- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-04-18
- Bylos Nr.
- I2-2886-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00069-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Jovita Einikienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- Y. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. H. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas Y. H. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir MD) 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 22S165238 (toliau – ir Sprendimas) atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad jis 2022 m. kovo 24 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Tokia išvada padaryta remiantis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, ir PD) 2022 m. balandžio 13 d. išvada Nr. 1191985 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodoma, kad jis yra teistas pagal 2007 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini)rajono teisme priimtą nuosprendį dėl nusikalstamos veikos pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 2 dalį, t. y. kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Taip pat nurodoma, kad jis esą vengia atlikti bausmę ir kt. Tačiau pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka. Pirma, netoli jo gyvenamosios vietos Ukrainoje vyksta aktyvūs karo veiksmai. Tad turi būti atsižvelgiamą į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 130 straipsnį, kuris nustato draudimą išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus. Jis nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Antra, jis neneigia, kad Ukrainoje jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau vertinant jo pavojingumą, turi būti atsižvelgiamą į tai, kad padaryto nusikaltimo forma yra neatsargi, jis charakterizuojamas teigiamai, į jo jauną amžių ir kt. Trečia, jo atžvilgiu priimtas nuosprendis įsiteisėjo 2008 m. sausio 29 d., t. y. šio skundo pateikimo dienai jau yra praėjęs 15 m. nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Tad jis nesupranta, kokiu pagrindu PD Išvadoje teigiama, kad jis esą vengia atlikti bausmę. Ketvirta, jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai nei dabar, nei ateityje. Nepertraukiamai Lietuvoje gyvena jau beveik metus laiko. Turi gyvenamąją vietą Lietuvoje, t. y. kartu gyvena su E. L. jos tėvams nuosavybės teise priklausančiame name. Jį su E. L. ilgą laiką sieja artimi šeiminiai ryšiai; kartu turi sūnų E. L., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Jis pats pakankamai gerai moka lietuvių kalbą. Be to, jo sveikatos būklė nėra gera, jam reikalingas gydymas, kurio negalėtų tikėtis, jeigu jam tektų grįžti į Ukrainą. Penkta, turėtų būti atsižvelgta į teisingumo ir protingumo kriterijus sprendžiant dėl jo prašymo. Esamoje situacijoje ginčijamas Sprendimas nėra proporcinga viešos tvarkos apsaugos priemonė, lyginant ją su nesuteikimu teisės jam gyventi Lietuvoje su šeima.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad MD 2022 m. kovo 24 d. priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta pagrindu. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi bei vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 70 punktu, MD išsiuntė PD paklausimą, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Buvo gauta PD Išvada, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinus visą surinktą medžiagą, buvo konstatuota, kad socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis toliau dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais bei labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, tad ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą. Atsakydamas į pareiškėjo patikslinto skundo argumentus, MD nurodė, kad MD Sprendimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo tolimesnės teisinės padėties, jo atžvilgiu nebuvo priimtas grąžinimo ar išsiuntimo sprendimas. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tuomet aktuali kilmės valstybėje situacija ir būtų vertinama. Teigia, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teikia būtent PD. Tad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus atitinkamos institucijos išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Nagrinėjamu atveju buvo gauta Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Tad MD, įvertinęs gautą Išvadą kitų duomenų visumoje, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. Teigia, kad Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje esanti informacija apie pareiškėjo padarytą sunkų nusikaltimą Ukrainoje ir tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Nurodo, kad teisėtas Lietuvos visuomenės interesas yra tai, jog į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai būtų nepriekaištingos reputacijos, jų praeityje atlikti veiksmai nesudarytų prielaidų galimam pavojaus sukėlimui Lietuvos visuomenės narių sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjo atveju ypač atsižvelgtina į tai, kad jo veiksmai vairuojant transporto priemonę sukėlė pačias skaudžiausias ir negrįžtamas pasekmes – autoįvykyje žuvo žmogus, tad jo interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi, tad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą.
3. PD pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjo Y. H. patikslinto skundo nagrinėjimą atidėti iki kol bus gautas Interpolo Ukrainos nacionalinio skyriaus atsakymas dėl pareiškėjo paskelbtos tarptautinės paieškos.
Nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis įsiteisėjo 2008 m. sausio 29 d. Kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 96 straipsnio 3 ir 4 dalimis, kuriose nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti vykdomas, jei po jo įsiteisėjimo dienos praėjo 15 metų, išskyrus jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, tuomet senaties eiga nutrūksta ir tokiu atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo, tad jeigu Y. H. po minėto teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, jam turėtų būti taikomas 15 m. senaties terminas. Tikslu išsiaiškinti minėtas svarbias aplinkybes, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba išsiuntė paklausimą Interpolo Ukrainos nacionaliniam skyriui, tačiau atsakymas dar nėra gautas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui Y. H. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Y. H. 2022 m. kovo 25 d. prašymu kreipėsi į atsakovą Migracijos departamentą, prašydamas jam išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. humanitariniu pagrindu.
6. Migracijos departamentas, svarstydamas pareiškėjo prašymą, 2022 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Policijos departamentą dėl informacijos apie pareiškėją pateikimo, t. y. ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei.
7. Policijos departamentas 2022 m. balandžio 13 d. pateikė Išvadą, kurioje teigiama, kad Ukrainos pilietis Y. H. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad patikrinus informaciją Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje nustatyta, jog Y. H. ieškomas Ukrainoje, nes jis 2007 m. liepos 25 d. (duomenys neskelbtini) rajono teismo buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme dėl nusikalstamos veikos, numatytos Ukrainos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 2 dalyje (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas dėl kurio įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus) ir vengia atlikti paskirtą bausmę. Nusikaltimas, už kurį Ukrainoje buvo nuteistas Y. H., atitinka Lietuvoje nusikaltimą, už kurį atsakomybė numatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje. Tai sunkus nusikaltimas – BK 11 straipsnio 5 dalis. Taigi, Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje esanti informacija apie Y. H. padarytą sunkų nusikaltimą Ukrainoje ir tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį vengti atsakomybės ir nesilaikyti teisės aktų reikalavimų.
8. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui Y. H. leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.
Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, jis priimdamas atitinkamą sprendimą vadovavosi PD Išvada. MD savo Sprendime taip pat pacitavo teismų praktiką. Dar nurodė, kad, vertinant Y. H. socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, jog jis neturėjo galiojančių nacionalinių vizų ar leidimų gyventi. Aktualiausiais 2022 m. gruodžio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, Y. H. Lietuvoje neturi darbo istorijos prieš atvykstant po karo pradžios Ukrainoje; šiuo metu, t. y. nuo 2022 m. balandžio 1 d., Y. H. dirba (duomenys neskelbtini). Vertinant Y. H. šeiminius ryšius (Y. H. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra išsituokęs) su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi MD naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie Y. H. šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. MD vertinimu, Y. H. socialiniai ir ekonominiai ryšiai, siekis toliau dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais bei labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas ir viešosios tvarkos laikymasis, todėl ir atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės interesą.
9. Pareiškėjas su tokiu Migracijos departamento Sprendimu nesutinka ir skundžia jį teismui.
10. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 130¹ straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
11. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąvoka „gali grėsti“. Tad jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2020 m. liepos 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4162-1062/2020; kt.).
LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; ir kt.).
13. Byloje nustatyta, kad, minėta, Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo Y. H. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kreipėsi į Policijos departamentą, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei (žmonių sveikatai). Policijos departamentas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, informavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis minėta PD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis (t. y. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi) (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019; 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022).
15. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, MD tik pacitavo visą PD surašytą Išvadą apie tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau šiuo aspektu pats jokio vertinimo neatliko.
Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. Ukrainoje buvo nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme (su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams) pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 2 dalį, t. y. už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą dėl kurio įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus; nuosprendyje nurodyta, kad G. turėtų būti atleistas nuo pagrindinės bausmės, jeigu per 3 metų bandomąjį laikotarpį neįvykdys naujo nusikaltimo ir apie gyvenamosios bei darbo vietos pasikeitimą pranešinės BVP institucijoms. Taigi, nors pareiškėjas 2007 m. buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą, sutinkamai su Lietuvos baudžiamąją teise, tačiau jį padarė dėl neatsargumo, jam buvo paskirta pakankamai švelni bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad MD Sprendime šių aplinkybių visiškai nevertino, tad neaišku, kaip pareiškėjo padarytas neatsargus nusikaltimas, susijęs su kelių eismo taisyklių pažeidimu, be to, padarytas labai seniai (pats nusikaltimas padarytas 2006 m., o baudžiamoji byla buvo nagrinėjama ir teismo nuosprendis priimtas 2007 m.), konkrečiu atveju gali rodyti grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą ir akivaizdumą.
PD Išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje yra informacija, jog pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų. Tačiau iš PD pateikto atsiliepimo matyti, kad PD pats yra suabejojęs minėtos informacijos, t. y. jog pareiškėjas yra paieškomas, tikrumu ir aktualumu, tad kreipėsi į Interpolo Ukrainos nacionalinį skyrių su paklausimu, ar galioja Y. H. paskelbta tarptautinė paieška, taip pat, ar jie turi duomenų apie galimai šio asmens naujų nusikalstamų veikų padarymą, dėl kurių galėjo nutrūkti senaties eiga; atsakymas dar nėra gautas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad MD Sprendime dėl šių aplinkybių, t. y. teismo nuosprendžio vykdymo senaties termino, tuo pačiu ir tai, ar pareiškėjas iš tikrųjų gali būti laikomas vengiančiu atlikti bausmę, iš viso nieko nėra pasisakęs.
Teisėjų kolegija pažymi, kad MD kai kurias aplinkybes bando pagrįsti atsiliepime, t. y. iš esmės pildydamas priimtą Sprendimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog LVAT yra išaiškinęs, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte; skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011; ir kt.).
16. Be to, teisėjų kolegija tai pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu pasverti ir ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą (žmonių sveikatą) ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
17. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
18. Taigi, kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Tokios praktikos laikosi ir LVAT, žr., pvz., 2022 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022.
19. Migracijos departamento Sprendime formaliai nurodyta, kad vertinant Y. H. šeiminius ryšius (Y. H. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra išsituokęs) su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie Y. H. šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Tačiau, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas turi sūnų E. L., UAB UNGE 2022 m. lapkričio mėnesio teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. EAS 0054/22 nustatyta, kad Y. H., (duomenys neskelbtini), yra biologinis E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) tėvas su tikimybe 99,999997 proc. Taigi, pareiškėjo biologinė tėvystė specialisto išvada buvo patvirtinta 2022 m. lapkričio mėnesį, t. y. dar iki MD priimant Sprendimą. Pareiškėjas patikslintame skunde teigia, kad jį su E. L. jau ilgą laiką sieja artimi šeiminiai ryšiai; su ja turi sūnų E. L., (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir mokosi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, kad jis su šeima, t. y. E. L. ir sūnumi E. L., gyvena E. L. tėvams nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini) mieste. Taigi, MD šių galimų šeimyninių ryšių, kurie egzistavo iki Sprendimo priėmimo, iš viso net neanalizavo ir nevertino. MD padarė išvadą, kad pareiškėjas neturi Lietuvoje šeimyninių ryšių remiantis tik MD naudojamais registrais ir duomenų bazėmis, tačiau net neaišku, kokie konkrečiai registrai ir duomenų bazės buvo tikrintos, kada tai buvo daryta ir pan.
MD Sprendime nurodyta, kad Y. H. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog yra išsituokęs. Tačiau MD nepateikė teismui tokio pareiškėjo prašymo, kuriame jis būtų nurodęs, kad yra išsituokęs. Taip pat teismui nepateikti jokie kiti duomenys, iš kurių būtų galima matyti, kad pareiškėjo buvo klausiama apie jo turimus šeimyninius ryšius Lietuvoje ir pan.
Taigi, MD, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, nepareikalavo pareiškėjo atitinkamų duomenų, susijusių su galimais jo šeimyniniais ryšiais Lietuvoje, esant reikalui neorganizavo pareiškėjo apklausos, kaip numatyta Apraše, tad tinkamai neįvertino pareiškėjo galimus šeimyninius ryšius. Tuo pačiu tai reiškia, kad MD neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės ir mažamečio vaiko teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu, todėl yra pagrindas spręsti, kad Sprendimu pažeista teisinga valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
20. Apibendrinant akcentuotina, kad atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, jog pareiškėjo galbūt keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo galimi šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu.
21. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 22S165238 naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Panaikinus Migracijos departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėti iš naujo (nors pareiškėjas to ir neprašo), nes administracinė procedūra nėra baigta.
22. Taigi, pareiškėjo skundas yra pagrįstas, tad jis patenkinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
24. Pareiškėjo skundas patenkintas, tad laikytina, kad sprendimas yra priimtas jo naudai. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nustatyta, kad pareiškėjas, paduodamas patikslintą skundą, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Kitų teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų pareiškėjas nenurodo ir nedetalizuoja, todėl pareiškėjui priteistina būtent 30 Eur bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. H. patikslintą skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 22S165238 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjui Y. H. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.