Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-397-935/2020 Teisminio proceso Nr. 4-48-3-00065-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.1; 12.7.1

2020 m. lapkričio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovo (toliau – ir Institucijos atstovas) dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimo, kuriuo R. A. buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena dėl administracinių nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 235 straipsnio 4 dalyje, 247 straipsnio 25 ir 30 dalyse.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1. R. A. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijai 2019 m. lapkričio 25 d. atlikus neplaninį patikrinimą buvo nustatyta, jog UAB „A“ nepavojingų atliekų rezervuare Nr. 1 buvo laikoma 1564,40 t atliekų ir 1312,00 t šalutinio produkto, arba iš viso 2876,40 t atliekų ir šalutinio produkto, kai pagal 2017 m. spalio 31 d. Aplinkos apsaugos agentūros išduotą Taršos leidimą Nr. TL-V.1-27/2017 ir Atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą, Rezervuare Nr. 1 buvo laikoma daugiau atliekų negu leidžiama ir nėra numatyta laikyti kartu šalutinio produkto ir atliekų, kuo pažeisti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 70 ir 71 punktai. Tokiais veiksmais R. A. buvo kaltinamas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 235 straipsnio 4 dalyje ir 247 straipsnio 30 dalyje.

2. Be to, R. A. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir už tai, kad UAB „A“ panaudojo 950 m³ šalutinio produkto (pelenų atliekų) aikštelės įrengimui prie rezervuaro, esančio Elektrinės g. 21, Elektrėnuose (dabar teritorija priklausanti AB „Ignitis gamyba“), neturėdama suderinimo su žemės sklypo savininku ir neturėdama parengto Pelenų naudojimo plano, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. D1-57 redakcija patvirtintomis Medienos kuro pelenų tvarkymo ir naudojimo taisyklėmis, kuo pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 57 punktą. Tokiais savo veiksmais R. A. buvo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 247 straipsnio 25 dalyje.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena R. A. pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 ir 30 dalis buvo nutraukta, kadangi padarytos veikos neturi administracinio nusižengimų požymių.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliaciniame skunde Institucijos atstovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių, priėmė nepagrįstą ir neteisingą nutarimą.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino fakto, ar UAB „A“ rezervuare buvo vykdoma kokia nors gamyba iš atliekų (medienos pelenų). Dėl gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių produktų tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 2 punkte nurodoma, kad šalutinis produktas yra gamybos liekanos, o gamybos liekanos – medžiaga ar daiktas, susidarę pagrindinio produkto gamybos metu, kurie nėra šios gamybos proceso tikslas. Tvarkos aprašo 4 punkte nurodoma, kad gamybos liekanos gali būti laikomos šalutiniais produktais ir nepriskiriamos atliekoms, jeigu atitinka 4.1. punkto kriterijus, t. y., gamybos liekanos susidaro gamybos proceso metu, gamybos liekanų naudojimas yra žinomas, gamybos gali būti panaudotos tiesiogiai, gamybos liekanos naudojimas yra teisėtas. Tvarkos aprašo 5 punkte numatyta, kad Tvarkos aprašo 4 punkte nurodytų sąlygų neatitinkančios gamybos liekanos, bet atitinkančios Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme pateiktą atliekų sąvoką, laikomos atliekomis. Tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta, kad pelenai, kurie neatitinka Tvarkos apraše nustatytų priskyrimo prie šalutinių produktų kriterijų, sąlygų ir negali būti naudojami pagal šiose taisyklėse nustatytus reikalavimus, laikomi atliekomis ir jiems taikomi atliekų tvarkymą reglamentuojančiose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad veiklavietėje (rezervuare), vadovaujantis UAB „A“ išduotu taršos leidimu Nr. TL-V.1-27/2017, jokia veikla, susijusi su atliekų naudojimu ar šalinimu nevykdoma ir negali būti vykdoma, išskyrus atliekų (medienos pelenų) laikymą (gamybos faktas nustatytas/įrodytas nebuvo). UAB „A“ minėtame rezervuare nevykdė gamybos iš atliekų (medienos pelenų), gamybos liekanų nėra, taigi įmonė neturėjo teisės savo nuožiūra priskirti šių atliekų šalutiniam produktui. UAB „A“ atstovas R. A. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmonė pasidarė šalutinį produktą iš neutralizuojančios medžiagos. Tokia aplinkybė tik patvirtina teiginį, kad apskaitytas šalutinis produktas yra atliekos, o įmonė minėtas atliekas neteisėtai priskyrė prie šalutinio produkto, todėl administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu prie atliekų buvo priskirtas ir šalutinis produktas.

6. Skunde pažymima, kad nors R. A. tyrimo metu pateikė UAB „A“ 2019 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 14PP Dėl medienos kuro pelenų atliekų priskyrimo šalutiniu produktu, kuris panaudojamas statybinėje bei civilinėje inžinerijoje tvarkos aprašo patvirtinimo ir paaiškino, kad medienos pelenai gali būti priskirti prie šalutinio produkto, jeigu jie atitinka šalutiniam produktui keliamus reikalavimus, vis tik pirmosios instancijos teismas nevisiškai įsigilino į pateikto dokumento esmę, kadangi nagrinėjamu atveju pelenai tikrai neatitiko šalutiniam produktui keliamų reikalavimų. Pagal UAB „A“ atliekų tvarkymo apskaitą, kuri vykdoma Vieningoje gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje, buvo apskaitomas įmonės šalutinis produktas.

7. Institucijos atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu iškilus neaiškumams dėl R. A. kaltės, turėjo vadovautis ANK 635 straipsnio 1 dalies 3 punktu arba 627 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tačiau to nepadarė, o nutraukė administracinio nusižengimo teiseną. Pirmosios instancijos teismas taip užkirto kelią Institucijai patraukti dėl nusižengimo kaltus asmenis. Nutraukus teiseną, ji dėl to paties dalyko negalėtų būti pradėta, o tai yra neproporcinga ir neteisinga.

8. Skunde atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nutraukė teiseną dėl visų administracinių nusižengimų, nors nepasisakė dėl nusižengimo, numatyto ANK 247 straipsnio 25 dalyje, padarymo, t. y., šio administracinio nusižengimo sudėties net netyrė ir nenagrinėjo.

9. Atsiliepime į Institucijos atstovo apeliacinį skundą R. A. atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimą.

10. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kokia medžiaga buvo laikoma įmonės rezervuare neištyrus jos cheminės sudėties. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad rezervuare Nr. 1 buvo laikoma 156,40 t atliekų ir 1312 t šalutinio produkto arba iš viso 2876,40 t atliekų ir šalutinio produkto, todėl nesuprantama, kodėl Institucijos atstovo apeliaciniame skunde daroma išvada, kad rezervuare buvo laikomos tik atliekos, o ne atliekos bei šalutinis produktas. Institucijos atstovo skunde padarytos išvados akivaizdžiai prieštarauja logikai bei administracinio nusižengimo protokole nurodytiems faktams bei išvadoms.

11. Institucijos atstovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad R. A. suklaidino pirmosios instancijos teismą nurodydamas, kad šalutinis gamybos produktas neapskaitomas Vieningoje gaminių pakuočių ir atliekų apskaitos informacinėje sistemoje. Remiantis teisės aktų reikalavimais šalutinis gamybos produktas neprivalo būti apskaitomas minėtoje sistemoje. Be to, neaišku, kuo remiantis yra daroma išvada, kad UAB „A“ direktoriaus įsakymas, kuriuo tvarkomos atliekos yra priskirtos prie šalutinio gamybos produkto, priimtas nesivadovaujant Tvarkos aprašo nuostatomis.

12. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas neaiškiai, neišsamiai, dviprasmiškai, nelogiškai, o teisės aktai buvo taikyti netinkamai. Tvarkos aprašo 12 punkte nurodyta, kad gamybos liekanos gali būti priskirtos prie šalutinių produktų, jei jos gali būti naudojamos be jokio papildomo apdirbimo, išskyrus atvejus, kai tai atliekama įprastos gamybos praktikos būdu. Taigi akivaizdu, kad prieš surašant administracinio nusižengimo protokolą buvo privalu paimti dalį šalutinio gamybos produkto iš rezervuaro ir atlikti laboratorinius tyrimus tam, kad būtų įsitikinta, ar minėta medžiaga gali būti panaudojama be jokio papildomo apdirbimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Minėtų trūkumų, grąžinant bylą Institucijai, jau nebūtų įmanoma ištaisyti, kadangi faktinių duomenų patikrinimo metu nustatyto rezervuare buvusio šalutinio gamybos produkto bei atliekų bylos teisme nagrinėjimo metu jau nebuvo.

13. R. A. atstovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, kad šalutinis produktas – gamybos liekanos, kurios nėra priskiriamos prie atliekų. Taigi akivaizdu, kad šalutinis produktas negali būti priskiriamas prie atliekų. Reglamente nurodyta, jog įmonė gali laikyti vienu metu rezervuare Nr. 1 ne daugiau 2500 t atliekų, tai konstatuota ir administracinių nusižengimų protokole. Patikrinimo metu nustatyta, kad įmonė laikė 1564,40 t atliekų, todėl visiškai neaišku, kodėl administracinio nusižengimo protokole buvo nurodyta, kad rezervuare Nr. 1 buvo laikoma daugiau atliekų, nei leidžiama. Įmonė rezervuare Nr. 1 atliekas ir šalutinį produktą laikė ne vieną su kitu sumaišytus, o atskirose rezervuaro dalyse, kurias skyrė koloninis atitvaras. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme bei kituose teisės aktuose, kurie reglamentuoja atliekų bei šalutinio produkto laikymą ir tvarkymą, nėra nurodyta, kad, siekiant laikyti šalutinį produktą, tam turi būti gautas iš atsakingos institucijos leidimas bei atliekų naudojimo ar šalinimo reglamente privalo būti nurodytas galimas laikyti šalutinio produkto kiekis. Atliekų tvarkymui, laikymui, o ne šalutinio produkto tvarkymui, laikymui turi būti gautas iš atsakingos institucijos leidimas bei atliekų naudojimo ar šalinimo reglamente turi būti nurodytas vienu metu galimas laikyti atliekų kiekis. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas yra neatsiejama leidimo, numatyto šio įstatymo 6 straipsnyje, dalis. Taigi visiškai nesuprantama ir neaišku, kaip įmonė galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja ne atliekų ar šalutinio produkto tvarkymą, laikymą, o taršos leidimo kaip dokumento ryšį su atliekų naudojimo ar šalinimo techniniu reglamentu.

14. Atsiliepime teigiama, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 70 punkte, kuris buvo inkriminuotas R. A., nurodyta, jog atliekų naudojimo ar šalinimo techninį reglamentą turi patvirtinti įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Atliekas naudojanti ir šalinanti įmonė privalo laikytis atliekų naudojimo ar šalinimo techniniame reglamente apibrėžtų visų atliekų priėmimo, laikymo, naudojimo, šalinimo, aplinkos stebėsenos (monitoringo) ir kontrolės operacijų. Atliekų tvarkymo taisyklių 71 punkte, kuris taip pat buvo inkriminuotas R. A., nurodyta, kad atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas yra neatsiejama leidimo dalis ir pateikiamas kartu su paraiška leidimui gauti. Taigi, atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, šalutinio produkto laikymui ar tvarkymui nėra keliami reikalavimai gauti iš atsakingos institucijos tam leidimą ir toks laikymas turi būti nurodytas atliekų naudojimo ar šalinimo techniniame reglamente, leidimas ir atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentavimas privalomas atliekų naudotojui, tvarkytojui. Taigi, kadangi šalutinis produktas negali būti laikomas atliekomis, tai akivaizdu, kad R. A. nepadarė nusižengimų, numatytų ANK 235 straipsnio 4 dalyje ir 247 straipsnio 30 dalyje.

15. R. A. atstovas nurodo, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 57 punkte yra nurodyta, jog įmonės turi teisę be leidimo savo ūkinės veiklos metu susidarančias nepavojingąsias atliekas šalinti arba naudoti gamybos vietoje, jei ši veikla įrašyta į taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1 priedėlyje pateiktą veiklos rūšių, kurioms netaikomas reikalavimas turėti leidimo dalį „Atliekų apdorojimas (naudojimas ar šalinimas, įskaitant paruošimą naudoti ar šalinti) ir laikymas“, sąrašą. Kadangi šalutinis produktas nėra priskiriamas atliekoms, nesuprantama, kodėl įmonė įrengusi aikštelę panaudodama šalutinį produktą pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių 57 punktą.

16. Atsiliepime aiškinama, kad Medienos kuro pelenų tvarkymo ir naudojimo taisyklių 1 punkte nurodyta, jog medienos kurų pelenų tvarkymo ir naudojimo taisyklės nustato medienos kuro pelenų naudojimo dirvožemio tręšimui žemės ūkyje, įskaitant energinių augalų auginimui, miškų ūkyje bei pažeistų teritorijų rekultivavimui, civilinėje inžinerijoje tvarką. Medienos kuro pelenų taisyklių 2.6 punkte nurodyta, kad medienos kuro pelenai – medienos kuro liekanos, susidarančios deginimo įrenginiuose. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad negalima teigti, jog įmonė privalėjo turėti pelenų naudojimo planą, kadangi minėtos Medienos kuro pelenų taisyklės nereglamentuoja šalutinio produkto panaudojimo. Be to, kaip rodo įmonės atlikti šalutinio produkto laboratoriniai tyrimai, šalutinio produkto panaudojimas aikštelei įrengti negalėjo turėti neigiamo poveikio aplinkai ar visuomenės sveikatai.

17. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 57 punkte nėra nustatyta, jog, siekiant įrengti aikštelę, reikalinga turėti žemės sklypo savininko sutikimą ar suderinimą. Be to, administracinio nusižengimo protokole klaidinai nurodyta, jog teritorija, kurioje buvo įrengta aikštelė priklauso AB „Ignitis“. Remiantis išrašu iš Nekilnojamojo turto registro žemės sklypas, kuriame buvo įrengta aikštelė, priklauso Lietuvos Respublikai, kurios patikėjimo teises įgyvendina Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Institucijos atstovo apeliacinis skundas tenkintinas.

18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimu, administracinio nusižengimo bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, konstatuoja, kad skundžiamas nutarimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir teisingas, todėl šis nutarimas yra naikintinas ir administracinio nusižengimo byla grąžintina nagrinėti apylinkės teismui iš naujo.

19. ANK 635 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kokius sprendimus, baigęs nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, gali priimti pirmosios instancijos teismas. ANK 636 straipsnyje yra nustatyta, iš kokių dalių (įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė) susideda nutarimas (nutartis) ir kokie reikalavimai yra keliamai kiekvienai iš nutarimo (nutarties) dalių. Nutarimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, vadovaujantis ANK 636 straipsnio 4 dalimi, yra privalu nurodyti nustatytas aplinkybes ir išvadą, ar jos atitinka administracinio nusižengimo protokole išdėstytas aplinkybes ir protokole nurodytą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padarytą veiką, įrodymus, kurie patvirtina padarytą veiką, argumentus, kuriais atmetami priešingi įrodymai, nusižengimą atitinkančią kvalifikaciją ar argumentus, kodėl padaryta veika nelaikytina administraciniu nusižengimu ir kt.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais, teisingumas liktų neįvykdytas. Aptarti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentavimo yra taikytini ne tik baudžiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas, jis turi būti aiškus, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas. Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis).

21. Atsižvelgus į tai, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuotina, kad teismo sprendimas yra teisingas, kai išvados dėl galimai padaryto nusižengimo požymių buvimo arba nebuvimo, teisės pažeidėjo kaltės buvimo arba nebuvimo yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinti teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Motyvų nebuvimas teismo sprendime reiškia, kad teismo sprendimas apskritai neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutarimą.

22. Iš šioje byloje R. A. surašyto administracinio nusižengimo protokolo turinio matyti, kad jis buvo kaltinamas padaręs tris administracinius nusižengimus, t. y. nusižengimus, numatytus ANK 235 straipsnio 4 dalyje, 247 straipsnio 25 ir 30 dalyse. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, konstatavo, kad R. A. veiksmuose nėra administracinių nusižengimų, kurių padarymu jis buvo kaltinamas, požymių. Tuo pačiu konstatuotina, kad iš pirmosios instancijos teismo nutarimo nėra aišku, kodėl buvo padaryta išvada, jog R. A. veiksmuose nėra nusižengimo, numatyto ANK 247 straipsnio 25 dalyje, požymių. Iš skundžiamo nutarimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė, analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus tik dėl R. A. suformuluotų kaltinimų padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 235 straipsnio 4 dalyje ir 247 straipsnio 30 dalyje. Vis tik pirmosios instancijos teismas nepateikė jokio faktinių aplinkybių bei duomenų vertinimo dėl kaltinimo pagal ANK 247 straipsnio 25 dalį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad motyvų apibendrinime, pirmosios instancijos teismas pakartojo kaltinime nurodytas aplinkybes dėl nusižengimų, numatytų ANK 235 straipsnio 4 dalyje ir 247 straipsnio 30 dalyje, padarymo, bei nurodė, kad nebuvo padarytas joks teisės pažeidimas, nors administracinis nusižengimas, numatytas ANK 247 straipsnio 25 dalyje, yra susijęs su kitokiomis aplinkybėmis, nei kiti du nusižengimai, kurių galimo padarymo aplinkybės buvo vertinamos. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos dėl R. A. suformuluoto kaltinimo padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 247 straipsnio 25 dalyje.

23. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad skundžiamame nutarime visiškai nepagrįstai yra nurodyta, jog surašius administracinio nusižengimo protokolą R. A. buvo nubaustas už administracinių nusižengimų padarymą. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia administracinio nusižengimo protokolas, kuris turi dvejopą reikšmę, t. y. jis yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio nusižengimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą (pavyzdžiui, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 2AT-40-303/2020, Nr. 2AT-84-942/2016 ir kt.). Taigi surašius administracinio nusižengimo protokolą asmuo nėra pripažįstamas padaręs administracinį nusižengimą bei nėra nubaudžiamas už teisės pažeidimo padarymą. Pagal ANK 2 straipsnio 7 dalį asmuo laikomas padariusiu administracinį nusižengimą tik įvykdęs administracinį nurodymą arba ANK nustatyta tvarka įsiteisėjus nutarimui, kuriuo asmuo pripažįstamas padariusiu administracinį nusižengimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinio nusižengimo protokole suformuluotą kaltinimą, privalėjo priimti vieną iš sprendimų, numatytų ANK 635 straipsnyje, t. y. nustatyti, ar kaltinimai pasitvirtino ar ne. Pirmosios instancijos teismo nutarimo aprašomoji dalis, kurioje nurodyta, kad administracinio nusižengimo protokolu R. A. buvo nubaustas pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, 247 straipsnio 25 ir 30 dalis, prieštarauja šio nutarimo įžanginei daliai, kurioje nurodoma, jog R A. yra traukiamas atsakomybėn pagal minėtas normas. Be to, pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime prieš motyvuojamąją dalį nurodė, jog skundas yra tenkinamas, nors joks skundas šiuo atveju nebuvo nagrinėjamas, administracinio nusižengimo tyrimas buvo baigtas ir administracinio nusižengimo byla teismui buvo perduota surašius administracinio nusižengimo protokolą, kuriame buvo suformuluoti kaltinimai R. A. padarius konkrečius administracinius nusižengimus. Taip pat iš administracinio nusižengimo protokolo turinio matyti, kad R. A. buvo kaltinamas vienais veiksmais padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 235 straipsnio 4 dalyje ir 247 straipsnio 30 dalyje, tačiau skundžiame nutarime nurodoma, jog jis už protokole nurodytų veiksmų padarymą buvo patrauktas atsakomybėn tik pagal ANK 235 straipsnio 4 dalį, o kitais veiksmais buvo kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 247 straipsnio 25 dalyje, tačiau skundžiamame nutarime nurodoma, kad R. A. už šiuos veiksmus buvo patrauktas atsakomybėn pagal ANK 247 straipsnio 25 ir 30 dalis. Taigi, įvertinus visa, kas buvo aptarta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nesuprato, ką ir kokia tvarka nagrinėja, administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra nurodęs, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams). Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog administracinių nusižengimų tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų daryti išvadas dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius administracinius nusižengimus. Be jokių abejonių, asmenį pripažinti kaltu padarius teisės pažeidimą galima tik surinkus pakankamai neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų asmens kaltę. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje trūksta duomenų, kurie leistų tinkamai įvertinti klausimus, susijusius su R. A. kalte padarius administracinius nusižengimus, privalėjo būti aktyvus ir pats rinkti tokius duomenis arba pavesti tokius veiksmus atlikti Institucijai. Taigi, atsižvelgus į nurodytas bei jau anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą.

25. ANK 652 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusios institucijos ar institucijos, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą, skundas arba nukentėjusiojo skundas. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Institucijos atstovo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo ir net tuo atveju, jeigu ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, nebūtų visiškai laisvas priimti bet kurio iš ANK 653 straipsnyje numatytų sprendimų. Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimas yra naikintinas, o administracinio nusižengimo byla grąžinta nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. rugsėjo 14 d. nutarimą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.