Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tokios Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žeidė pareiškėjo orumą, jį žemino, dėl to pareiškėjas patyrė didelį diskomfortą, nepatogumus.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino reikalavimą, prašydamas už Lukiškių TI-K praleistas 87 dienas priteisti po 50 EUR už dieną. Nurodė, kad už kitą laikotarpį jau yra teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Administracinėje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K suėmimo vykdymo sąlygų, už laikotarpį nuo 2014-05-01 iki 2014-08-01 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 14-19) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 296, 270, 110 ir 314. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2014-05-06–2014-05-29, 2014-05-31, 2014-06-03– 2014-07-07, 2014-07-09– 2014-07-31 laikotarpiais (b. l. 6-7).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kamerose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 83 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1,90-2,49 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis ir grybelis, vasarą būdavo labai karšta. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc. (HN 76:2010 26 punktas). HN 76:2010 28 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi vėdinimo sistemos įrengimas gyvenamosiose kamerose pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, Lukiškių TI-K nėra taikytinas šis reikalavimas. Tuo tarpu, atsiliepime į skundą atsakovo atstovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros yra vėdinamos per langus. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuomet neturėjo galimybės išvėdinti gyvenamųjų patalpų per langą, todėl įvertinus bendro pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus, teisingumo ir proporcingumo principų neatitiktų reikalavimas atsakovo atstovui juos paneigti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti HN 76:2010 24 punkto pažeidimo.

Pareiškėjas skunde taip pat išsamiai nepagrindė nusiskundimo dėl drėgmės, pelėsio, grybelio ir netinkamos oro temperatūros, nenurodė, kada konkrečiai ir kuriose kamerose tokie pažeidimai pasireiškė, kokiu būdu pareiškėjas nustatė, kad santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra yra netinkamos, kad teikė skundus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad būdamas nerūkančiu ir pageidaudamas gyventi nerūkančių asmenų kameroje, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 14 punktą Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kalinami asmenys turi nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, tuo tarpu reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, jog nebuvo atsižvelgta į jo pageidavimą gyventi nerūkančiųjų kameroje ir kad jis buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Lukiškių TI-K buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių parazitų. Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovo į bylą pateiktos su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbais paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“) sudarytos paslaugų teikimo sutartys (b. l. 42-49) patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai užtikrino kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų organizavimą, pareiškėjas jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų nepateikė, nenurodė, kamerų, kuriose būdavo kenkėjų, kad teikė skundus ar prašymus dėl jų naikinimo darbų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K buvo leidžiama tik kartą per savaitę 10 min. pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pareiškėjas neneigė, kad tokia teisė jam buvo užtikrinta. Teismo vertinimu, 10 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 10 min. pasinaudoti dušu, buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimą dėl per trumpo 1 val. pasivaikščiojimų lauke laiko. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš skundo turinio ir atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjui tokia teisė buvo užtikrinta, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K negalėdavo gauti maisto, maisto papildų, sportui skirto inventoriaus iš artimųjų. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę per tris mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda. Suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Teisės aktuose nėra įtvirtinta galimybė suimtiesiems perduoti maistą, maisto papildus ar sporto įrangą, todėl nesant teisės aktuose įtvirtintos tokio pobūdžio pareiškėjo teisės, ji negali būti pažeista. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo šaldytuvo ir pakankamai lentynėlių maisto produktams susidėti. Teisės aktuose nėra reikalavimo gyvenamosiose kamerose pastatyti šaldytuvus, be to, pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles suimtiesiems draudžiama turėti buitinius elektrinius prietaisus (išskyrus nurodytus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte, iki 1000 W galingumo virdulius ir vandens šildytuvus). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Lukiškių TI-K, nesudarydamas galimybės kameroje turėti šaldytuvą, pareiškėjo teisių nepažeidė.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 punktuose nustatyta, kad kamerose kiekvienam suimtajam, be kita ko, turi būti įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl mažo kamerų ploto, jose ne visada yra galimybė įrengti tinkamą kiekį baldų, t. y. Lukiškių TI-K nepaneigė, jog pareiškėjo kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis lentynėlių maisto produktams susidėti, tai patvirtina pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K maitinimas buvo netinkamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Higienos normos HN 76:2010 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014-01-13 tyrimų protokolą Nr. 9749Ch (b. l. 41), kuriame nurodyta, kad nedirbančių vyrų Lukiškių TI-K 2013-12-18 paros maisto davinys yra 2,380 kg, 100 g. energetinė vertė – 120 kcal, todėl bendra asmeniui tenkančio maisto davinio energetinė vertė – 2856 kcal. Tai atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į įstaigos administraciją dėl netinkamo maitinimo, tuo tarpu atsakovo atstovui tenkanti pareiga paneigti pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo būtų neproporcinga dėl praėjusio ilgo laiko tarpo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1, 2 dalimi, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas, tačiau teisės aktai nenustato galimybės suėmimo vykdymo metu asmenims turėti ilgalaikius pasimatymus. Atsižvelgiant į tai, kad įstatyme nenumatyta galimybė Lukiškių TI-K turėti ilgalaikius pasimatymus, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta galimybė sportuoti, tačiau šio savo argumento visiškai nepagrindė, nenurodė, kada jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su tokiu prašymu ir jis nebuvo patenkintas, kad negalėjo pasinaudoti Lukiškių TI-K esančiu sporto kiemeliu, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo gana ilgalaikiai dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gana ilgą laiką (83 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, neatsižvelgimas į pareiškėjo pageidavimą gyventi nerūkančių asmenų kameroje, pakankamo kameroje lentynėlių maisto produktams skaičiaus neįrengimas. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, jis patyrė didelį diskomfortą, nepatogumus. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kad dėl netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai, kreipėsi medicininės ar psichologinės pagalbos į Lukiškių TI-K dirbančius specialistus, savo patirtą žalą nurodė abstrakčiai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis. Į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015-04-07 (b. l. 3), t. y. praėjus beveik metams laiko nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, tai rodo, kad pareiškėjas patirtų išgyvenimų nevertino kaip darančių jam itin didelę žalą.

Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 6).

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo E. I. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 EUR (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.