Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėja Sigita Meškauskienė, sekretoriaujant Gitanai Žitinevičienei, dalyvaujant Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei Džiuljetai Grigienei, vertėjai Violetai Dobrovolskienei, nukentėjusiems I. F., Z. V., kaltinamajam D. M., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. M. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, dirbantis mechaniku UAB „(duomenys neskelbtini“, gyv. (duomenys neskelbtini, neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 3 d. padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2014-02-26 apie 18.50 val. laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, adresu Islandijos pl. 32, Kaune, esančioje parduotuvėje „Takko fashion“ persirengimo kabinoje pagrobė didelės vertės svetimą – I. F. priklausantį turtą: 629,34 eur (2173 Lt) vertės rankinę „Mont Blant“ su 11990,27 eur (41 400 Lt) vertės auksiniu žiedu, kuris puoštas dvejomis platinos detalėmis ir penkiais deimantais, 599,51 eur (2070 Lt) vertės auksiniu pinigų suspaudėju, 17 500 eurų (60 424 litų skaičiuojant oficialiu lito kursu 3,4528 lito už vieną eurą), 225 000 Rusijos rublių (15 868,13 litų skaičiuojant oficialiu lito kursu 7,0525 lito už 100 Rusijos rublių), 345 litais (99,92 eur), tuo jis padarė I. F. 35414,77 eur (122 280,13 Lt) turtinę žalą.

Iš Bendrojo valstybinių juridinių asmenų registro įrašo matyti, jog jis patvirtina, kad I. F. priklauso 49 proc. RAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų (1 t. b.l. 51-53, 59-61).

Motyvuojamoji dalis

Vagystę (BK 178 straipsnis) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą.

Minėta, kad, kvalifikuojant asmenų veiką kaip didelės vertės turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimą (BK 178straipsnio 3 dalis), turi būti vadovaujamasi ir subjektyviuoju kriterijumi. Subjektyvusis kriterijus apibūdina psichinį kaltininko santykį su didele pagrobto turto verte bei didele moksline, kultūrine ar istorine pagrobtų vertybių reikšme kaip vagystę itin kvalifikuojančiais požymiais.

Taigi vien tik tuo, kad pagrobti daiktai objektyviai yra pripažįstami didelės vertės turtu ar didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis, negali būti grindžiamas veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, kvalifikavimas. Kaip ir apie bet kokią kitą nusikalstamą veiką, taip ir apie didelės vertės turto ar didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių pagrobimą galima spręsti tik konstatavus ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiasis teismas, baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2012).

Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjęs sutinka, jog buvo pagrobta vyriška juoda rankinė (piniginė). Nukentėjęs ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, jog tai buvo „Mont Blant“ vyriška rankinė juodos spalvos, odinė, 2173 lt (629,34 eur) vertės, pirkta prieš 2-3 mėnesius, už ją mokėjo 600 eurų, pirkimo čekį turi Kalingrade, išrašą iš kortelės gali pateikti, kuris patvirtins, kad tą rankinę pirko už tokią sumą. Pažymėtina, kad iki pat įrodymų tyrimo pabaigos teisme nukentėjęs taip ir nepateikė paninėtų bei jo paties nurodytų dokumentų, patvirtinančių šios rankinės įsigijimą bei jos kainą. Todėl teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, daikto nusidėvėjimą, vyriškos rankinės vertę mažina iki 150 eur.

Nukentėjusiojo nurodymu, rankinėje buvo 11990,27 eur (41 400 Lt) vertės auksinis žiedas, kuris puoštas dvejomis platinos detalėmis ir penkiais deimantais, keturi deimantai - 0,5 karato, vienas – 0,63 karato. Nukentėjęs nurodė, jog žiedą pirko Amerikoje maždaug prieš 6 metus. Kai pirko žiedą, buvo su draugu, parduotuvės pavadinimo neatsimins, kur ji randasi, atsimena. Juvelyrinė parduotuvė buvo didelė, „Tifani“ tipo, įsigijimo dokumentų neturi, bet jie buvo, tačiau persikraustant pasimetė. Yra deklaracija užsienyje, kad atvyko su šiuo žiedu. Suma buvo didelė, todėl reikėjo pateikti žiedo deklaracijos, o kokia įvertinimo suma, nežinojo. Pateikė užklausą dėl to žiedo ir gavo atsakymą. Amerikoje už žiedą mokėjo 21 000 dolerių. Nors nukentėjęs paminėjo šias aplinkybes, bet jas patvirtinančių jokių dokumentų nepateikė iki pat įrodymų tyrimo teisme pabaigos. Teismas neabejoja, jog nukentėjęs galėjo turėti žiedą, bet kad žiedas buvo būtent auksinis su platinos detalėmis ir puoštas deimantais, jokių realių įrodymų nukentėjęs nepateikė, kaip ir dokumentų, pagrindžiančių žiedo įsigijimą ir jo tikrąją vertę, deimantų sertifikatus ir pan.

Tauriųjų metalų ir brangakmenių, jų gaminių realizavimo, supirkimo, perdirbimo, naudojimo, sandėliavimo, apskaitos, saugojimo ir transportavimo taisyklių (toliau - Taisyklės, Žin., 2006, Nr.118-4523) 6 p., 9.p. ir 10 p. apibrėžia baigtinį brangakmenių, kuriems privalomi kokybės pažymėjimai, sąrašą, kuriame yra ir deimantai. Taigi, nukentėjęs turėjo teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius deimantų tapatybę bei charakteristikas ir kokybės pažymėjimus, tik tokiu atveju teismas galėtų šį žiedą pripažinti esant nukentėjusiojo nurodomos vertės, tačiau jokių panašaus pobūdžio dokumentų nukentėjęs teismui nepateikė. Pastebėtina, jog ganėtinai naivi atrodo nukentėjusiojo versija dėl paties žiedo buvimo rankinėje, nes nukentėjęs nurodo, jog šį žiedą įsidėjo į rankinę todėl, kad vairuojant automobilį žiedas jam trynė pirštą. Tačiau „Mega“ yra poilsio ir pramogų centras, kuriame vairuoti automobilio nereikia, tačiau nukentėjęs žiedo ant piršto atgal neužsimovė. Nukentėjęs taip pat nurodė, kad pagrobtoje rankinėje buvo ir suspaudėjas pinigams, auksinis, 2,5 x 2 cm dydžio. Ant jo buvo Vatikano herbas, nes pirko Vatikane, ir užrašas „Dievas su jumis“. Susegėjas tuomet kainavo apie 500 Eur. Dar ant susegėjo buvo išpieštas arklys. Šiuo metu jį vertina 2070 Lt, t.y. 599,51 eur.

Kaip seka iš liudytojų R. S., L. V. parodymų, nukentėjęs I. F. jiems pirmiesiems nurodė, jog pavogta jam priklausanti vyriška juodos spalvos rankinė, kurioje buvo asmens dokumentai ir didelė suma pinigų, tačiau jokios kalbos nebuvo apie dingusį prabangų auksinį žiedą bei auksinį pinigų suspaudėją. Pažymėtina, jog liudytojai R. S. ir L. V. buvo pirmieji asmenys, su kuriais betarpiškai nukentėjęs I. F. bendravo iš karto po įvykio, kartu peržiūrinėjo vaizdo įrašą PLC „Mega“ bei atrinkinėjo galimus vaizdo įrašo momentus. Kaip seka iš Rusijos Federacijos ambasados rašto, kuriame nurodyta, kad 2014-02-27 į ambasadą kreipėsi nukentėjusieji Z. V. ir I. F. su pareiškimais dėl liudijimų sugrįžimui į Rusiją išdavimo, kurie išduodami Rusijos piliečiams užsienyje praradusiems pasus. Nukentėjusieji pasakojo, kad išvakarėse vienoje iš prekybos – pramogų centro „Mega“ parduotuvių iš jų pavogė pasus ir pinigus dėl ko jie kreipėsi į policiją (1 t. b.l. 137, 139). Taigi, I. F. ir ambasadoje nepaminėjo pagrobto žiedo ir pinigų suspaudėjo kaip kitų pavogtų itin vertingų daiktų, nurodydamas tik dokumentus ir pinigus. Pažymėtina ir tai, jog teismui nukentėjęs nepateikė jokių auksinio pinigų susegėjo nuotraukų, šio daikto įgijimą ir vertę patvirtinančių dokumentų bei teisme nurodė, jog neteiks tokio pobūdžio dokumentų teismui. Taigi, paminėtieji daiktai, t.y. žiedas ir pinigų suspaudėjas yra nurodomi tik paties nukentėjusiojo I. F., tačiau daugiau kitų jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, jog šie daiktai buvo ir pagrobtoje vyriškoje rankinėje (piniginėje), baudžiamojoje byloje nėra nustatyta (Kauno apygardos teismas, baudžiamoji byla Nr. 1A-30-327/2015). Esant tokios nustatytoms aplinkybėms laikytina, jog neįrodyta, kad įvykio metu pagrobtoje rankinėje tarp daiktų buvo auksinis žiedas, kuris puoštas dvejomis platinos detalėmis ir penkiais deimantais, keturi deimantai - 0,5 karato, vienas – 0,63 karato, 11990,27 eur vertės, ir auksinis pinigų suspaudėjas, 599,51 eur vertės, tad ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina kaltinamojo naudai, nekeičiant iš esmės paties kaltinimo (BPK 256 str.).

Vien grynieji pinigai, kurios I. F. turėjo su savimi bei nurodo, bendroje sumoje sudaro 22195,65 eur. Pažymėtina, jog kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną iš Rusijos Federacijos pusės, nukentėjęs I. F. paminėtųjų pinigų nedeklaravo. Šioje vietoje teismui iš karto kyla klausimas dėl galimos kontrabandos.

Kontrabanda pagal LR BK 199 str. 1 d. tai privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, gabenimas nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant arba neturint leidimo gabenti jų tiek iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek į jos teritoriją. Pagrindinis kontrabandos kaip nusikalstamos veikos objektas yra Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta daiktų, privalomų pateikti muitinės kontrolei, gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tvarka. Iš šios teisės normos seka, kad kontrabandos dalyku LR BK 199 str. 1 d. prasme gali būti ir grynieji pinigai, nes jų gabenimas per valstybės sieną yra reglamentuotas ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir E. S. teisės aktais. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 199 str. 1 d. už grynųjų pinigų gabenimą per valstybės sieną, klausimą, būtina aptarti kitus teisės aktus, reglamentuojančius grynųjų pinigų pervežimo per Lietuvos Respublikos sieną, tvarką.

Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 str. 1 d., bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 eurų, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvysta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai.

Šis reikalavimas yra detalizuotas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punkte, pagal kurį, asmenys, įveždami į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, išveždami iš jos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ar veždami per ją tranzitu, kai vysta iš trečiųjų šalių į trečiąsias šalis, grynųjų pinigų sumas, ne mažesnes kaip 10 000 eurų (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), privalo jas deklaruoti raštu, pateikdami muitinei grynųjų pinigų deklaraciją.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2014-02-26 15.28 val. Lietuvos Respublikos valstybinę sieną kirto šie asmenys - I. F. ir Z. V., jie vyko lengvuoju automobiliu SOLARIS, V/N 0909TM39, kurį vairavo I. F., bei šalia sėdėjo jo draugė Z. V. (1 t., b.l. 129-134). Nors nukentėjęs I. F. teigė, jog sieną kirto tryse, nes prie pat muitinės punkto paėmė pavežti kažkokį pakeleivį, tad muitinės darbuotojams žodžiu nurodė, jog turi didelę sumą pinigų, tačiau tą sumą išdalinus trims asmenims, jie neviršijo būtinos deklaruoti pinigų sumos, tačiau jokie bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo teiginių apie trečio asmens buvimą. Priešingai, iš Valtybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM gauta pažyma patvirtina, jog 2014-02-26 lengvuoju automobiliu SOLARIS, (duomenys neskelbtini) sieną kirto tik du asmenys, t.y. I. F. ir Z. V.. Šių aplinkybių teisme patvirtinti negalėjo taip pat nukentėjusiaja pripažinta Z. V., kadangi buvo atvykusi tik į vieną teisiamąjį posėdeį ir nebuvo tuo metu apklausta, o dėl kitų teisiamųjų posėdžių nurodydavo, jog negali gauti Lietuvos Respublikos vizos, tad teisme daugiau nepasirodė. Pažymėtina, jog ši nukentėjusioji nereiškė jokio civilinio ieškinio. Pats I. F. negalėjo teismui pateikti jokių duomenų apie tą tariamą trečiąjį asmenį, kurį jis kaip pakeleivį pervežė per sieną, tad teismas neturi jokios galimybės patikrinti nukentėjusiojo iškeltos versijos dėl paminėto nenustatyto kartu su I. F. ir Z. V. sieną kirtusio trečiojo amens. Esant tokiai situacijai, visi neaiškumai turi būti šalinamo kaltinamojo naudai. Įvertinus Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM 2014-04-28 Nr. (21)-19-45 pažymą (1 t., b.l. 131-134), teismas neturi jokių priežasčių netikėti šios tarnybos pateiktos pažymos turiniu, todėl neesant jokių įrodymų, patvirtinančių I. F. versiją, jog sieną kirto tryse, laikytina, jog I. F. sieną kirto lengvuoju automobiliu SOLARIS, V/N 0909TM39, kuriame be jo taip pat buvo ir Z. V.. Taigi, nukentėjusiojo I. F. turėtą su savimi grynųjų pinigų sumą (22195,65 eur) padalinus dviems asmenims, t.y. jam ir Z. V., kiekvienam iš jų tenka po 11097,825 eur. Ši nustatyta aplinkybė patvirtina, jog I. F. ir Z. V. pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 2005 m. spalio 26 d. „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 str. 1 d., Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių“ 2 punktą, kas galimai sudarytų BK 199 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo I. F. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, t. y. kad jie buvo kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai. Pagal bylos duomenis, jo gabenti pinigai – buvo jo asmeniniai pinigai, ką patvirtina paskolų dokumentai, patvirtinti notariškai, pažymos apie užsienio valiutos pirkimą, todėl teismas neabejoja turėta didele pinigų suma (2 t., b.l. 144-155). Byloje nenustatyta ir nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad pinigai, jų nedeklaruojant, buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti pagal neteisėtą jų panaudojimo paskirtį ar siekiant juos nuslėpti. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjęs I. F. iš tiesų turėjo ketinimų įsigyti automobilį Lietuvoje, netgi jį buvo rezervavęs (1 t., b.l. 36). Taip pat pažymėtina, kad pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama. Pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Tai reiškia, kad valstybė šiuo konkrečiu atveju nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. Be to, nors nukentėjusiojo I. F. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtai, tačiau savininkas nuosavybės teisių į minėtus pinigus nepraranda (Kauno apygardos teismas, baudžiamoji byla Nr.1A-426-245/2007). Šiuo konkrečiu atveju įvertinus nustatytų aplinkybių visumą bei grynųjų pinigų įvežimo tvarką į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, laikytina, jog nukentėjęs I. F. su savimi galėjo legaliai turėti tik 9999 eur. Dėl kito pagrobto iš I. F. turto dalies ( o būtent – grynųjų pinigų) civilinio ieškinio teismas sprendžia, kad jis turi būti atmestas, kadangi šis turtas buvo įvežtas į Lietuvos Respubliką neteisėtai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 52 4 punkte esančiais teiginiais aiškinama, kaip turi būti sprendžiamas turto grobimo kvalifikavimo klausimas tais atvejais, kai iškyla bendrosios ir specialiosios normos konkurencijos klausimas ir nurodyta, kad tuo atveju, jei pagrobiami daiktai, išimti iš apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, tokių daiktų grobimas kvalifikuojamas ne pagal BK 178 straipsnį, bet pagal kitus specialiai tokių daiktų apsaugai skirtus BK straipsnius, pavyzdžiui, informacijos, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, grobimas kvalifikuojamas pagal BK 119 straipsnį; šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų – pagal BK 254 straipsnį; narkotinių ar psichotropinių medžiagų – pagal BK 263 straipsnį, t. y., taikoma specialioji baudžiamojo įstatymo norma. Būtent todėl, kai įstatyme yra specialios normos, saugančios daiktus, išimtus iš apyvartos, ar daiktus, kurių apyvarta yra ribota, nuo grobimų, jie nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal bendrąsias normas, įtvirtintas 178 ir 180 straipsniuose. Tokių daiktų pagrobimas, kaip nurodyta Senato nutarime Nr. 52, kvalifikuotinas pagal kitus BK pvz., (119, 254, 256, 263, 296, 302, ir 306) straipsnius, kurie BK 178 ir 180 straipsnių atžvilgiu įtvirtina specialiąsias normas. Tokį BK 178 ir 180 straipsnių normų santykį su Nutarimo 4 punkte nurodytų kitų BK straipsnių normomis patvirtina ir to paties punkto teiginys, kad jei BK 119, 254, 256, 263, 296, 302, ir 306 straipsniuose numatytais veiksmais kartu pagrobiami apyvartoje esantys daiktai, tokia veika kvalifikuojama kaip idealioji sutaptis su veikomis, numatytomis BK 178 ar 180 straipsniuose.

Taigi Senato nutarimo Nr. 52 4 punkte nėra prielaidos išvadai, kad jei daiktų, išimtų iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, pavyzdžiui, cigarečių pakelių su užsienio valstybės banderolėmis, techninio etilo alkoholio, pagrobimo nenumato konkretūs specialiosios BK dalies straipsniai, tokios veikos gali būti pripažįstamos nepavojingomis ir nebaudžiamomis. Vadinasi, pagal minimo Senato nutarimo nuostatas pagrobimas daiktų, išimtų iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, jei šių daiktų baudžiamoji teisinė apsauga nenustatyta kitais specialiais BK straipsniais, kvalifikuotina pagal BK 178 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiasis teismas, baudžiamoji byla Nr. 2K-7-232/2007).

Vagystės objektyviesiems požymiams būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus: slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Vagystėje turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Vagystės sudėtis yra materialioji. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Valdymo teisė suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje. Naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė (kasacinė byla Nr. 2K-234/2006). Vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti (kasacinė byla Nr. 2K-297/2006). Bylos duomenimis nustatyta, jog „Takko Fashion“ parduotuvės persirengimo kabinoje rastą vyrišką piniginę (rankinę) D. M. įsidėjo į su savimi turėtą krepšelį ir slaptai išsinešė iš parduotuvės, o vėliau nuėjęs į vieną iš prekybos ir poilsio centre „Mega“ esančių tualetų, piniginę (rankinę) detaliai apžiūrėjo. Nors tuo metu D. M. turėjo realią galimybę šią vyrišką piniginę (rankinę) pateikti PLC „Mega“ administracijai arba kreiptis į policiją ir atiduoti svetimą daiktą, tačiau jis to nepadarė. Šį svetimą jam turtą dar tą pačią dieną D. M. išmetė pro automobilio langą vykdamas namo iš PLC „Megos“ kažkur autostradoje, kas rodo, kad kaltinamasis su svetimu turtu elgėsi kaip su savu, turėjo galimybę laisvai juo disponuoti, realizuoti bei pasielgti kaip tinkamas, ką ir padarė. Taigi, vagystė yra baigta. Slapta ir atvirai grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato tokios nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Ištirtų aplinkybių visuma rodo, kad D. M. aiškiai suvokė, jog parduotuvės persirengimo kabinoje rasta vyriška piniginė (rankinė) yra svetimas turtas ir jam nepriklauso, tačiau slapta šią piniginę (rankinę) įsidėjęs į savo krepšelį išsinešė iš parduotuvės, D. M. suvokė, jog veikia be nukentėjusiojo sutikimo, numatė, kad dėl to nukentėjęs patirs žalos ir to siekė.

Pagal BK 178 straipsnį vagystė gali būti padaroma veikiant tiesiogine apibrėžta arba neapibrėžta tyčia. Bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamasis iš anksto nepalanavo ką nors pavogti, ši mintis kils spontaniškai, parduotuvės „Takko Fashion“ persirengimo kabinoje pamačius paliktą vyrišką rankinę (piniginę), taigi, pirminės minties apie didelės vertės turto pagrobimą iš esmės taip pat nebuvo. Pagal D. M. padarytos nusikalstamos veikos nustatytus požymius darytina išvada, kad jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t.y. samoningai pasisavino (pagrobė) svetimą turtą nepalnuodamas, jog jo turinys gali būti didelės vertės. O kaltininkui veikiant neapibrėžta tyčia, atsakomybė iškyla pagal kilusius padarinius, šiuo atveju – atsiradusią turtinę žalą, t. y. nustatytą pagrobto turto vertę vagystės metu. Šiuo konkrečiu atveju teismui pagrobtus daiktus įvertinus aukščiau aptartais motyvais tokia verte, t.y. vyrišką rankinę – 150 eur, bei pripažinus esant neįrodyta, jog pavogtoje rankinėje buvo auksinis žiedas, 11990,27 eur vertės, ir auksinis pinigų suspaudėjas, 599,51 eur vertės, ir pašalinus šią aplinkybę iš kaltinimo nekeičiant jo esmės, įvertinus aukščiau paminėtus sienos kirtimą bei grynųjų pinigų deklaravimą reglamentuojančius norminius aktus, nustytina iš nukentėjusiojo pavogta 9999 eur grynųjų pinigų suma, todėl laikytina, jog D. M. 2014-02-26 apie 18.50 val. laisvalaikio ir prekybos centre „Mega“, adresu Islandijos pl. 32, Kaune, esančioje parduotuvėje „Takko fashion“ persirengimo kabinoje pagrobė didelės vertės svetimą – I. F. priklausantį turtą bendroje sumoje už 10149 eur (BPK 256 str.). Pagal BK 190 str. turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. 1 MGL yra lygus 37,66 eur. 250 MGL atitinka 9415 eur. Nesant jokių BK 178 str. 2 d. nurodomų nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių bei pagrobtų daiktų vertei esant 10149 eur, D. M. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d. teisingai bei įrodyta virš aptartų bei teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Dėl civilinio ieškinio.

LR BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjęs I. F. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo už pavogtus daiktus, t.y. 629,34 eur (2173 Lt) vertės rankinę „Mont Blant“ , 11990,27 eur (41 400 Lt) vertės auksinį žiedą, kuris puoštas dvejomis platinos detalėmis ir penkiais deimantais, 599,51 eur (2070 Lt) vertės auksinį pinigų suspaudėją, 17 500 eurų (60 424 litų skaičiuojant oficialiu lito kursu 3,4528 lito už vieną eurą), 225 000 Rusijos rublių (4595,73 eur arba 15 868,13 litų skaičiuojant oficialiu lito kursu 7,0525 lito už 100 Rusijos rublių), 345 litų (99,92 eur), bendroje sumoje 35414,77 eur patirtos turtinės žalos. Kadangi kaltinamajam inkriminuojamo straipsnio kvalifikacijai lemiamos reikšmės turi pagrobtų daiktų vertė, o teismas dėl jų detaliai pasisakė jau aukščiau, todėl tais pačiais motyvais iš dalies tenkinamas ir civilinis ieškinys, iš kaltinamojo D. M. priteisiant nukentėjusiojo I. F. naudai už pagrobtą už vyrišką rankinę 150 eur bei 9999 eur dėl pavogtų joje buvusių grynųjų pinigų, bendroje sumoje - 10149 eur, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 109 str., 112 str., 113 str., 115 str. 1 d., CK 6.279 str. 1 d.).

Dėl bausmės skyrimo.

BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teismas, priimdamas nuosprendį ir skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltės formą, veikos padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę D. M., atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį (padaryta viena tyčinė nusikalstama veika), kaltės formą (veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (veika padaryta siekiant savanaudiškų tikslų), nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę. D. M. neteistas (2 t. b.l. 59);administracine tvarka baustas (2 t. b.l.67-68), iš VšĮ Kaišiadorių psichikos sveikatos centro medicininio pažymėjimo matyti, kad D. M. nepriklauso asmenų, stebimų dėl psichikos , emocijų ir priklausomybių, grupei (2 t. b.l. 63); Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas (2 t. b.l. 65). D. M. turi pastovią gyvenamąją vietą, sukūręs šeimą, kuria rūpinasi, dirba ir gauna legalias pajamas.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pagrindžiant tokią išvadą, teismas remiasi kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme laikytasi pozicija. Apklaustas teisme kaltinamasis parodė, kad jjis pavogė vyrišką rankinę, tačiau kategoriškai neigė joje buvusius daiktus. Tokia kaltinamojo pozicija aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms ir jau aukščiau aptartoms aplinkybėms. Prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, vienas iš keliamų reikalavimų yra prisipažinimo išsamumas. Šiuo atveju dalį padarytos nusikalstamos veikos kaltininkas pateikia neteisingai, t. y. tikslu sušvelninti atsakomybę nurodo tik itin mažą dalį rankinėje buvusi pinigų. Tokia kaltinamojo pozicija parodo, jog kaltinamasis nepripažįsta esminių nusikalstamos veikos aplinkybių ir verčia abejoti jo nuoširdžiu gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką. Taigi nors kaltinamasis ir nurodo, jog gailisi padaręs nusikalstamas veikas, pagrindo pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra.

Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 str. 3 d. - priskiriama prie sunkių nusikaltimų, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimui (tik laisvės atėmimas iki 8 metų). BK 54 str. reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 str. 1 d. suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 str. ir 54 str. 3 d., tačiau šioje baudžiamojoje byloje teismas nenustatė jokių išimčių, dėl kurių turėtų būti skiriama švelnesnė, nei BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausmė. Tačiau atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, D. M. skirtina Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei nustatytas vidurkis.

Be neigiamai kaltinamąjį charakterizuojančių aplinkybių taip pat nustatyta ir tai, kad dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos iš dalies prisipažino, padarytas nusikaltimas nesukėlė negrįžtamų ar visiškai neištaisomų pasekmių, kaltinamasis atsakingai rūpinasi šeima, turi pastovią gyvenamąją vietą, pareigingai prisideda prie vaikų auklėjimo. Teismas, įvertinęs minėtų tiek teigiamai, tiek neigiamai D. M. apibūdinančių aplinkybių visumą, daro išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir įvertinta tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. M. skyrus realią laisvės atėmimo bausmę, bus padaryta didelė neigiama įtaka jo teigiamiems socialiniams ryšiams – netektų darbo, negalėtų padėti savo šeimai finansiškai, būtų užkirsta galimybė išmokėti priteistinus civilinius ieškinius.. Taip pat byloje esantys duomenys apie veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumą, nuteistojo elgesį rodo, kad D. M. resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo, neizoliavus jo nuo visuomenės

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas.

D. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t. b.l. 44), kuri nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

- D. M. pateikti pinigai- 2350 Rusijos rubliai, saugomi Kauno apskr. VPK Finansų skyriuje (2 t. b.l. 57), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini nukentėjusiajam.

- kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina saugoti prie baudžiamosios bylos (1 t. b.l. 128).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273 str., 276 str., 291 str., 297-299 str., 301-305 str., 307-308 str., 313 str.,

nusprendžia:

D. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d., 8 p., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, šiuo laikotarpiu įpareigojant D. M.:

neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

D. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiojo I. F. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jo naudai iš D. M. priteisti 10149 eur ( dešimt tūkstančių vieną šimtą keturiasdešimt devynis eurus) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

- D. M. pateiktus pinigus - 2350 Rusijos rublius, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti nukentėjusiajam I. F. .

- kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.