Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės reikalų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija) dėl rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Pilietybės reikalų komisijos 2019 m. liepos 15 d. raštą Nr. 2D-3064 (skunde įvardijamas sprendimu) netenkinti A. S. prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pilietybės reikalų komisija (toliau – ir atsakovas, Komisija) išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka ir prašymo netenkino. Atsakovas rėmėsi 2018 m. spalio 18 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu Nr. 9R-A-15736, jog 1994–2010 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti 3 apkaltinamieji teismo nuosprendžiai. Atsakovas šios bylos kontekste laikė aktualiu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas – sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Atsakovas konstatavo, kad vienas iš nusikaltimų, už kurį pareiškėjas buvo baustas, buvo labai sunkus nusikaltimas, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos tvarka neteikiama asmenims, kurie iki atvykimo į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko. Atsakovas pasirėmė dviem teisiniais argumentais: Lietuvos Respublikos Prezidento (toliau – ir Prezidentas) diskrecijos teise ir formaliu Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje nustatytu reikalavimu. Pareiškėjo vertinimu, toks sprendimas jį diskriminuoja, neparemtas teise bei faktu. Prezidento diskrecijos teisė suteikti asmeniui pilietybę natūralizacijos tvarka nėra absoliuti, t. y. nepriklausanti nuo požiūrio į asmenį, o priklausanti nuo aiškiai Pilietybės įstatyme (18 str. 5 d.) nustatytos faktinės aplinkybės – asmenims, atitinkantiems šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Tiek hipotetiniu, tiek utilitarinės teorijos požiūriu, visi įvykdyti nusikaltimai ir asmenys, juos įvykdę, gali būti vertinami kaip kenkiantys Lietuvos Respublikos interesams, tačiau Lietuvos valstybėje yra aiškūs teisiniai mechanizmai, nustatantys pasekmes už nusikalstamą elgesį, tarp šių pasekmių yra numatyti asmens laisvių ir teisių suvaržymai, tačiau nėra jokių pilietinių teisių, kurias suteikia Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas, apribojimų. Manymas, jog Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas neatitinka valstybės interesų turi būti paremtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kad pareiškėjo veiksmai praeityje buvo priešingi valstybės interesams, todėl jis negali duoti priesaikos Lietuvos Respublikai, tačiau tokiomis aplinkybėmis negali būti asmens praeities teistumai, kadangi ši sąlyga reglamentuojama kitame Pilietybės įstatymo straipsnyje (22 str.) ir yra atskiras pagrindas nesuteikti pilietybės. Atsakovas nesilaikė taisyklės, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 1994 m. liepos 11 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, tačiau minėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo laikotarpiu pareiškėjas buvo teisiamas už sunkaus nusikaltimo padarymą. Toks pareiškėjo įvertinimas yra akivaizdžiai diskriminuojantis bei nepagrįstas šios bylos kontekste teisiškai svarbiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra neteisėtas. Pareiškėjo diskriminacija pasireiškė tuo, kad jis gimė (duomenys neskelbtini) Klaipėdoje, jo motina O. V. (iki santuokos – S.) įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (duomenys neskelbtini) kai jam buvo 13 metų. Todėl tiek pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, tiek pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą yra visi pagrindai pareiškėjui būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Todėl atsakovo motyvas netenkinti pareiškėjo prašymo remiantis jo praeities teistumais, visų kitų praeityje teistų Lietuvos Respublikos piliečių kontekste yra pareiškėjo išskyrimas tokių asmenų kategorijoje ir teisiškai nepagrįstas suvaržymas, apribojantis jo pilietines teises, kurio Lietuvos Respublikoje nepatiria teisti asmenys.

3. Atsakovas Pilietybės reikalų komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas A. S. 2018 m. spalio 15 d. pateikė prašymą suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka. Pareiškėjas yra asmuo be pilietybės. Sprendimą suteikti ar nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybę turi teisę priimti tik Prezidentas. Pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą pranešdama pareiškėjams apie sprendimą (ir sprendimo motyvus) nesuteikti Lietuvos Respublikos pilietybės, Komisija tik informuoja asmenį apie Prezidento asmens atžvilgiu priimtą sprendimą ir jo motyvus. Komisijos siūlymai Prezidentui (priimti Komisijos posėdyje ir įforminti posėdžio protokole), Prezidentui pateikiami kaip atskiras dokumentas, kurį pasirašo Komisijos pirmininkas ir sekretorius. Pareiškėjo A. S. prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka buvo preliminariai nagrinėjamas 2019 m. kovo 29 d. vykusiame Komisijos posėdyje. Svarstant šį klausimą dalyvavo daugiau nei du trečdaliai Komisijos narių, kurie vienbalsiai nutarė, atsižvelgiant į tai, kad A. S. yra baustas už labai sunkų nusikaltimą, nerekomenduoti Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, kadangi asmens atžvilgiu yra Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punkte numatytos aplinkybės, kai Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Prezidentė, susipažinusi su pareiškėjo prašymu suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, prie prašymo pridėtais dokumentais, kita apibūdinančia pareiškėją informacija, su Komisijos sprendimu, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Komisija skundžiamu 2019 m. liepos 15 d. raštu Nr. 2D-3046 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir Komisijos raštas) informavo pareiškėją apie Prezidentės sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pareiškėjui natūralizacijos tvarka, be kita ko, buvo atsižvelgta į 2018 m. spalio 18 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašą apie fizinį asmenį Nr. 9R-A-15736, iš kurio matyti, kad 1994–2010 metais pareiškėjo A. S. atžvilgiu buvo priimti 3 apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, kuriais jis buvo pripažintas kaltu dėl padarytų nusikaltimų. Pareiškėjas neginčija šių aplinkybių. Teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas; sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi. Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka, kurią jis turi įgyvendinti vadovaudamasis išimtinai Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Prezidentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į asmens nuteisimo faktus. Sprendime taip pat nurodyta, jog vienas iš nusikaltimų, už kurį pareiškėjas buvo baustas nuo 1994 iki 2010 metų buvo labai sunkus, o pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą tai yra aplinkybė, dėl kurios Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Nors to nusikaltimo padarymo metu galiojęs Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – ir BK) numatė kitas nusikaltimų rūšis, nei dabar galiojantis BK, Komisijos rašte nurodytas pareiškėjo padarytas nusikaltimas (pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1994 m. liepos 11 d. nuosprendžiu nuteistas pagal tuo metu galiojusio BK 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas, tai yra veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu, arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui, ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, kuris buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki penkerių metų) ir 118 straipsnio 3 dalį (išžaginimas, jeigu tai padarė grupė asmenų, arba išžaginimas nepilnametės, kuris buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų)), savo esme tiek pagal anksčiau galiojusį pilietybės santykių teisinį reguliavimą, tiek pagal dabar galiojančias teisės normas buvo toks, dėl kurio Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Pareiškėjas nepagrindžia, kodėl jis diskriminuojamas kitų asmenų, kurie jau turi Lietuvos Respublikos pilietybę atžvilgiu. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, Prezidentas visais atvejais turi įvertinti visas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui konkrečiam asmeniui reikšmės turinčias aplinkybes, turi būti atsižvelgiama ir į aplinkybes, susijusias su asmens, siekiančio, kad jam būtų suteikta pilietybė, teistumu.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas natūralizacijos sąlygas. Net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų. Todėl Prezidentui sprendžiant, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Prezidentė, priimdama sprendimą nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės natūralizacijos tvarka, atsižvelgė į visas sprendimui reikšmės turinčias aplinkybes, įvertino, be kita ko, tai, kad nuo 1994 iki 2010 metų pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti 3 apkaltinamieji teismo nuosprendžiai. Prezidentė galėjo jai suteiktą diskreciją įgyvendinti nuspręsdama nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo skundžiamas Komisijos raštas, kuriuo jam pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą pranešta apie tai, kad Prezidentė netenkino jo prašymo dėl pilietybės suteikimo ir nurodyti tokio atsisakymo motyvai, yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. pateikė prašymą suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka. Pareiškėjas yra asmuo be pilietybės. Šis pareiškėjo prašymas pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnį, gavus valstybės įstaigų, jų įgaliotų atstovų pateiktus dokumentus (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos: pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą, duomenys apie valstybinės kalbos mokėjimą, apie darbą, įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie pareiškėją; informacija iš Valstybės saugumo departamento, jog pagal savo kompetenciją nenustatė aplinkybių, nurodytų Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje, dėl kurių gali būti atsisakyta suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjui) buvo preliminariai nagrinėjamas 2019 m. kovo 29 d. vykusiame Pilietybės reikalų komisijos posėdyje. Komisijos posėdyje nutarta (vienbalsiai), atsižvelgiant į tai, kad A. S. yra baustas už labai sunkų nusikaltimą, nerekomenduoti Prezidentei suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį A. S., kadangi asmens atžvilgiu yra Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punkte numatytos aplinkybės, kai Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Atsakovo 2019 m. liepos 15 d. raštu Nr. 2D-3064 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ pareiškėjui buvo pranešta, jog jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę netenkinamas. Pareiškėjas ginčija minėtą Komisijos raštą.

9. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą, Pilietybės įstatymo 30 straipsnį, sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka turi teisę priimti tik Prezidentas. Pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnį, Prezidentas turi teisę spręsti, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, ar nesuteikti. Įstatyme nenustatyta Lietuvos Respublikos Prezidento pareiga suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę jos prašančiam asmeniui. Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, kad Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

10. Teismas nustatė, kad iš 2018 m. spalio 18 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo Nr. 9R-A-15736 matyti, kad 1994 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK (galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d.) 118 straipsnio 3 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. BK 118 straipsnio 3 dalyje numatyta veika iš esmės atitinka labai sunkaus nusikaltimo apibūdinimą (tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo). Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas – sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Komisijos rašte nurodyta, kad vienas iš nusikaltimų, už kurį pareiškėjas buvo nuteistas 1994 m., buvo labai sunkus, o pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą, tai yra aplinkybė, dėl kurios Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Vienas iš nusikaltimų, už kurį pareiškėjas baustas, buvo labai sunkus nusikaltimas, t. y. 1994 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas pagal BK 118 straipsnio 3 dalį (išžaginimas, jeigu tai padarė grupė asmenų, arba išžaginimas nepilnametės, kuris buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 5 iki 15 metų) ir BK 225 straipsnio 2 dalį (piktybinis chuliganizmas, tai yra veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu, arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui, ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą, kuris buvo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 1 iki 5 metų), savo esme tiek pagal anksčiau galiojusį pilietybės santykių teisinį reguliavimą, tiek pagal dabar galiojančius įstatymus buvo toks, dėl kurio Lietuvos Respublikos pilietybė nesuteikiama.

11. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis diskriminuojamas kitų asmenų, kurie jau turi Lietuvos Respublikos pilietybę, atžvilgiu, vertino kaip nepagrįstus jokiais įrodymais, todėl atmetė. Komisijos pasiūlymas Prezidento nesaisto: pagal Konstituciją tik Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl Prezidentas gali nepaisyti Komisijos pasiūlymo. Šiuo atveju Prezidentė, susipažinusi su pareiškėjo prašymu suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, prie prašymo pridėtais dokumentais, kita apibūdinančia pareiškėją informacija, su Komisijos sprendimu, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Pagal Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punktą, jeigu Prezidentas netenkina prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, apie tai pareiškėją raštu informuoja Komisija. Atsakovas skundžiamu Raštu informavo pareiškėją apie Prezidentės sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Teismas darė išvadą, kad atsakovo Raštas yra priimtas įgalioto asmens, yra išsamus, argumentuotas, motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas.

III.

12. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, jo turinys neatitinka įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 87 str., 4 d. 1–4 p.). Teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą (ABTĮ 6 str.), neįvykdė pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.), teismo padarytos išvados yra prieštaringos, neparemtos įrodymais, padarytos neteisingai pritaikius materialiosios teisės normas.

14. Pareiškėjas teigia, kad teismas abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, už kurią jis buvo 1994 m. liepos 11 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 118 straipsnio 3 dalį savo esme atitinka aplinkybę, dėl kurios Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama. Ši išvada neatitinka pilietybės santykius reglamentuojančių įstatymų atskirais laikotarpiais nuostatų ir padaryta netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas. Pareiškėjas pažymi, kad yra gimęs Lietuvos Respublikoje, dėl sunkaus nusikaltimo padarymo nuteistas 1994 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikoje. Pilietybės įstatymo, galiojusio nuosprendžio priėmimo metu, 13 straipsnio 3 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie iki atvykimo gyventi į Lietuvą kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo bausti Lietuvoje už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė. Tuo metu galiojusio BK 118 straipsnio 3 dalyje numatyta veika priskiriama tyčiniams nusikaltimams, o 8¹ straipsnis šią veiką priskiria sunkiems nusikaltimams. Nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, nusikalstamos veikos sunkumas pilietybės teisinių santykių reguliavimo srityje reikšmės neturėjo, o reikšmę turėjo tik kaltės forma ir numatoma laisvės atėmimo bausmė. Tačiau išdėstytos Pilietybės įstatymo nuostatos yra negaliojančios, ir tai, kad pagal galiojusias nuostatas pareiškėjui pilietybė negalėjo būti suteikta, neužkerta kelio jam įgyvendinti savo teises vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, kurie tokią galimybę numato. Dabar galiojanti Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 3 punkto redakcija numato galimybę suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, teistiems už tyčinius nusikaltimus, nepriskiriamus labai sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 11 straipsnio 6 dalis nustato, kad labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 1994 m. galiojusia BK redakcija ir priskyrė pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau labai sunkaus nusikaltimo sąvoka įsigaliojo tik 2003 m., todėl toks priskyrimas yra nepagrįstas, pažeidžia materialiosios teisės normas. Šiuo metu galiojantis BK veikos, už kurią buvo nuteistas pareiškėjas, nepriskiria labai sunkiems nusikaltimams. Labai sunkaus nusikaltimo sąvoka yra aiškiai reglamentuota baudžiamajame įstatyme, ji negali būti interpretuojama ar aiškinama plečiamai. Todėl pirmosios instancijos teismas, priskirdamas išžaginimą, jeigu tai padarė grupė asmenų, arba išžaginimą nepilnametės, labai sunkiems nusikaltimams, netinkamai taikė materialiąsias teisės normas.

15. Pareiškėjas teigia, kad Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas turi būti taikomas vienodai visiems asmenims nepriklausomai nuo individualių aplinkybių. Komisija padarė išvadą, o pirmosios instancijos teismas ją pripažino pagrįsta, kad pareiškėjo teistumas 1994 m. liepos 11 d. yra teistumas už labai sunkų nusikaltimą. Ši išvada yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi taikoma išimtinai pareiškėjui, atsižvelgiant į išimtinai individualias aplinkybes, o ne vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjas yra išskiriamas iš kitų asmenų, padariusių analogiškus nusikaltimus, tačiau jų padaryti nusikaltimai nepriskiriami labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Asmenys, teisti Lietuvos Respublikoje už analogišką nusikalstamą veiką po 2003 m. gegužės 1 d., nėra laikomi teistais už labai sunkų nusikaltimą, kadangi ši nusikalstama veika yra priskirta sunkių nusikaltimų kategorijai. Pareiškėjas teigia esąs diskriminuojamas užsienyje teistų už analogiškas nusikalstamas veikas asmenų atžvilgiu, kadangi Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas aiškiai nustato nusikalstamos veikos sunkumo vertinimo mechanizmą – kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu. Įstatymas nesuteikia teisės vertinti nusikaltimo sunkumo pagal kitoje valstybėje numatytas sankcijas, o imperatyviai nurodo, kad nusikaltimas turi būti laikomas labai sunkiu pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Todėl asmenims, užsienyje teistiems dėl to paties nusikaltimo, vadovaujantis BK 149 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis ir Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktu nėra užkertamas kelias įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

16. Pareiškėjas nurodo, jog teismas pagrįstai konstatuoja, kad Komisijos pasiūlymas Prezidento nesaisto, tačiau nevertino Komisijos Prezidentui pateiktos informacijos klaidingumo, nes būtent Komisijos pateiktos neteisingos informacijos pagrindu ir buvo priimtas sprendimas nesuteikti pilietybės. Buvo pateikta neteisinga informacija, kad 1994–2010 m. pareiškėjo atžvilgiu iš viso buvo priimti 3 apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, šia informacija rėmėsi Prezidentė, priimdama sprendimą nesuteikti pilietybės, tai patvirtina atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pirmosios instancijos teismui pateikti atsiliepimai į skundą. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti ne trys, o tik vienas apkaltinamasis nuosprendis, nevertino, kiek ši klaidinga informacija turėjo įtakos priimti Sprendimą. Jei konstatuojama, kad išdėstyti motyvai yra neteisingi ir paneigiami įrodymais, turi būti sprendžiama dėl paties sprendimo, paremto neteisingais motyvais, pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo priimtas sprendimas išsamus, argumentuotas ir motyvuotas. Konstatavęs vieno iš dviejų atsakovo sprendimo motyvų neatitikimą objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas nevertino šio motyvo įtakos sprendimo priėmimui, dėl šios aplinkybės vertinimo nepasisakė sprendime, taip pažeisdamas ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 4 dalį.

17. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Komisijos raštu buvo tinkamai informuotas apie jo prašymo suteikti pilietybę netenkinimą ir jo motyvus. Priimant skudžiamą Komisijos raštą buvo tinkamai įgyvendinta Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta Komisijos pareiga raštu pranešti pareiškėjui apie tai, kad jo prašymas suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo netenkintas, ir nurodyti atsisakymo tenkinti tokį prašymą motyvai. Aplinkybė, kad nurodant su pareiškėjo teistumu susijusias aplinkybes (skaičių), buvo padaryta techninė klaida, savaime nesudaro prielaidų panaikinti sprendimo, taip pat nesudaro prielaidų išvadai, kad Prezidentė, įvertinusi visas sprendimui priimti aktualias aplinkybes, negalėjo savo diskrecijos suteikti pilietybę pareiškėjui įgyvendinti taip, kad, įvertinusi visas aplinkybes, nuspręstų netenkinti pareiškėjo prašymo. Pagal Konstituciją tik Prezidentas turi įgaliojimus pagal įstatymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, o įgyvendindamas šiuos konstitucinius įgaliojimus jis privalo vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Prezidentė atitinkamą sprendimą dėl pareiškėjo priėmė įvertinusi visą apie jį turimą informaciją, o ne tik Komisijos pasiūlymą, t. y. įvertino visą paties pareiškėjo ir kompetentingų institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėją. Todėl minėtas netikslus aplinkybių, susijusių su jo teistumu, nurodymas nelėmė vienokio ar kitokio sprendimo jo atžvilgiu. Priimant sprendimą nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės, Komisijai informuojant apie šio sprendimo motyvus, nėra sprendžiamas pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Šiuo atveju buvo vertinama tik tai, ar egzistuoja sąlygos, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė ir ar tai atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Aplinkybės, susijusios su nusikaltimu, už kurį baustas pareiškėjas, vertintinos tik Lietuvos Respublikos pilietybės teisinių santykių kontekste. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas savo esme Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo kontekste tiek pagal anksčiau galiojusį pilietybės santykių teisinį reguliavimą, tiek pagal dabar galiojančias teisės normas galėjo būti vertinamas kaip toks, dėl kurio Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama (pagal Pilietybės įstatymo 22 str. 3 p.). Prezidentė, įgyvendindama jai suteiktą teisę (bet ne pareigą) suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, įvertinusi duomenis apie pareiškėjo teistumą, atsižvelgdama į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus, galėjo jai suteiktą diskreciją įgyvendinti nuspręsdama nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės. Toks sprendimas, įvertinus pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdį, galėtų būti priimtas net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, nusikaltimas būtų vertinamas ne kaip toks, dėl kurio pilietybė apskritai negali būti teikiama. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, jog jis diskriminuojamas teistų Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu. Apeliaciniame skunde pareiškėjas savo diskriminaciją sieja su tuo, kad su juo elgiamasi kitaip nei su kitais asmenimis, kurie padarė analogišką nusikaltimą. Šių teiginių pareiškėjas niekaip nepagrindžia, be to, šie pareiškėjo teiginiai ginčo kontekste vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, priimant sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Prezidentas visais atvejais turi įvertinti visas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimui konkrečiam asmeniui reikšmės turinčias aplinkybes. Visais atvejais turi būti vertinamos individualios aplinkybės, susijusios su konkrečiu pareiškėju. Todėl nėra teisinių prielaidų pareiškėjo individualios situacijos lyginti su kitų asmenų situacija Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo kontekste.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo, kad palaiko visus atsakovo Komisijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Byloje ginčas kilo dėl Pilietybės reikalų komisijos rašto, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog atsisakyta tenkinti jo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Minėtame rašte pareiškėjas taip pat informuotas apie motyvus, kuriais remdamasi Lietuvos Respublikos Prezidentė atsisakė tenkinti jo prašymą.

21. Įvertinusi pareiškėjo ginčijamo rašto pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija primena, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuosekliai akcentuojama, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str.). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą yra pripažįstama ne tik nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis) aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ).

22. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą.

23. Pirmiau nurodytų teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pabrėžtina, jog tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-421/2014, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-327-492/2017 ir kt.).

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-483/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-511/2010; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-323/2010). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas daro įtaką suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-821/2013).

25. Pabrėžtina, kad administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-411/2014 ir kt.).

V.

26. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, pateikė prašymą Respublikos Prezidentui (b. l. 29).

27. Pilietybės natūralizacijos tvarka suteikimas priklauso išimtinai Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijai (Pilietybės įstatymo 30 str. 1 d.). Remiantis Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, atitinkančiam šioje teisės normoje numatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama, t. y. Prezidentui suteikiama teisė, o ne pareiga suteikti pilietybę.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo nuostatas pilietybės suteikimo srityje, yra išaiškinęs, jog iš Konstitucijos 12 straipsnio kylanti įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoti pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką yra susaistyta inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų ir tvarkos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą).

29. Pažymėtina, kad Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti bendrą pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės – natūralizacijos – pagrindą. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose pažymėjo, kad pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos tvarka, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas; tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą; šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad pilietybę įgyti siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką ir valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Taigi pagal Konstituciją būtinos sąlygos suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka yra asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe ir integravimasis į Lietuvos visuomenę, kurio būtinos prielaidos yra nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas, taip pat kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, rodančios inter alia tai, kad asmuo suvokia Tautos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra, pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus.

30. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad reguliuojant pilietybės įgijimą natūralizacijos būdu turi būti paisoma Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, t. y. pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams bendra tvarka turi būti siejamas su kitos valstybės pilietybės praradimu ar atsisakymu; kitos valstybės pilietybės praradimas, atsisakymas ar neturėjimas turi būti viena iš esminių sąlygų suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka.

31. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, todėl Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus). Taigi Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata suponuoja Respublikos Prezidento teisę, bet ne pareigą suteikti pilietybę natūralizacijos tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, atitinkantiems įstatymo nustatytas natūralizacijos sąlygas; net ir atitinkantiems tas sąlygas asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nesuteikta, jeigu jos suteikimas neatitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesų. Todėl Respublikos Prezidentui sprendžiant, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka, turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės, t. y. ne tik tos, dėl kurių pagal įstatymą suteikti pilietybę draudžiama. Taigi Respublikos Prezidentas turi ne tik pareigą pareikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų ir pareigūnų patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti suteikiama, bet ir teisę gauti bet kokią kitą jų turimą informaciją, apibūdinančią prašantį suteikti pilietybę asmenį ir galinčią būti reikšminga vertinant, ar pilietybės suteikimas atitiktų Tautos ir Lietuvos valstybės interesus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo“.

VI.

32. Kaip minėta, sprendimą dėl pilietybės suteikimo ar nesuteikimo, naudodamasis diskrecijos teise, priima Lietuvos Respublikos Prezidentas. Tuo tarpu Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog Pilietybės reikalų komisija: 1) preliminariai nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka, supaprastinta tvarka ir išimties tvarka ir teikia Respublikos Prezidentui siūlymus šiais klausimais; 2) preliminariai nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir grąžinimo ir teikia Respublikos Prezidentui siūlymus šiais klausimais; 3) raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo ar išsaugojimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog Pilietybės reikalų komisijos siūlymai Respublikos Prezidento nesaisto.

33. Įvertinus šių teisės normų turinį, matyti, jog Komisija nėra įgaliota priimti privalomo pobūdžio sprendimų, kurie sukeltų teisines pasekmes asmenims. Komisijos išvada – rekomendacinė ir ji nėra privaloma galutinį sprendimą priimančiam Prezidentui. Tuo tarpu išimtinė teisė spręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar nesuteikimo priklauso būtent Lietuvos Respublikos Prezidentui. Taigi akivaizdu, jog teisines pasekmes asmeniui sukelia būtent Prezidento priimami sprendimai (dekretai).

34. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir dėl galimybės skųsti būtent Pilietybės reikalų komisijos raštus, kuriais asmuo informuojamas apie jo atžvilgiu priimamą sprendimą. Administracinėje byloje Nr. A858-2892/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas nuostatą, įpareigojančią Komisiją pateikti asmeniui atsisakymo motyvus, pripažino, kad asmeniui, kuriam atsisakoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti svarbus ne tik pats neigiamas (materialus) sprendimas, bet ir motyvai, dėl kurių Lietuvos Respublikos Prezidentas priėmė neigiamą sprendimą, t. y. teismas išaiškino, jog tokio pobūdžio raštai asmenims sukelia pasekmes tiek, kiek juose yra neįgyvendinama Įstatyme įtvirtinta pareiga nurodyti atsisakymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę motyvus.

35. Toks aiškinimas atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje pripažįstama, jog pilietybės suteikimo ar nesuteikimo klausimai priklauso vidinei valstybių jurisdikcijai. Tačiau nuosekliai pabrėžiama, jog spręsdamos tokio pobūdžio klausimus valstybės privalo užtikrinti apsaugą nuo savivalės, įpareigodamos nacionalines institucijas pateikti atsisakymo argumentus bei galimybę ginti pažeistas teises teisme (žr., pvz., EŽTT 2017 m. birželio 13 d. sprendimą byloje Boudelal prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 14894/14; 2015 m. sausio 13 d. sprendimą byloje Petropavlovskis prieš Latviją, pareiškimo Nr. 44230/06).

36. Taigi iš paminėtos jurisprudencijos galima daryti išvadą, jog kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, asmuo gali remtis tuo, jog Įstatyme numatyto Komisijos rašto jis apskritai negavo, arba tuo, jog jo gautame rašte nėra įgyvendinta Pilietybės įstatyme įtvirtinta pareiga nurodyti atsisakymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę motyvus.

37. Pažymėtina, kad motyvai, kurie yra išdėstomi Komisijos asmeniui siunčiamame rašte, yra tie motyvai, kuriais remdamasis būtent Lietuvos Respublikos Prezidentas priėmė konkretų sprendimą, tai yra naudojantis Prezidento diskrecija priimto sprendimo motyvai. Dažnu atveju jie gali sutapti (visiškai ar iš dalies) su patariamosios institucijos (t. y. Komisijos) išvadoje pateiktais argumentais, tačiau po to, kai yra priimamas konkretus sprendimas, šie motyvai tampa būtent Prezidento sprendimo sudedamąja dalimi ir jų teisingumas gali būti kvestionuojamas tik ginčijant Prezidento sprendimą. Tuo tarpu, kaip minėta, Komisijos vaidmuo šiame procese yra tik rekomendacinis, ir asmuo, kreipdamasis į teismą gali remtis tik teisės į informaciją pažeidimo aspektu, t. y. 1) jei asmeniui apskritai nebuvo išsiųstas toks raštas arba 2) jei jame būtų nenurodyti motyvai, kuriais remdamasis Prezidentas atsisakė suteikti asmeniui pilietybę.

38. Kadangi, kaip jau buvo minėta, Komisijos rašto paskirtis – informacijos apie priimtą sprendimą ir jo priėmimo motyvus pateikimas, bylą nagrinėjantis teismas gali įpareigoti Komisiją veikti tik tuo atveju, kai asmuo negavo jokio atsakymo arba pateiktame atsakyme nėra išdėstyti atsisakymo suteikti pilietybę motyvai. Tuo tarpu administracinio teismo atliekama Komisijos rašto patikra, kai iš asmens skundo akivaizdu, jog suinteresuotas asmuo iš tiesų nesiekia gauti informacijos, susijusios su jo atžvilgiu priimtu neigiamu sprendimu, neduoda tokio rezultato, kurio siekia pareiškėjas, iš esmės reikšdamas pretenzijas dėl Prezidento diskrecijai priskirtų klausimų, ir faktiškai tik sugeneruoja papildomus formalius teisminius ginčus administraciniuose teismuose. Taigi, gavus motyvuotą atsakymą, galimybės skųsti tokį raštą administraciniam teismui nėra, kadangi išnagrinėjus bylą, teismo sprendimas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, todėl tokia byla negalima.

39. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui adresuotame Komisijos rašte yra ne tik nurodoma, kad buvo atsisakyta suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, bet tuo pačiu išdėstyti ir motyvai, kuriais remiantis taip buvo nuspręsta. Taigi, šiuo aspektu Komisijos raštas atitiko informacijos pateikimo reikalavimą. Kita vertus, šioje byloje net nekeliamas klausimas dėl motyvų nenurodymo ginčijamame rašte.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teismas administracinėje teisenoje yra varžomas dispozityvumo principo, pagal kurį byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą – asmuo pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-982-552/2019).

41. Įvertinus pareiškėjo keliamų reikalavimų turinį, akivaizdu, jog jis nesutinka su motyvais, dėl kurių jam buvo atsisakyta suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su jo atžvilgiu priimtu ir tiesiogiai teisines pasekmes sukeliančiu Prezidento atsisakymu. Tačiau reikalavimo, susijusio būtent su Prezidento atsisakymo suteikti pilietybę panaikinimu, pareiškėjas nesuformulavo. Neginčijant Prezidento atsisakymo, pats Komisijos raštas, kaip minėta, pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, o teismas savo iniciatyva negali imtis tokio klausimo sprendimo.

42. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjui Komisijos raštas buvo įteiktas, be to, pareiškėjas neginčija, jog Komisijos rašte yra išdėstyti motyvai, kiti apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nenagrinėtini.

43. Taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog Komisija Prezidentei pateikė neteisingą informaciją apie jo teistumus. Visų pirma pažymėtina, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šio argumento pareiškėjas nekėlė pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, jog neteisingo praeityje įvykdytų nusikalstamų veikų skaičiaus nurodymas laikytinas techninio pobūdžio klaida, neturėjusia jokios įtakos galutinio sprendimo priėmimui. Atkreiptinas dėmesys, kad Prezidentei buvo teikiama ne tik Komisijos išvada, bet ir kiti dokumentai, taip pat – pažyma, kurioje buvo užfiksuota visa informacija, susijusi su pareiškėjo buvusiais nuteisimais už nusikalstamas veikas (b. l. 43-47). Tai leidžia spręsti, jog vien techninio pobūdžio netikslumas, padarytas teikiant išvadą, nelaikytinas tokiu trūkumu, kuris būtų galėjęs nulemti galutinio sprendimo rezultatą, o juo labiau – daryti įtaką šioje byloje ginčijamo Komisijos rašto turiniui.

44. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti – administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

45. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis skundžiamo Komisijos rašto teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas būtų savitikslis, teisių ir pareigų apimties negalintis pakeisti, taigi, iš esmės beprasmis procesas, todėl byla nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.