- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-29
- Bylos Nr.
- A-2108-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01308-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. kovo 30 d. nutartimi (I t., b. l. 30–32) priėmė nagrinėti jo skundo dalį dėl 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL). Pareiškėjas teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 4–6), patikslintame skunde (I t., b. l. 22–25) ir prašyme dėl neturtinės žalos atlyginimo (II t., b. l. 138–141) nurodė, kad jis nuo 2010 m. birželio 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis gyvenimo sąlygomis. Paaiškino, jog atvykęs į Lukiškių TI-K, jis buvo uždaromas į 2 kv. m ploto paskirstymo kameras kartu su dar 10 žmonių arba į didesnes su 50 žmonių. Šiose kamerose vietoje tualeto būdavo skylė grindyse, kartais nenusileisdavo vanduo. Gyvenamosiose kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas būdavo per mažas. Atvykus į LAVL, kartu su 15 asmenų 3–4 val. reikėdavo laukti paskyrimo į kameras. Abiejose įstaigose rūkantys asmenys būdavo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Karštas vanduo buvo įjungiamas tik vieną kartą per savaitę, dušu leidžiama pasinaudoti 5–10 min. Vienam mėnesiui buvo išduodamas tik vienas 5,1 m ilgio tualetinio popieriaus rulonas, popierius nekokybiškas. Dirbtinis apšvietimas išjungiamas nuo 8.30 val. iki 17 val., todėl būdavo tamsu. Patalpas apšviesdavo 1–2 lemputės, kurios nuo drėgmės dažnai neveikdavo. Apie 35 proc. sienų, 28 proc. lubų ir 42 proc. grindų paviršiaus buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Pastatų konstrukcijose buvo asbesto. Baldai seni, traumuotam asmeniui būdavo sunku įlipti į antrą dviaukštės lovos aukštą, gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos. Vidutinė temperatūra žiemą siekė 14 °C, o vasarą – 32 °C. Be to, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Taip pat gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų ir kenkėjų. Įstaigose buvo draudžiama turėti pledus, muzikos grotuvus, šaldytuvus ir akvariumus. Giminėms ir artimiesiems nebuvo leidžiama perduoti maistą, pareiškėjui nei kartą nebuvo leista išvykti į namus. Į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama, pareigūnai ir gydytojai elgėsi sadistiškai.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 39–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., o jo skundas teisme buvo gautas 2015 m. vasario 23 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama (nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Papildomai paaiškino, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Be to, nurodė, kad tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė iki 15 min. nusiprausti duše, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl laikymo paskirstymo kamerose Lukiškių TI-K paaiškino, jog priežiūros poste (kamerose Nr. 104–125) suimtieji ir nuteistieji laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvyks pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Tuo tarpu kitą dieną, išnagrinėjus visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, įvertinus pateiktas išvadas ir rekomendacijas, nuteistieji (suimtieji) yra paskirstomi į gyvenamąsias kameras, be kita ko, atsižvelgiant į jų pageidavimą laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K dirbtinis apšvietimas yra įjungiamas ir išjungiamas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtintą nepertraukiamo miego laiką nuo 22 val. iki 6 val. Apibendrindamas, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Be to, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 44–47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje buvo gydomas: nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir joje įrengtos 8 lovos; nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 19 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 kv. m ir joje įrengtos 9 lovos; nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 kv. m ir joje įrengtos 9 lovos; nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m ir joje įrengtos 7 lovos; nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 28 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 32,60 kv. m ir joje įrengtos 9 lovos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, be to, turi būti užtikrinti jų izoliacijos reikalavimai. Kartu paaiškino, kad pareiškėjui gydantis LAVL Chirurgijos skyriaus palatose Nr. 1, 2 ir 4, jam buvo sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Taip pat pabrėžė, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. LAVL kamerų tipo palatose sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. LAVL papildomai akcentavo, kad įstaigos patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų (nuteistųjų) veiksmų, gadinant ir laužant įstaigos turtą, šalinami trumpiausiais terminais. Tuo tarpu patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, minėti darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau, visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę jiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, buitinės prekės kiekvienam nuteistajam išduodamos pagal patvirtintas normas. Šiame kontekste LAVL atkreipė dėmesį, kad įstaiga turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, patvirtinantį, kad patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis paaiškino, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, todėl asmenys nėra skirstomi į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras. Informacija apie tokį draudimą yra iškabinta LAVL patalpose, todėl minėto draudimo įgyvendinimas buvo tinkamai užtikrintas. Apibendrindama, LAVL teigė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp įstaigos veiksmų (neveikimo) ir tariamai atsiradusių neigiamų pasekmių, taip pat nepagrindė prašomos priteisti sumos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (II t., b. l. 152–163) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė.
Visų pirma, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., taip pat periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 28 d. pareiškėjui gydantis LAVL. Tuo tarpu atsakovo atstovas Lukiškių TI-K teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškė prašymą pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Šiame kontekste teismas sprendė, kad pareiškėjas per visą buvimo Lukiškių TI-K ir gydymosi LAVL laikotarpį suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Tačiau pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 19 d., todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2012 m. vasario 18 d. Tuo tarpu LAVL pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 28 d., todėl nepraleido ieškinio senaties termino kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamo iš šioje įstaigoje galbūt padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų. Nors pareiškėjas patikslintame skunde teigė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose aiškinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė, kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjo neigiami išgyvenimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų lemia tai, kad jis per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo teisių pažeidimus, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nelemia kitokio ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo. Be to, pareiškėjas teigė, kad į teismą nesikreipė dėl pareigūnų grasinimų, tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamo pareigūnų elgesio skundėsi įstaigos administracijai. Taigi, šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip neįrodytus. Kartu pabrėžė, kad ex officio įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, teismas nenustatė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2012 m. vasario 18 d. taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 str. 1 d.), o pareiškėjo nurodyti Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų pažeidimai byloje vertintini už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 19 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nurodytu laikotarpiu, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nurodė, kad vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 25 d. iki 2014 m. spalio 27 d. ir nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d., t. y. pareiškėjas 6 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, kadangi jam teko 2,57–2,60 kv. m kameros ploto. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie visišką privatumo Lukiškių TI-K kamerose naudojantis sanitariniais įrenginiais užtikrinimą (pertvaras su durimis, užuolaidomis ir pan.). Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo reikšmės jo gyvenimo sąlygų bloginimui. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kuriais jam nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas ar pažeistas santykinės oro drėgmės reikalavimas, t. y. šį nusiskundimą įvardijo pernelyg abstrakčiai ir nepateikė įrodymų, kad dėl jo nurodomų pažeidimų teikė skundus įstaigos administracijai. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kamera Nr. 112, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 30 d., yra vėdinama per langą, santykinės oro drėgmės pažeidimai nenustatyti. Tuo tarpu duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose nustatytus vėdinimo būdo ir santykinės oro drėgmės pažeidimus byloje nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 112 buvo nustatyta 17,1 °C oro temperatūra, t. y. ji neatitiko Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimo, kad šaltuoju metų laiku kameroje turi būti 18–22 °C oro temperatūra, o tai yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisės į sveiką gyvenamąją aplinką pažeidimo faktą. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, teikė prašymus būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, o teismui pateiktame skunde pats pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kad buvo reiškęs tokį prašymą ir jis nebuvo patenkintas, teismas nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į sveiką gyvenamąją aplinką šiuo aspektu. Teismas taip pat akcentavo, kad Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. 24-2327 nurodyta, jog visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo metu užfiksuoti duomenys. Tuo tarpu Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse ir Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas reikalavimas sanitariniame mazge įrengti būtent klozetą, o ne kitus santechninius įrenginius, todėl net ir tuo atveju, jei Lukiškių TI-K paskirstymo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, klozetas nebuvo įrengtas, teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, jog vyrui per mėnesį yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, tačiau išduodamo tualetinio popieriaus kokybės reikalavimai nėra nustatyti. Atitinkamai Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. 24-2327 nurodyta, kad įstaiga suimtiesiems per mėnesį išduoda du rulonus tualetinio popieriaus, o pats pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta galimybė kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge turi būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimas į kameras nėra reglamentuotas teisės aktais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiais aspektais konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas naudojimosi dušu laikas yra objektyviai pakankamas pasirūpinti asmens higiena. Dėl apšvietimo kamerose teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet kamerose nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas, nepateikė įrodymų, kad kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo ar jo nebuvimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis dirbtinis dieninis apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų, teismas vadovavosi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. atlikto patikrinimo metu nustatytais duomenimis, kur nurodyta, kad kameroje Nr. 112, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 30 d., dirbtinis dieninis apšvietimas buvo tinkamas. Atsižvelgęs į tai, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose būtų susijęs su rekonstrukcijos darbais, teismas kartu akcentavo, jog net ir pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K metu neužtikrinus tinkamo natūralaus dieninio apšvietimo, neturėtų pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimo fakto. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo laiku atliktas paprastasis remontas, kuriuo laikotarpiu ir kokių kamerų būklė buvo antisanitarinė, kuo tai pasireiškė. Tuo tarpu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo metu nustatyta, kad kameros Nr. 112, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 30 d., grindys ir lubos lygios, gali būti valomos ir dezinfekuojamos, o duomenų, kad pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose laikotarpiu būtų konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 56 ar 62 punktų pažeidimai, byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K patalpų įrengimo naudojant asbestą, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Tačiau 2001 m. Lukiškių TI-K buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas, ar kad tai labai pakenkė jo sveikatai, iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančių įrašų nematyti, jog pareiškėjas reiškė nusiskundimus ar jam buvo diagnozuoti susirgimai dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatai. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmetė. Teismas papildomai nurodė, kad teisės aktai nenustato galimybės laisvės atėmimo įstaigose turėti pledus, muzikos grotuvus, šaldytuvus ir akvariumus, galimybė suimtiesiems perduoti artimųjų atneštus maisto produktus taip pat nenustatyta. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą tuo pagrindu, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo leista turėti pledus, muzikos grotuvus, šaldytuvus ir akvariumus, o artimiesiems nebuvo leista perduoti pareiškėjui maisto produktus. Dėl galimybės išvykti į namus teismas nurodė, kad SVĮ 30 straipsnio 1 dalis reglamentuoja suimtųjų teisę į trumpalaikę išvyką už tardymo izoliatoriaus ribų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, gresiančios gyvybei, dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę turtinę žalą suimtajam ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių neatidėliotiną būtinybę išvykti už tardymo izoliatoriaus ribų, kad teikė tokio pobūdžio prašymus įstaigos administracijai ir jo prašymai nebuvo patenkinti. Todėl šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K nereagavo į jo skundus, o pareigūnai elgėsi sadistiškai. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus dėl laikymo sąlygų ar dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Tai įvertinęs, šiuos pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl kenkėjų kamerose, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje esančioje Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. pažymoje Nr. 24-2327 nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra naikinamos pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai, tai patvirtina Lukiškių TI-K su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) sudarytos paslaugų teikimo sutartys, galiojusios nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2016 m. sausio 2 d., Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo atlikimo darbų (registravimo) žurnalo kopija, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 5 d. ir 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktai, kuriuose užfiksuota, kad Lukiškių TI-K atliekami dezinsekcijos darbai ir jie yra registruojami. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo laikymo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrintas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimo faktą.
Spręsdamas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų LAVL, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (78 paras) jam teko 1,93–3,78 kv. m ploto, t. y. LAVL neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatyto palatos ploto, todėl teismas pripažino, jog atsakovo atstovas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. Be to, teismas akcentavo, kad LAVL nepateikė duomenų, jog įstaigos palatose esantys asmenys gali privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, t. y., kad jie yra visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos, todėl vertino, jog LAVL neužtikrinus pareiškėjui galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais buvo pažeista jo teisė į privatumą. Tačiau teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas apie kitų gyvenimo sąlygų LAVL pažeidimų buvimą, remiasi deklaratyviais teiginiais ir plačiau jų nedetalizuoja, todėl, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, teismas vadovavosi atsakovo atstovo byloje pateiktais įrodymais. Taigi, teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, patvirtinantį, jog LAVL patalpos atitinka higienos normų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentą dėl asbesto buvimo LAVL pastato konstrukcijoje teismas atmetė kaip neįrodytą. Taip pat pažymėjo, kad LAVL pateikė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą 2014 m. vasario 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 bei atliktų darbų aktus, patvirtinančius kas mėnesį atliekamus kenkėjų naikinimo darbus. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog LAVL neįgyvendino Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimo užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų. Be to, LAVL nurodė, kad įstaigos patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, šiuos argumentus patvirtina į bylą pateikti Darbų priėmimo aktai, o pareiškėjas nenurodė, kuriais laikotarpiais ir kurios konkrečiai LAVL palatos nebuvo tinkamai suremontuotos, todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimo faktą. Nors pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pabrėžė, jog jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir nenurodė, kad teikė skundus įstaigos administracijai dėl rūkymo LAVL palatose. Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, draudžiama rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, jų teritorijose ir bendro naudojimo patalpose, o kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą LAVL pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad įstaigoje yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti jos teritorijoje. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad LAVL tinkamai įgyvendina Higienos normos HN 76:2010 14 punkto ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatas, todėl nurodytas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal LAVL direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 patvirtintą Pacientų naudojimosi dušu tvarką, įstaigoje esantiems asmenims kartą per savaitę suteikiama teisė pasinaudoti dušu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pagal LAVL šilto vandens tiekimo grafiką, Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, dušu asmenys galėjo naudotis trečiadieniais nuo 9 val. iki 16 val., šiltas vanduo buvo tiekiamas 5 val. per parą. Tuo tarpu vienam asmeniui tenkantis naudojimosi dušu laikas nėra nustatytas, o pareiškėjas neįrodė, kad jam tenkantis laikas ir šiltas vanduo asmens higienai buvo nepakankami. Atsižvelgęs į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas kartu akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akte nurodyta, jog LAVL patalpos yra valomos kasdien, todėl kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad ligoninės patalpos buvo antisanitarinės. Dėl pareiškėjo teiginio, kad traumuotam asmeniui būdavo sunku įlipti į LAVL įrengtų dviaukščių lovų antrą aukštą, teismas nurodė, jog įvertinus pareiškėjo medicininėje kortelėje esančius duomenis, nenustatyta, kad jis būtų patyręs tokio pobūdžio traumas, dėl kurių jam būtų buvę sunku patekti į antrą dviaukštės lovos aukštą. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą šiuo aspektu.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes ir spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo žymūs, o jam būnant LAVL, kai asmens poreikis į tinkamą gyvenamąją aplinką yra padidintas, pakankamai ilgą laiką nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Be to, tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, Lukiškių TI-K 2014 m. spalio 30 d. kameroje Nr. 112 oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė daug neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas dar kartą atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ilgą laiką (78 paras LAVL ir 6 paras Lukiškių TI-K) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Pareiškėjo gyvenimo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 val. per parą, išskyrus 1 val. trukmės pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Kita vertus, LAVL pareiškėjas turėjo galimybę ilgiau būti gryname ore ir tai galėjo iš dalies kompensuoti minimalaus ploto reikalavimo pažeidimą, tačiau nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ir LAVL buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijoje esančius duomenis, taip pat pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimus tiesiogiai lėmė laisvės atėmimo įstaigose buvusios netinkamos gyvenimo sąlygos. Teismas papildomai nurodė, kad neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų atsakovo atstovų veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, Lukiškių TI-K nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Atitinkamai LAVL pareiškėjas laisvu nuo procedūrų metu galėjo naudotis pasivaikščiojimų kiemeliu ir taip bent iš dalies kompensuoti gyvenamojo ploto trūkumą. Be to, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra vykdoma patikrinimų metu nustatytų gyvenimo sąlygų trūkumų šalinimo grįžtamoji kontrolė, trūkumai pašalinami ir tai patvirtina, kad atsakovo atstovai pagal galimybes siekia užtikrinti tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas. Tuo tarpu pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta 300 000 Eur suma. Taigi, įvertinęs pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų Lukiškių TI-K ir LAVL gyvenimo sąlygų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K neužtikrintų tinkamų gyvenimo sąlygų teisingai atlygins 40 Eur sumos priteisimas, o neturtinę žalą dėl LAVL tinkamų gyvenimo sąlygų neužtikrinimo teisingai atlygins 550 Eur sumos priteisimas.
III.
Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 187–189), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas pažymi, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas kartu nurodo, kad neprašė teismo remtis Lietuvos teise ir prašė taikyti 4–5 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui, į šią normą neįskaičiuojant baldų užimamo ploto. Taip pat pabrėžia, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–3) prašo jį atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 5) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo atstovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d., atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas jo skundas, šio savo teiginio jis niekaip nedetalizuoja ir neargumentuoja. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Vis dėlto, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentaciją ir pareiškėjo apeliacinio skundo turinį, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su senaties termino taikymu jo reikalavimams ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo laikotarpiu jam tekusios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K bei LAVL. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL, o atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K ir LAVL, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 47–153, 161–200; II t., b. l. 1–28, 48–121), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.
Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Pasisakant dėl ieškinio senaties termino taikymo, kartu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.
Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 19 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 15), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 18 d. imtinai. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 3 d. iki 2012 m. vasario 18 d. imtinai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).
Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikomas senaties terminas, ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas kamerose esančių baldų užimamas plotas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tekusios kameros ploto normos, aktualus būtent Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu vertinant pareiškėjui ginčo laikotarpiu LAVL tekusios palatos ploto normos atitikimą teisės aktų reikalavimams, aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punktas, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog minėtos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkto nuostatos yra teisėtos. Be to, šiuo aspektu akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Kartu akcentuotina, jog nei Įsakymas Nr. V-124, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, kad į minėtas minimalias tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje bei LAVL palatoje vienam asmeniui turinčias tekti kameros ploto normas – atitinkamai 3,6 kv. m ir 5,1 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo laikotarpiu jam tekusią gyvenamojo ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).
Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma nuolat kito. Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Atitinkamai byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K ar LAVL būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K ir LAVL, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (I t., b. l. 161–200; II t., b. l. 1–28), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteistos sumos laikytinos adekvačiomis pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, jos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.