- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-22
- Bylos Nr.
- eI3-1126-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02383-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. P., E. P.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P. ir E. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjas nustatė:
1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno apskrities VMI, Kauno AVMI) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2.)-FR0682-457 S. P. nurodė sumokėti į biudžetą 17 225,73 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 8 981,83 Eur GPM delspinigius, 5 168 Eur GPM baudą, 379,69 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – ir PSD įmokos), 146,30 Eur PSD įmokų delspinigius, 114 Eur PSD įmokų baudą.
2. Kauno apskrities VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2.)-FR0682-458 E. P. nurodė sumokėti į biudžetą 10 838,45 Eur GPM, 4921,26 Eur GPM delspinigius, 3252 Eur GPM baudą.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) išnagrinėjusi pareiškėjų skundus 2018 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. S-96 (7-69/2018) ir Nr. S-99 (7-70/2018) patvirtino VMI 2018 m. kovo 29 d. sprendimus Nr. 68-43 ir Nr. 68-44, neatleido pareiškėjų nuo delspinigių mokėjimo.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjai S. P. ir E. P. (toliau atskirai – ir pareiškėjas, bei pareiškėja, o kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais ir patikslintais skundais ir prašo panaikinti: 1) Komisijos 2018 m. birželio 22 d. sprendimus Nr. S-96 (7-69/2018) ir Nr. S-99 (7-70/2018) (toliau – ir Komisijos sprendimai); 2) VMI 2018 m. kovo 29 d. sprendimus Nr. 68-43 ir Nr. 68-44 (toliau – ir VMI sprendimai); 3) Kauno apskrities VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimus Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-457 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-458 (toliau – Kauno AVMI sprendimai) (toliau – kartu ir skundžiami sprendimai).
5.1. Paaiškino, kad Kauno apskrities VMI atliko pareiškėjų 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) bei 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio privalomojo sveikatos draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimus. Kauno apskrities VMI konstatavo, kad pareiškėjai kitų fizinių asmenų vardais įformino automobilių pirkimo-pardavimo sandorius, į nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių grandinę įterpė kelis kitus dalyvius ir šiais sandoriais siekė gauti mokestinės naudos – išvengti mokestinių prievolių (6 automobilių pirkimo-pardavimo ir buto (duomenys neskelbtini), atvejai) arba sumažinti mokėtiną mokesčio sumą (sodybos (duomenys neskelbtini) atvejis).
5.2. Teigia, kad VMI, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsniu ir pritaikiusi turinio viršenybės prieš formą principą nuo gautų apmokestinamųjų pajamų apskaičiuoti mokesčiai perkelti pareiškėjui, o vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu konstatuota, jog pareiškėjai gavo apmokestinamųjų pajamų, kaip jos suprantamos pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 8 straipsnio nuostatas. Taip pat atskirais nekilnojamojo turto objektų pardavimo atvejais Kauno AVMI laikosi pozicijos, kad turto įsigijimo išlaidos, priskirtinos leidžiamiems atskaitymams, buvo mažesnės nei nurodo pareiškėjai.
5.3. Pareiškėjai, nesutikdami su patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis, pateikė rašytines pastabas, tačiau Kauno apskrities VMI 2017 m. gruodžio 11 d. priėmė sprendimus, kuriais patikrinimo aktus patvirtino. VMI šioje byloje ginčijamais sprendimais patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimus, o Komisija patvirtino VMI sprendimus ir neatleido pareiškėjų nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįsti objektyviais duomenimis.
5.4. Pažymi, kad mokesčių administratorius nėra objektyvus, neteisingai vertina surinktus įrodymus ir aplinkybes. Pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies loginę struktūrą pirmiausia mokesčių administratorius privalo nustatyti faktą, kad mokesčių mokėtojas nedeklaravo pajamų ar nevykdė kitų mokestinių prievolių ir tik tuomet gali taikyti specialųjį metodą (pvz., išlaidų), neapmokestintų pajamų dydžiui nustatyti. Šiuo atveju Kauno apskrities VMI pasielgė priešingai – pirma pritaikė išlaidų metodą, neobjektyviai apskaičiavo pareiškėjų pajamas ir išlaidas, jas palygino ir tik tuomet konstatavo, kad pareiškėjai nedeklaravo kitų apmokestinamųjų pajamų, kurių šaltinio Kauno apskrities VMI neįvardina. Tokie Kauno apskrities VMI veiksmai, pareiškėjų vertinimu, daro mokesčių apskaičiavimą jų atžvilgiu nepagrįstą.
5.5. Pažymi, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjų mokestinį patikrinimą, konstatavo, jog 2012 m. pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas, tačiau mokesčių administratorius nevertino fakto, kad pareiškėjai galėjo gauti pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti ir nuo jų mokėti mokesčių, t. y. pareiškėjai tiek 2011 m., tiek 2012 m. galėjo gauti neapmokestinamų pajamų, kurių nereikėjo deklaruoti. Pateikti informacijos apie tokias pajamas Kauno apskrities VMI pareiškėjų neprašė. Pareiškėjai, parduodami įvairius daiktus, galėjo gauti bei nedeklaruoti ir neapmokestinti: 2011 m. po 8 000 Lt, 2012 m. po 8 000 Lt – viso per dvejus metus bendrai 32 000 Lt pajamų. Mokesčių administratorius nurodo, kad pareiškėjai nepateikia įrodymų apie tokio turto pardavimą, tačiau nedidelės vertės pajamų neapmokestinimas nereikalauja saugoti informacijos, kaip tokios pajamos gautos ir iš kokių lėšų šie daiktai įsigyti. Buvo parduodami šeimos narių nebedėvimi drabužiai, buitinės elektronikos prietaisai (kompiuteriai, telefonai), vaikų žaislai / lavinamosios ir priežiūros priemonės ir pan., kurie įsigyti dar iki mokestinio patikrinimo laikotarpio pradžios. Pareiškėjams šių daiktų pardavimas nėra nuolatinių pajamų objektas (ekonominė veikla) – buvo siekiama efektyviai panaudoti nebereikalingus daiktus, todėl pareiškėjai žinodami GPMĮ suteikiamą teisę neapmokestinti tokių pajamų, šia teise pasinaudojo.
5.6. Atkreipė dėmesį, kad jie mokestinio patikrinimo metu pateikė 2012 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartį, kuria E. P. (pareiškėjos) tėvai H. Ž. ir P. V. Ž. dovanojo savo dukteriai 35 000 Lt. Tačiau, Kauno apskrities VMI atliko H. Ž. ir P. V. Ž. pajamų ir išlaidų analizę ir padarė išvadą, kad šie asmenys neturėjo galimybių padovanoti pareiškėjams 35 000 Lt, nes dovanojimo metu tėvai buvo pensininkai, pagal antstolio patvarkymą iš jų buvo išieškomos skolos, sutaupyti tokią sumą, Kauno apskrities VMI vertinimu, tėvai neturėjo galimybės. Kauno apskrities VMI atlikdama H. ir P. V. Ž. pajamų ir išlaidų analizę, kuri grindžiama Ž. galimybe turėti santaupų, atliko skaičiavimus tik apie 2008–2012 m. sutuoktinių turėtas pajamas ir išlaidas.
5.7. Pareiškėjų nuomone, toks skaičiavimas nepaaiškina tėvų galimybės turėti sutaupius tam tikrą pinigų sumą grynaisiais. Pareiškėjai pažymėjo, kad H. ir P. V. Ž. minėtu laikotarpiu buvo pensininkai, tačiau senyvo amžiaus žmonėms būdinga santaupas laikyti grynaisiais pinigais, o taip pat turėti santaupų iš ankstesnių laikotarpių. Kaip nustatė Kauno apskrities VMI, tėvų šeimos pajamos 2008–2012 m. sudarė vidutiniškai 1 580 – 2 460 Lt per mėnesį (18 931 – 29 449 Lt per metus). Kadangi vidutinis senatvės pensijos dydis 2012 m. buvo 814 Lt per mėnesį (814* 12 = 9 768 Lt per metus) Ž. gautos pajamos senjorų porai yra santykinai nemažos, nes viršija senatvės pensijos vidurkį 2–3 kartus. Tuo tarpu 35 000 Lt (10 136 Eur) suma nėra ypatingai didelė (35 000 Lt sudaro vos 119 proc. Ž. metinių pajamų), kad negalėtų būti sukaupta kaip visą gyvenimą iki pensinio amžiaus dirbusių asmenų santaupos. Kauno apskrities VMI išvadą apie tėvų negalėjimą sutaupyti ir dukrai padovanoti minėtą sumą padarė nepagrįstai, ypač atsižvelgiant į tai, jog santaupų susidarymą skaičiuoja tik per paskutinius ketverius metus (t. y. nuo 2008 m.) ir pajamas lygina su vidutinėmis išlaidomis vienam gyventojui, nors Ž. šeima, kaip senjorai, patyrė mažesnes nei vidutinės išlaidas pragyvenimui (lengvatinės transporto kainos, nėra išlaidų edukacijai, ženkliai mažesnės išlaidos laisvalaikiui, drabužiams ir avalynei, maistui viešojo maitinimo įstaigose ir pan.).
5.8. Pareiškėjai kritiškai vertina ir mokesčių administratoriaus teiginius, kad Ž. šeima neturėjo santaupų, nes iš jų buvo išieškomos skolos. Pareiškėjai pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog H. ir P. V. Ž. turėjo skolinių įsipareigojimų, kurių vykdymo pagrįstumu abejojo ir todėl nenorėjo jų vykdyti, nepatvirtina fakto, jog jie neturėjo santaupų ir galimybių padovanoti savo dukrai piniginių lėšų. Pareiškėjų pateikta dovanojimo sutartis atitiko visus įstatymų keliamus reikalavimus. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius nėra surinkęs jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad Ž. savo dukrai 35 000 Lt nepadovanojo, mokesčių administratorius remiasi prielaidomis, padarytomis neobjektyviai vertinant aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams turi būti perskaičiuota į biudžetą mokėtina GPM suma bei nuo jos apskaičiuota delspinigių ir baudos suma įvertinus E. P. (pareiškėjos) gautą dovaną iš tėvų – 35 000 Lt.
5.9. Teigia, kad 2012 m. (laikotarpiu, kai pajamų – išlaidų balansas nepalankus mokėtojui) E. P. (pareiškėjai) pervestos lėšos iš R. M. ir T. T. (atitinkamai 1 355 Lt ir 1 190 Lt). Nors situacija analogiška aptartai pirmiau, Kauno apskrities VMI, nemotyvuodama savo pozicijos, pripažino, kad paskola buvo suteikta būtent 2012 m., o ne anksčiau. Pajamų-išlaidų suvestinėje už 2012 m. minėtos sumos įtrauktos tiek prie šeimos pajamų, tiek prie išlaidų. Tokiais veiksmais VMI pasirinkusi priešingą poziciją nei 2011 m. situacijoje, padidino pareiškėjų išlaidas, dėl ko padidėjo MAĮ 70 straipsnio pagrindu apskaičiuotas GPM.
5.10. Komisija nepagrindžia, kokiomis teisės aktų nuostatomis ar teismų praktika mokesčių administratorius gali pasirinkti skirtingai traktuoti vienodas (mokesčių administratoriui nežinomas) aplinkybes. Vienas analogiškas pajamas (išlaidas) priskirti vieniems laikotarpiams, o kitas – kitiems, t. y. savo nuožiūra pasirinkti, kuriam laikotarpiui priskirti vienodomis faktinėmis aplinkybėmis įvykusius atsiskaitymus. Pareiškėjai nesutinka, jog mokesčių administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiam mokestiniam laikotarpiui priskirti ir kaip traktuoti vienodomis faktinėmis aplinkybėmis atsiradusius reiškinius.
5.11. Pareiškėjai nesutiko su Kauno apskrities VMI vertinimu, jog transporto priemonių ir nekilnojamojo turto pardavimo pajamos, pagal sandorius, sudarytus R. R., Z. P., T. J., G. T., A. G. yra priskirtinos pareiškėjų šeimai, nes šiuo turtu pareiškėjai niekada nedisponavo. Kauno AVMI minėtas lėšas pareiškėjų šeimai priskyrė nepagrįstai ir neteisėtai, sukūrusi faktines aplinkybes, kurias laiko atkurtomis. G. T. 2011 m. įsigijo automobilius (duomenys neskelbtini), kuriuos tais pačiais metais pardavė kitiems fiziniams asmenims į Švediją. Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, automobilio pardavimo dieną arba pora dienų po jo, minėtais automobiliais Lietuvos Respublikos sieną kirto pareiškėjai. Mokestinio patikrinimo metu, G. T. patvirtino, jog ji pati įsigijo automobilius ir juos pardavė. Mokesčių administratorius jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų šiuos G. T. parodymus, nepateikė, tačiau laikosi pozicijos, kad minėti automobiliai priklausė pareiškėjams ir pareiškėjai gavo šių automobilių pardavimo pajamas. Byloje nesama jokių duomenų, kad šiuos automobilius būtų pirkęs pats pareiškėjas ir juos įforminęs G. T. vardu. Pareiškėjai taip pat pabrėžė, kad Kauno apskrities VMI nesurinko objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjų ryšius su R. R., kuris ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu buvo fiktyviai įtrauktas į sandorių grandinę. Pabrėžė, jog mokestinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjai R. R. įtraukė į sandorių grandinę.
5.12. Pareiškėja 2013 m. už 59 000 Lt pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Turtas įgytas pagal 2010 m. rentos sutartį su E. M., kurios pagrindu pareiškėjams teko pareiga išlaikyti rentos gavėją iki jos gyvos galvos, apmokėti laidojimo išlaidas ir tinkamai prižiūrėti kapą. Kauno apskrities VMI pripažino dokumentais pagrįstas 2 832,50 Lt išlaidas, kurias E. M. laidojimui už E. P. sumokėjo jos tėvas H. Ž., todėl GPM apskaičiuoja nuo visos buto pardavimo kainos atėmusi minėtas laidojimo išlaidas. Pareiškėjai pažymi, kad joks teisės aktas neįpareigoja ekonominės veiklos nevykdančių fizinių asmenų vesti buhalterinę apskaitą.
5.13. Rentos santykiams būdinga tai, kad rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją (kas ir buvo daroma nagrinėjamu atveju). Rinkti duomenis ir vesti apskaitą, kokia dalis, pavyzdžiui, nuo šeimai perkamo ir gaminamo maisto teko E. M. išlaikymui, pareiškėjų vertinimu, būtų per daug smulkmeniška ir užkrautų rentos mokėtojui perteklines apskaitos vedimo pareigas, be to, net jei tokias išlaidas pareiškėjai būtų vedę atskirame žurnale, mokesčių administratorius šių išlaidų greičiausiai nevertintų, nes jų paskirstymas šeimai ir E. M. nebūtų pagrįstas pirminiais duomenimis laikomais dokumentais, tokiais kaip sąskaitos faktūros. Būtent šiuo pagrindu Kauno apskrities VMI nepripažįsta, jog pareiškėjai E. M. rentos sutarčiai vykdyti patyrė 49 730 Lt išlaidų. Aplinkybė, kad pareiškėjai minėto žurnalo nevedė ir sąskaitų sau už E. M. išlaikymą neįrašinėjo, nesudaro pagrindo mokesčių administratoriui konstatuoti, kad tokių išlaidų apskritai nebuvo patirta. Be to, Kauno apskrities VMI patikrinimo metu galėjo surinkti įrodymus (pateikti paklausimus, gauti informaciją, pavyzdžiui, iš komunalines paslaugas teikiančių įmonių ir pan.), kurie patvirtintų, jog pareiškėjai realiai patyrė išlaidas, susijusias su renta. Taip pat mokesčių administratorius privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ar turinio viršenybės prieš formą principu ir apskaičiuoti pareiškėjų patirtas E. M. išlaikymo išlaidas vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu (remdamasis statistiniais duomenimis). Netaikydamas netiesioginio metodo, leidžiančio nustatyti objektyvią buto įsigijimo kainą, pareiškėjų išlaidoms apskaičiuoti mokesčių administratorius pasirenka selektyviai vertinti byloje susiklosčiusias aplinkybes, t. y. skaičiuoti mokesčius tokiu būdu, kuris palankiausias biudžetui – subjektyviai pasirenkant, kada netiesioginį metodą taikyti ir kada netaikyti. Atsižvelgiant į išdėstyta, mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad negalima apskaičiuoti išlaidų vadovaujantis statistiniais duomenimis, nėra pagrįsta ir vertintina kaip mokesčių administratoriaus siekis bet kokiomis priemonėmis padidinti pareiškėjų mokestinę prievolę.
5.14. Mokesčių administratorius konstatavo, kad E. P., pardavusi turtą (duomenys neskelbtini), gautų lėšų nepanaudojo kitam būstui – gyvenamam namui (duomenys neskelbtini), įsigyti. Tokią išvadą mokesčių administratorius daro remdamasis tuo, jog lėšos už parduotą butą pateko į vieną E. P. sąskaitą, o kitas butas įsigytas lėšomis buvusiomis kitoje šeimos sąskaitoje. Ta aplinkybė, kad kitas gyvenamasis būstas buvo įsigytas iš kitos banko sąskaitos, o ne iš tos pačios banko sąskaitos, į kurią buvo pervestos piniginės lėšos už parduotą butą, nepaneigia fakto, jog vadovaujantis įstatymų normomis GPMĮ nuostatų buvo laikytasi ir per vienerius metus nuo gyvenamojo būsto pardavimo įsigytas kitas būstas, kuriame deklaruota gyvenamoji vieta. Mokesčių administratorius mokestinės kontrolės metu kelia perteklinius reikalavimus, prieštaraujančius įstatymų nuostatoms. Taip pat mokesčių administratorius klaidingai interpretuoja GPMĮ nuostatą, išskirdamas atsiskaitymus banko pavedimu ir grynaisiais pinigais. Teisės aktai nereikalauja, jog įsigyjamam kitam gyvenamajam būstui būtų panaudojami būtent tie patys pinigų vienetai, kurie buvo gauti pardavus būstą, todėl skundžiamuose sprendimuose patvirtinti Kauno AVMI argumentai dėl kitų piniginių lėšų panaudojimo gyvenamojo būsto įsigijimui neturėtų būti vertinami kaip patvirtinantys mokesčių administratoriaus poziciją ir E. P. turi būti leidžiama pasinaudoti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatomis.
5.15. Mokesčių mokėtojas yra baudžiamas už tai, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotomis sumomis ir patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir ieškojo prašomų dokumentų, o šios aplinkybės, be Kauno AVMI veiksmų, prisidėjo prie ilgos mokestinio patikrinimo trukmės. Komisijai, jos narių prašymu, 2018 m. gegužės 31 d. el. laišku buvo pateiktos nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Komisijos sprendimus, kai mokesčių mokėtojas buvo atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių dėl ligos patikrinimo trukmės (nesant kitų reikalavimų atleidimui nuo delspinigių). Komisija pateiktos teismų praktikos nekomentavo ir vadovavosi LVAT sprendimais, kurios neatitinka pareiškėjų situacijos. Pareiškėjai prašė teismo iš naujo įvertinti LVAT 2010 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011 ir pareiškėjų argumentus dėl delspinigių sumažinimo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
5.16. Pareiškėjų atžvilgiu nepagrįstai paskirta 30 proc. mokesčio dydžio bauda, nes šiuo atveju nėra nustatyta pareiškėjų kaltę sunkinančių aplinkybių (tik lengvinančios), kas lemia, jog pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas turėtų būti skiriama 10 proc. mokesčio dydžio bauda. Pareiškėjai su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, kaip įmanoma operatyviai teikė dokumentus ir paaiškinimus (dėl senų laikotarpių ir pareiškėjų dažnų kelionių į užsienį dokumentai ne visada galėjo būti surasti ir pateikti per savaitę, todėl buvo teikiami greičiausiai, kada įmanoma tai padaryti), o tai reiškia, kad pareiškėjų kaltę lengvinančių aplinkybių egzistavimas nėra kvestionuojamas ir laikomas neabejotinai nustatytu.
5.17. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
6. Atsakovas VMI su pareiškėjų skundais nesutinka, prašo juos atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog pareiškėjų mokestinei prievolei apskaičiuoti gali būti taikytinos mokesčių vengimo konstatavimo aplinkybės, vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis. Patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjai vykdė kilnojamojo ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius juos įformindami kitų fizinių asmenų vardais (į nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių grandinę įtraukė kelis fiktyvius dalyvius) – parduoti 6 automobiliai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei 2 nekilnojamojo turto objektai – butas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini). Nustatytos įsigijimo-pardavimo aplinkybės rodo, kad pareiškėjas kitų fizinių asmenų (R. R., Z. P., T. J., G. T., A. G.) vardais įformino apsimestinius automobilių ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius ir tuo siekė sau mokestinės naudos, išvengdami GPM mokėjimo.
6.1. Kauno apskrities VMI 2016 m. gruodžio 16 d. atliko susijusio asmens R. R. mokestinį tyrimą tikslu išanalizuoti surinktą informaciją apie pareiškėjo 2011–2013 m. gautas visų rūšių pajamas ir patirtas išlaidas, taip pat įvertinti R. R. vykdytus sandorius su pareiškėju bei pateikti išvadą dėl R. R. turimo turto ir patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms. Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad R. R. vardu pagal 2012 m. kovo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 00240 įformintas automobilio Peugeot 508 pirkimas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „STP-LT“ už 23 300 Lt. Apmokėjimo gavimas už automobilį UAB „STP-LT“ įformintas grynais pinigais pagal 2012 m. kovo 14 d. Kasos pajamų orderį Nr. 0210. Tačiau, Kasos pajamų orderyje nėra R. R. parašo, patvirtinančio, kad pinigus jis sumokėjo. Automobilis R. R. vardu VĮ „Regitra“ nebuvo įregistruotas. VĮ „Regitra“ pateiktoje informacijoje apie transporto priemonių registraciją pagal kėbulo numerius (VIN) nurodyta, kad šį automobilį Peugeot 508 pagal 2012 m. kovo 15 d. (už 1 dienos nuo įsigijimo iš UAB „STP-LT“) Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį R. R. pardavė Z. P. už 59 000 Lt. R. R. 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo automobilio, neišlaikyto nuosavybėje 3 metus, pardavimo sandorio.
6.2. Automobilis Peugeot 508, 2012 m. kovo 15 d. įregistruotas Z. P. vardu, išregistruotas 2012 m. balandžio 11 d. VĮ „Regitra“ 2012 m. balandžio 11 d. pateiktame pranešime-deklaracijoje Nr. 8423860 Z. P. šį automobilį (duomenys neskelbtini) perleido Norvegijos piliečiui (piliečio duomenų nepateikta). Tačiau daugiašalio patikrinimo su Švedija dėl sukčiavimo, vykdant prekybą naudotais automobiliais, medžiagoje užfiksuota Z. P. šio automobilio pardavimas Švedijos įmonei E. B. & Bil Handelsbolag už 59 000 Lt. Z. P. 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo automobilio, neišlaikyto nuosavybėn 3 metus, pardavimo sandorio. Z. P. 2016 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimą, kad nors automobilio Peugeot 508 įsigijimas iš kitų asmenų ir pardavimas Švedijos pirkėjams buvo sudarytas jos vardu, tačiau faktiškai šio automobilio ji nebuvo įsigijusi. Sandoris jos vardu įregistruotas paprašius senam pažįstamam S. P.. Z. P. nurodė, kad visais atvejais pinigus mokėjo S. P., ji su turto pardavėjais neatsiskaitydavo, taip pat už parduodamą turtą pinigų negavo, juos iš pirkėjų pasiimdavo S. P.. Be to, mokesčių administratorius nustatė aplinkybę, kad Z. P. neturėjo finansinių galimybių 2012 m. kovo 15 d. įsigyti automobilio (duomenys neskelbtini)už 59 000 Lt.
6.3. Kauno AVMI 2012 m. rugpjūčio 31 d. atliko UAB „STP-LT“ operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „STP-LT“ 2011–2012 metais įformino dar 4 automobilių sandorius, kuriuose nustatyta rizika, kad automobilių pirkimo ir pardavimo Švedijos įmonei E. B. & Bil Handelsbolag sandoriuose įtraukti statytiniai asmenys, kurie pagal savo gaunamų pajamų mastą, socialinę padėtį, sveikatos stovį, gyvenimo būdą negalėjo įsigyti automobilių, taigi ir parduoti automobilių Švedijos pirkėjui. Šie asmenys į pirkimo-pardavimo grandinę įtraukti, siekiant kitiems asmenims išvengti mokestinių prievolių.
6.4. Įvertinus informaciją apie UAB „STP-LT“ automobilių pardavimo sandorį, Z. P. pateiktą informaciją, patikrinimo metu padaryta išvada, kad tiek UAB „STP-LT“, tiek S. P. bei kiti nenustatyti asmenys, pasinaudojo R. R. socialiniu pažeidžiamumu (gauna nedidelę pensiją, turi skolų pagal antstolių patvarkymus dėl išieškojimų, neseniai paleistas iš įkalinimo vietos (2010 m. vasario 24 d.), senyvo amžiaus, vienišumas, silpnos sveikatos) ir suformino fiktyvų automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimą – pardavimą jo vardu, įtraukdami jį į šiuos sandorius, kaip tarpininką. R. R. mokestinio tyrimo metu konstatuota, kad jo finansinės galimybės ribotos, gaunamų pajamų užtenka tik pragyvenimo poreikiams patenkinti, kitų gautų oficialių pajamų šaltinių nenustatyta ir dėl to R. R. realiai dalyvauti kilnojamojo turto, ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriuose negalėjo. Apibendrinus surinktą informaciją patikrinimo metu buvo padaryta išvada, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį, įformindamas R. R. ir Z. P. vardu, realiai vykdė S. P., R. R. ir Z. P. šiame sandoryje įforminti, kaip tarpininkai, siekiant pareiškėjui išvengti mokestinių prievolių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagrįstai nustatyta prievolė deklaruoti automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamas 59 000 Lt, įsigijimo išlaidas 23 300 Lt ir gautas apmokestinamąsias pajamas 35 700 Lt (59 000 – 23 300) 2012 metų Metinės pajamų deklaracijos (duomenys neskelbtini) priede GPMT.
6.5. R. R. mokestinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad jis pagal 2010 m. spalio 4 d. Sutartį Nr. 1-4157 iš E. M. (pastaroji butą paveldėjo) įsigijo 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini) už 100 000 Lt. Butą R. R. 2010 m. spalio 6 d. (už 2 dienų nuo pirkimo) pagal Sutartį Nr. 2-3430 pardavė T. J. už 180 000 Lt. T. J. butą 2011 m. gegužės 11 d. pardavė V. T. už 180 000 Lt. T. J. 2016 m. gruodžio 2 d. elektroniniu paštu mokesčių administratoriui pateikė paaiškinimą, kad buto adresu (duomenys neskelbtini), realiai jis nepirko ir nepardavė. Paprašius giminaičiui S. P., jis sutiko, jog jo vardu būtų įregistruotas šio buto pirkimo ir pardavimo sandoriai. Už įsigyjamą butą pardavėjui mokėjo S. P., vėliau už parduotą butą pinigus pasiėmė S. P.. T. J. nurodė, kad jis R. R. ir V. T. asmeniškai nepažinojo, juos sutiko tik pasirašant pirkimo-pardavimo sutartis notarų biure. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad T. J. šeima neturėjo finansinių galimybių įsigyti 2010 m. spalio 6 d. butą (duomenys neskelbtini), už 180 000 Lt, be to, šeimai įsigyti butą ir parduoti už tą pačią kainą ekonomiškai nelogiška. E. M. neapklausta, nes 2013 m. vasario 12 d. mirė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, patikrinimo metu konstatuota, jog aukščiau minėtą butą įsigijo ir pardavė S. P.. Butas parduotas nepraėjus 3 metams nuo įsigijimo. Buto pardavimas turėjo būti deklaruotas 2011 metų Metinės pajamų deklaracijos (duomenys neskelbtini) priede GPMT. Šio sandorio apmokestinamosios pajamos 80 000 Lt (180 000 Lt – 100 000 Lt).
6.6. R. R. mokestinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad jis pagal 2012 m. sausio 4 d. Pirkimo-pardavimo sutartį iš S. P. už 55 000 Lt įsigijo žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šį nekilnojamąjį turtą gavo pagal 2011 m. liepos 19 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0034/10/01166 kaip skolos išieškotojas iš skolininkės D. Ž.. Turtas įvertintas 48 000 Lt. R. R. žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais 2012 m. sausio 5 d. (už 1 dienos nuo pirkimo) pagal Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LG-88 pardavė Z. P. už 123 000 Lt. Z. P. po keleto dienų – 2012 m. sausio 9 d. šį turtą pardavė galutiniam pirkėjui A. R. už 123 000 Lt. Z. P. 2016 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu mokesčių administratoriui paaiškino, kad nors žemės sklypo su gyvenamuoju namu sandoris sudarytas jos vardu, tačiau šio turto faktiškai ji nebuvo įsigijusi. Šį sandorį įregistruoti jos vardu paprašė jos pažįstamas S. P.. Ji nurodė, kad visais atvejais pinigus mokėjo S. P., ji su turto pardavėjais neatsiskaitydavo, taip pat už parduodamą turtą pinigų negavo, juos iš pirkėjų pasiimdavo S. P.. Taip pat pažymėjo, kad R. R. ir A. R. ji asmeniškai nepažįsta, su jais susitiko tik pasirašant pirkimo-pardavimo sutartis. Be to, patikrinimo metu padaryta išvada, kad Z. P. neturėjo finansinių galimybių 2012 m. sausio 5 d. įsigyti sodybą už 123 000 Lt. Z. P. paaiškinimas atskleidė fiktyvaus sandorio aplinkybes, kad S. P. realiai paskelbęs skelbimą apie nekilnojamojo turto pardavimą, rado pirkėją – A. R., tačiau siekdamas išvengti didesnio GPM nuo gauto didesnio pelno 75 000 Lt (48 000 Lt S. P. sodybos įsigijimo kaina – 123 000 Lt pardavimo kaina = 75000 Lt) į šį sandorį įtraukė net du tarpininkus – R. R. ir Z. P.. Pareiškėjas turto pardavimo pajamas 55 000 Lt, įsigijimo išlaidas 48 248,85 Lt ir apmokestinamąsias pajamas 6751,15 Lt deklaravo 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje ((duomenys neskelbtini)).
6.7. Apibendrinus R. R. mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją, gautus Z. P., T. J. paaiškinimus, šių asmenų ribotas finansines galimybes, pagrįstai konstatuota, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį, buto (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo su statiniais (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį realiai vykdė S. P.. Visi trys sandoriai buvo sudaryti formaliai, neatitinka tikrovės ir surašyti siekiant pareiškėjui išvengti mokestinių prievolių.
6.8. Kauno AVMI 2016 m. gruodžio 13 d. atliko G. T. mokestinį tyrimą tikslu išanalizuoti surinktą informaciją apie jos 2011–2013 m. gautas visų rūšių pajamas ir patirtas, taip pat įvertinti G. T. vykdytus sandorius su S. P. bei pateikti išvadą dėl G. T. turimo turto ir patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms. G. T. mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad ji 2011 m. rugpjūčio 25 d. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už 14 502 Lt iš Olandijos. VĮ „Regitra” duomenimis 2011 m. rugsėjo 16 d. automobilis laikinai įregistruotas G. T. vardu. Pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį G. T. pardavė automobilį S. A. į Švediją už 45 000 Lt. VMI duomenimis S. A. deklaruoja gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) ir nėra duomenų, kad jis deklaravo išvykimą į Švediją, tačiau pagal Sodros duomenis jis nuo 2009 m. balandžio 8 d. Lietuvoje nedirba. Lietuvoje automobilis (duomenys neskelbtini) iš duomenų bazės neišregistruotas. G. T. mokestinio tyrimo metu taip pat nustatyta, kad ji 2011 m. rugsėjo 7 d. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už 15 538 Lt iš Olandijos. VĮ „Regitra” duomenimis 2011 m. rugsėjo 16 d. automobilis laikinai įregistruotas G. T. vardu. Pagal 2011 m. rugsėjo 20 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį G. T. pardavė automobilį įmonei E. B. & Bil Handelsbolag į Švediją už 60 424 Lt. Lietuvoje iš duomenų bazės automobilis neišregistruotas.
6.9. 2013 m. vasario 15 d. atliktame G. T. operatyviame patikrinime ji buvo apklausta dėl automobilių pirkimo-pardavimo aplinkybių. Kartu su G. T. į Kauno AVMI atvyko E. P., ji dalyvavo apklausiant G. T.. G. T. nurodė, kad ji pirko automobilius (duomenys neskelbtini) su tikslu parduoti, patvirtino, kad jai parodytuose automobilių pirkimo ir pardavimo dokumentuose yra jos parašai, paaiškino, kad automobiliai buvo techniškai tvarkingi, apie parduodamus automobilius sužinojo iš skelbimų internete, tačiau neprisimena, nei kokioje vietoje apžiūrėjo automobilius, nei kokioje vietoje jie buvo jai perduoti, nei kokios spalvos buvo automobiliai, neprisiminė, kokios buvo automobilių kainos, kas jai sumokėjo, kam ji sumokėjo, iš ko pasiskolino automobiliams įsigyti reikalingus pinigus bei kaip panaudojo už automobilius gautus pinigus ir panašiai. G. T. neturi vairuotojo pažymėjimo. Ji pasakė, kad jai šiuose sandoriuose padėjo sūnėnas S. P., automobiliai buvo laikomi apmokamose automobilių stovėjimo aikštelėse. G. T. visiškai negalėjo apibūdinti automobilių (duomenys neskelbtini) 2011 metais pirkimo–pardavimo, pinigų turėjimo, mokėjimo ir kitų aplinkybių. Palyginus G. T. parašą jos pateiktame paaiškinime su parašais automobilių pardavimo sutartyse, parašai vizualiai skiriasi.
6.10. VMI turimais duomenimis (Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija) automobiliais (duomenys neskelbtini), kurie buvo parduoti Švedijos pirkėjams G. T. vardu, iš Rygos uosto į Švediją vyko S. P. su savo šeima, atitinkamai: 2011 m. rugsėjo 20 d. su (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugsėjo 23 d. su (duomenys neskelbtini).
6.11. Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad G. T. 2011–2013 metais pagrindinis gaunamų pajamų šaltinis – netekto darbingumo ir našlės pensijos 15 255 Lt, 2012, 2013 metais G. T. naudojosi greitųjų kreditų bendrovių paslaugomis – pasiėmė 3 700 Lt greitąjį kreditą. G. T. gavo minimalias pajamas ir sukaupti (susitaupyti) reikšmingas pinigų sumas neturėjo galimybių. Įvertinus šias aplinkybes mokestinio tyrimo metu padaryta išvada, kad G. T. realiai dalyvauti kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriuose negalėjo.
6.12. Įvertinęs surinktą informaciją mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad, pasinaudojant G. T. socialiniu pažeidžiamumu, S. P. faktiškai vykdė automobilių (duomenys neskelbtini) pirkimą-pardavimą, apgaulingai įformindamas šiuos sandorius G. T. vardu. Pareiškėjas, naudodamas fiktyvią automobilių pirkimo–pardavimo schemą, siekė išvengti mokestinių prievolių. Įvertinus išdėstytą, pagrįstai padaryta išvada, kad S. P. atsirado prievolė deklaruoti automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamas 45 000 Lt, įsigijimo išlaidas 14 502 Lt ir gautas apmokestinamąsias pajamas 30 498 Lt (45 000 Lt – 14 502 Lt) ir automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamas 60 424 Lt, įsigijimo išlaidas 15 538 Lt ir gautas apmokestinamąsias pajamas 44 886 Lt (60 424 Lt – 15 538 Lt) 2011 metų Metinės pajamų deklaracijos (duomenys neskelbtini) priede GPMT ,,Ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamosios pajamos“.
6.13. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad jis pagal 2012 m. sausio 6 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį iš A. G. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už 58 000 Lt. Pagal pateiktus VĮ „Regitra“ dokumentus pareiškėjas 2012 m. sausio 6 d. Prašymu Nr. 8190750 VĮ „Regitra“ prašė įregistruoti automobilį, išduoti valstybės numerius ir transporto priemonės liudijimą. 2012 m. sausio 6 d. paaiškinime dėl nepateikto registracijos liudijimo, skirtame VĮ „Regitra“, pareiškėjas paaiškino, kad registracijos liudijimą pametė mašinų turguje kartu su pinigine. Lietuvoje automobilis (duomenys neskelbtini), kaip nuo 2012 m. sausio 6 d. priklausantis pareiškėjui, 2014 m. spalio 1 d. VĮ „Regitra“ automatiškai išregistruotas, negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir (ar) draudimą. Pareiškėjas patikrinimo pradžioje telefoninio pokalbio metu teigė, kad automobilis parduotas į Švediją, tačiau 2016 m. rugsėjo 29 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad automobilis parduotas Lietuvoje, tikslios vietos nepamena. Pardavimo dokumentų pareiškėjas nepateikė.
6.14. Kauno AVMI 2012 m. spalio 22 d. atliko A. G. operatyvų patikrinimą, kurio tikslas informacijos apie vykdytus sandorius su UAB „Autosara“ surinkimas už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Operatyvaus patikrinimo metu pateiktame paaiškinime A. G. nurodė, kad 2010, 2011, 2012 metais nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. įregistruotos individualios veiklos „Nekilnojamojo turto agentūrų veikla“ nevykdė. Nustatyta, kad A. G. pagal UAB „Autosara“ 2011 m. lapkričio 9 d. Pirkimo–pardavimo Nr. 2011/11/09/A-1 ir pagal 2011 m. lapkričio 9 d. Prekės priėmimo–perdavimo aktą Nr. b/n iš bendrovės įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini) už 27 500 Lt. Už automobilį sumokėta grynais pinigais pagal 2011 m. lapkričio 9 d. Pinigų priėmimo kvitą serija ABU Nr. 0202456. A. G. 2012 m. spalio 18 d. paaiškinime teigė, kad jis vairuotojo teisių neturi, yra 50 % neįgalus, automobilį (duomenys neskelbtini) įsigijo ne sau, suforminti automobilio pirkimą, o vėliau ir pardavimą savo vardu jo paprašė pažįstamas asmuo Juozas (pavardės, telefonų numerių neįvardino). A. G. teigė, kad automobilio jis neturėjo ir atliko tik tarpininko vaidmenį, visus pirkimo–pardavimo dokumentus surašė Juozas. Pinigų jis taip pat nemokėjo ir negavo. Kas sutvarkė automobilio įregistravimą VĮ „Regitra“ jis nežino. Už tarpininkavimą gavo 200 Lt. S. P. automobilio nepardavė. A. G. vardu automobilis VĮ „Regitra” nebuvo įregistruotas. Pagal surinktus duomenis konstatuota, kad A. G. neturėjo finansinių galimybių 2011 m. lapkričio 9 d. iš UAB „Autosara“ įsigyti automobilį (duomenys neskelbtini) už 27500 Lt. Su Švedijos mokesčių administratoriumi vykusio daugiašalio patikrinimo dėl sukčiavimo, vykdant prekybą naudotais automobiliais, informacijos duomenimis automobilis (duomenys neskelbtini) Švedijoje įregistruotas 2012 m. sausio 4 d. ir A. G. vardu parduotas Švedijos pirkėjui už 60 424 Lt (17 500 Eur). Atsižvelgiant į A. G. paaiškinimą, kad jis automobilio nepirko ir nepardavė, pinigų nemokėjo ir negavo, o buvo tik tarpininkas, į jo finansinių galimybių neturėjimą įsigyti automobilį, į pareiškėjo (S. P.) prieštaringus teiginius dėl automobilio pardavimo ir pardavimą pagrindžiančių dokumentų nepateikimą, padaryta išvada, kad automobilį (duomenys neskelbtini) 2011 metais faktiškai iš UAB „Autosara“ už 27 500 Lt įsigijo pareiškėjas ir 2012 metais pardavė Švedijos pirkėjui už 60 424 Lt. Pareiškėjas sandorius suformino A. G. vardu, siekdamas išvengti mokestinių prievolių. Pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamas 60 424 Lt, įsigijimo išlaidas 27 500 Lt ir gautas apmokestinamąsias pajamas 32 742 Lt 2012 metų Metinės pajamų deklaracijos (duomenys neskelbtini) priede GPMT.
6.15. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad su juo susijusi Z. P. pagal 2012 m. kovo 15 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį iš A. G. įsigijo (duomenys neskelbtini) už 72 500 Lt. VĮ „Regitra“ 2012 m. balandžio 11 d. pateiktame pranešime-deklaracijoje Nr. 8423843 Z. P. VĮ „Regitra“ pranešė, kad automobilį (duomenys neskelbtini) perleido Norvegijos piliečiui (piliečio duomenų nepateikta). Tačiau daugiašalio patikrinimo su Švedija dėl sukčiavimo, vykdant prekybą naudotais automobiliais, medžiagoje užfiksuota Z. P. minėto automobilio pardavimas Švedijos įmonei Qendela Handelsbolag už 72 500 Lt. Z. P. 2012 m. Metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo automobilio, neišlaikyto nuosavybėn 3 metus, pardavimo sandorio. Pagal VĮ „Regitra“ pateiktą informaciją nustatyta, kad automobilį (duomenys neskelbtini) A. G. pagal 2012 m. kovo 13 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį serija ĄL Nr. 2012-633 įsigijo iš UAB „Ąžuolų loma“ už 9 700 Eur. Automobilis A. G. vardu VĮ „Regitra“ neįregistruotas. Tyrimo metu padaryta išvada, kad A. G. neturėjo finansinių galimybių 2012 m. kovo 13 d. įsigyti iš UAB „Ąžuolų loma“ automobilį (duomenys neskelbtini).
6.16. Z. P. 2016 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu mokesčių administratoriui paaiškino, kad nors automobilio (duomenys neskelbtini) įsigijimas iš kitų asmenų ir pardavimas Švedijos pirkėjams buvo sudarytas jos vardu, tačiau faktiškai šio automobilio ji nebuvo įsigijusi. Sandoris jos vardu įregistruotas, paprašius senam pažįstamam S. P.. Ji tvirtina, kad visais atvejais pinigus mokėjo S. P., ji su turto pardavėjais neatsiskaitydavo, taip pat už parduodamą turtą pinigų negavo, juos iš pirkėjų pasiimdavo S. P.. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad Z. P. neturėjo finansinių galimybių 2012 m. kovo 15 d. įsigyti automobilio (duomenys neskelbtini) už 72 500 Lt.
6.17. Atsižvelgus į Z. P. paaiškinimą, kad automobilis tik formaliai įformintas jos vardu, o faktiškai tai vykdė pareiškėjas, į jos ribotas finansines galimybes, į A. G. paaiškinimą, kad jis atlieka automobilių pirkimo–pardavimo tarpininko vaidmenį, į jo finansinių galimybių neturėjimą įsigyti automobilį, padaryta išvada, kad automobilį (duomenys neskelbtini) faktiškai iš UAB „Ąžuolų loma“ 2012 metais už 33 492 Lt įsigijo ir 2012 metais pardavė Švedijos pirkėjui už 72 500 Lt pareiškėjas, įformindavęs sandorius A. G. ir Z. P. vardais, siekdamas išvengti mokestinių prievolių. Pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti automobilio (duomenys neskelbtini) pardavimo pajamas 72 500 Lt, įsigijimo išlaidas 33 492 Lt ir gautas apmokestinamąsias pajamas 39 008 Lt 2012 metų Metinės pajamų deklaracijos (duomenys neskelbtini) priede GPMT.
6.18. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad jis pagal 2012 m. sausio 6 d. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį iš A. G. įsigijo automobilį (duomenys neskelbtini), 2010 metų gamybos už 41 000 Lt. VMI informacinės bazės duomenimis automobilį (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 6 d. iš UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ įsigijo pareiškėjas. Pagal VMI sukauptą medžiagą apie pareiškėją 2012 m. spalio 18 d. VĮ „Regitra“ pateikti dokumentai, susiję su šio automobilio įregistravimu: 2011 m. lapkričio 8 d. Pažyma–sąskaita Nr. TKKO 6800, pagal kurią UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ pardavė automobilį (duomenys neskelbtini) A. G. už 11 900 Lt. A. G. vardu automobilis VĮ „Regitra“ nebuvo įregistruotas. A. G. 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje (duomenys neskelbtini) automobilio, neišlaikyto nuosavybėje 3 metus, pardavimo nedeklaravo. Atliktame A. G. operatyviame patikrinime nustatyta, kad A. G. savo vardu įformindavo automobilių pirkimą ir pardavimą, tačiau, kaip jis pats paaiškino, visais atvejais atlikdavo tik tarpininko vaidmenį ir už tai gaudavo atlygį. Automobilių jis nematydavo, pinigų už įsigijimą nemokėdavo, pinigų už pardavimą taip pat negaudavo. Pareiškėjas automobilio pardavimo dokumentų nepateikė, tačiau 2017 m. kovo 27 d. pateiktuose atsakymuose į klausimus nurodė, kad automobilis parduotas Švedijos pirkėjui už 41 000 Lt. Pareiškėjas nepateikė, neišsaugojo automobilio pardavimą pagrindžiančio dokumento, todėl patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 punkto nuostatomis – protingumo principu, automobilio pardavimo kaina nustatyta pagal vidutines automobilių (duomenys neskelbtini) pardavimo kainas, skelbiamas VšĮ „Emprekis“ informaciniame puslapyje. Nustatyta, kad pareiškėjo nurodyta automobilio pardavimo kaina 41 000 Lt atitinka skelbiamas VŠĮ „Emprekis“ vidutines Subaru Legacy automobilių pardavimo kainas. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, Kauno AVMI padarė išvadą, kad A. G. ir šioje automobilio Subaru Legacy pirkimo–pardavimo schemoje įtrauktas, kaip fiktyvus dalyvis, siekiant nuslėpti pareiškėjo mokestines prievoles. Konstatuota, kad automobilį Subaru Legacy pareiškėjas, įformindamas A. G. vardu iš UAB „Tarptautiniai kontaktai ir Ko“ 2011 m. įsigijo pats už 11 900 Lt.
6.19. Apibendrinus patikrinimo metu surinktą informaciją apie A. G. kaip tarpininko veiklą, gautą Z. P. paaiškinimą, konstatuota, kad automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorį realiai vykdė pareiškėjas, įforminęs A. G. vardu, automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį realiai vykdė pareiškėjas, įforminęs A. G. ir Z. P. vardais ir automobilio (duomenys neskelbtini) pirkimo sandorį realiai vykdė taip pat pareiškėjas. A. L. RX400H, (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoriai ir (duomenys neskelbtini) pirkimo sandoris yra apsimestiniai, sudaryti formaliai, neatitinka tikrovės ir surašyti siekiant pareiškėjui išvengti mokestinių prievolių.
6.20. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, pagrįstai atkūrė apsimestinių sandorių aplinkybes, nuslėptas gautas pajamas bei patirtas išlaidas ir nuo gautų apmokestinamųjų pajamų apskaičiuotas mokestines prievoles perkėlė pareiškėjui (už 6 automobilių, buto (duomenys neskelbtini). apsimestinius pirkimo–pardavimo sandorius) ir dalinai jo sutuoktinei E. P. (už 1/2 sodybos (duomenys neskelbtini) apsimestinį pirkimo-pardavimo sandorį), konstatuojant, kad sutuoktiniai pagal GPMĮ 8 straipsnio nuostatas gavo apmokestinamųjų pajamų, kurias pagal GPMĮ 27 straipsnio nuostatas privalėjo deklaruoti atitinkamų metų metinėse pajamų deklaracijose.
6.21. Kauno AVMI atliko pareiškėjų mokestinį tyrimą, kurio metu be kita ko nustatyta ir tai, kad tiriamuoju laikotarpiu jie įsigijo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą iš lėšų, kurių gavimo šaltiniai nežinomi. Nustatęs šias aplinkybes mokesčių administratorius pagrįstai mokestinį patikrinimą atliko taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
6.22. Siekdamas nustatyti pareiškėjų galimai turėtą grynų pinigų likutį 2011 m. sausio 1 d., mokesčių administratorius atliko gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad pareiškėjai 2003 metais pradėjo vykdyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius. Kauno AVMI gautų pajamų ir patirtų išlaidų balansą sudarė remdamasi VMI informacinėse sistemose sukauptais duomenimis, pareiškėją ir jo sutuoktinę atstovaujančio advokato pateiktais nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo dokumentais, gautų / suteiktų paskolų duomenimis, pareiškėjų pateiktais paaiškinimais ir dokumentais, kitų fizinių asmenų paaiškinimais, VĮ „Regitra“, VĮ „Registrų centras“, UAB „Spindulio spaustuvė“, notarų biurų pateikta informacija, su Švedijos mokesčių administratoriumi vykusio daugiašalio patikrinimo dėl sukčiavimo, vykdant prekybą naudotais automobiliais tarp Lietuvos fizinių asmenų ir Švedijos įmonių, medžiaga.
6.23. Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad 2012 metais pareiškėjų patirtos išlaidos 283 320 Lt viršijo gautas pajamas. Konstatuota, jog pareiškėjai išlaidoms, t. y. nekilnojamojo turto įsigijimui, paskolų fiziniams asmenims teikimui, automobilių įsigijimui, vartojimo ir kt. išlaidoms padengti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
6.24. VMI pažymėjo, kad nesant jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjai gavo skunde nurodytas neapmokestinamąsias pajamas (pirminiuose mokesčių mokėtojų paaiškinimuose nebuvo užsiminta apie tokias neapmokestinamas pajamas, apie jas nebuvo žinoma patikrinimo metu, pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų įrodančių, kad gavo šias pajamas), pareiga įrodyti pajamų gavimo faktą tenka mokesčių mokėtojui, kadangi, būtent mokesčių mokėtojas pirmiausia disponuoja informacija ir dokumentais apie gautas lėšas (jų šaltinius). Tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas teigia, jog jo atitinkamu laikotarpiu gautos pajamos yra neapmokestinamos GPM (kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju), jam ir tenka pareiga šią aplinkybę pagrįsti. Iš tiesų, remiantis aktualiomis GPMĮ 5 straipsnio nuostatomis, GPM objektu pagal bendrą taisyklę yra visos fizinio asmens gautos pajamos, o mokėtojas savo argumentais siekia apmokestinimo išimties, t. y. iš esmės įrodinėja, kad gavo neapmokestinamųjų pajamų, kurios nėra apmokestinamos GPM. Atitinkamai, argumentą, kad yra pagrindas taikyti apmokestinimo išimtį, turi pagrįsti, būtent tokia išimtimi (lengvata) siekiantis pasinaudoti mokesčių mokėtojas, t.y. pareiškėjai.
6.25. Mokesčių administratorius, analizuodamas pareiškėjos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, 2012 m. gruodžio 21 d. Pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1-5956, pagal kurią pareiškėja asmeninės nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), rado įrašą apie 2012 m. birželio 15 d. pinigų dovanojimo sutartį. Paprašyta pateikti šios sutarties kopiją. Pagal pareiškėjos pateiktą 2012 m. birželio 15 d. Dovanojimo sutartį nustatyta, kad pareiškėjos tėvai H. Ž. ir P. V. Ž. padovanojo pareiškėjai 35 000 Lt. Pareiškėja padovanotų 35 000 Lt nedeklaravo 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje (duomenys neskelbtini).
6.26. Siekdama nustatyti pinigų dovanojimo aplinkybes, H. ir P. V. Ž. finansines galimybes padovanoti 35 000 Lt, Kauno AVMI atliko jų pajamų – išlaidų analizę, jų finansinių įsipareigojimų analizę. Nustatyta, kad pinigų dovanojimo metu (2012 m. birželio 15 d.) H. Ž. buvo 67 metų amžiaus, P. V. Ž. buvo 73 metų amžiaus. H. Ž. darbinę veiklą baigė 2012 metais (2011 metais nedirbo), P. V. Ž. darbinę veiklą baigė 2005 metais. H. ir P. V. Ž. šeima per 2008 – 2012 metus gavo pajamų: 2008 m. – 24 849 Lt (16 327 + 8 522), 2009 m. – 29 449 Lt (19 585 + 9 864), 2010 m. – 23 848 Lt (15 048 + 8 800), 2011 m. – 18 124 Lt (9 324 + 8 800), 2012 m. – 18 931 Lt (10 739 + 8 192). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis H. Ž. nuo 2012 m. vasario 1 d., P. V. Ž. nuo 2012 m. kovo 1 d. pradėtos vykdyti išskaitos iš gaunamų pensijų: H. Ž. pagal antstolio R. B. 2012 m. sausio 16 d. Patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-489 (pagrindas Hipotekos skyriaus prie Kauno m. apylinkės teismo Nutartis Nr. 02200913130-L/2009-12-23), kuriame nurodyta skola 68 588,97 Lt ir 6,42 proc. palūkanų 3 eilės išieškotojui AB DNB bankui (išskaitos buvo vykdomos iki 2015 m. balandžio 15 d.), bei pagal antstolio R. S. kontoros 2012 m. vasario 14 d. Patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. 882, kuriame nurodyta skola 190,50 Lt; P. V. Ž. pagal antstolio R. B. 2012 m. sausio 31 d. ir kt.
6.27. Mokesčių administratorius pažymėjo, kad H. Ž. ir P. V. Ž. gautų pajamų dydis artimas vartojimo išlaidų dydžiui. Dėl to jų gaunamų pajamų užtenka patenkinti tik minimalias pragyvenimo išlaidas ir sukaupti (susitaupyti) reikšmingas pinigų sumas nėra galimybių. Be to, H. Ž. ir jo sutuoktinė P. V. Ž. pradedant 2008–2009 metais tapo nemokūs, nes įsiskolino įvairiems kreditoriams, iš jų gaunamų pajamų (pensijų, darbo užmokesčio) buvo vykdytos ir iki šiol vykdomos išskaitos skoloms padengti. Pareiškėja gautos dovanos nedeklaravo 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje (duomenys neskelbtini) ir tik mokesčių administratoriui nustačius įrašą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje apie tariamai gautą piniginę dovaną, ilgai delsusi, sutartį pateikė. H. ir P. V. Ž. neatsakė į jiems raštu pateiktus klausimus apie sandorius su dukra E. P.. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, Kauno AVMI padarė išvadą, kad H. Ž. ir P. V. Ž. 2012 m. birželio 15 d. neturėjo finansinių galimybių padovanoti dukrai E. P. 35 000 Lt. 2012 m. birželio 15 d. Dovanojimo sutartis surašyta formaliai, joje nėra asmenų pinigų perdavimo ir pinigų gavimo patvirtinimo.
6.28. Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad E. P. bendros jungtinės nuosavybės teise butą adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal 2010 m. gruodžio 16 d. Rentos sutartį iš E. M.. Pareiškėjai įsipareigojo išlaikyti E. M. iki jos gyvos galvos, teikti materialiojo aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas, tame tarpe tinkamą aprūpinimą gyvenamąja patalpa, drabužiais ir kitokia apranga, patalyne, maitinimu, medicininiu aptarnavimu, medikamentais ir slaugos priemonėmis, asmens priežiūra ir slauga, įsipareigoja palaidoti rentos gavėją, apmokėti laidojimo išlaidas bei tinkamai prižiūrėti kapą. E. M. mirė 2013 m. vasario 12 d. Butas parduotas pagal 2013 m. birželio 5 d. Pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-3023 (nepraėjus 3 metams nuo įsigijimo) S. ir M. M. už 59 000 Lt. Pareiškėjai iš buto pardavimo pajamų, kaip jo įsigijimo kainą, gali atimti rentos gavėjui sumokėtą rentą ir kitas su buto pardavimu susijusias išlaidas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais. Prie pateiktos Metinės GPM deklaracijos E. P. pateikė E. M. rentos išlaidų sąrašą su nurodyta iš viso 49 327,05 Lt suma. Pateikti 2 besidubliuojantys laidojimo paslaugų dokumentai, kuriuose užsakovas nurodytas H. Ž. (E. P. tėvas) bei apyvartos žiniaraštis už paslaugas UAB „Būsto valda“ už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn., tačiau pateiktų dokumentų sumos neatitiko deklaruotai rentos išlaidų sumai ir pagal pateiktus dokumentus nebuvo galimybės nustatyti faktišką E. P. šių išlaidų apmokėjimą. Patikrinimo metu mokesčių administratorius ne kartą nurodė pateikti rentos išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėjai papildomų dokumentų nepateikė. Atsižvelgusi į tai, Kauno AVMI patikrinimo metu konstatavo, jog E. P. deklaruotos 49 730 Lt buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo išlaidos nepagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais ir dėl to nevertintinos, kaip nekilnojamojo turto įsigijimo sąnaudos. Įsigijimo ir pardavimo išlaidomis pripažinta 2832,50 Lt (laidojimo paslaugos) bei 577,90 Lt (notaro išlaidos). Pareiškėjai nepateikė argumentų dėl atleidimo nuo mokesčių delspinigių, taikant MAĮ 100–141 straipsnius.
6.29. Pareiškėjų mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2016 m. birželio 29 d. ir baigtas 2017 m. spalio 9 d. Nustatyta, kad mokestinis patikrinimas ne kartą buvo pratęstas dėl pareiškėjams duotų mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus bei dėl priešpriešinės informacijos surinkimo apie sutuoktinių turėtus sandorius su kitais susijusiais asmenimis. Kauno AVMI sprendime pažymėjo, kad pareiškėjai patikrinimo metu su mokesčių administratoriumi bendravo vangiai, nenoriai, delsė arba visai ignoravo prašymus pateikti reikalaujamą informaciją ir dokumentus. VMI nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų kontrolės procedūra vyko ilgai ir, kad delspinigių apskaičiavimo laikotarpis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.
6.30. Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
7. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams priskaičiuotų sumokėti GPM ir su juo susijusių sumų valstybei, t. y. pareiškėjai gavo kitų pajamų, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM ir su juo susijusių sumų, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Nustatyta, kad Kauno apskrities VMI atlikusi pareiškėjų 2011 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpio GPM bei 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimus 2017 m. spalio 9 d. patikrinimu aktu Nr. (7.46)FR0680-433 (Komisijos bylos medžiagos Nr. 7-69/2018 tomas I, b.l. 104-156) Kauno AVMI papildomai apskaičiavo S. P. 21 824,03 Eur GPM ir 421,40 Eur PSD sumą; o 2017 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu Nr. (7.46)FR0680-430 (Komisijos bylos medžiagos Nr. 7-70/2018 tomas II, b. l. 3-31) Kauno apskrities VMI papildomai apskaičiavo E. P. 14 593,08 Eur GPM sumą.
6.1. Kauno apskrities VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2.)-FR0682-457 pareiškėjui nurodė sumokėti į biudžetą 17 225,73 Eur GPM, 8981,83 Eur GPM delspinigius, 5168 Eur GPM baudą, 379,69 Eur PSD įmokos, 146,30 Eur PSD įmokų delspinigius, 114 Eur PSD įmokų baudą (Komisijos byla Nr. 7-70/2018 tomas I, b.l. 62-95). Kauno apskrities VMI 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2.)-FR0682-458 pareiškėjai nurodė sumokėti į biudžetą 10 838,45 Eur GPM, 4921,26 Eur GPM delspinigius, 3252 Eur GPM baudą (Komisijos bylos medžiagos Nr.7-69/2018, tomas I, b. l. 58-86).
6.3. Mokestinių ginčų komisija išnagrinėjusi pareiškėjų skundus 2018 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. S-96 (7-69/2018) ir Nr. S-99 (7-70/2018) patvirtino VMI 2018 m. kovo 29 d. sprendimus Nr. 68-43 ir Nr. 68-44, neatleido pareiškėjų nuo delspinigių mokėjimo (Komisijos bylos medžiagos Nr. 7-69/2018, Nr. 7-70/2018 tomas XIII, b. l. 21-47; tomas XII, b. l. 193-223).
7. Taigi teismas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjų skundus vertins mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų teisėtumą ir pagrįstumą apskaičiuojant pareiškėjams GPM ir PSD įmokų teisėtumą ir pagrįstumą.
8. Teismas, įvertinęs mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose aptartus su pareiškėjų apmokestinimu susijusias faktines aplinkybes, šių aplinkybių neatkartos, pasisakys tik dėl Pareiškėjų skunduose nurodytų argumentų.
9. Teismas pažymi, kad pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ( toliau – ir MAĮ) (MAĮ 1 str. 1 d.). Pagal MAĮ 2 straipsnio 17 dalį mokesčių mokėtoju yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, o pagal GPMĮ 5 ir 8 straipsnius mokesčių mokėtoju yra asmuo bet kokiu būdu gavęs pajamų, todėl kiekvienu atveju yra reikšminga nustatyti asmenį, kuriam atsiranda pareiga deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM, ginčo atveju nuo turto pardavimo pajamų. MAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčių visuotinio privalomumo principas kildina imperatyvą kiekvienam mokesčių mokėtojui mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, kas suponuoja mokesčių mokėtojo savalaikį, tikslų bei teisingą mokestinės prievolės įvykdymą vadovaujantis mokesčių įstatymais (MAĮ 40 str. 1 d. ir 4 d., 66 str. 1 d.). Mokesčių mokėtojui, nevykdant ar netinkamai vykdant šią pareigą, mokestis apskaičiuojamas mokesčių administratoriaus iniciatyva pagal mokesčių mokėtojo pateiktas deklaracijas, apskaitos ir kitus dokumentus arba taikant įstatymų leidėjo MAĮ įtvirtintus specialiuosius mokesčių apskaičiavimo būdus (MAĮ 66 str. 2 d.). Vienas iš tokių būdų yra, kai mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.
9.1. Taigi MAĮ 69–72 straipsniuose išdėstyti mokesčių apskaičiavimo metodai, be kita ko, mokesčių apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir kt. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
9.2. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad tam, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą įtvirtintos pajamos būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
9.3. Įgyvendinimo tvarka buvo nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014). Mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: (1) apskaičiuoti mokesčius; (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; (3) tvarkyti apskaitą; (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Šias nuostatas aiškiai savo bylose yra konstatavęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A575-146/2011; A442-1984/2012; A602-27/2013 ir kt.).
12. Pareiškėjai nesutinka su ginčijamais sprendimais, prašo juos naikinti, argumentuodami, kad mokesčių administratoriaus sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįsti objektyviais duomenimis, Kauno apskrities VMI patikrinimo metu taikė pareiškėjams nepalankią paskolų suteikimo (grąžinimo) skaičiavimo metodiką, be to nagrinėjant pareiškėjų skundus nebuvo atsižvelgta į juose nurodytus argumentus, prašė atleisti nuo delspinigių mokėjimo, nes jų dydis sudaro daugiau kaip pusę papildomai apskaičiuotų sumų.
13. Atsakovė su pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigdama, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti apie tinkamai ir objektyviai teisingai atliktas mokesčių administravimo procedūras.
14. Teismas negali sutikti su pareiškėjų argumentais, palaiko mokesčių administracijos poziciją, nes mokesčių administratorius, visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes bei nenukrypdamas nuo LVAT suformuluoto MAĮ 70 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrindė mokestinio patikrinimo metu padarytas išvadas dėl pareiškėjų mokesčio bazės apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, o mokesčių mokėtojai (pareiškėjai) nepateikė svarių įrodymų ar dokumentų ginčijamiems sprendimams paneigti.
15. Taigi ši byla yra nagrinėjama po to, kai LVAT nutartimi perdavė nagrinėti iš naujo dėl visapusiško ir objektyvaus aplinkybių ištyrimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į minėtoje nutartyje pateiktus motyvus, pasisakys dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad būtent pareiškėjai buvo tikrieji pirkimo-pardavimo sandorių, kurie pagal sandorius pagrindžiančius dokumentus buvo įforminti fizinių asmenų: R. R., Z. P., T. J., G. T., A. G. vardu, vykdytojai, todėl S. P. apmokestinamosiomis pajamomis už 2011 metus pripažintos 285 424 Lt piniginės lėšos, t. y. už butą, esantį Laisvės al. 77-27, Kaune (180 000 Lt), už automobilį (duomenys neskelbtini) (45 000 Lt), už automobilį (duomenys neskelbtini) (60 424 Lt), šio turto įsigijimo išlaidomis pripažinta 130 040 Lt, atitinkamai - 100 000 Lt už butą; 14 502 Lt už (duomenys neskelbtini); 15 538 Lt už (duomenys neskelbtini); 2012 metų pajamomis pripažintos 355 924 Lt lėšos, iš jų 123 000 Lt (priskirta 1/ 2 dalis pajamų) už žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) (toliau - sodyba), 59 000 Lt už automobilį (duomenys neskelbtini), 60 424 Lt už automobilį (duomenys neskelbtini), 72 500 Lt, už automobilį (duomenys neskelbtini), 41000 Lt, už automobilį (duomenys neskelbtini), pripažintos 144 192 Lt išlaidos, atitinkamai – 48 000 Lt, 23 300 Lt, 27 500 Lt, 33 492 Lt, 11 900 Lt. Pareiškėjai priskirta 1/2 dalis pajamų už sodybą. Todėl mokesčių administratorius spręsdamas, kad realiai šių sandorių dalyviu buvo S. P., o sodybos pirkimo pardavimo atveju abu pareiškėjai, įvykusias ūkine operacijas vertino vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis. Tokias išvadas mokesčių administratorius padarė, atsižvelgdamas į patikrinimo metu apklaustų asmenų (Z. P., T. J.) paaiškinimus, kad jie nebuvo pirkimo-pardavimo sandorių dalyviai, turto neieškojo, nemokėjo pinigų už įsigyjamą turtą, negavo pajamų turtą pardavus, sandoriai jų vardu buvo tik įforminti paprašius S. P.. Iš A. G. paaiškinimo matyti, kad sandoriuose jis dalyvavo kaip tarpininkas, už tokių veiksmų atlikimą gaudamas sutartą atlygį (pavyzdžiui, 200 Lt), o iš G. T. paaiškinimo matyti, kad nors ir laikėsi pozicijos, kad pati sudarinėjo sandorius, padedant S. P., tačiau nieko konkretaus negalėjo paaiškinti apie vykdytų sandorių, įsigyto turto pobūdį, lėšas panaudotas automobiliams įsigyti ir pan.
16.2. Teismas plačiau pasisakys dėl pareiškėjai priskirtos ½ dalies sodybos pardavimo pajamų apmokestinimo pagrįstumo. Pagal MAĮ 2 straipsnio 17 dalį mokesčių mokėtoju yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, o pagal GPMĮ 5 ir 8 straipsnius mokesčių mokėtoju yra asmuo bet kokiu būdu gavęs pajamų, todėl kiekvienu atveju yra reikšminga nustatyti asmenį, kuriam atsiranda pareiga deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti GPM, ginčo atveju nuo turto pardavimo pajamų. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad ginčo sandorių dalyviais ir pajamas gavusiais asmenimis šioje situacijoje yra abu pareiškėjai, o pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyti fiziniai asmenys į sandorių grandines buvo įtraukti, siekiant mokestinės naudos - išvengti gautų pajamų deklaravimo ir mokesčio mokėjimo, taip pat padidinti turto įsigijimo kainą, sumažinant apmokestinamąsias pajamas. Teismo vertinimu, minėtos mokesčių administratoriaus išvados yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų ir duomenų visuma.
16.3. Bylos dokumentai patvirtina, kad ginčo sandoryje dalyvavusi Z. P., ją su S. P. sieja draugystės santykiai, paaiškinime Inspekcijai paneigė dalyvavimą visuose jos vardu vykdytuose sandoriuose (taip pat ir sodybos pirkimo-pardavimo), paaiškindama, kad juose dalyvavo paprašius S. P., nesidomėjo įsigyjamu turtu, už jį pinigų nemokėjo, pardavus pinigų negavo. Kito sandorių grandinėje dalyvavusio R. R. galimybes įsigyti sodybą iš pareiškėjo paneigė Inspekcijos surinkta informacija apie šio asmens pajamas ir išlaidas, iš kurios aiškiai matyti, kad jis neturėjo lėšų turto įsigijimo išlaidoms patirti, jis yra grįžęs iš įkalinimo įstaigos, jo pajamos yra labai nedidelės, nuolat vykdytos išskaitos pagal antstolių patvarkymus. Surinkta Inspekcijos medžiaga rodo, kad R. R. buvo pirminiu turto įgijėju, kai 2010 m. spalio 4 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2012 m. kovo 14 d. automobilį (duomenys neskelbtini) (abiem atvejais naudos ir pajamų gavėju pripažintas S. P.), taip pat R. R. 2012 m. sausio 4 d. iš pareiškėjos sutuoktinio įsigijo sodybą, esančią Šakių rajone. Iš R. R. ginčo objektus įsigijo Z. P. (automobilis ir sodyba) ir T. J. (butas), jie paneigė savo realų dalyvavimą ginčo sandoriuose, paaiškindami, kad pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nurodyti formaliai, paprašius S. P..
16.4. Todėl įvertinus R. R. 2016 m. gruodžio 16 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje Nr. FR0686-2431 surinktus duomenis apie šio asmens 2011-2013 metais gautas nedideles pajamas ir iš jų nuolat daromas išskaitas pagal įvairius antstolių patvarkymus; tai, jog šis asmuo 2010 m. kovo 2 d. buvo paleistas iš pataisos namų, vykdytų sandorių pobūdį: pirkimo-pardavimo sandoriai vyko po dienos, kelių dienų, tai yra sandoriuose dalyvaujantys asmenys buvo žinomi iš anksto, iš anksto buvo pasirūpinta turto įregistravimu naujojo savininko vardu ir pažymos sekančiam sandoriui gavimu; sandoriuose formaliai dalyvavusių Z. P. ir T. J. paaiškinimus; tai, jog R. R. jokių veiksmų, susijusių su gautų pajamų deklaravimu neatliko, konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus pozicija, jog tikraisiais ginčo sandorio (sodybos pardavimo) dalyviais buvo pareiškėjai, yra pagrįsta.
16.5. Teismo vertinimu, toks pareiškėjų mokestinės naudos siekimas, kai vykdami ekonominę veiklą, fiktyviai formino sandorius per kitus asmenis, sukūrė formalias sąlygas mokestinėms prievolėms išvengti. Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, kad aptarti fiziniai asmenys į vykdytų sandorių grandines buvo įterpti formaliai siekiant sudaryti sąlygas pareiškėjams nedeklaruoti iš kilnojamojo (nekilnojamojo) turto pardavimo gautų pajamų ar pasinaudojant šiais sandoriais padidinti turto įsigijimo kainą.
16.6. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjų (jos šeimos) išlaidos 2012 metais 283 320 Lt viršijo pajamas, todėl mokesčių administratorius pareiškėjų pajamas viršijanti išlaidų dalis buvo padalinta ir lygiomis dalimis priskirta E. P. ir S. P.. Iš pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų matyti, kad ji neginčija Inspekcijos nustatyto pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai, nustatytų (pripažintų) patirtų išlaidų ir gautų pajamų, išskyrus, kad mokesčių administratorius pareiškėjos šeimos pajamų šaltiniu nepripažino pareiškėjos tėvų 2012 metais galimai dovanotų 35 000 Lt, gautų neapmokestinamų pajamų už įvairaus nereikalingo turto pardavimą (po 8 000 Lt gavo kiekvienas iš sutuoktinių 2011-2012 metais), kurios pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkto nuostatas nėra apmokestinamos.
16.7. Todėl teismas pasisakys dėl pareiškėjai tėvų dovanotų lėšų. Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiga pagrįsti pajamų šaltinius tenka mokesčių mokėtojui (MAĮ 41 str.), todėl kontrolės veiksmus atliekančiam mokesčių administratoriaus pareigūnui, kaip ir ginčą nagrinėjančioms institucijoms neturi kilti abejonių dėl šaltinių realumo, t. y. pajamų šaltinio realumas ir realus piniginių lėšų perdavimas konkrečiam mokesčių mokėtojui. Kaip matyti iš į bylą pateikto 2017 m. spalio 9 d. patikrinimo akto Nr. (7.46)FR0680-430, Inspekcija detaliai ir visapusiškai ištyrė su šiuo pajamų šaltiniu susijusias aplinkybes, pagrįstai pažymėjo, kad šis šaltinis nėra realus, nes pareiškėja mokesčių administratoriui po tariamo dovanos gavimo nėra pateikusi jokios informacijos apie šį šaltinį, o pateikdama metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 metus, nedeklaravo šių neapmokestinamųjų pajamų, nors pagal tuo metu galiojusio Nedeklaruojamų neapmokestinamųjų pajamų sąrašo nuostatas ji tai padaryti privalėjo (nebuvo pareigos deklaruoti tik mažesnių kaip 10000 Lt dovanų, gautų iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių, seserų ir senelių). Be to 2012 m. birželio 15 d. dovanojimo sutartis buvo pateikta tik po 2017 m. balandžio 5 d. mokesčių administratoriaus užklausoje nurodytos informacijos, kad dovanojimo sutartis yra paminėta 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo pardavimo sutartyje (šia sutartimi Pareiškėja įsigijo turtą asmeninės nuosavybės teise).
16.8. Bylos įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos tėvų H. Ž. ir V. Ž. 2008-2012 metais gautų pajamų ir išlaidų analizę, nustatė, kad Pareiškėjos tėvai neturėjo galimybių sukaupti dovanojamų lėšų, nes šių asmenų gautos pajamos artimos vartojimo išlaidų dydžiui; nuo 2008 metų šie asmenys turėjo įsiskolinimų įvairiems kreditoriams ir iš jų gautų pajamų buvo vykdomos išskaitos skoloms padengti; patys pareiškėjos tėvai mokesčių administratoriui jokios informacijos neteikė, nepaisant to, kad dokumentai dėl informacijos pateikimo šiems asmenims buvo įteikti. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad „asmenys, skolinę (dovanoję) ar kitaip neva perleidę pareiškėjams pinigines lėšas patys buvo finansiškai apsunkintoje padėtyje arba tokioje finansinėje padėtyje, kuri eliminavo galimybę perduoti dalį savų turimų pinigų“ vertinama kaip viena iš aplinkybių paneigiančių dovanojamų ar kitokių būdu perleidžiamų lėšų realumą. Be to byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų aptartų lėšų perdavimą pareiškėjai, nors LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai mokėtojas pasirenka lėšų suteikimo (gavimo) grynaisiais pinigais būdą, būtent jam tenka įrodinėjimo našta realų lėšų perdavimą pagrįsti leistinais ir tinkamais įrodymais (LVAT administracinėse bylose A-1305-602/2015, A-145-602/2016, Nr. A-593/556/2018).
16.9. Taigi visų ištirtų aplinkybių visuma aiškiai patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją, kad šis pajamų šaltinis (pareiškėjos tėvų dovanotos lėšos 35 000 Lt) yra formalus ir lėšos realiai pareiškėjai nebuvo perduotos, nes pareiškėja savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais, kaip numatyta MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje. LVAT teismo praktika dėl MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos aiškiai numato, kad paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes turi mokesčių mokėtojai, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas. Todėl pareiškėjų abstraktūs teiginiai, atsikirtimai, nepagrįsti jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai (LVAT administracinėse bylose Nr. A-556-1632/2010, Nr. A-575-912/2011).
17. Pareiškėjai skunde teigia, kad yra gavę kito turto pardavimo pajamų, kurių pagal gaunamų pajamų dydį nereikėjo deklaruoti. Teismas su šiais argumentais sutikti negali, nes pareiškėjai realaus pajamų gavimo jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė. Pareiškėja paaiškinimuose teigė, kad į jos sąskaitą 2011 metais pervestos 2 079 Lt lėšos iš fizinių asmenų yra už parduotus nenešiojamus rūbus, todėl Inspekcija šias lėšas pripažino neapmokestinamomis pajamomis pagal tuo metu galiojusio GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 27 punkto nuostatas. Tačiau pareiškėja su sutuoktiniu nepagrindžia, kad 2011-2012 metais yra gavę po 8 000 Lt neapmokestinamų kito turto pardavimo pajamų kiekvienas. Toks šios rūšies pajamų iki 8 000 Lt neapmokestinimo reglamentavimas neįtvirtina tokių pajamų gavimo prezumpcijos ir neatleidžia mokesčio mokėtojo nuo pareigos pagrįsti realų šių pajamų gavimą, todėl mokesčių administratoriaus pozicija yra pagrįsta.
18. Teismas atmeta pareiškėjų argumentus dėl paskolų suteikimo ir grąžinimo, nes jų nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo mokesčių administratoriui pripažinti šias pajamas ir išlaidas netinkamai apskaičiuotomis. LVAT savo praktikoje, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad yra galimi atitinkami netikslumai, nes mokesčių administratorius turi galimybę remtis ne tiksliais, o tik tikėtinais duomenimis, be to, šis mokesčio bazės ir mokestinių prievolių apskaičiavimo būdo taikymas yra nulemtas paties mokesčių mokėtojo pažeidimų pobūdžio. Iš į bylą pateiktų pareiškėjų paaiškinimų matyti, kad tam tikrais atvejais į pareiškėjų sąskaitas gautos lėšos yra laikytinos paskolų grąžinimu, tačiau pareiškėjai nepateikė nei teismui, nei mokesčių administratoriui įrodymų ar dokumentų, pagrindžiančių suteiktų paskolų dydį, suteikimo laiką. Todėl Pareiškėjams nepateikus jokios tikslios informacijos apie paskolų suteikimą (nors būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga pagrįsti į asmenines sąskaitas įplaukusių lėšų pobūdį ir kilmę), į pareiškėjų sąskaitas gautos lėšos nebuvo vertintos kaip kitos į sąskaitą gautos lėšos, o, vadovaujantis jų paaiškinimais, buvo pripažintos fizinių asmenų grąžintomis pareiškėjams suteiktos paskolos lėšomis, tačiau tokio pat dydžio lėšos pripažintos patirtomis paskolų suteikimo išlaidomis. Todėl pareiškėjų aplinkybės, kai jie nepateikė tikslių duomenų apie paskolų suteikimą, jų dydį, o mokesčių administratorius neturėjo galimybės remtis tiksliais duomenimis, nesudaro pagrindo pripažinti atliktų skaičiavimų kaip neatitinkančių MAĮ 70 straipsnio taikymui keliamų protingumo ir teisingumo kriterijų.
19. Teismas atskirai pasisakys dėl buto pardavimo, esančio (duomenys neskelbtini). Bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja 2013 m. birželio 5 d. pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą butą, esantį (duomenys neskelbtini) (butas buvo įsigytas pagal 2010 m. gruodžio 16 d. rentos sutartį iš E. M.), t. y. butas parduotas neišlaikius 3 metus. Pagal sudarytą rentos sutartį pareiškėja įsipareigojo išlaikyti rentos gavėją iki jo gyvos galvos, teikti materialiojo aprūpinimo, priežiūros, reikiamos pagalbos paslaugas, tame tarpe tinkamą aprūpinimą gyvenamąja patalpa, drabužiais ir kitokia apranga, patalyne, maitinimu, medicininiu aptarnavimu, medikamentais ir slaugos priemonėmis, asmens priežiūra ir slauga, įsipareigojo palaidoti rentos gavėją, apmokėti laidojimo išlaidas bei tinkamai prižiūrėti kapą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja pateikusi metinę pajamų deklaraciją, deklaravo 59 000 Lt turto pardavimo pajamas ir 49 730 Lt to turto įsigijimo išlaidas, pažeisdama GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dalies šių išlaidų nepagrindė dokumentais, turinčiais visus Buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Pareiškėja prie pateiktos metinės GPM deklaracijos pateikė E. M. rentos išlaidų sąrašą su nurodyta iš viso 49 327,05 Lt suma, pateikti 2 besidubliuojantys laidojimo paslaugų dokumentai, kuriuose užsakovu nurodytas H. Ž. (E. P. tėvas) bei apyvartos žiniaraštis už paslaugas bendrovės „Būsto valda“ už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio, tačiau pateiktų dokumentų sumos neatitiko deklaruotai rentos išlaidų sumai ir pagal pateiktus dokumentus nebuvo galimybės nustatyti faktišką pareiškėjos šių išlaidų apmokėjimą. Mokesčių administratorius ne kartą nurodė Pareiškėjams pateikti rentos išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau pareiškėjai papildomų dokumentų neteikė.
19.2. Teismas palaiko mokesčių administratoriaus argumentus, kad ginčo atveju, esant GPMĮ įtvirtintoms patirtų išlaidų pripažinimo taisyklėms, mokesčių administratorius neturi pagrindo netiesiogiai nustatinėti galimai mokesčių mokėtojų patirtų išlaidų, nes mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga pagrįsti realiai patirtų išlaidų dydį. Todėl galimybė taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, yra svarbus, tačiau jis turi būti taikomas tik kartu su kitais mokestiniuose santykiuose taikomais principais bei mokesčių įstatymų reikalavimais. Teismo vertinimu, šis principas negali paneigti mokesčių mokėtojo pareigos pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį turėti tinkamus buhalterinės apskaitos dokumentus.
20. LVAT, nutartimi panaikindamas sprendimą, pažymėjo, kad VAAT nepilnai pasisakė dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) apmokestinimo. LVAT nutartyje konstatavo, kad nesutinka su teismo išvada, jog mokesčių administratorius turėjo teisėtą pagrindą pareiškėjų pajamų, gautų pardavus turtą adresu (duomenys neskelbtini), nepriskirti prie neapmokestinamųjų pajamų, grįsti iš esmės tuo, kad pareiškėja neįrodė, jog už namą (duomenys neskelbtini) ji atsiskaitė už turto v, pardavimą gautais pinigais. Teismas tikrinamame sprendime nenustatinėjo, ar nagrinėjamu atveju yra GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktui taikyti būtinos sąlygos, ir tame kontekste nevertino byloje surinktų įrodymų, susijusių su nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pardavimu ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), įsigijimu. Todėl teismas detaliai pasisakys dėl šio buto pardavimo.
20.1. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu šios dalies 53 punkte nurodytą laiką, gautos pajamos, kurios per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 53 punktą, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), jeigu jame pastaruosius 2 metus iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn buvo gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad tam, jog pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 54 punktą įtvirtintos pajamos būtų neįskaitomos į GPM apmokestinamąsias pajamas, turi būti nustatytos šios būtinosios sąlygos: 1) tokias pajamas asmuo gavo pardavęs ar kitaip perleidęs nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame jis trumpiau nei 2 metus teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravęs gyvenamąją vietą; 2) pajamas iš tokio būsto pardavimo asmuo per vienerius metus nuo pardavimo panaudoja kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame jis teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
20.2. Bylos medžiaga patvirtina, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjai, kad pagal 2009 m. spalio 5 d. Dovanojimo sutartį Nr. 1-6036, pareiškėjos tėvai P. V. Ž. ir H. Ž. padovanojo jai 299/598 dalį žemės sklypo (šalių įvertintas 81 000 Lt), gyvenamąjį namą, 1/2 dalį ūkinio pastato, 1/2 dalį garažo (gyvenamasis namas, 1/2 dalis ūkinio pastato ir 1/2 dalis garažo šalių įvertinta 194155 Lt) adresu (duomenys neskelbtini). Padovanotas turtas šalių įvertintas 275 155 Lt (81000+194155). Pareiškėja pagal 2012 m. rugpjūčio 22 d. Mainų sutartį Nr. 1-3491 dalį, t. y. ½ garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) už 500 Lt išmainė į kitą dalį, t. y. ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš S. K. už 500 Lt, mainai lygiaverčiai.
20.3. Tačiau pareiškėjai paminėtą turtą 2012 m. rugpjūčio 27 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3546 pardavė R. ir Ž. N. už 400 000 Lt. Pareiškėja šias turto pardavimo pajamas 400 000 Lt 2012 metų Metinėje pajamų deklaracijoje ((duomenys neskelbtini)) deklaravo kaip neapmokestinamąsias pajamas.
20.4. Taip pat pareiškėja pagal 2012 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-5956 iš H. V. ir R. V. už 433 000 Lt įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (71 % baigtumo) (duomenys neskelbtini) (429 765,39 Lt Pareiškėja sumokėjo mokėjimo pavedimu į pardavėjų sąskaitą 2012 m. gruodžio 21 d. ir 2012 m. gruodžio 21 d. sumokėjo pardavėjams 3 234,61 Lt grynais pinigais). Šiuo adresu pareiškėja gyvenamąją vietą deklaravo tik 2015 m. gegužės 18 d. (iki tol, nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), šis butas įsigytas 2005 m. rugsėjo 26 d.).
20.4. Todėl teismui siekiant nustatyti, ar gautos lėšos pardavus turtą (duomenys neskelbtini), buvo panaudotos kitam turtui – gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjos pinigų apyvartų bankų sąskaitose analizę nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. (gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įsigijimo data) ir nustatė, kad už parduotą turtą adresu (duomenys neskelbtini) pirkėjai Ž. ir R. N. 2012 m. spalio 11 d. į pareiškėjos SEB banko sąskaitą mokėjimo pavedimu pervedė 380 000 Lt (Pirkimo-pardavimo sutartyje pažymėta, kad 20 000 Lt pirkėjai sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant sutartį). Šios sąskaitos likutis 2012 m. gruodžio 21 d. pradžiai tebuvo 1 852 Lt. Pareiškėja iš šios sąskaitos iš gautų pinigų už parduotą turtą mokėjimo pavedimu pervedė 350 000 Lt UAB „Agroprimum“ avansą už prekę - dirvos pagerintoją. Taigi už įsigytą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) pareiškėja sumokėjo 2012 m. gruodžio 21 d. mokėjimo pavedimu 429 765,39 Lt iš AB DNB banko sąskaitos, prieš tai 2012 m. gruodžio 21 d. į sąskaitą įnešdama 429 770 Lt grynais pinigais. Mokesčių administratorius ne kartą prašė pareiškėjų paaiškinti šių įneštų pinigų kilmę, tačiau pareiškėjai pinigų kilmės nepaaiškino.
20.5. Taigi pareiškėjams ši pajamų mokesčio lengvata taikoma apskaičiuojant ir deklaruojant 2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių pajamas, gautas pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn (toliau – pardavimas) Europos ekonominės erdvės valstybėje esantį gyvenamąjį būstą (įskaitant priskirtą žemę), kuriame gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka, buvo trumpesnį negu 2 metai laiką, ir gautos pajamos per vienus metus nuo tokio būsto pardavimo yra panaudojamos kito Europos ekonominės erdvės valstybėje esančio gyvenamojo būsto, kuriame gyventojas teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoja gyvenamąją vietą, įsigijimui.
21. Teismas laiko, kad GPM delspinigius pareiškėjams mokesčių administratorius apskaičiavo tinkamai, nes aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vadovaujantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Ginčo situacijoje, teismo vertinimu, jokios išskirtinės aplinkybės nėra nustatytos, o patikrinimo atlikimo trukmė buvo objektyviai sąlygota pareiškėjų vykdytų sandorių, veiklos masto, pačių mokesčių mokėtojų veiksmų. Patikrinimo akte yra detaliai aptarti mokesčių administratoriaus pareigūnės patikrinimo metu atlikti veiksmai, taip pat pareiškėjų (jų atstovų) veiksmai teikiant informaciją ir dokumentus, iš kurių matyti, kad pareiškėjai nors ir teikė informaciją, dokumentus, tačiau buvo prašoma jų pateikimo terminus ir laiką pratęsti, teikiama informacija nebūdavo išsami, konkreti, ją buvo prašoma patikslinti, konkretizuoti ir pan. Tai pagrindžia, kad mokesčių administratorius nevilkino kontrolės veiksmų atlikimo, o būtinybė atlikinėti konkrečius veiksmus: užduoti papildomus klausimus, teikti mokesčių administratoriaus nurodymus, buvo sąlygota ir pačios mokėtojos veiksmų, tuo tarpu būtinybė rinkti papildomą informaciją iš kitų asmenų (vertinti jų finansines galimybes), taip pat gauti informaciją iš juridinių asmenų buvo sąlygota abiejų sutuoktinių vykdytų sandorių pobūdžio ir vykdytų sandorių apimties. Vadinasi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjams apskaičiavo delspinigius nėra pagrindo atleisti pareiškėjų nuo delspinigių (ar jų dalies) mokėjimo.
22. Pareiškėjams paskirta 30 procentų GPM bauda, ji atitinka vidutinio dydžio baudą. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui apskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų (taigi 30 procentų iš tikro atitinka vidutinio dydžio baudą) minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais baudų skyrimo principais, skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo pripažinimas, padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (LVAT administracinėje byloje Nr. A438‑1117/2010). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjams pagrįstai paskirta 30 proc. bauda kiekvienam, t. y. vidutinio dydžio GPM bauda. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta aplinkybių, sunkinančių pareiškėjų atsakomybę, pvz., mokesčių apskaičiavimas taikant specialų mokesčių apskaičiavimo instrumentą, numatytą MAĮ 70 straipsnyje, konstatavus pareiškėjus gavus pajamas iš nenustatytų šaltinių ir siekį išvengti mokesčių mokėjimo, be to, po mokestinio patikrinimo, žinant mokesčių administratoriaus padarytas išvada, pareiškėjai teikė dokumentus, siekdami patvirtinti teisėtą piniginių lėšų gavimą, nemokant valstybei mokesčių. Pareiškėjų argumentai dėl geranoriško bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, atliekant mokestinį patikrinimą, negali būti vertinami vienareikšmiškai, nes mokestinio tyrimo metu buvo prašoma pareiškėjų pateikti informaciją ir juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius pajamų šaltinius, tačiau pareiškėjai dokumentų nepateikė. Atsižvelgus į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjams paskirtos vidutinio dydžio GPM baudos mažinti, nes tai būtų nesuderinamas su mokesčių mokėtojų lygybės ir teisingumo principais, pareiškėjai atsidurtų geresnėje padėtyje nei tie mokesčių mokėtojai, kurie mokestinius pažeidimus padarė dėl savo netyčinių veiksmų, neapdairumo. Todėl pareiškėjams teisėtai bei pagrįstai paskirta 30 proc. dydžio GPM bauda paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be to) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjai ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamų sprendimų turinius, teismas laiko, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
24. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Komisija 2018 m. birželio 22 d. sprendimais Nr. S-96 (7-69/2018) ir Nr. S-99 (7-70/2018) teisėtai ir pagrįstai patvirtino VMI 2018 m. kovo 29 d. sprendimus Nr. 68-43 ir Nr. 68-44, neatleido pareiškėjų nuo delspinigių mokėjimo, pagrįstai paskyrė jiems po 30 proc. baudas, naikinti ginčijamų Komisijos, VMI sprendimų, vadovaujantis pareiškėjų išdėstytais ar kitais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.
25. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Nyderlandai; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Suomija; LVAT administracinėse bylose: Nr. A-261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjų S. P. ir E. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.