ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo.

Šiaulių apygardos teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiais 2014-04-10 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ kredito unijai „Germanto lobis“ pervedė 75 301,2 Eur (260 000 Lt, operacijos Nr. 54920, mokėjimas paskirtis – paskolai dengti) ir 2014-04-11 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 9 220,95 Eur (31 838,11 Lt, operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti); 2) iš atsakovės ieškovei priteisė 84 522,15 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-11-21) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) iš atsakovės valstybei priteisė 1 979 Eur žyminio mokesčio; 4) atsakovei iš ieškovės priteisė 7 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) kitą ieškinio dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė šias bylai nagrinėti reikšmingas aplinkybes:Ieškovė ir atsakovė 2009-04-20 sudarė paskolos sutartį Nr.09-00078, kuria UAB „Telšių kuras“ suteikta 291 000 Lt paskola, paskolos grąžinimo terminas 2014-04-20;Ieškovė ir atsakovė 2011-09-20 sudarė paskolos sutartį Nr.11-00380, kuria UAB „Telšių kuras“ suteikta 22 000 Lt paskola, paskolos grąžinimo terminas 2014-09-27;UAB „Telšių kuras“ 2014-04-10 mokėjimo nurodymu kredito unijai pervedė 260 000 Lt (operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti);UAB „Telšių kuras“ 2014-04-11 mokėjimo nurodymu kredito unijai pervedė 31 838,11 Lt (operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti); Šalys 2014-05-14 sudarė paskolos sutartį Nr.14-00097, kuria UAB „Telšių kuras“ suteikta 220 000 Lt paskola. Paskola apmokėta R. B. iš savo asmeninės sąskaitos ir papildomo pajaus (paskutinis mokėjimas 2015-01-05); UAB „Telšių kuras“ 2014-05-16 mokėjimo nurodymu kredito unijai pervedė 22 034,36 Lt (operacijos Nr. 87384, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti);Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi UAB „Telšių kuras“ iškelta bankroto byla.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, UAB „Telšių kuras“ atliktus vienašalius veiksmus (atliktus mokėjimus) kvalifikavo kaip sandorius ir, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus nurodytą teisinį pagrindą, sprendė dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.930¹ str.) ir iš to kylančių teisinių pasekmių. Teismas nurodė, kad įmonės nemokumas nebūtinai siejamas su bankroto bylos iškėlimo faktu, todėl, sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, vertino ieškovės finansinę padėtį ginčijamų mokėjimų nurodymų atlikimo metu. Teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, konstatuotas aplinkybes apie įmonės 2013-12-31 dieną turėtą turtą bei įsipareigojimus, taip pat iš bylos duomenų nustatęs, kad 2014 m. balandžio mėn. UAB „Telšių kuras“ turėjo pradelstų skolų kreditoriams UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“, tačiau ginčijamais 2014-04-10, 2014-04-11 mokėjimų nurodymais dengė atsakovės kredito unijos suteiktas paskolas, nors jų grąžinimo terminai nebuvo suėję, sprendė, kad UAB „Telšių kuras“, suteikdama pirmumą kredito unijai prieš kitus kreditorius, pažeidė bendrovės kreditorių interesus ir imperatyvią teisės normą dėl atsiskaitymų eiliškumo (CK 6.930¹ str.), todėl ginčijamus 2014-04-10, 2014-04-11 mokėjimų nurodymus (vienašalius sandorius), kuriais buvo dengiama atsakovės suteikta paskola, pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento ir ieškovei iš atsakovės priteisė 84 522,15 Eur (75 301,2 Eur + 9 220,95 Eur) (CK 1.78 str. 1, 5 d., 1.80 str. 1 d., 1.95 str. 1 d.). Teismas atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimo dalį dėl 2014-05-16 mokėjimo nurodymu pervestos 22 034,36 Lt (6 381,59 Eur) pinigų sumos grąžinimo, padaręs išvadą, kad juo nebuvo pažeisti įmonės kreditorių interesai.

Apeliantė KU „Germanto lobis“ apeliaciniame skunde teismo prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais 2014-04-10 mokėjimo nurodymas (75 301,2 Eur) ir 2014-04-11 mokėjimo nurodymas (9 220,95 Eur) bei iš atsakovės ieškovei priteista 84 522,15 Eur ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei žyminis mokestis; 2) priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 265 straipsnio 2 dalį, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Ieškovė savo procesiniame dokumente neformulavo reikalavimo atliktus mokėjimus pripažinti negaliojančiais, o prašymą priteisti 90 903,74 Eur sumą, priešingai nei konstatavo teismas, grindė ne tik CK 6.930¹ straipsnio norma, bet ir žalos atlyginimo institutu, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, kuris, pagal kasacinio teismo praktiką, nelaikytinas savarankišku sandorio negaliojimo pagrindu. Nors apeliantė aplinkybes dėl netinkamai suformuluoto ieškinio pagrindo ir dalyko buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme, į šiuos paaiškinimus atsižvelgta nebuvo, dėl to buvo apsunkinta atsakovės teisė gintis nuo pareikšto ieškinio.Nesutiktina su teismo išvada dėl pažeistų CK 6.930¹ straipsnio nuostatų bei konstatuoto 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų nurodymų negaliojimo CK 1.80 pagrindu:Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl 9 220,95 Eur (31 838,11 Lt) atliktos operacijos (operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) pagrįstumo, nevertino nurodytų aplinkybių, kad dalis šių lėšų buvo pajiniai įnašai, nepasisakė dėl jų grąžinimo (ne)teisėtumo pagal Kredito unijų įstatymą (toliau – KUĮ), dėl to išvada dėl 2014-04-11 mokėjimo neteisėtumo, negali būti laikoma pagrįsta. Tam, kad su UAB „Telšių kuras“ būtų sudaryta 2009-04-20 paskolos sutartis Nr. 09-00078 dėl 291 000 Lt paskolos suteikimo, UAB „Telšių kuras“ turėjo turėti ne mažesnį nei 8 427,94 Eur dydžio pajinį įnašą (KUĮ 47 str. 1 d.); toks reikalavimas buvo įtvirtintas ir paskolos sutarties 6.3 punkte. Atsižvelgiant į tai, bei į teismų praktiką, laikoma, kad UAB „Telšių kuras“ įmokėtas 8 427,94 Eur pajinis įnašas priklausė kredito unijai ir buvo jos nuosavybė, todėl tik kredito unija turėjo teisę grąžinti pajinius įnašus (KUĮ 36 str. 1 d. 1 p., 39 str. 1 d.). UAB „Telšių kuras“ pagal paskolos sutarties 7.3 punktą pateikus prašymą kredito unijai dėl pajinio įnašo grąžinimo, 2014-04-11 šis prašymas buvo patenkintas 8 427,94 Eur suma dengiant paskolą. Tuo atveju, jei kredito unija nebūtų sutikusi įskaityti pajinio įnašo paskolai dengti, UAB „Telšių kuras“ turtas nebūtų padidėjęs ir nebūtų atsiradusi galimybė atsiskaityti su kreditoriais.Teismas, pripažindamas 2014-04-10 atliktą 75 301,2 Eur (260 000 Lt) mokėjimo nurodymą kaip prieštaraujantį CK 6.930¹ straipsniui ir dėl to negaliojantį (CK 1.80 str.), neįvertino ginčijamo mokėjimo atlikimo aplinkybių (mokėjimas atliktas trečiojo asmens į UAB „Telšių kuras“ sąskaitą; byloje nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą) ir atlikto mokėjimo pasekmių visiems kreditoriams (ne konkrečiam kreditoriui ar jų grupei). Leidimas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą skolininku, ribotų jo galimybes atsiskaityti su kreditoriais.Teismo išvada dėl kreditorių teisių pažeidimo ir įmonės nemokumo 2014 metais padaryta nesant byloje jokių duomenų apie tai, kad UAB „Telšių kuras“ ginčo mokėjimo atlikimo metu būtų buvus iškelta bankroto byla ar, kad įmonės veiklai bei atsiskaitymams būtų taikyti ribojimai. Be to, į bylą pateikti įmonės sąskaitų išrašai patvirtina, kad tiek 2013 m., tiek 2014 m. buvo atsiskaitoma su įvairiais kreditoriais, vykdoma įprastinė veikla, 2013–2014 m. sąskaitoje esančios pajamos viršijo išlaidas, o teismo nurodytoms įmonės kreditorėms buvo mokėta (UAB „Dameta“ 2013 m. – 154 684,65 Lt, 2014 m. – 70 828,54 Lt; UAB „Baltic oil“ 2013 m. – 6 420,92 Lt, UAB „Medžista“ 2013 m. – 4 117,63 Lt; UAB „Belfuel“ 2013 m. – 35 610,37 Lt, 2014 m. – 22 736,28 Lt; UAB „Lukoil Baltija“ 2013 m. – 25 099,62 Lt, 2014 m. – 12 636,73 Lt). Mokėjimai buvo atliekami ir po ginčijamo 2014-04-10 mokėjimo nurodymo (VMI, Sodra, UAB „Dameta“, UAB „Tele 2“ ir t. t.). Taigi, nors UAB „Telšių kuras“ turėjo finansinių sunkumų, tačiau konstatuoti faktinį įmonės nemokumą ir pasirinktų kreditorių privilegijavimą ginčijamų mokėjimų nurodymų atlikimo metu nėra pagrindo.Teismas, spręsdamas dėl 2014-04-10 atlikto mokėjimo nurodymo teisėtumo, neįvertino, kad paskolos dalis (75 301,2 Eur) padengta tik 9 dienomis anksčiau nei galutinis paskolos grąžinimo terminas (2014-04-20), todėl toks kredito grąžinimas negali būti laikomas nesąžiningu ar pažeidžiančiu kitų kreditorių interesus CK 6.930¹ straipsnio prasme, juolab kad UAB „Telšių kuras“ 2014-05-14 vėl gavo iš kredito unijos 220 000 Lt paskolą apyvartinėms lėšoms.Teismas neanalizavo atlikto ginčo mokėjimo – aplinkybių, iš kur lėšos pateko, kas inicijavo mokėjimus. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad 2014-04-10 į įmonės sąskaitą 259 700 Lt įnešė UAB „Ajuva“, o 75 301,2 Eur (260 000 Lt) lėšos įskaitytos paskolai dengti UAB „Telšių kuras“ vadovo nurodymu, ieškovė turėjo ginčyti atliktus mokėjimus ir į bylą atsakovais įtraukti minėtus asmenis, o ieškovės patirtą žalą prašyti priteisti iš vadovo. Nesutiktina su teismo atliktu CK 6.930¹ straipsnio aiškinimu ir taikymu pripažįstant negaliojančiu 2014-04-10 mokėjimo nurodymą, kaip atliktą pažeidus minėtą imperatyvią normą. CK 6.930¹ straipsnis taikomas tik reikalavimams, kurie yra pareikšti, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka yra išduotas vykdomasis dokumentas, pateikta pretenzija sumokėti skolą ir pan. ir tik tokiu atveju, jei asmuo neturi pakankamai lėšų. Nagrinėjamu atveju teismas neanalizavo aplinkybių, ar kreditorės UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“ buvo pareiškusios reikalavimus UAB „Telšių kuras“ ir ar UAB „Telšių kuras“ neturėjo pakankamai lėšų. Išvada, kad UAB „Telšių kuras“ buvo skolinga kitiems kreditoriams mokėjimo dieną, neįrodžius aplinkybių dėl pareikštų reikalavimų ir ieškovės faktinio nemokumo, savaime negali būti pagrindas konstatuoti CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Telšių kuras“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo skundo netenkinti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Nesutiktina, kad ieškovė netinkamai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, o teismas neteisingai kvalifikavo teisinius santykius. Šie skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas apeliantės teisės gintis nuo pareikštų reikalavimų bei lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimas, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantė, teismo išvada, kad 2014-04-10 atliktas 75 301,2 Eur (260 000 Lt) mokėjimo nurodymas ir 2014-04-11 8 220,95 Eur mokėjimo nurodymas prieštarauja CK 6.930¹ straipsniui ir dėl to yra negaliojantys (CK 1.80 str.), teisėta ir pagrįsta, padaryta įvertinus UAB „Telšių kuras“ finansinę padėtį (gebėjimą atsiskaityti su tuo metu buvusiais kreditoriais) bei nustačius, kiek ir kokiems konkretiems kreditoriams UAB „Telšių kuras“ buvo skolinga ginčijamų sandorių sudarymo metu.Teismas teisingai įvertino aplinkybes, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Telšių kuras“ neturėjo galimybių atsiskaityti su visais tuometiniais kreditoriais, kuriems buvo suėję skolų mokėjimo terminai, tačiau atsiskaitė su kreditore, kuriai prievolės įvykdymo terminas nebuvo pasibaigęs, todėl pagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir imperatyvios įstatymo normos.Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, paskolos grąžinimo data (9 dienos iki sutarties galiojimo pabaigos) neturi jokios reikšmės, nes nepaneigia suteikto prioriteto kredito unijai prieš kitus kreditorius, kuriems mokėjimo terminai tuo metu jau buvo suėję. Be to, nepaisant atsiskaitymo su kredito unija datos, bet kokiu atveju būtų konstatuotas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas, nes, negalint atsiskaityti su visais kreditoriais ir nesant pirmesnės eilės kreditorių, atsiskaitymas turėjo vykti pagal įstatymo reikalavimus (CK 6.930¹ 1 d. 5 p.).Atlikto ginčo mokėjimo aplinkybės (lėšų kilmė, mokėjimo iniciatorius) nėra teisiškai reikšmingos CK 6.930¹ straipsnio prasme. Apeliantės argumentą, kad UAB „Telšių kuras“, atlikdama ginčo mokėjimų nurodymus kredito unijai, turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais, paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir padarytos teisinės išvados dėl kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.Bankroto administratorius nurodė nepasisakantis dėl argumentų dėl pajinių įnašų, kaip nesusijusių su nagrinėjamu ginču.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinta ieškovės BUAB „Telšių kuras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. B., ieškinio dalis pripažįstant negaliojančiais UAB „Telšių kuras“ ir KU „Germanto lobis“ 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų nurodymus (operacija Nr. 54920, suma 260 000 Lt (75 301,2 Eur)) ir operacija Nr. 55421, suma 31 838,11 Lt (9 220,95 Eur)) (toliau kartu ginčo mokėjimų nurodymai) ir šiuo pagrindu ieškovei iš atsakovės priteisiant 84 522,15 Eur sumą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, o valstybei – žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad ieškovė ir atsakovė 2009-04-20 sudarė paskolos sutartį Nr. 09-00078, kuria KU „Germanto lobis“ UAB „Telšių kuras“ suteikė 291 000 Lt paskolą; paskola turėjo būti grąžinta 2014-04-20. 2014-04-10 mokėjimo nurodymu UAB „Telšių kuras“ kredito unijai pervedė 260 000 Lt (operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti); 2014-04-11 mokėjimo nurodymu UAB „Telšių kuras“ kredito unijai pervedė 31 838,11 Lt (operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtas – paskolai dengti). Pirmosios instancijos teismas minėtus mokėjimų nurodymus pripažino negaliojančiais, kaip prieštaraujančius imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai, konstatavęs, kad UAB „Telšių kuras“ jau 2014 metais buvo faktiškai nemoki ir ginčo laikotarpiu turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams: UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“, tačiau, nepaisant to, 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų nurodymais UAB „Telšių kuras“ kredito unijai pervedė bendrą 84 522,15 Eur sumą įsipareigojimams pagal šalių 2009-04-20 sudarytą paskolos sutartį Nr. 09–00078 padengti, nors paskolos grąžinimo terminas nebuvo pasibaigęs.KU „Germanto lobis“ teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atsakovės argumentus ir apskritai nespręsti dėl ginčo mokėjimų nurodymų pripažinimo negaliojančiais, ieškovei ieškinyje (kuris pavadintas pareiškimu) tinkamai nesuformulavus ieškinio dalyko ir pagrindo. Ieškovei neprašius ginčo mokėjimų nurodymų pripažinti negaliojančiais, o reikalavimą formuluojant kaip pinigų sumos priteisimą, remiantis tiek CK 6.930¹ straipsnio, tiek ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto normomis bei žalos atlyginimo institutu (kurio taikymo sąlygos neįrodinėtos), bylos pagal tokį procesinį dokumentą nagrinėjimas pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus bei atsakovės teisę tinkamai ginti savo interesus.Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė pagrįstai pabrėžia aiškaus ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo svarbą siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaidas. Iš pareikšto ieškinio turi būti aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą, o šios pareigos tinkamas neįvykdymas riboja atsakovo teisę gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas turi pareigą priimant ieškinį ir rengiantis bylos nagrinėjimui imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismui draudžiama savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, tačiau pripažįstama, kad materialaus reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 115 straipsnio 4 dalį klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas nėra pagrindas taikyti trūkumų šalinimo institutą, juolab, atsisakyti priimti tokį procesinį dokumentą. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės bankroto administratoriaus pateiktą procesinį dokumentą, pavadintą pareiškimu dėl neteisėtai gautų lėšų grąžinimo, vertino kaip ieškinį ir priėmė jį nagrinėti.Be to, iš ieškovės pareikšto ieškinio matyti, kad ji, kreipdamasi į teismą, ieškinio dalyką suformulavo taip: „priteisti iš kredito unijos „Germanto lobis“ pažeidžiant kitų kreditorių interesus jai neteisėtai sumokėtus 90 903,74 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo“, o šį reikalavimą grindė CK 6.930¹ straipsniu, ne tik atskleisdama šios normos turinį, bet ir nurodydama, jos manymu, reikšmingas aplinkybes bei pateikdama įrodymus, suponuojančius šio straipsnio pažeidimą ir neteisėtos pirmenybės vienam iš kreditorių KU „Germanto lobis“ suteikimą – duomenis apie įmonės finansinę padėtį 2013–2014 metais, turėtus kreditorius ir pradelstų įsipareigojimų jiems mastą ginčo 2014-04-10, 2014-04-11 datomis, UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-05-31. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal ieškinio dalyką ir pagrindą sprendė ginčą dėl atliktų mokėjimų nurodymų prieštaravimo ieškovės nurodytai imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto (šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje – 11 str. 5 d. 8 p.) norma, kurioje nustatyta bankroto administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius ir, esant pagrindui, juos ginčyti teisme, remtasi tik siekiant pagrįsti bankroto administratoriaus teisę reikšti ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu, todėl spręstina, kad vien šio straipsnio pagrindu nurodytas teiginys apie bankroto administratoriaus teisę (pareigą) kreiptis su ieškiniu dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo, nesuponuoja pagrindo ieškinio, grindžiamo CK 6.930¹ straipsnio normos pažeidimu ir iš to kylančia pareiga grąžinti neteisėtai KU „Germanto lobis“ sumokėtus 90 903,74 Eur, vertinti kaip neatitinkančio ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, pažeidusio (galėjusio pažeisti) rungimosi ir lygiateisiškumo principus.Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, inter alia apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliantės poziciją dėl pirmosios instancijos teismo nenustatytų visų bylai pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimo išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, galėjusių turėti įtakos neteisingo procesinio sprendimo priėmimui, laiko pagrįsta.CK 6.930¹ straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), neturintis pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 1 d.). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 2 d.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, išaiškino, kad siekiant, jog atlikti mokėjimai būtų pripažinti prieštaraujančiais imperatyviajai CK 6.930¹ straipsnio normai ir dėl to niekiniais, turi būti nustatyta, kad: pirma, skolininkas atsiskaitymo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti (šiai sąlygai nustatyti būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu bei pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį); antra, mokėjimai buvo atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų nurodymai atlikti pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir, pripažindamas juos negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje, kuria UAB „Telšių kuras“ iškelta bankroto byla, nustatytu įmonės turto (506 786 Lt) ir įsipareigojimų (523 542 Lt) santykiu 2013-12-31 dieną bei bankroto administratoriaus sudaryta 2014-04-10, 2014-04-11 ir 2014-05-16 įsiskolinimų kreditoriams lentele, kuria remiantis teismas nustatė, kad įmonės skola kreditoriams UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“ 2014-04-10 sudarė 46 242,43 Eur, iš šios sumos pradelsta 44 978,04 Eur suma, o 2014-10-11 – 46 242,43 Eur (pradelsta skola – 44 903,9 Eur).Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo motyvai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo CK 6.930¹ straipsnio taikymo praktiką, nėra pakankami išvadai dėl ginčo mokėjimų nurodymų niekinio pobūdžio padaryti.Kaip minėta, sprendžiant, ar atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą visų pirma turėjo būti nustatytas ieškovės turėtų lėšų (grynųjų ir negrynųjų pinigų) kiekis ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo metu. Iš skundžiamo sprendimo nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ieškovę jau 2014 metais buvus nemokia, iš esmės rėmėsi tik nutartyje dėl bankroto bylos iškovei iškėlimo nurodytu įmonės turto ir įsipareigojimų santykiu pagal 2013-12-31 balansą, nors ginčas kyla dėl 2014-04-10 ir 2014-04-11 dienomis atliktų mokėjimų nurodymų teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2013-12-31 balanso duomenys gali neatspindėti ar ne visiškai atspindėti ieškovės finansinę padėtį ir jos galimybes atsiskaityti su kreditoriais ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo metu, todėl nėra pakankami spręsti apie ieškovės turėtų lėšų kiekį ir jų nepakankamumą ginčo mokėjimų atlikimo metu. Šią išvadą patvirtina ir byloje esantys, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai neaptarti ir neįvertinti UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašai, kurie patvirtina nuolatinį lėšų judėjimą ieškovės banko sąskaitoje, įplaukų ir atsiskaitymo su kreditoriais faktą tiek iki, tiek ir po ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo. Iš UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-05-01 matyti, kad įmonės sąskaitoje 2014 m. pradžioje buvo 4 901,32 Lt likutis; iki ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo (2014-04-10 ir 2014-04-11) t. y. 2014-04-08 dieną sąskaitoje buvo 740,14 Lt likutis, o po 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų, t. y. 2014-04-14 (artimiausią dieną) fiksuotas 1 895,11 Lt likutis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad įmonės turimos lėšos apima grynuosius ir negrynuosius pinigus ginčijamo atsiskaitymo momentu, o balanso, kuriuo rėmėsi teismas konstatuodamas UAB „Telšių kuras“ turimų lėšų nepakankamumą ir iš kurio turinio, jį lyginant su banko sąskaitoje ginčo laikotarpiu nustatyta pinigų suma, būtų galima spręsti apie įmonės turėtų lėšų bent jau preliminarų dydį 2014-04-10 ir 2014-04-11 datomis, į bylą nepateikta, taip pat nėra kitų duomenų (pvz., kasos knygos) apie įmonės turėtus grynuosius pinigus ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo metu. Nustatyti UAB „Telšių kuras“ turėtų lėšų sumą 2014-04-10 ir 2014-04-11 dienomis neįmanoma ir vadovaujantis į bylą pateiktu balansu už 2014 metus, byloje nesant įmonės sąskaitos išrašo už visus 2014 metus bei duomenų apie turėtus (jei tokių buvo) grynuosius pinigus įmonės kasoje. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (byloje nesant pakankamai duomenų) nustatė UAB „Telšių kuras“ turimų lėšų nepakankamumą visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, o apskaičiuoti turėtų lėšų sumą pagal bylos medžiagą apeliacinėje instancijoje nėra galimybės.Be to, kaip minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, reikalinga nustatyti ne tik skolininko turimų lėšų kiekį ginčijamų atsiskaitymų metu, bet ir pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014-04-10 ir 2014-04-11 atliktais mokėjimų nurodymais buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, nes atsiskaityta su kredito unija pagal paskolos sutartį, kurios mokėjimo terminas nebuvo pasibaigęs, vietoj to, kad būtų padengti įsipareigojimai kitiems kreditoriams (UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“), kurių mokėjimo terminai ginčo laikotarpiu buvo suėję ir atitinkamai, bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis, 2014-04-10 dieną sudarė 44 978,04 Eur, o 2014-04-11 – 44 903,9 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vien šių duomenų pagrindu (pradelstų įsipareigojimų kreditoriams suma ginčijamų mokėjimų dienomis), negalėjo spręsti dėl ginčo mokėjimų nurodymais pažeistos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos (CK 6.930¹ str.).Pažymėtina, kad sprendžiant, ar ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo metu buvo pareikštų reikalavimų taip, kaip jie suprantami CK 6.930¹ straipsnio prasme, turi būti vertinama, ar tuo metu buvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar buvo suėję terminai sumokėti įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, ar egzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, taip pat ar buvo kreditorių pareikšti reikalavimai ieškovei dėl kitokių atliktų mokėjimų ir ar buvo laikomasi jų kalendorinio eiliškumo, o esant tokių duomenų (pareikštų reikalavimų taip, kaip jie suprantami CK 6.930¹ straipsnyje), nustatyti jų apimtį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su minėtų kreditorių, kurių pirmumo teisė atgauti skolas, pirmosios instancijos teismo nuomone, buvo pažeista ginčo mokėjimų nurodymais, reikalavimų susidarymu ir jų tenkinimu, taip pat nenustatė, ar jie (kreditoriai) buvo pareiškę reikalavimus UAB „Telšių kuras“ dėl skolų grąžinimo, ar tai tapatūs skoliniai reikalavimai, kurie pateikti ir bankroto byloje, tvirtinant kreditorių reikalavimų sąrašą.Iš byloje esančios bankroto administratoriaus sudarytos įsiskolinimo kreditoriams lentelės 2014-04-10 ir 2014-04-11 dienomis matyti, kad UAB „Baltic oil“ pradelsta skola 2014-04-10 ir 2014-04-11 sudarė 2 140,09 Eur, UAB „Medžista“ – 2 672,81 Eur, UAB „Belfuel“ – 13 586,4 Eur, UAB „Dameta“ – 25 240,21 Eur, UAB „Lukoil Baltija“ 2014-04-10 – 1 338,53 Eur; iš viso šiems kreditoriams 2014-04-10 pradelsta skola sudarė 44 978,04 Eur, o 2014-04-11 – 44 903,9 Eur. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Telšių kuras“ iškėlus bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 27 d. nutartimi patvirtintas 37 334,85 Eur dydžio finansinių reikalavimų sąrašas, kurį palyginus su aukščiau minėta kreditorių lentele ir jame nurodytomis pradelstomis skolomis kreditoriams, matyti, kad įmonės bankroto byloje UAB „Baltic oil“ patvirtintas 849,19 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu buvo 2 140,09 Eur, UAB „Medžista“ patvirtintas 2 112,46 Eur finansinis reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu buvo 2 672,81 Eur, UAB „Dameta“ patvirtintas 16 986,04 Eur dydžio reikalavimas, kai skola ginčo laikotarpiu sudarė 25 240,21 Eur, o UAB „Belfuel“ apskritai nėra įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą. Šie duomenys, taip pat į bylą pateikti UAB „Telšių kuras“ sąskaitos išrašai patvirtina, kad įmonė vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, todėl teismas turėjo tirti ir vertinti patvirtintų įmonės bankroto byloje kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo aplinkybes (laikotarpius), taip pat aiškintis, ar kreditorių UAB „Baltic oil“, UAB „Medžista“, UAB „Belfuel“, UAB „Lukoil Baltija“, UAB „Dameta“ ginčo laikotarpiu turėti reikalavimai apskritai atitinka CK 6.930¹ straipsnio normoje įtvirtintą pareikštų reikalavimų sampratą.Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien pradelstų skolų suvestine ginčo laikotarpiu, negalėjo spręsti apie CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų reikalavimų egzistavimą ir, atitinkamai, konstatuoti, kad 2014-04-10 ir 2014-04-11 mokėjimų nurodymais buvo pažeista atsiskaitymų eiliškumo ar kalendorinio eiliškumo tvarka. Byloje nesant duomenų apie aukščiau minėtų UAB „Telšių kuras“ kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo ir jų tenkinimo aplinkybes, įmonės sąskaitos išrašo iki bankroto bylos iškėlimo dienos bei duomenų apie tai, ar šie kreditoriai ginčo mokėjimų nurodymų atlikimo metu buvo ieškovei pareiškę reikalavimus dėl susidariusių skolų apmokėjimo, apeliacinės instancijos teismui nėra galimybės padaryti atitinkamų išvadų, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos netyrė ir nevertino visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, siekiant nustatyti, ar ginčo mokėjimų nurodymai prieštarauja CK 6.930¹ straipsnio normai, ir dėl to yra negaliojantys CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius UAB „Telšių kuras“ 2014-04-10 ir 2014-04-11 dienomis turėtų lėšų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais kiekio bei jai pareikštų reikalavimų, atitinkančių CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, apimties, kreditorių finansinių reikalavimų kilmės ir jų susidarymo aplinkybių, nėra galimas tinkamas ir teisingas bylos išnagrinėjimas. Taigi, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, t. y. pažeidė pareigą įvykdyti teisingumą (CPK 6 str.). Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 str. 1 d.), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai yra pagrindas perduoti bylos dalį dėl 2014-04-10 ir 2014-04-11 atliktų mokėjimų nurodymų teisėtumo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies pripažįstant negaliojančiais 2014-04-10 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 75 301,2 Eur (260 000 Lt, operacijos Nr. 54920, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) ir 2014-04-11 mokėjimo nurodymą, kuriuo UAB „Telšių kuras“ pervedė kredito unijai „Germanto lobis“ 9 220,95 Eur (31 838,11 Lt, operacijos Nr. 55421, mokėjimo paskirtis – paskolai dengti) ir ieškovei UAB „Telšių kuras“ iš atsakovės kredito unijos „Germanto lobis“ priteisiant 84 522,15 Eur, 5 proc. dydžio procesinės palūkanas, taip pat iš atsakovės valstybei priteisiant 1 979 Eur žyminio mokesčio, o atsakovei iš ieškovės 7 Eur bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.