- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-06
- Bylos Nr.
- e2A-65-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02538-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Alvydas Barkauskas, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- UAB „Verslo kreditai“
- Atsakovas
- M. B.
- Suinteresuotas asmuo
- notarė L
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Barkausko, Astos Pikelienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Verslo kreditai“ ir trečiojo asmens bankrutavusios Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Verslo kreditai“ ieškinį atsakovui M. B. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys: bankrutavusi Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, J. V., H. Z., suinteresuotas asmuo – notarė L. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo M. B. 16 505,35 Eur skolos, 877,27 Eur palūkanų, procesines palūkanas nuo bendros 17 382,62 Eur skolos sumos nuo teismui ieškinio pateikimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp atsakovo M. B. ir Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau - Kredito unija) 2007-11-05 buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 07-00142, kuria atsakovas įkeitė jam priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovui atsiradus finansinių sunkumų išmokėti paskolą ir mokėti jos periodines įmokas, susidarė įsiskolinimas, dėl kurio į H. Z. kreipėsi M. B. pagal notariškai patvirtintą įgaliojimą įgaliotas asmuo J. V.. H. Z. sutiko padengti atsakovo einamuosius įsiskolinimus pagal Sutartį kreditoriui Kredito unijai ir atliko šias įmokas už atsakovą pagal Sutartį atsakovo kreditoriui Kredito unijai: 2008-05-12 – 19 872,66 Lt; 2008-06-19 – 12 150 Lt; 2008-11-04 – 18 000 Lt; 2008-12-04 - 6967 Lt, iš viso 56 989,66 Lt (16 505,35 Eur). Tarp nurodytų asmenų buvo sutarta pagal įgalioto atstovo prašymus padengti atsakovo susidariusį įsiskolinimą Kredito unijai, kad pastaroji nepradėtų priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo įkeisto žemės sklypo, kurio tuometinė rinkos vertė buvo apie 1 milijonas litų. Prašymas buvo pagrįstas tuo, jog atsakovas ketina pats parduoti žemės sklypą, ir atsiskaityti su H. Z.. Atsakovas norėjo, kad paskolos sutartis su Kredito unija nebūtų nutraukta ir nebūtų pradėtas išieškojimas iš hipotekinio turto, todėl per įgaliotą atstovą prašė paskolinti kuriam laikui pinigų, kad būtų padengtas susidaręs įsiskolinimas Kredito unijai. Tačiau atsakovas jam priklausančio žemės sklypo nepardavė, skolos pradiniam kreditoriui H. Z. negrąžino. H. Z. ne kartą ragino atsakovą grąžinti už jį sumokėtas paskolos įmokas, ragino spręsti klausimą dėl hipotekos turto realizavimo galimybių, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų. 2015‑07-20 H. Z. ir ieškovas UAB „Verslo kreditai“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2, kuria H. Z. perleido ieškovui savo reikalavimo teises į atsakovo 16 505,35 Eur skolą. Ieškovas buvo išsiuntęs atsakovui pranešimą dėl jo atžvilgiu naujo kreditoriaus atsiradimo ir raginimą spręsti klausimą dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovas nepateikė jokio atsakymo, neatliko jokių veiksmų, kuriais mažintų susidariusią skolą. Tarp buvusio kreditoriaus, iš kurio perėmė visas reikalavimo teises naujasis kreditorius – ieškovas, ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovas buvo ne kartą pradinio kreditoriaus raginamas žodžiu atsiskaityti, raštu reikalavimas grąžinti skolą buvo išsiųstas 2015-05-22. Todėl ieškovas palūkanas pagal įstatymą skaičiuoja nuo pareikalavimo grąžinti skolą dienos, t. y. nuo 2015-05-22, iki ieškinio pateikimo teismui: nuo 2015-05-23 iki 2016-06-14, kas sudaro 877,27 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas M. B. atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas niekuomet į H. Z. nesikreipė dėl paskolos suteikimo ar kredito įmokų už atsakovą mokėjimo, taip pat nebuvo įpareigojęs J. V. kreiptis į H. Z. dėl paskolos įmokų pagal kredito sutartį mokėjimo. Apie tai, kad H. Z. mokėjo įmokas pagal paskolos sutartį jis sužinojo kuomet H. Z. jam paskambino ir pakvietęs susitikti įteikė 2015-04-30 raginimą. Atsakovas nurodo, kad visą paskolą, paimtą iš Kredito unijos, pasisavino J. V. ir šių pinigų atsakovui nėra gražinęs. Pradinis kreditorius H. Z. į bylą nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovas ar jo įgaliotas asmuo kreipėsi į jį dėl paskolos mokėjimo, taip pat nenurodo, kokiu pagrindu (rašytinė sutartis ar kt. dokumentas) buvo mokamos įmokos pagal paskolos sutartį Kredito unijai. Atsakovo turimas 2007-08-20 įgaliojimas skiriasi nuo ieškovo į bylą pateikto 2007-08-20 įgaliojimo. Ieškovo pateiktoje įgaliojimo kopijoje yra prierašas ranka „gauti pinigus“ ir nors įgaliojimo apatinėje dalyje yra notarės prierašas „Taisymu tikėti“, tačiau nėra datos kada toks prierašas yra padarytas ir nėra atsakovo parašo, kuriuo būtų patvirtinta atsakovo valia praplėsti įgaliojimus J. V.. Atsakovas niekuomet nesikreipė nei pats, nei įgaliojo J. V. kreiptis į H. Z. dėl paskolos suteikimo. Byloje apskritai nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas yra paėmęs paskolą iš Kredito unijos, nei apie tai kokia paskolos dalis yra gražinta ir koks yra paskolos likutis. Ieškovas į bylą nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad H. Z. 2008 m., kuomet neva mokėjo kredito įmokas už atsakovą, turėjo pakankami lėšų tokias įmokas mokėti. Atsakovui taip pat yra žinoma, kad J. V. ir H. Z. yra draugai, todėl paskola Kredito unijai galėjo būti grąžinama iš tos pačios paimtos paskolos, kad vėliau būtų galima šią sumą įvardijus kaip paskolą iš atsakovo susigrąžinti.
3. Trečiasis asmuo Bankrutavusi Kredito unija atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kredito unija ir H. Z. 2009-02-26 sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Šios sutarties 5 punkto pagrindu buvo sutarta, jog H. Z. sumokėjus Kredito unijai visą reikalavimo teisių į M. B. perleidimo kainą, t. y. 388 045 Lt, H. Z. bus laikomas teisėtu reikalavimo teisių savininku. Tuo tarpu H. Z. nurodytos reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo kainos niekada nesumokėjo Kredito unijai. Tai reiškia, kad ieškovo motyvai, kad jis turi perėmęs reikalavimo teises į atsakovą pagal tarp atsakovo ir Kredito unijos 2007-11-05 sudarytą paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad iki 2009-02-26 reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo į atsakovo sąskaitą, atidarytą Kredito unijoje, buvo atlikti trečiųjų asmenų mokėjimai, t. y. to paties H. Z. bei L. J.. Iš šių mokėjimų paskirties yra matyti, kad nė vienas mokėjimas nebuvo atliktas siekiant padengti atsakovo skolą Kredito unijai. Priešingai, iš jų matyti, kad mokėjimai buvo atlikti siekiant galimai suteikti asmenines paskolas atsakovui. Priešingai nei nurodo pats atsakovas, jis yra sudaręs su Kredito unija 2007‑11-05 paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL. Tai reiškia, kad atsakovas yra Kredito unijos skolininkas pagal aptariamą paskolos sutartį, o kiti tretieji asmenys neturi į šį atsakovą jokių reikalavimo teisių, galinčių kilti iš šios paskolos sutarties.
4. Trečiasis asmuo H. Z. atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad 2007 m. spalio mėnesį per jo pažįstamą draugą į jį kreipėsi J. V., kuris atstovavo, kaip pats prisistatė, savo uošvį M. B. ir nurodė, jog M. B. reikalinga paskola su nekilnojamojo turto įkeitimu. Paskola buvo reikalinga žemės sklypo paruošimui statyboms (grunto ir važiuojamo kelio iki sklypo tiesimo darbai), specialios technikos įsigijimui bei individualių namų statybai. Žemės sklypo projektą individualių namų statybai bei jo įgyvendinimą M. B. derino su J. V.. Kadangi jis (H. Z.) turėjo patirties paskolų gavimo klausimais, sutiko tarpininkauti padedant užpildyti paraišką paskolai iš Kredito unijos gauti. Visais reikalingais dokumentais dėl paskolos gavimo rūpinosi J. V.. M. B. pasirašant notarų biure paskolos sutartį su Kredito unija ir įkeitimo lakštą bei išmokant paskolą jis (H. Z.) asmeniškai nedalyvavo. Atlikus būtinus žemės sklypo įkeitimo kreditoriaus naudai formalumus, M. B. buvo suabejojęs paskolos reikalingumu, bet pasitaręs su J. V., vis tik nusprendė verslo imtis. Tai patvirtina M. B. pareiškimas 2007-11-12, jog pagal paskolos sutartį jokių pretenzijų neturi ir ateityje neturės. Po pasirašymo M. B. pareiškė, jog visus paskolos reikalus reikės spręsti su J. V., nes buvo išdavęs jam įgaliojimą bei juo pasitikėjo. Paskolos įmokas Kredito unijai atsakovas mokėjo laiku, bet vėliau atsiradus sunkumams, J. V., veikdamas M. B. interesais ir vardu, paprašė jo (H. Z.) atlikti įmokas už paskolą į atsakovo asmeninę sąskaitą Kredito unijoje. Jis (H. Z.) sutiko pagelbėti. Kadangi paskolos sutartis tarp M. B. ir Kredito unijos buvo trumpalaikė, ją reikėdavo pratęsti. Kredito unija tik gavus įmokas/palūkanas iš jo (H. Z.) į M. B. sąskaitą, esančią Kredito unijoje, sutikdavo pratęsti paskolą. Iki tol, keletą kartų pratęsus sutartį, vėliau Kredito unija nusprendė paskolos sutarties nebetęsti ir pareikalavo paskolą grąžinti. Negalėdami paskolos grąžinti, su juo susisiekė J. V., taip pat veikdamas M. B. interesais ir vardu, ir aptarė galimybes dėl paskolos išpirkimo iš Kredito unijos. Taip 2009-02-06 jis (H. Z.) įsigijo reikalavimą iš Kredito unijos į M. B. skolą pagal hipotekos lakštą. Visus išvardintus veiksmus J. V. derindavo su M. B., nes tuo metu J. V. gyveno pas M. B. namuose bei draugavo su jo dukra E. B.. Atsakovas visada žinojo apie tai, kad jis (H. Z.) moka įmokas už jo paskolą jo kreditoriui Kredito unijai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas M. B. su Kredito unija 2007-11-05 sudarė Paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL dėl 450 000 Lt paskolos (paskirtis: būsto remontui ir aplinkos tvarkymo darbams), nustatant 10 proc. metines palūkanas, terminui iki 2008-06-05 (sutarties 2.1., 2.2.). Atsakovas M. B. pats pasirašė paskolos sutartyje, jos bendrojoje dalyje, paskolos sutarties priede Nr. 1 (įmokų mokėjimo grafike). Vykdant įsipareigojimus pagal sutartį buvo įkeistas atsakovui priklausantis nurodytas žemės sklypas – tai patvirtina išrašas iš Hipotekos registro, jog žemės sklypui 2007-11-08 buvo įregistruota hipoteka Kredito unijos naudai prievolių pagal 2007-11-05 paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL užtikrinimui. Hipotekos lakšte pasirašė atsakovo įgaliotas J. V.. Paskola buvo išmokėta sekančiai: 2007-11-05- 46 800 Lt, (išrašo pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007‑11-13 – 200 000 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007-11-13 – 1200 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007-11-15 – 100 000 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007-11-15 – 600 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007-11-22 – 52 700 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas); 2007‑12‑13 – 3 700 Lt (pastaba: paskolos išmokėjimas). Teismas taip pat nustatė, kad gavus pirmą išmoką jau 2007-11-09 kreditoriui buvo gražinta 45 000 Lt, o šią sumą kreditorius 2007-11-13 vėl pervedė atgal į M. B. sąskaitą ir išmokėti gryni pinigai.
7. Teismas konstatavo, kad iš pateiktų mokėjimų kvitų ir atsakovo M. B. parašų vizualios analizės matyti, kad juos pasirašė ne M. B.. Todėl sprendė, kad atsakovas grynųjų pinigų, išmokėtų Kredito unijos, nepaėmė. Tai galėjo padaryti tik jo įgaliotas asmuo J. V. su kreditoriaus žinia. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas darė objektyvią prielaidą, kad trečiasis asmuo J. V. palenkė sudaryti kredito sutartį atsakovą verslui ir paėmė asmeniškai atsakovui skirtus pinigus grynaisiais(356 400 Lt), t.y. juos pasisavino, nors dalį – 45 000 litų gražino kaip paskolos pinigus kreditoriui piniginiu pervedimu kai tik juos gavo, kas yra tik jo paties ir kreditoriaus interesų tenkinimas, pasinaudojant įgaliojimo su prierašu apie galėjimą paimti pinigus atsakovo vardu, kas buvo išimtinis J. V. interesas ir taip pat kreditoriaus formalioji priedanga turint ne originalų įgaliojimą, o fakso kopiją, leisti atlikti piniginius pervedimus ir pinigų paėmimą ne pačiam atsakovui, o jo įgaliotam asmeniui. Tai savo paaiškinimuose patvirtino ir Kredito unijos atstovas byloje ir teisme vertindamas, kad kreditorius elgėsi pagal įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad J. V., kaip įgaliotas asmuo, diponuodamas pinigais veikė prieš įgaliotojo-atsakovo interesus.
8. Taip pat sprendė, jog jokių paskolos sutartis patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Tai, kad H. Z. atliko šias įmokas į atsakovo M. B. sąskaitą Kredito unijoje: 2008-05-12 – 19 872,66 Lt (paskirtis „Pagal 2008/05/12 Paskolos sutartį“); 2008‑06-19 – 12 150 Lt (depozitas); 2008-11-04 – 18 000 Lt (sąskaitos papildymas); 2008-12-08 – 6 967 Lt (paskola), iš viso 56 989,66 Lt (16 505,35 Eur), neįrodo fakto, kad tarp trečiojo asmens-H. Z. ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis kreditoriaus palūkanoms ir įmokoms dengti. Pinigus gavo atsakovas tik formaliai, nes pinigai į jo sąskaitą buvo pervedami. Realiai tuos pinigus sau persivedė be atsakovo žinios iš jo sąskaitos trečiasis asmuo-kreditorius Kredito unija, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas jam pervestais pinigais nedisponavo. Už jį įskaitymus atliko kreditorius savo nuožiūra, nors pats aiškina, kad pinigai sąskaitoje buvo kaip paskola. Paskolos atveju pinigų gavėjas turėjo būti tų pinigų savininku, kad galėtų jais disponuoti, ir tai neturėjo būti kreditorius, o atsakovas. Reiškia kreditorius neturėjo teisės disponuoti svetimais pinigais be atsakovo sutikimo, bet taip padarė. Todėl teismas darė išvadą, kad paskolos sutartis tarp trečiojo asmens H. Z. ir atsakovo nebuvo sudaryta(CK 6.875 straipsnio 1,3 dalys).
9. Ieškovas ir trečiasis asmuo taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl paskolos. Šios šalys nurodė, kad „į H. Z. kreipėsi M. B. pagal notariškai patvirtintą įgaliojimą įgaliotas asmuo J. V.“. Įrodymų, kad apie pervestus pinigus atsakovui buvo žinoma byloje nepateikta arba jų nėra, nes pinigai buvo pervedami į Kredito unijos sąskaitą atsakovo vardu ir apie pervestus pinigus Kredito unija neturėjo pareigos informuoti atsakovą arba tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Tokiu būdu formalioji faktinė situacija buvo tokia, kad trečiasis asmuo be atsakovo M. B. žinios pervesdavo pinigus į atsakovo sąskaitą ir tik jis pats laikė tai skola, nes kaip jis pats teigia, to prašė J. V., kuris pats paėmė iš Kredito unijos 356 400 litų atstovaujamojo M. B. vardu ir pagal atsakovo paaiškinimus, kurie nepaneigti, jokių sklypo padalinimo ar statybų darbų tuo metu nevykdė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-188-723/2017 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti - priteisti ieškovo UAB „Verslo kreditai” naudai iš atsakovo M. B. 16 505,35 Eur skolos, 877,27 Eur įstatymo nustatytų palūkanų; procesines palūkanas nuo bendros 17 382,62 Eur skolos sumos nuo teismui ieškinio pateikimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose.
10.1. Pirmos instancijos teismas neteisingai ir netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl sutartinių santykių, susiklosčiusių tarp H. Z. – pradinio kreditoriaus (trečiojo asmens) ir M. B. (atsakovo), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas negavo pinigų, kuriuos sumokėjo jam H. Z., ir dėl ko, atsakovas neturi pareigos grąžinti šių pinigų ieškovui, perėmusiam šią reikalavimo teisę iš H. Z..
10.2. Pirmos instancijos teismas, nesant šalių reikalavimo dėl netinkamo atsakovo atstovavimo teisinių pasekmių taikymo, nesant tarp šalių ginčo dėl atsakovo atstovavimo teisiniuose santykiuose su H. Z. tinkamumo, padarė išvadą dėl tokio atsakovo atstovavimo netinkamumo. Teismas, visų pirma, išėjo iš už ieškinio reikalavimo ribų, be to netinkamai taikė atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos.
10.3. Pirmos instancijos teismas analizuodamas atsakovo sąskaitos, esančios Kredito unijoje, vykusių ūkinių operacijų turinį, tą darė neteisingai ir neišsiaiškinęs šių ūkinių operacijų turinio bylos nagrinėjimo metu, t. y. nei viena iš šalių jokių paaiškinimų dėl operacijų turinio neteikė, padarė neteisingas išvadas apie atsakovo valią gauti pinigus iš pradinio kreditoriaus H. Z..
10.4. Pirmos instancijos teismas nesivadovavo susiklosčiusia teismų praktika dėl paskolinių teisinių santykių atsiradimo ir patvirtinimo, nesant klasikinės rašytinės paskolos sutarties, todėl padarė neteisingas ir neteisėtas galutines išvadas šioje byloje.
10.5. Pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, jog jokie paskoliniai teisiniai santykiai tarp atsakovo ir pirminio kreditoriaus, iš kurio reikalavimą perėmė Ieškovas, H. Z. nesusiklostė, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris naikintinas apeliacinės instancijos teismo.
Šalies argumentai
11. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo bankrutavusi Kredito unija prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria buvo nustatyta, kad atsakovas negavo dalies 2007-11-05 paskolos sutartyje Nr. 07-00142 LTL išmokėtos paskolos sumos, ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad 2007-11-05 paskolos sutartį atsakovas pasirašė savo ranka, o sąskaitos išrašai patvirtina, kad paskolos suma buvo pervesta būtent į jo sąskaitą. Aplinkybė, kad dalį išmokėtos paskolos sumos grynaisiais pinigais išsiėmė atsakovo įgaliotas asmuo J. V., nereiškia, kad atsakovas negavo visos paskolos sutartimi sulygtos sumos, kadangi iki šio veiksmo atlikimo Kredito unija pinigus pervedė į paskolinę atsakovo sąskaitą ir paskolos sudarymo faktas tuo metu jau buvo įvykęs.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-188-723/2017; priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodo, kad ieškovo argumentus paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Pažymėjo, kad atsakovas nebuvo įgaliojęs J. V. skolintis pinigų iš trečiojo asmens H. Z., pats asmeniškai nesiskolino ir apie trečiojo asmens įmokas į Kredito Unijos sąskaitą jam nebuvo žinoma. Įgaliojimas nenumatė J. V. teisės spręsti piniginių klausimų, įskaitant ir pinigų skolinimosi iš trečiųjų asmenų ar paskolos išsimokėjimo iš Kredito Unijos.
13. Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą atsakovas prašo trečiojo asmens skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-188-723/2017; priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodo, kad skundžiamame teismo sprendime nėra konstatuota aplinkybė, kad atsakovas negavo dalies pinigų. Taip pat nurodo, kad Kredito unija nepateikė jokio dokumento, kuris patvirtintų grynų pinigų išmokėjimo teisėtumą J. V. bei nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas būtų disponavęs paskolos pinigais. Pažymėjo, kad visos finansinės operacijos (paskolos išmokėjimas, įmokų užskaitymas, administravimo mokesčio nurašymas, reikalavimo perleidimai) buvo vykdomi be atsakovo leidimo ir atsakovo neinformuojant.
14. Atsiliepimu į ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus trečiasis asmuo H. Z. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-188-723/2017 panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad sutinka su pateiktais apeliaciniais skundais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
16. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo reikalavimo sumokėti skolą pagal H. Z. ir ieškovo UAB „Verslo kreditai“ sudarytą 2015‑07-20 reikalavimo perleidimo sutartį, kuria H. Z. perleido ieškovui savo reikalavimo teises į atsakovo 16 505,35 Eur skolą, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas M. B. su Kredito unija 2007-11-05 sudarė Paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL dėl 450 000 Lt paskolos (paskirtis: būsto remontui ir aplinkos tvarkymo darbams), nustatant 10 proc. metines palūkanas, terminui iki 2008-06-05 (sutarties 2.1., 2.2.). Atsakovas M. B. pasirašė paskolos sutartyje, jos bendrojoje dalyje, paskolos sutarties priede Nr. 1 (įmokų mokėjimo grafike). Vykdant įsipareigojimus pagal sutartį buvo įkeistas atsakovui priklausantis nurodytas žemės sklypas – tai patvirtina išrašas iš Hipotekos registro, jog žemės sklypui 2007-11-08 buvo įregistruota hipoteka Kredito unijos naudai prievolių pagal 2007-11-05 paskolos sutartį Nr. 07-00142 LTL užtikrinimui. Trečiasis asmuo J. V., veikdamas pagal 2007-08-20 įgaliojimą (atstovaudamas atsakovą), pasirašė Hipotekos lakšte. Paskola realiai buvo suteikta ir išmokėta. Taip pat nustatyta, jog pagal nurodytą notariškai patvirtintą įgaliojimą įgaliotas asmuo J. V. veikdamas atsakovo vardu sudarė susitarimą su H. Z. dėl 2007-11-05 paskolos sutartimi prisiimtos prievolės užtikrinimo, pagal kurį H. Z. atliko įmokas ir į atsakovo sąskaitą pervedė: 2008-05-12 – 19 872,66 Lt; 2008-06-19 – 12 150 Lt; 2008-11-04 – 18 000 Lt; 2008-12-04 – 6967 Lt, iš viso 56 989,66 Lt (16 505,35 Eur). Atsakovui skolos pradiniam kreditoriui H. Z. negrąžinus, 2015‑07-20 H. Z. ir ieškovas UAB „Verslo kreditai“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2, kuria H. Z. perleido UAB „Verslo kreditai“ (ieškovui) savo reikalavimo teises į atsakovo 16 505,35 Eur skolą. Tuo pagrindu ieškovas savo reikalavimo teises nukreipė į atsakovą. Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad H. Z. neturėdamas į atsakovą reikalavimo teisės, negalėjo jos perleisti, o ieškovas nukreipti išieškojimą į atsakovą.
18. Kaip matyti ieškovas savo reikalavimo teisę į atsakovą grindžia Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria H. Z. perleido UAB „Verslo kreditai“ (ieškovui) savo reikalavimo teises į atsakovo 56 989,66 Lt (16 505,35 Eur) skolą.
19. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra CK 6.101-6.110 straipsniuose reglamentuojama sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. Tai reiškia, kad sudaryti šią sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu. Reikalavimo perleidimui galioja bendrieji disponavimo civilinėmis teisėmis principai: asmuo savo nuožiūra gali naudotis civilinėmis teisėmis tiek, kiek tai nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų ir kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnis); disponavimo turima teise veiksmas sukelia jos turėtojo siekiamas teisines pasekmes, tik jeigu jis yra teisėtas, t. y. nepažeidžia įstatyme įtvirtintų draudimų ir atliekamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. CK 6.102 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kuriais reikalavimo perleidimas imperatyviai draudžiamas įstatymo. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, reiškia, kad negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę, kurios negalima įgyvendinti dėl to, kad skolininkas tapęs nemokiu dar iki teisės perleidimo ir pan. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą pagal išvardytus aspektus, reikia analizuoti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, – reikalavimo perleidimo dalykas; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. IĮ v. AB „Daisotra“, bylos Nr. 3K-3-1255/2002; 2003 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Rusijos UAB „Stella Vitae” v. AB „Dirbtinis pluoštas“, bylos Nr. 3K-3-759/2003; kt.).
20. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad tarp jo ir atsakovo susiklostė santykiai, įtvirtinti teisės normose, reglamentuojančiose paskolos sutartį. Jo nuomone apie tai, kad paskola buvo išmokėta į atsakovo asmeninę sąskaitą, pastarasis negalėjo nesuprasti, todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas negavo pinigų, kuriuos sumokėjo jam H. Z., ir dėl ko, atsakovas neturi pareigos grąžinti šių pinigų ieškovui, perėmusiam šią reikalavimo teisę iš H. Z.. Tuo tarpu atsakovo teigimu, jokių civilinių teisių ir pareigų atsakovui nurodyti sandoriai sukelti negalėjo, kadangi atsakovas nebuvo įgaliojęs J. V. spręsti jokių finansinių klausimų, susijusių su paskolos gavimu, neįgaliojo skolintis pinigų iš H. Z. ir kitų trečiųjų asmenų. Pažymėjo, jog byloje pateiktu įgaliojimu J. V. buvo įgaliotas spręsti išimtinai tik žemės sklypo, kuris nurodytas įgaliojime, paskirties naudojimo, valdymo ir disponavimo klausimus.
21. Teisėjų kolegija nurodo, kad pinigų sumokėjimo faktas, bankui įvykdžius pateiktą mokėjimo nurodymą, savaime negali būti vertinamas kaip prievolės juos grąžinti mokėtojui atsiradimo teisinis pagrindas. Mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją (Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Paprastai pinigai sumokami vykdant prievolę jau atsiradusių teisinių santykių pagrindu. Prievolė grąžinti sumokėtus pinigus taip pat galėtų atsirasti, jei pinigai būtų sumokėti apskritai be teisinio pagrindo (CPK 6.237 straipsnis). Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualus šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimas. Tuo tarpu, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neįvertino šalis siejančių teisinių santykių bei teisinio reguliavimo įtakos šių santykių turiniui, neišsprendė esminio klausimo – kokiu pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju aktualios teisės normos reglamentuojančios ne tik paskolos ir reikalavimo teisės perleidimo, bet ir atstovavimo teisinius santykius, bei šalių sutartimi prisiimtų prievolių vykdymą, kurie nagrinėjamu atveju yra reikšmingiausi, nes jie sukuria pagrindą reikalavimo teisei iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, jog neįvertinus nurodytų aplinkybių, nėra galimybės vertinti ieškovo reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje pateiktu įgaliojimu J. V. buvo įgaliotas spręsti išimtinai žemės sklypo, kuris nurodytas įgaliojime, paskirties naudojimo, valdymo ir disponavimo klausimus. Įgaliojimas nenumatė J. V. teisės spręsti piniginių klausimų, įskaitant ir pinigų skolinimosi iš trečiųjų asmenų ar paskolos išsimokėjimo iš Kredito unijos. Vadinasi, J. V. sudarinėdamas sandorius atsakovo vardu ir disponuodamas atsakovo pinigais veikė viršijant jam įgaliojime nustatytas teises, tokiu būdu pažeisdamas atstovaujamojo interesus. Pažymėtina, jog sandorio, kuriam įstatyme nustatyti specialieji formos ir turinio reikalavimai, sudarymo faktas gali būti įrodytas tik pateikus duomenis, patvirtinančius, kad tokių reikalavimų buvo laikytasi arba egzistuoja specialios įstatymuose nustatytos išimtys, dėl kurių sandoris, sudarytas nesilaikant reikalavimų (jų dalies), gali būti pripažintas galiojančiu (pvz., CK 1.93 straipsnio 4 dalis). Kadangi byloje nėra nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų (CPK 178, 185 straipsniai), laikytina, kad susitarimas, sudarytas tarp trečiųjų asmenų, kurio pagrindu buvo išmokėti pinigai į atsakovo sąskaitą, neturint tam įgaliojimo veikti atsakovo vardu. Byloje nėra jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių piniginių lėšų atsakovui pervedimo teisinį pagrindą. Atsakovas grynųjų pinigų gavimo fakto nėra patvirtinęs savo parašu, nebuvo įgaliojęs trečiojo asmens veikti jo vardu, todėl teismas konstatuodamas, kad atsakovas pinigų negavo, turėjo nustatyti kokiu teisiniu pagrindu piniginės lėšos buvo perduotos atsakovui atstovaujamam trečiojo asmens ir iš ko kilo prievolė grąžinti pinigus, atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gautų pinigų išreikalavimo taisykles ginčo atveju turi būti taikomas.
23. Byloje taip pat kelia abejonių ir tai, kad dalį išmokėtos paskolos sumos grynaisiais pinigais išsiėmė atsakovo įgaliotas asmuo J. V.. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovas būtų atidaręs bendrasavininkų sąskaitą ir kartu su J. V. būtų sutarę dėl naudojimosi ir disponavimo bendromis lėšomis tvarkos, o J. V. būtų aiškiai deklaruota, kad jie abu su atsakovu yra atsakovo sąskaitoje esančių lėšų savininkai. Tai reiškia, kad byloje nesant duomenų apie asmens (J. V.) turinčio teisę atsakovo vardu disponuoti jo piniginėmis lėšomis, ar sudaryti sandorius, darytina išvada, kad atsakovas dalies pinigų, kurių pagrindu buvo sudaryti ir kiti sandoriai, negavo, o trečiasis asmuo H. Z. perleido reikalavimo teisę, kurios galimai pats neturėjo.
24. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas iš esmės tyrė ir vertino nurodytas aplinkybes, sprendime konstatuodamas, kad J. V. neturėjo teisės sudarinėti sandorių bei disponuoti svetimais pinigais be atsakovo sutikimo, dėl ko paskolos sutartis tarp trečiojo asmens H. Z. ir atsakovo nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnio 1,3 dalys), tačiau neišsprendė materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimo. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje kai buvo nustatyta, jog reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas neteisėto veiksmo pagrindu, turėjo būti taikomos CK šeštosios knygos įtvirtintos taisyklės. Teisėjų kolegija neturi duomenų, patvirtinančių, kad šalių sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys būtų nuginčytos (ginčijamos) teismine tvarka. To nepatvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kadangi reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nebuvo keliami, nors iš atsakovo formuojamų argumentų matyti, jog tokių sandorių, susijusių su subjektyvia trečiųjų asmenų valia, teisėtumą iš esmės ginčijo, teismas, teisingam ginčo išsprendimui turėjo išaiškinti atsakovui teisę kreiptis į teismą su nauju ieškiniu arba byloje pateikti priešieškinį, susijusį su atsakovo teise į reikalavimų patenkinimą ginčijant sandorius. Teisėjų kolegija spendžia, jog atsakovo teiginiai dėl šių sutarčių galimo neteisėtumo, nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą atlikti jų teisėtumo analizę. Todėl neatlikus teisinio sutartinių prievolių vertinimo, kurių pagrindu atsakovo vardu buvo sudaryti sandoriai disponuojant atsakovo pinigais, negalimas ir ieškovo reikalavimų dėl skolos priteisimo pagal 2015‑07-20 reikalavimo teisių perleidimo sutartį tenkinimas.
25. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo neįmanoma įgyvendinti, t. y. patenkinti. Sutarties dalykas neturi prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.157 straipsnis), t. y. tam, kad prievolė galiotų, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš esminių prievolės galiojimo reikalavimų yra įmanomumas ją įvykdyti. Tai reiškia, kad, susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (lot. impossibillium nula obligatio est). Nagrinėjamu atveju tas faktas, kad trečiasis asmuo H. Z. perleido UAB „Verslo kreditai“ reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo, reiškia, kad cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis), ir, sudarant šią sutartį, pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Pagal teisėje galiojantį principą niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi (lot. nemo plus iuris ad alium transferre potest quam in se haberet) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008).
26. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo, visiškai nekvalifikavo šalių teisinių santykių pagal jokią materialinės teisės normą, nors pagal šalių pateiktą faktinių reikalavimų pagrindą (trečiasis asmuo H. Z. pervedė į atsakovo sąskaitą 16 505,35 Eur; Reikalavimo perleidimo sutartimi H. Z. perleido UAB „Verslo kreditai“ (ieškovui) savo reikalavimo teises į atsakovo 16 505,35 Eur) skolą) privalėjo pateikti teisinį ginčo įvertinimą. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčo šalys teikė įrodymus dėl tarp jų susiformavusių paskolos teisinių santykių, atsakovas papildomai įrodinėjo sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nesant susiklosčiusiems atstovavimo santykiams, kurių pagrindu buvo sudaryti ir kiti sandoriai, todėl sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo būtina atlikti teisinį prieš tai atliktų sandorių vertinimą. Veiksmų, kurie atlikti iki ir po ginčijamo sandorio sudarymo, kvalifikavimas yra atliekamas atsižvelgiant į sandorio sudarymo metu šalių išreikštą valią. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino veiksmų ir įrodymų, susijusių su pinigų disponavimu atsakovo vardu, nenustatė kokiu teisiniu pagrindu dalį pinigų atsakovo vardu Kredito unija išdavė trečiajam asmeniui J. V., neįvertino trečiojo asmens veiksmų teisėtumo veikiant atsakovo vardu, tiek disponuojant pinigais tiek sudarinėjant sandorius, kas lemia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja. Tokios nustatytos bylos aplinkybes sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
27. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jei byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, o tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista bylos šalių teisė pasinaudoti pirmąja teismine instancija.
28. Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų nepasisakoma.
29. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.