Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-327/2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00230-2012-5

2015 m. spalio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Astai Leonavičienei, Tomui Žukauskui ir Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vige­lie­nei, nukentėjusiajam A. L., nuteistajam D. U., jo gynėjams ad­vo­katams Dianai Višinskienei ir Gintui Matulevičiui, viešame teis­mo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo D. U. gynėjos ad­vo­katės Dianos Višinskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apy­lin­kės teis­mo 2014 m. birželio 2 d. nuos­prendžio, kuriuo D. U. pri­pa­žin­tas kaltu pagal Lie­tu­vos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 178 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ket­ve­riems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. paskirtoji bausmė subendrinta su 2011 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos na­muose.

Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš D. U. A. L. naudai priteista 1000 (vienas tūkstantis) Lt neturtinės žalos atlyginimui, 41670 (ketu­rias­dešimt vienas tūkstantis šeši šimtai septyniasdešimt) Lt turtinės žalos atlyginimui.

Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys dalyje dėl negautų pajamų atmestas kaip nepa­­grįstas.

Iš D. U. priteista 274,40 Lt (du šimtai septyniasdešimt keturi litai 40 cnt) proceso išlaidų valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., per kelis kartus, iš savo 136,67 m² negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šiose patalpose yra nuomininkui A. L. priklausantys daiktai, davė nurodymą nieko apie daromą nusikaltimą nežinančiam V. D., išvežti iš patalpų visus jose esančius daiktus be daiktų savininko A. L. žinios, tokiu būdu slapta pagrobė svetimą di­delės vertės A. L. priklausantį turtą: 3 tonas plieninių ruošinių tekinimui (strypų), bendros 11000 Lt vertės, mechanines frezavimo stakles 3000 Lt vertės, mechanines tekinimo stakles IŽ 250 ITBM 01 15000 Lt vertės, dalinimo galvutę 400 Lt vertės, sukamą dalinimo galvutę 300 Lt vertės, 350 vnt. metalo gręžimo grąžtų, bendros 2000 Lt vertės, elektrines diskines metalo pjovimo stakles 200 Lt vertės, metalo gręžimo stakles, 300 Lt vertės, metalo grūdinimo krosnį 500 Lt vertės, me­ta­li­nį darbastalį 100 Lt vertės, 100 vnt. tekinimo peilių, bendros 500 Lt vertės, 100 vnt. sriegiklių, ben­dros 250 Lt vertės, 120 vnt. sriegpjovių, bendros 250 Lt vertės, 50 vnt. plėstuvų, bendros 150 Lt ver­tės, 100 vnt. frezų, bendros 300 Lt vertės, du elektrinius galąstuvus, bendros 200 Lt vertės, 10 vnt. elektrinių variklių, bendros 1000 Lt vertės, 6 vnt. metalinių spintelių, bendros 300 Lt vertės, 4 vnt. metalinių stelažų, bendros 400 Lt vertės, ritinį švitrinio popieriaus 300 Lt vertės, 50 kg spy­ruok­linės vielos 150 Lt vertės, 100 kg aliuminio ruošinių 300 Lt vertės, 80 kg žalvario ruošinių 800 Lt vertės, mopedą „Delta“ 100 Lt vertės, magnetofoną „Jupiter“ 150 Lt vertės, plokštelių grotuvą 50 Lt vertės, radijo imtuvą 50 Lt vertės, žvejybos įrangą, bendros 200 Lt vertės, elektrinį šviestuvą 100 Lt vertės, 3 vnt. deimantinių pjovimo diskų, bendros 250 Lt vertės, 3 vnt. tekinimo patronų, bendros 300 Lt vertės, 6 vnt. gręžimo patronų, bendros 180 Lt vertės, 4 vnt. lokalinių spaustuvų, bendros 350 Lt vertės, ištekinimo galvutę 100 Lt vertės, elektrinį grąžtą 100 Lt vertės, kampinį šlifuoklį 100 Lt vertės, 3 vnt. sukamų centrų, bendros 100 Lt vertės, 4 vnt. štangelių, bendros 300 Lt vertės, 5 vnt. mikrometrų, bendros 500 Lt vertės, 3 vnt. indikatorių, bendros 150 Lt vertės, indikatorių stovą 250 Lt vertės, vidmatį 200 Lt vertės, kampmatį 150 Lt vertės, 2 vnt. sriegmačių, bendros 40 Lt ver­tės, „Johansono“ matavimo plytelę 250 Lt vertės, viso pagrobdamas svetimo turto 41670 litų vertės.

Nuteistojo D. U. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės ape­liacinis skun­das tenkinamas iš dalies.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme nu­ma­tytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai bau­džia­majame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.).

Vagystę (BK 178 str.) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objek­ty­viųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pa­grobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nu­kentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tas, kad vagystė padaroma tie­sio­gine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir ne­atlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam as­me­niui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą. Kvalifikuojant asmens veiką kaip di­de­lės vertės turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimą, turto pagrobimą veikiant organizuotoje grupėje (BK 178 str. 3 d.), turi būti vadovaujamasi ir sub­jek­tyviuoju kriterijumi. Subjektyvusis kriterijus apibūdina psichinį kaltininko santykį su didele pa­grobto turto verte bei didele moksline, kultūrine ar istorine pagrobtų vertybių reikšme, veikimu or­ga­nizuotoje grupėje, kaip vagystę itin kvalifikuojančiais požymiais. Šiuo konkrečiu atveju BK 178 str. 3 d. vagystę kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės svetimo turto pa­gro­bimas. BK 190 str. 1 d. numatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

D. U. kaltinamas tuo, kad pardavęs savo patalpas jose esančius A. L. daiktus išvežė į metalo laužą ir tokiais savo veiksmais pagrobė didelės vertės svetimą turtą, kuris, nu­ken­tė­ju­siojo teigimu, priklausė jam. D. U. nei ikiteisminio ty­ri­mo metu, nei teis­me kaltės nepri­pažino. Nė vienas iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklaustų liu­dytojų, tarp jų ir A. L. nenurodė D. U. kaip asmens, dalyvavusio padarant nusikalstamą veiką, t. y. jog būtent jis išvežė neva nukentėjusiojo daiktus iš patalpų. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad D. U. kaltė, padarius jam inkriminuotą veiką, įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Aukštesniojo teismo nuomone, apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą netin­ka­mai įvertino nu­teis­tojo kaltės klausimą ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Išanalizavus bylos me­džiagą ir pasi­nau­dojus BPK 324 str. 6 d. galimybe, siekiant pašalinti kilusius neaiškumus, tam tik­rus prieš­taravimus, inkriminuojamos veikos apimtį, jos vykdymo aplinkybes, apeliacinės instan­ci­jos teismas atliko įro­dy­mų tyrimą.

Patikrinus baudžiamą bylą apeliacine tvarka, nustatyta, kad byla pirmos instancijos teisme buvo išnagrinėta remiantis nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų V. D., V. R., L. L., V. A., H. P., R. G. K. parodymais bei kita bylos medžiaga. Apeliacinės ins­tan­ci­jos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė nuteistąjį, nukentėjusįjį, specialistą J. Ur­bo­ną ir liudytoją V. D.. Viso teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis laikėsi pirminių parodymų ir savo kaltės nepripažino. Vertinant liudytojo V. R. parodymus negalima teigti, kad D. U. iš savo patalpų išvežė neva A. L. daiktus. Šis liudytojas tik matė, kad kažkokius daiktus per du kartus vežė būtent liudytojas V. D.. Pats liudytojas teisme tvirtino, kad jis tik manė, jog nukentėjusiojo nurodyti daiktai yra A. L., nurodė, kad taip jam sakė pats A. L. Taip pat jis matė, kad A. L. nešė į tas patalpas metalą. Tą dieną kai V. D. iš nuteistojo patalpų vežė visus daiktus, liudytojas V. R. buvo prie neįvardintos kavinės ir iš tos vietos matė, kad buvo išvežtos tekinimo ir frezavimo stakles, ir patvirtino, kad viską išvežė V. D. Taip pat liu­dytojas tvirtino, kad V. D. nupjovė spyną ir daiktus iš patalpų išvežinėjo beveik savaitę laiko. Tačiau vėliau tvirtino, kad fakto kai buvo pjaunama spyna nematė. Iš V. A. parodymų matyti, kad liudytojas irgi tik iš paties nukentėjusiojo žinojo, kad staklės yra jo. Liudytojas V. A. mano, kad metalo ruošiniai irgi buvo A. L., tačiau nepatvirtino, kad D. U. pagrobė A. L. daiktus. Liudytojo H. P. parodymai iš esmės tokie patys kaip ir V. A., tačiau jis taip pat nepatvirtino nuteistojo kaltės dėl A. L. daiktų pagrobimo. Darytina išvada, kad nei liu­dy­tojų parodymai, nei bylos medžiaga nepatvirtina fakto, kad nuteistasis išvežė ir tokiu būdu pagrobė A. L. daiktus, buvusius jo patalpose. Nors liudytojai V. A., H. P., V. R., parodė, kad tose patalpose buvo ir A. L. daiktų, tačiau jų neindividualizavo, nurodydami, kad pats nu­ken­tė­jusysis jiems sakė, jog tai jo daiktai. Liudytoja L. L., nuteistojo sutuoktinė, tik pa­tvirtino nu­kentėjusiojo parodymus apie staklių ir kitų daiktų įsigijimo aplinkybes, tačiau tiesiogiai tariamo daik­tų pagrobimo fakto ir kitų galimai nusikalstamos veikos aplinkybių liudytoja nepa­tvir­tino. Šios liudytojos parodymai apie daiktų įsigijimo aplinkybes vertintini kritiškai dėl to, kad liudytoja gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Nukentėjusiojo ir liudytojos L. L. paro­dy­mų nepatvirtina kitos bylos aplinkybės.

Nustatinėjant objektyvią tiesą byloje, turi būti įvertinta ir tai, kad prieš D. U. parduodant nuosavybės teise priklausančias patalpas, pirkėjas, liudytojas G. K. norėjo, kad visi daiktai, buvę patalpose būtų pašalinti ir jis nesidomėjo kokie ir kieno tie daiktai. D. U. neneigia, kad paprašė V. D., jog šis išvalytų parduodamas jo patalpas. V. D. pa­tvirtino, kad jis nusamdė darbininkus, kas jiems tiko leido pasiimti, teigė, kad buvo dalis ir jo paties turto, ir buvusios ankstesnės įmonės „Petroza“ turto, bei mano, kad gal ten buvo ir nukentėjusiojo, tačiau kas būtent teismo posėdyje nenurodė. D. U. teismui parodė, kad 2011 m. gruodžio 16 d. pardavęs patalpas UAB „(duomenys neskelbtini)“, jas atrakino ir paliko, daugiau į tas patalpas nebuvo nuėjęs. Mano, kad staklės buvo, tačiau paskui viską tvarkė V. D., ir už tai gavo pinigus. Šias ap­lin­kybes patvirtino ir pats V. D., kiti liudytojai to nepaneigia.

Kolegijos vertinimu, surinktų įrodymų visuma neleidžia konstatuoti, kad D. U. veikoje yra BK 178 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos, kurios kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės turto pagrobimas, sudėties požymių visuma. Nagrinėjamu atveju jokių faktinių duo­menų, kad D. U. atliko kokius nors veiksmus, atitinkančius BK 178 str. 3 d. aprašyto nu­sikaltimo sudėtį, nesurinkta. Pareikštas kaltinimas grindžiamas išimtinai tik prielaidomis, kad ga­li­mai būtent jis pagrobė didelės vertės svetimą nukentėjusiojo turtą, kuris buvo nuteistojo pa­talpose, tačiau jokių objektyvių ir neabejotinų nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Aukš­tesnės instancijos teismo vertinimu, kaltinimas negali būti grindžiamas išimtinai tik nuken­tė­jusiojo subjektyvia galimai nusikalstamo įvykio versija. Pastarasis nenurodė tiesiogiai ma­tęs, jog būtent D. U. pagrobė jo turtą, kuris civiliniame ieškinyje net nėra tinkamai indi­vi­du­a­li­zuotas, iden­ti­fikuotas ir pagrįstas įrodymais. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai. Mi­nė­ti liudytojai parodė, jog A. L. D. U. patalpose turėjo ir savo daiktų, bet dėl nurodytų civiliniame ieškinyje daiktų nebuvo visiškai tikri, todėl šie parodymai nėra pakankamas pagrindas pripažinti D. U. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo nuosprendyje išvada, kad nuken­tė­ju­sia­jam A. L. padaryta didelė žala, nėra pagrįsta neginčijamais bylos įrodymais ir neįtikinama. Todėl kyla abejonės ir dėl nuteistajam inkriminuotos veikos kvalifikuojančiojo požymio. Ape­lia­ci­nės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nuteistojo gynėja pateikė turto vertinimo teis­mo ekspertizės aktą (t. 2, b. l. 165-226), apklaustas specialistas J. U. paaiškino, kad fre­zavimo staklės 675 šiuo metu nebegaminamos ir praktikoje būtų sunku jas panaudoti, todėl iš­va­do­je teigė, kad staklių ir kitų įrenginių eksploatacijos periode vertės dydis yra mažėjantis. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas, vertindamas civilinio ieškinio pagrįstumą dėl turtinės žalos, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo nurodytomis naudotų daiktų kainomis, nes by­lo­je tai patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Tik A. L. pateikti 1996 metų dokumentai apie tekinimo, frezavimo staklių ir keleto kitų daiktų įgijimą (t. 1, b. l. 4-7, 73, 74) iš dalies patvirtina šių objektų priklausomybę nukentėjusiajam ir vertę. Tačiau ir šiuose doku­men­tuose nurodyti daiktai nėra tinkamai identifikuoti, todėl apylinkės teismas, pagal juos nustatydamas iš A. L. tariamai pa­grobtų daiktų vertę, sprendė nepagrįstai. Apie kitų kaltinime ir ieškinyje nurodytų daiktų egzis­ta­vi­mą ir vertę byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų.

Atsi­žvel­giant į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ne tik nuteistojo kaltė, bet ir didelės žalos padarymo faktas bei svetimo turto pagrobimas byloje nėra įrodytas.

Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusi­kal­timo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas for­muo­ja teismų praktiką, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių drau­džia­ma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia spręsti apie civilinę nuteistojo ir nukentėju­siojo kon­flikto prigimtį. Iš rašytinių bylos dokumentų matyti, kad 2001 m. spalio 19 d. tarp nu­teis­to­jo ir nukentėjusiojo buvo sudaryta neatlygintino naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis su­tar­tis vie­neriems metams (t. 1, b. l. 3). Iš nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinio galima daryti išvadą, kad patalpų panaudos santykiai tęsėsi iki tariamos nusikalstamos veikos padarymo. A. L. tvirtino, kad mokėdavo D. U. mokestį už naudojimąsi patalpomis ir patarnavimus. Tačiau nėra paneigta, kad nuken­tė­jusysis A. L. už elektrą ir kitus patarnavimus buvo skolingas D. U. ir liudytojo V. D. nu­ro­dy­tą 11000 Lt sumą, kad tarp nuteistojo ir nu­ken­tėjusiojo vy­ko nesutarimai dėl patalpų atlaisvinimo ketinant jas parduoti. Nu­ro­dytų faktų kontekste spręstina, kad tarp D. U. ir A. L. vyko civilinio pobūdžio ginčas, kuris gali būti sprendžiamas ci­vi­linio proceso tvarka.

Įvertinus nurodytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netin­ka­mai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, be pa­grin­do pripažino juos D. U. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės pa­da­rius nusi­kals­tamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmo­sios instancijos teismo padarytų išvadų nepa­tvirtina byloje surinkti duomenys, kad nėra pagrįstos nuosprendyje pateiktos išvados dėl nusikals­ta­mos veikos sudėties ir įrodytumo.

Kolegijos nuomone, įrodymų neginčijamai patvirtinančių D. U. kaltę dėl nusi­kalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 3 d., padarymo, šioje byloje nėra. Pirmosios instan­ci­jos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, šioje byloje esan­tys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmo­sios instancijos teisme. Nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog D. U. tyčia neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė svetimą turtą. Taip pat patikimais įrodymais nėra įrodytas ir D. U. inkriminuotas vagystės kvali­fi­kuo­jantis požymis – di­delė tariamai pagrobto svetimo turto vertė, bei nėra kitokių duomenų, lei­džian­čių spręsti apie kitokio pobūdžio didelę žalą nu­ken­tėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams, kaip būtiną BK 178 str. 3 d. numatytą nusikaltimo sudėties požymį.

BPK 3 str. 1 d. 1 p. numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nu­trauk­tas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo po­žy­mių. BPK 3 str. 2 d. numato, kad jeigu BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodyta aplinkybė paaiškėja na­gri­nė­ji­mo teisme metu, teismas baigia nagrinėti bylą ir priima išteisinamąjį nuosprendį.

BPK 329 str. 1 p. numato, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir pri­imamas naujas nuosprendis, jeigu pir­mo­sios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuos­pren­dį, o apeliacinės instancijos teismas teis­mo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiomis aplinkybėmis, nenus­ta­čius vieno iš BK 178 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymio – kaltės, D. U. pagal BK 178 str. 3 d. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusysis A. L., pateikęs teismui civilinį ieškinį, reikalavo priteisti iš kaltininko 41670 Lt turtinei ir 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apylinkės teismas priteisė iš nuteistojo 1000 Lt neturtinės žalos ir 41670 Lt turtinės žalos atlyginimą. Kadangi apylinkės teismo nuosprendis pa­nai­kinamas, nuteistasis D. U. išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žen­gi­mo požymių turinčios vei­kos, A. L. civilinis ieškinys paliekamas nena­gri­nėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi ieškinys pa­liekamas nenagrinėtas, nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 str. 3 d. 2 p., 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.,

nusprendžia:

Nuteistojo D. U. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinį skun­dą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį panaikinti. Priimti nau­ją nuos­prendį – D. U. pagal BK 178 str. 3 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nu­si­kal­timo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo A. L. civilinį ieš­kinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pa­lik­ti nenagrinėtą.