- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-31
- Bylos Nr.
- I-698-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- T. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 3 798 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5)
Pareiškėjas skunde nurodė, jog atskirais laiko tarpais nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės gyvenamosiose patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, buvo šalta, drėgna. Kamerose nebuvo stalo ir kėdžių, todėl tekdavo valgyti atsisėdus ant lovos. Sanitariniai mazgai buvo pasenę, nebuvo užtikrintas privatumas. Akcentavo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyriuje buvo dviejų aukštų lovos, todėl dėl žmonių gausos nebuvo vietos vaikščiojimui. Pareiškėjo nuomone, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas apie 63 paras, dėl ko patyrė ilgalaikį stresą, pažeminimą. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 3 798 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 13-16) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Pažymėjo, kad įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nesikreipė į administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis sąlygomis atskirais laiko tarpais nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2016 m. gegužės 11 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.
Ginčui dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 10 d. buvo laikomas Vidaus skyriaus palatoje Nr. 1 (b. l. 50). Palatos Nr. 1 plotas buvo 22,84 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos (7 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,26 kv. m (22,84/7) ploto (b.l. 19).
Nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. vasario 13 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 1. Šios palatos plotas buvo 22,84 kv. m ir įrengtos 7 miegamosios vietos (7 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,26 kv. m (22,84/7) ploto (b.l. 19).
Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 10 d., nuo 2015 m. birželio 25 d. iki 2015 m. liepos 2 d., nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2015 m. spalio 15 d. bausmę atlikinėjo Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas buvo 19,80 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (6 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,3 kv. m (19,80/6) ploto (b. l. 19).
Nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 21 d. pareiškėjas gyveno Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 8, kurios plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 20).
Nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 6, kurios plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 20).
Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7, kurios plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 20).
Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 72 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam atskirais laiko tarpais palatose teko nuo 2,58 kv. m iki 3,3 kv. m ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl stalų ir kėdžių palatose nebuvimo, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, pažymėtina, jog teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms kokie konkrečiai baldai turi būti gyvenamojoje patalpoje. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad LAVL sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, buvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos neatitinkančia normų sienele, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad LAVL patalpos atitinka minėtų taisyklių reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl dviaukščių lovų įrengimo Psichiatrijos skyriaus palatose, tačiau pažymėtina, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Skunde bei nesutikime (b. l. 54) pareiškėjas akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo aktu Nr. 13 (15.3.)-PA-630 konstatuota, kad LAVL Psichiatrijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 8 vėdinimas užtikrinamas per langus, (b. l. 42-43), Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 31 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3.)-13.16-883 konstatuota, kad LAVL tikrintoje gyvenamojoje patalpoje temperatūra buvo 23,7 °C (b. l. 40-41). Atsakovo atstovas taip pat patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, kadangi įstaigoje nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos (b. l. 14). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl patalpose buvusios drėgmės ir žemos temperatūros, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog nebuvo užtikrintas dieninis apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Higienos normos HN 134:2015 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas turi būti įrengtas visose patalpose, išskyrus kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 valandas. Iš į bylą pateiktų įrodymų, t. y. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 25 d. patikrinimo akto Nr. 13 (15.3.)-PA-630 matyti, kad Psichiatrijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 8 buvo matuota apšvieta. Minėtu aktu neatitikimų higienos normoms nenustatyta (b. l. 42-43). Iš į bylą pateiktų palatų, kuriose gydėsi pareiškėjas foto nuotraukų matyti, kad langai įrengti dideli langai pro kuriuos patenka pakankamai dienos šviesos (b. l. 50-51). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos dieninės apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 72 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 3 798 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, diskomfortu, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatoje, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (72 paras pareiškėjui teko nuo 2,58 kv. m iki 3,3 kv. m ploto), atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 575 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 575 Eur (penki šimtai septyniasdešimt penki eurai) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.