- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-16
- Bylos Nr.
- AN2-320-1121/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01046-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Paulius Veršekys
- Pažeidėjas
- V. J.
- Kategorijos
- 17.11.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.11.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2024 m. gegužės 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-12720-2024 paliktas nepakeistas ir V. J. skundas atmestas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Institucijos 2024 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-12720-2024 V. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalyje už tai, kad jis 2024 m. balandžio 14 d., 22.21 val. Laisvės pr. 68, Vilniuje, vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą. V. J. paskirta administracinė nuobauda – 320 Eur dydžio bauda ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) šešiems mėnesiams.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su priimtu Institucijos nutarimu V. J. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 2024 m. gegužės 8 d. nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutartimi V. J. skundas netenkintas ir Institucijos 2024 m. gegužės 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-12720-2024 paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
4. Apeliaciniu skundu V. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutartį, Institucijos 2023 m. gegužės 8 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti. V. J. nurodo, kad Lietuvos transporto saugos administracija išdavė jam leidimą vairuoti transporto priemones, jis atidavė minėtai įstaigai Gruzijos vairuotojo pažymėjimą, tačiau policijos pareigūnai vis tiek jam skyrė 320 Eur dydžio baudą ir atėmė teisę vairuoti. Teigia, kad Lietuvos transporto saugos administracija jį apgavo, suklaidino, todėl nesutinka, kad jis turi mokėti baudą. Be to, V. J. atkreipia dėmesį, kad buvo netinkamai pritaikytos ANK 424 straipsnio 3 dalies nuostatos, kadangi nurodyta, jog jis apskritai neturėjo teisės vairuoti transporto priemones. Susiklosčiusi situacija labiau atitinka ANK 431 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose numatyta, kad buvo nepaisoma reikalavimų ir vairuotojo pažymėjimas nebuvo pakeistas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Yra anksčiau klausęs policijoje ir jam buvo pasakyta, kad gali vairuoti transporto priemones naudodamasis savo turimomis teisėmis, jo niekas neinformavo, kad turimas vairuotojo teises būtina pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Nurodo, kad yra Gruzijos pilietis, dirba pavėžėju/pervežėju, todėl Gruzijos vairuotojo pažymėjimas jam yra būtinas. Prašo panaikinti administracinę nuobaudą ir leisti vairuoti automobilį.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. J. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodoma, kad apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, teismo posėdyje išklausė V. J., tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto V. J. skundo ir Institucijos 2024 m. gegužės 8 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-12720-2024 palikti nepakeistą. Teigiama, kad skundžiamoje nutartyje detaliai išdėstyti argumentai ir nurodyti motyvai, todėl vien dėl to, kad V. J. yra nepriimtinos išvados dėl įrodymų, byloje esančių duomenų bei faktinių aplinkybių vertinimo, bei aplinkybė, kad pastarasis pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįstos nutarties priėmimą, todėl V. J. skunde visos išdėstytos aplinkybės vertintinos kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
V. J. apeliacinis skundas atmestinas
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad žemesnysis teismas tinkamai vertino įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad V. J. padarė ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
7. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismui paduotas apeliacinis skundas dėl skundžiamos nutarties yra iš esmės analogiškas apylinkės teismui pateikto skundo argumentams. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos skundžiamoje nutartyje, apeliaciniame skunde nenurodoma. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka V. J. lūkesčių ir jis nesutinka su skundžiamoje nutartyje esančiais teismo argumentais, nereiškia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti.
8. Nagrinėjamu atveju Institucija 2024 m. gegužės 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-12720-2024 nustatė, kad V. J. 2024 m. balandžio 14 d., 22.21 val. Laisvės pr. 68, Vilniuje, vairavo transporto priemonę „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, todėl V. J. taikė administracinę atsakomybę pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
9. V. J. neginčija fakto, kad 2024 m. balandžio 14 d., 22.21 val. Laisvės pr. 68, Vilniuje, vairavo transporto priemonę, tačiau nesutinka, kad jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. V. J. teigimu, Gruzijoje jam išduotas vairuotojo pažymėjimas patvirtina, kad jis turi teisę vairuoti kelių transporto priemones. V. J. taip pat nurodo, kad jo niekas neinformavo apie tai, kad jam reikia pasikeisti turimą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės ją vairuoti. KET 14 punkte, be kita ko, numatyta, jog draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės.
10. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, Vienos kelių eismo konvencijos IV skyriaus „Automobilių vairuotojai“ 41 straipsnio „Vairuotojo pažymėjimai“ 2 dalyje yra nustatyta, kad susitariančiosios šalys pripažįsta, jog: a) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, surašyti atitinkamos šalies valstybine kalba ar viena iš valstybinių kalbų, arba ne valstybine kalba surašyti pažymėjimai, prie kurių pridedamas patvirtintas vertimas, b) visi nacionaliniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios konvencijos 6 priedo nuostatas, ir c) visi tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai, atitinkantys šios konvencijos 7 priedo nuostatas, leidžia vairuoti jų teritorijose pažymėjime įrašytai kategorijai priskiriamą transporto priemonę, jeigu tas pažymėjimas galioja ir jeigu jį išdavė kita susitariančioji šalis ar jos administracijos padalinys arba jų tinkamai įgaliota organizacija. Šios dalies nuostatos netaikomos mokomų vairuoti asmenų pažymėjimams. To paties Vienos kelių eismo konvencijos straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad straipsnio nuostatos neįpareigoja susitariančiųjų šalių: a) pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos susitariančiosios šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; b) pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.
11. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 93 punkte nurodyta, kad vairuotojo pažymėjimas – teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas, kuriuo patvirtinama asmens teisė vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę (motorines transporto priemones) ir nurodomos vairavimo sąlygos. SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.
12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad trečiosios šalies pažymėjimo keitimas į išduotą Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą nėra paprasta administracinė dokumentų keitimo procedūra, o reiškia realų asmens (užsieniečio) teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų, reikalingų vairuojant motorinę transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, patikrinimą (SEAKĮ 2 straipsnio 89 dalyje nustatyta, kad vairavimo egzaminas – nustatyta tvarka atliekamas teisę vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemonę įgyti norinčio asmens eismo dalyviams reikalingų teorinių žinių, praktinių transporto priemonės vairavimo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimas). Dėl to darytina išvada, kad Lietuvos Respublikoje motorinę transporto priemonę vairuojantis asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus, vairuoja neturėdamas teisės vairuoti motorines transporto priemones ANK 424 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-697/2024). Be kita ko, vairuotojo pažymėjimų išdavimo tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės (toliau – Taisyklės) (40 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
13. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika nepripažįsta užsieniečių turimų trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus (past. – pagal Taisyklių 2.4 punktą, nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, be kita ko, dėl asmeninių ir darbo ryšių); po šio termino asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (kasacinė nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-697/2024).
14. Bylos duomenimis, V. J. 2024 m. balandžio 14 d., 22.21 val. Laisvės pr. 68, Vilniuje, vairavo automobilį „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo (b. l. 12–13), nors nuo 2018 m. balandžio 6 d. jam yra išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (past. – V. J. 2013 m. sausio 29 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) (b. l. 9–10, 53). Taigi, minėta aplinkybė rodo, kad V. J. atitinka nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo apibrėžtį, kaip tai numatyta Taisyklių 2.4 punkte, kasacinio teismo praktikoje, kadangi V. J. Lietuvos Respublikoje gyvena daugiau kaip 185 dienas. Be to, V. J. turimus socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika parodo ir tai, kad pastarasis nuo 2015 m. sistemingai vykdo darbinę veiklą ir nuo 2023 m. balandžio 27 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs būtent Lietuvos Respublikoje, t. y. (duomenys neskelbtini) (b. l. 53–54, 59–65). Taigi, esminė aplinkybė, jog V. J. viršijęs 185 dienų terminą ir ketindamas toliau vairuoti bei vairuodamas transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalėjo pasikeisti Gruzijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šio reikalavimo neįvykdė. Kaip teisingai pastebėta skundžiamoje nutartyje, 2018 m. lapkričio 27 d. V. J. Gruzijoje buvo išduotas naujas vairuotojo pažymėjimas (b. l. 9–10), nors pagal minėtame SEAKĮ 13 straipsnio 9 dalyje numatytą šešių mėnesių terminą, kai pastarasis įgijo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, turėjo kreiptis į kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas ir gauti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (past. – V. J. su Lietuvos Respublika kaip nuolatinis jos gyventojas yra susijęs pakankamai ilgą ir reikšmingą laiko tarpą, t. y. nuo 2018 m. balandžio 6 d.). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, kad V. J. nežinojo, jog turi pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, o Lietuvos transporto saugos administracija jį suklaidino, vertintini kaip deklaratyvaus (subjektyvaus) pobūdžio ir atmetami kaip nepagrįsti.
15. Konstatuotina, kad minėti V. J. veiksmai atitinka formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio administracinių nusižengimų bylose ir tiek Institucijos, tiek apylinkės teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Nors V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjama situacija labiau atitinka ANK 431 straipsnio 1 dalį, pagal kurį administracinė atsakomybė kyla transporto priemonės savininkui (valdytojui) už SEAKĮ nustatytų reikalavimų nevykdymą, aukštesnysis teismas neturi pagrindo sutikti su tokia argumentacija. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje teisingai pastebėta, jog ANK 431 straipsnio 1 dalies norma yra bendroji, numatanti atsakomybę už skirtingo pobūdžio SEAKĮ numatytų reikalavimų nevykdymą, o ANK 424 straipsnio 3 dalies norma yra specialioji, kadangi taikoma tik tais atvejais, kai nustatoma, jog asmuo vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės, kartu pažeisdamas SEAKĮ atitinkamas nuostatas. Atsižvelgiant į tai, minėtas V. J. apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
16. Apeliaciniu skundu V. J. taip pat prašo panaikinti jam paskirtą administracinę nuobaudą – 320 Eur dydžio baudą ir administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą (teisę vairuoti transporto priemones) šešiems mėnesiams. Pažymėtina, kad ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio administracinio nusižengimo padarymas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog už šio straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienų metų.
17. Iš bylos duomenų matyti, jog Institucija 2024 m. gegužės 8 d. nutarimu V. J. už nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, padarymą, nustačiusi jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išsiaiškinti), ir nenustačiusi jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė jam artimą minimaliam sankcijoje numatytam administracinės nuobaudos dydžiui – 320 Eur dydžio baudą ir minimaliam šešių mėnesių terminui paskyrė administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
18. Konstatuotina, kad V. J. paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė buvo individualizuotos tinkamai, nepažeidžiant ANK 32 ir 34 straipsnių reikalavimų (past. – bendrųjų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindų, jų rūšies parinkimo, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymo), yra ne per griežtos, adekvačios padarytam administraciniam nusižengimui ir atitinka nuobaudų bei poveikio priemonių skyrimo pagrindus. Pažymėtina, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu V. J. būtų galima apskritai neskirti administracinio poveikio priemonės, sutrumpinti jos terminą ir (ar) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nustatyta nėra. Be to, tiek administracine nuobauda, tiek kartu su ja skiriama administracinio poveikio priemone siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Per švelnios nuobaudos asmeniui skyrimas gali jį paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir daryti naujus administracinius nusižengimus. Taigi byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstai leistų manyti, kad minimalaus termino (šešių mėnesių), ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytos administracinio poveikio priemonės skyrimas ir ANK 424 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumui artima 320 Eur dydžio bauda, paskirtos V. J., prieštarautų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principams.
19. V. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dirba pavėžėju (pervežėju), todėl Gruzijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas jam yra būtinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos transporto saugos administracija V. J. 2024 m. sausio 24 d. yra išdavusi leidimą vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą (b. l. 6 –8). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas, siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, sprendžiant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo klausimą, negali būti suabsoliutinamas. Pagal teismų praktiką pažeidimą padariusio asmens darbas, net ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra nusižengimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nėra esminės aplinkybės taikyti švelnesnę administracinę nuobaudą (Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-227-593/2024).
20. Papildomai pastebėtina ir tai, kad 2024 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas V. J. prašymas leisti dalyvauti procese. Pažymėtina, kad ANK 651 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėja naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. ANK 651 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, nukentėjusysis, nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija ar institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir įgaliotos institucijos nutarimą nutraukti šio kodekso 592 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais atvejais pradėtą administracinio nusižengimo teiseną apskundęs prokuroras gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Atkreiptinas dėmesys, kad V. J. apeliaciniame skunde neformulavo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o prašymą dalyvauti procese pateikė prieš pat numatytą rašytinio posėdžio datą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad pateikto apeliacinio skundo argumentai išdėstyti pakankamai išsamiai, be to, skunde nėra pateikta jokių naujų aplinkybių ir įrodymų, kurie nebuvo žinomi skundžiamą nutartį priėmusiam teismui, apeliacinis skundas nagrinėtas bendrąja rašytinio proceso tvarka.
21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių aplinkybių, kurios leistų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Dėl to V. J. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 16 d. nutartį.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.