- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- P-2-552/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Arūnas Dirvonas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. J. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Tarnybos 118 446,53 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1V-395 dalį, kuria panaikintas G. J. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir Tarnybos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 panaikinti; grąžinti jį į ankstesnes pareigas; priteisti iš Institucijos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 ir Tarnybos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 panaikino, grąžino G. J. į Tarnybos (duomenys neskelbtini) pareigas bei priteisė G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką panaikinti ir priteisti G. J. iš Tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmetė.
Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2006 m. rugpjūčio 11 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo nario 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštą Nr. 104–S „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado sprendimų“, kuriame buvo prašoma išnagrinėti, ar Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turimi operatyviniai duomenys apie pareiškėją leidžia šiam pareigūnui užimti itin atsakingą (duomenys neskelbtini) postą. Atliekant tyrimą operatyvinės veiklos subjektams – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos, Muitinės kriminalinei tarnybai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – buvo išsiųsti paklausimai su prašymu informuoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, ar šios institucijos disponuoja informacija apie su G. J. susijusias aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, klausimas dėl leidimo G. J. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo tikslingumo pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai (toliau – ir Komisija). Komisija, įvertinusi minėtą pakartotinio tikrinimo metu surinktą informaciją, pritarė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatomis, pareiškėjui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog ginčijamas įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V–145, 6.4 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos komisijos posėdžio protokole Nr. 1–8RN–4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir pilnas juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1–8RN–4KF Leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus tokiam apskundimui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.
Nors analizuojamame įsakyme pilnai nėra nurodytas juridinis pagrindas, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo specifiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V–395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog ypač svarbi yra šios dalies formuluotė „paprastai“. Šioje dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus dokumentus, duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamojoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat konstatavo, kad iš ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) negalima daryti išvados, kad kriterijai, kuriais vadovaudamasis bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti įrodymai toje byloje, gali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Sprendimą, ar minėti faktiniai duomenys gali būti įtraukti į bylą kaip įrodymai, teismas gali priimti tik atsižvelgęs į atitinkamos bylos medžiagą ir įvertinęs, ar jis be tų faktinių duomenų galės įvykdyti teisingumą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. A662–788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu Nr. A662–788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas išslaptinimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D–5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė išslaptintus dokumentus: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. (21)–8RN–915(KF) „Dėl informacijos pateikimo“ (1), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 17 d. raštą Nr. (21)–14–2900 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ (2), Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. OVT–1710KF „Dėl informacijos pateikimo“ (3), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiosios ekspertų komisijos 2010 m. birželio 28 d. raštą Nr. 38–S–1149 „Dėl dokumento išslaptinimo“ (4) ir pateikė pilną Komisijos protokolą. Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 30 d. raštas Nr. 17.2–11937 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ir informacijos suteikimo“, kuriuo pateiktas 2010 m. birželio 30 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 17.3–118–101 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštas Nr. SD–18RN „Dėl išvadų pateikimo“. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui taip pat susipažinimui ir vertinimui buvo pateikta įslaptinta medžiaga, t. y. operatyvinio sekimo byla Nr. PS–3–005–04. Iš šios medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Tačiau teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju taip nėra. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.
Iš skundžiamo atsakovo 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE–390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4–172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo 6.3 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą. Ginčo šalys nekvestionuoja to fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pareigų.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino įrodymus.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo G. J. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, naujai paaiškėjusia aplinkybe nurodydamas Tarnybos Imuniteto skyriaus viršininko 2015 m. rugsėjo 19 d. pažymą dėl apibendrintos kriminalinės žvalgybos informacijos Nr. (21)-22S-93(RN) (toliau – ir Pažyma). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šioje pažymoje įvardinti atleidimo pagrindai jam pateikti pirmą kartą, anksčiau jų nežinojo ir negalėjo pristatyti savo požiūrio (naudotis procesinėmis teisėmis jų atžvilgiu) administracinėje byloje Nr. A662-788/2010. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl jo buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, apie kurį jis niekada neturėjo jokių duomenų, jam niekada nebuvo pateikti įtarimai, niekada nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vienintelis dokumentas, kuris informuoja pareiškėją apie šį operatyvinį tyrimą yra Pažyma, kurią jis gavo tik 2015 m. rugsėjo paskutinę savaitę. Būtent šio operatyvinio tyrimo pagrindu iš pareiškėjo buvo atimtas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, kas lėmė tai, jog Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu Tarnybos vadas 2006 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. TE-390 atleido pareiškėją iš darbo. Pareiškėjo teigimu, Pažymoje atskleistos konkrečios abejonės dėl to, ar pareiškėjas nevykdo nusikalstamos veiklos, ar jo atžvilgiu nereikėtų pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad administracinės bylos Nr. A662-788/2010 nagrinėjimo metu jis nežinojo apie Pažymoje nurodytus faktus ir hipotezes, todėl neturėjo galimybės į jas atsakyti. Pareiškėjas pažymi, kad nei viena iš Pažymoje nurodytų nusikalstamos veikos hipotezių nepaisant taikomų nuolatinių kriminalinės žvalgybos priemonių nepasitvirtino. Pareiškėjas nurodo, kad, jei atnaujintos bylos nagrinėjimo metu turėtų galimybę susipažinti su Pažymoje minima informacija ir galėtų naudotis naujai paaiškėjusių duomenų atžvilgiu visomis procesinėmis teisėmis, jis atsakytų į Tarnybos keliamas hipotezes, o jo atleidimas iš darbo galėtų būti panaikintas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prie kiekvienos aplinkybės, nurodytos Pažymoje, Tarnyba rašo žodį „galimai“, kas, pareiškėjo manymu, reiškia, jog Tarnyba neneigia, kad jokia aplinkybė nėra įrodyta. Pareiškėjas pažymi, kad naujai atskleistos aplinkybės apie pareiškėjo tariamas veiklas po atleidimo rodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2010 m. spalio 4 d. sprendimą ir vertindamas operatyvinės veiklos turinį, vertino ir tą jos dalį, kuri nesusijusi ir negali būti vertinama kaip atleidimo priežastis – t. y. informaciją apie tariamus pareiškėjo veiksmus po atleidimo. Pareiškėjas tvirtina, kad niekada neturėjo tikslo vykdyti nusikalstamas veikas, nusikalstamos veikos nebuvo įrodytos, jų nebuvo, todėl atleidimas iš darbo paremtas tik kaltės prezumpcija, kad pareiškėjas galėtų vykdyti nusikalstamas veikas ateityje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo G. J. pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-788/2010.
Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus šiuo klausimu. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov v. Rusija).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.
Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) egzistavo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010, P63-129/2011, P261-107/2011, P858-157/2011, P63-44/2012, P-61-525/2015, kt.). Tam, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-68/2012). Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-115/2007, 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009).
Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-52-520/2015, 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-49-520/2015, 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-80/2010, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-42/2012).
Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe vertina Tarnybos Imuniteto skyriaus viršininko 2015 m. rugsėjo 19 d. pažymą dėl apibendrintos kriminalinės žvalgybos informacijos Nr. (21)-22S-93(RN). Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas mano, kad šios naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminės reikšmės išnagrinėtai administracinei bylai Nr. A662-788/2010, t. y. žinant apie šias aplinkybes galbūt būtų priimtas kitoks teismo procesinis sprendimas – pareiškėjo apeliacinis skundas būtų tenkintas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestas.
Kaip matyti, pareiškėjo nurodoma Pažyma parengta Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2015 m. rugsėjo 8 d. prašymo pagrindu, nagrinėjant G. J. skundą dėl Tarnybos veiksmų, atsisakant leisti jam susipažinti su kriminalinės žvalgybos metu surinktais dokumentais. Joje nurodyta, kad 2004 m. liepos 13 d. Tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriuje G. J. atžvilgiu pradėtas operatyvinis tyrimas, turint duomenų apie jo galimą piktnaudžiavimą tarnyba, Pažymoje pateikta apibendrinta informacija dėl tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2010 m. spalio 4 d. sprendimą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, vadovavosi, be kita ko, ir įslaptinta medžiaga – operatyvinio sekimo byla, kuri buvo pateikta apeliacinės instancijos teismui susipažinimui ir vertinimui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš šios medžiagos matyti, jog pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi, tačiau kartu pabrėžė, kad šiuo atveju tokie slapti duomenys nėra vieninteliai įrodymai, lemiantys tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tiek įslaptintų, tiek neslaptų (išslaptintų) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai. Taigi, kaip matyti, pareiškėjo nurodomos, jo manymu, naujai paaiškėjusios aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes negalėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis, kadangi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, be kitų įrodymų, vertino ir įslaptintą medžiagą – operatyvinio sekimo bylą.
Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-52-520/2015).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodomas, jo manymu, naujas paaiškėjusias aplinkybes, konstatuoja, kad šios aplinkybės negali būti pripažintos kaip naujos ir esminės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę bylai, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, jog žinant apie šias aplinkybes galėtų būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Įvertinus įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo pateikti nauji įrodymai nekeičia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendime nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių buvo pripažinta, kad pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai, o panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Tarnybos (duomenys neskelbtini) pareigų. Atsižvelgiant į bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinį bei tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalyką, pareiškėjo pateikti, jo teigimu, nauji įrodymai – Pažymoje nurodytos aplinkybės, įvertinus juos su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje esančiais įrodymais, negali pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo išvados dėl ginčo išsprendimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo, teisėjų kolegija įvertino pareiškėjo argumentus, jog jam nėra žinomi tikrieji leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, panaikinimo pagrindai, todėl jis priverstas gintis nuo jam nežinomo kaltinimo.
Primintina, kad administracinių bylų nagrinėjimo taisykles nustato ABTĮ normos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė. Pagal pareiškėjo argumentus, pateikiamus prašyme dėl proceso atnaujinimo, matyti, jog jis iš esmės siekia, kad būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas, tačiau ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Konstatavus, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės neturi jokios esminės reikšmės išnagrinėtai administracinei bylai ir joje priimtam galutiniam teismo procesiniam sprendimui, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė administracinės bylos proceso atnaujinimo sąlygų, nustatytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl atnaujinti procesą šiuo pagrindu atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo
Nutartis neskundžiama.