Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-52-520/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-05-19
Bylos Nr.: P-52-520/2015
Teisminio proceso Nr.: 61-3-02409-2012-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Virginija Volskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas: P. K.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Administracinė byla Nr. P-52-520/2015Teisminio proceso Nr. 61-3-02409-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 80.3; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), išnagrinėjo pareiškėjos P. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014 pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja P. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) žalos atlyginimą: 245 370,31 Lt už 1993–1996 metų laikotarpį; 2 125 512,42 Lt už 1997–2011 metų laikotarpį; 247 150,36 Lt už 2012–2013 metų laikotarpį.

Pareiškėja paaiškino, kad yra O. P. (mirusios 1996 m. balandžio 28 d.) teisių perėmėja. O. P. 1992 m. gegužės 27 d. tuometinei Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kurios teises ir pareigas perėmė Tarnyba, pateikė pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į 36,23 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo sklypas), bei giminystės ryšius su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos teigimu, iki nacionalizacijos ginčo sklypą nuosavybės teise valdė B. (byloje nurodoma ir B.) P.. Tarnyba 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė nuosavybės teises į 2,44 ha žemės. Pareiškėjos nuomone, nuo 1992 m. gegužės 27 d. Tarnyba neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą kitiems asmenims ir šios nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos O. P. 1992 metais. Pareiškėjos teigimu, Tarnybai 1992 metais neatkūrus nuosavybės teisių, yra daromas tęstinis teisės pažeidimas. Pareiškėja patyrė žalą, pasireiškusią kaip negautos pajamos. Pagal Tarnybos 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) nuorašą O. P. turėjo 36,23 ha ploto žemės, iš kurios 31,73 ha – ariama žemė, – nuo šio ploto pareiškėja skaičiuoja negautas pajamas. Pareiškėjos nuomone, tarp negautų pajamų ir Tarnybos neveikimo atkuriant pareiškėjai nuosavybės teises į žemę yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą prašė skundą atmesti.

Tarnyba paaiškino, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1993 metų iki 2011 metų, nes teisę pretenduoti į savo tetos O. P. 1992 metais išreikštą valią į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja įgijo tik Kretingos rajono apylinkės teismui 2010 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 4-584-474/2010 atnaujinus terminą palikimui priimti į mirusios O. P. turtą ir Kretingos rajono apylinkės teismui 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusi žemės savininkė B. (B.) P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 36,32 ha žemės plotą, sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos reikalavimas priteisti 247 150,36 Lt už 2012–2013 metų laikotarpį yra nepagrįstas, nes Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu konstatuota, jog viešojo administravimo subjekto, t. y. Tarnybos, vilkinimo požymių atkuriant nuosavybės teises į B. (B.) P. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nenustatyta, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas be pažeidimų. Atsakovo teigimu, nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir pasekmių.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir KLAAT) 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-113-609/2012 atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė įpareigoti Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 34,19 ha žemės plotą ir 2,04 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini), atkūrimo, o nesant galimybės žemę grąžinti natūra turėtoje vietoje, – atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų. KLAAT nustatė, jog negalima konstatuoti, kad atsakovas vilkino veiksmus, būtinus atlikti iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl skundo reikalavimas yra nepagrįstas. Esant nustatytai aplinkybei, jog yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. P. į dalį buvusios savininkės B. (B.) P. nuosavybės teisėmis valdytos žemės, parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą ir išnagrinėjus pretendentų prašymus suprojektuoti lygiaverčius žemės sklypus, bus atkurtos nuosavybės teisės į O. P. likusią negrąžintą B. (B.) P. žemėvaldą.

Teismas rėmėsi ir tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-919/2013 minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT pažymėjo, jog O. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1992 m. gegužės 27 d., tačiau ji mirė 1996 m. balandžio 30 d., o duomenų, kad ji ginčijo atsakovo veiksmus nevykdant, vilkinant vykdyti jai nuosavybės atkūrimą pagal 1992 m. gegužės 27 d. pateiktą prašymą, nepateikta. Tik Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, įsiteisėjusiu 2011 m. spalio 7 d., buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. (B.) P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus Nr. 3 ir 62, esančius (duomenys neskelbtini). LVAT konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą 1992 metais nebuvo visų reikalingų sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kad laikantis šio įstatymo 19 straipsnyje numatytų terminų būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju institucijai sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nebuvo teisinių sąlygų priimti kitokį – teigiamą – sprendimą, nes trūko giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų. B. (B.) P. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik po to, kai buvo priimtas Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011. Tik įsiteisėjus šiam sprendimui buvo sudarytos visos sąlygos atkurti nuosavybės teises ir pradėti skaičiuoti terminą, numatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2009 m. gruodžio 20 d. redakcija) (toliau – ir Tvarka), 111 punkte, ir pradėtas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimas į 36,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2012 m. vasario 4 d. mirė O. P. įpėdinis P. Š., o jo įpėdinė B. G. tik 2012 m. kovo 19 d. išreiškė valią priimti jo palikimą. Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini), o sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško bus atkurtos vėliau. Pareiškėja inicijavo administracinį ginčą dėl šio sprendimo panaikinimo, tačiau KLAAT 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-632-342/2012, įsiteisėjusiu 2012 m. lapkričio 21 d., pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos negautos pajamos šiuo atveju nėra realios, jos hipotetinės, o menami turtiniai praradimai negali būti kompensuojami, net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei žalos, negali būti ir priežastinio ryšio tarp šių civilinės atsakomybės elementų.

III.

Pareiškėja P. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir tai turėjo įtakos neteisėtam ir nepagrįstam sprendimui priimti. Visi reikalingi dokumentai atkurti nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą pateikti 1992 m. gegužės 27 d., tačiau Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas tik 2010 m. birželio 17 d. parengė pažymą Nr. 1955 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“. Be to, ši pažyma parengta tik 1992 m. gegužės 27 d. pateiktų dokumentų pagrindu. Po šios pažymos parengimo inicijuotas teismo procesas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nebuvo reikalingas. Pagal tuo metu, kai O. P. pateikė visus reikiamus dokumentus, nustatytą teisinį reglamentavimą institucijos turėjo išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. To nepadarius iki šiol, o nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrus kitiems asmenims, valstybei kyla civilinė (turtinė) atsakomybė. Pripažinus, kad visi reikalingi dokumentai buvo pateikti dar 1992 m. gegužės 27 d., tenkinamos visos sąlygos, reikalingos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Žalos dydis paskaičiuotas pagal duomenis, gautus iš Lietuvos Respublikos statistikos departamento, ir negali būti laikomas hipotetiniu ar nerealiu.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėja neįrodė Tarnybos veiksmų neteisėtumo ar vilkinimo, o žalos atsiradimas grindžiamas tik hipotetiniais įrodymais. Rašytiniais įrodymais yra pagrįsta, kad tik įsiteisėjus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimui atsirado visos sąlygos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į B. P. iki nacionalizacijos valdytą 36,23 ha žemės (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu vadovaujantis Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos nuostatomis yra vykdomas. Tarnyba, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimą, nepažeidė nuosavybės teisių atkūrimo santykių reglamentuojančių teisės normų. Nagrinėjamu atveju Tarnyba negalėjo elgtis kitaip ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes 1992 metais O. P. (pretendentė) nebuvo pateikusi dokumentų, įrodančių, kad B. (B.) P. (pretendentės mama) iki 1940 metų valdė 36,23 ha žemę (duomenys neskelbtini). Atsakovas elgėsi taip, kaip pagal to meto reglamentuojančius teisės aktus bei susiklosčiusią situaciją elgtis buvo būtina, o vien pareiškėjos hipotetiniai argumentai, grįsti statistikos duomenimis, neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja būtų patyrusi žalą. Būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų – nebuvimas yra pagrindas pareiškėjos skundą atmesti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

LVAT vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir iš byloje esančių duomenų nustatė, kad nagrinėjamu atveju O. P. prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusios savininkės B. (B.) P. nuosavybės teisėmis valdytą turtą atkūrimo pateikė 1992 m. gegužės 27 d., tačiau 1996 metais mirė. Nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo pagrindu kaip O. P. teisių perėmėjai.

Šalies argumentai

LVAT nurodė, kad pareiškėja su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 34,19 ha žemės plotą ir 2,04 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini), atkūrimo, o nesant galimybės žemę grąžinti natūra turėtoje vietoje, – atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-113-609/2012, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-919/2013 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad ginčas buvo kilęs dėl Tarnybos vilkinimo atkurti nuosavybės teises, nes, pasak pareiškėjos, O. P. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos dar iki 1992 m. rugsėjo 1 d., be to, atsakovas taip pat vilkino atkurti nuosavybės teises. Šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažintos nepagrįstomis, nustačius, jog vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą 1992 metais nebuvo visų reikalingų sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kad laikantis šio įstatymo 19 straipsnyje numatytu terminu būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutarties matyti, jog teismai Tarnybos pareigūnų neteisėtos veikos nenustatė.

LVAT pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti.

Žemesnės instancijos teismas

LVAT padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-919/2013, kuria buvo konstatuota, jog tik įsiteisėjus ir pateikus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, buvo sudarytos visos sąlygos atkurti nuosavybės teises. Tik Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. (B.) P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini). Toks juridinio fakto nustatymas rodo, jog 1992 metais sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti nebuvo Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytų sąlygų. B. (B.) P. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik po to, kai buvo priimtas Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad Tarnyba vilkino atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo.

V.

Pareiškėja P. K. 2015 m. sausio 15 d. (pagal spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą pakeisti sprendimą. Prašyme pareiškėja tik nurodė, kad 2014 m. gruodžio 15 d. sužinojo apie Tarnybos sprendimą Nr. 14S-79. Pareiškėja prašė išreikalauti iš Tarnybos sprendimo Nr. 14S-79 originalą, žemės sklypų parametrų nepriklausomą ekspertizę ir, atsižvelgiant į nepriklausomos ekspertizės rezultatus, pakeisti sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą prašymo dėl proceso atnaujinimo trūkumams pašalinti.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 m. gegužės 6 d. gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014, kuriame pareiškėja prašo atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkinti.

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėja nurodo, kad procesas turi būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais. Pareiškėja prašymą grindžia tuo, jog bylos nagrinėjimo teisme metu Tarnyba dar nebuvo priėmusi 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“. Apie šio sprendimo priėmimą 2014 m. gruodžio 15 d. atsitiktinai sužinojo pareiškėjos atstovė J. R., kai apsilankė Tarnybos Kretingos rajono žemėtvarkos skyriuje. Pareiškėja teigia, kad priėmus jau minėtą sprendimą ir atkūrus nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą nebėra pagrindo teigti, kad padarytos žalos dydis yra hipotetiškas. Priėmus minėtą sprendimą negautos pajamos sudaro 754 815,19 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja P. K. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014, nurodydama, kad paaiškėjo naujos aplinkybės, turinčios esminės įtakos teisingam sprendimui priimti (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.), ir yra pateikti akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, jog jos atstovė tik 2014 m. gruodžio 15 d. sužinojo apie Tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 22,6100 ha žemės ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 29,5140 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, priėmus 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir atkūrus nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą (jo plotas 31,5869 ha) nebėra pagrindo teigti apie padarytos žalos hipotetiškumą.

Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014 grindžia tuo, jog tik 2014 m. gruodžio 15 d. sužinojo apie Tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“, ir mano, jog šis sprendimas yra pagrindas atnaujinti procesą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad apie minėtą sprendimą ji (jos atstovė) sužinojo tik 2014 m. gruodžio 15 d. Pareiškėja teismui pateikė tik minėto sprendimo kopiją, tačiau nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos teiginį, jog su minėtu sprendimu ji (jos atstovė) susipažino tik 2014 m. gruodžio 15 d. Be to, Tarnybos sprendimas priimtas iki buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog pareiškėjai (jos atstovei) 2014 m. gruodžio 15 d. tapo žinomos aplinkybės, dėl kurių yra prašoma atnaujinti procesą šioje byloje, ir dėl to daro išvadą, kad pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja prašo atnaujinti procesą dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012).

Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.

Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos nurodomą aplinkybę, kad Tarnyba 2014 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 22,6100 ha žemės ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 29,5140 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir kad pareiškėjai atkūrus nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą (jo plotas 31,5869 ha) nebėra pagrindo teigti apie padarytos žalos hipotetiškumą, konstatuoja, kad ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip nauja ir esminė aplinkybė, turinti esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šią aplinkybę galėtų būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Įvertinus įsiteisėjusiame teismo sprendime bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjos pateiktas naujas įrodymas (2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini)) nekeičia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartyje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių buvo pripažinta, kad pareiškėjos skundo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, pareiškėjos pateiktas naujas įrodymas negali pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo išvados dėl ginčo išsprendimo.

Šioje administracinėje byloje pareiškėja inicijavo ginčą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį, nurodydama, kad žala buvo padaryta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vilkinimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Nei pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendime, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartyje nenustatė, kad Tarnyba atliko neteisėtus veiksmus, spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą klausimus, bei Tarnybos neveikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartyje, atmesdamas pareiškėjos apeliacinį skundą, nurodė, jog tik 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. (B.) P. iki žemės nacionalizacijos 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini). Toks juridinio fakto nustatymas rodo, jog 1992 metais sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimui nebuvo Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytų sąlygų. B. P. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik po to, kai buvo priimtas Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos vilkino atlikti jos kompetencijai priklausančius veiksmus ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo.

Taigi, prie prašymo atnaujinti procesą pareiškėjos pateiktas Tarnybos 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ nėra pagrindas, keičiantis pirmiau nurodytas teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, t. y. pagrindas, kuriuo remiantis galėtų būti pripažinta, kad atsakovas vilkino atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pareiškėjai. Be to, ir pati pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo naują aplinkybę bei įrodymą sieja su patirta turtine žala ir jos dydžio apskaičiavimu.

Pareiškėja nurodo, kad naujas įrodymas patvirtina, jog patirta žala nėra hipotetiška, pareiškėjos negautos pajamos šiuo atveju yra realios ir jų dydis – 2 606 225,95 Lt (po 2015 m. sausio 1 d. – 754 815,19 Eur). Šie pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Tarnybos priimtas sprendimas turi esminę reikšmę išnagrinėtos administracinės bylos baigčiai.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėja šioje byloje reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo pareiškė pagal CK 6.271 straipsnį, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Būtent šio įstatymo nuostatomis vadovavosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, netenkindamas pareiškėjos apeliacinio skundo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2–4 dalys), o valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepripažino pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstu ir tenkintinu dėl to, kad nėra vienos iš privalomųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo), ir konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, nes valstybei nekyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (b. l. 70). Taigi pareiškėjos skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas ne dėl to, kad pareiškėja neįrodė, jog jai padaryta reali turtinė žala ar jai atsiradusios žalos dydžio, bet dėl to, kad nebuvo nustatyta valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, teigdama, kad procesas turi būti atnaujintas ir pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, visiškai nenurodo motyvų, kurie patvirtintų, jog buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo visiškai nemotyvuoja ir apsiriboja tik konstatavimu, kad naujai paaiškėjusi aplinkybė yra įrodymas, jog yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą taip pat nenurodo teisės normos ar normų, kurios buvo netinkamai pritaikytos. Dėl to darytina išvada, kad pareiškėja visiškai nepagrindė prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos P. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014 atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A442-1798/2014 pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasDalia VišinskienėVirginija Volskienė