- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-15
- Bylos Nr.
- 1S-7-483/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-10017-2005-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Viktoras Kažys
- Kategorijos
- 2.1.16.1.5Užstatas (BPK 133 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Kažys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas A. K. prašymas dėl užstato grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi baudžiamoji byla A. K. atžvilgiu, kurioje jis buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 254 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. rugsėjo 7 d. nutarimu A. K. taikytos kardomosios priemonės – namų areštas ir dokumentų paėmimas – buvo pakeistos į 25 000 Lt užstatą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti (T. 128, b. l. 70-72). N. K. 2007 m. rugpjūčio 2 d. į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą pervedė 25 000 Lt (T. 142, b. l. 26). Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimu įtariamajam A. K. skirtas 25 000 Lt užstatas perduotas valstybei, motyvuojant tuo, kad A. K. pažeidė užstato sąlygas, nevykdė pareigos nedaryti naujų nusikalstamų veikų - A. K. 2008 m. balandžio 23 d. pareikštas įtarimas dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 204 straipsnio 1 dalyje (T. 128, b. l. 167). Vilniaus miesto 2 apylinkės tesimo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimas, kuriuo 25 000 Lt užstatas perduotas valstybei, panaikintas (T. 128, b. l. 186-187). Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir paliko galioti Generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimą (T. 128, b. l. 194-196).
A. K. 2015 m. spalio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu užstato davėjos N. K. už A. K. sumokėtą 25 000 litų (7 240,50 eurų) dydžio užstatą grąžinti iš valstybės biudžeto į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir iš šios sąskaitos grąžinti užstato davėjai N. K.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi, kuri buvo priimta atskirai nuo nutarties, kuria baudžiamoji byla A. K. atžvilgiu nutraukta, A. K. prašymą atmetė. Savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, jog kardomosios priemonės – užstato paskyrimo ir jo perdavimo valstybei klausimai buvo išspręsti ikiteisminio tyrimo metu (T. 128, b. l. 70-71, 167). Išsprendus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimo dėl 25 000,00 Lt užstato perdavimo valstybei teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. galutine ir neskundžiama nutartimi šis procesinis sprendimas paliktas galioti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nėra kompetentingas revizuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų. Taip pat teismui priimant procesinį sprendimą, nėra privalomas priimtas sprendimas kitoje byloje (šiuo atveju – A. K. prašyme nurodomas priimtas sprendimas civilinėje byloje) (T. 142, b. l. 37-38).
Šalies argumentai
A. K. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: užstato davėjos N. K. už A. K. sumokėtą 25 000 litų (7 240,50 eurų) dydžio užstatą grąžinti iš valstybės biudžeto į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir iš šios sąskaitos grąžinti užstato davėjai N. K..
A. K. skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Apygardos teismas neišnagrinėjo visų jo prašyme išdėstytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Iš jo prašyme išdėstytų argumentų bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų, pridėtų prie prašymo, akivaizdžiai matyti, jog du bendros kompetencijos teismai tuo pačiu klausimu priėmė du iš esmės skirtingus sprendimus, kurie šiandien yra įsiteisėję, todėl įgiję teismo procesinio sprendimo privalomumo galią. Vilniaus apygardos teismas 2008-09-16 nutartyje, kuria buvo panaikinta ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis ir paliktas galioti prokuroro nutarimas užstato sumą perduoti į valstybės pajamas, nurodė A. K. arba užstato davėjui, jei A. K. teismo nebus pripažintas kaltu dėl jam inkriminuoto naujo nusikaltimo padarymo, civilinio proceso tvarka reikalauti prokuroro veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu užstato davėjui realizavus šią savo teisę ir kreipusis civiline tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-09 sprendime nurodė jam arba užstato davėjui šį klausimą spręsti baudžiamajame procese, t. y. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-312/2015. Tokių teismų procesinių sprendimų pasėkoje susiformavo tokia teisingumo, teismo procesinio sprendimo privalomumo ir teisės į teisingą procesą esmės neatitinkanti situacija, kai vienas bendrosios kompetencijos teismas priima procesinį sprendimą, įpareigojantį neteisėtai ir nepagrįstai užstato sumą praradusį užstato davėją užstato grąžinimo klausimą spręsti civiline tvarka, o kitas - sprendimą, įpareigojantį užstato davėją ar asmenį, kuriam buvo taikyta tokia kardomoji priemonė, užstato grąžinimo klausimą spręsti baudžiamajame procese, kuriame ta užstato suma ir buvo paimta į valstybės pajamas. Taigi, jeigu Vilniaus apygardos teismas visapusiškai ir objektyviai būtų išnagrinėjęs jo prašymo argumentus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus bei juos teisingai įvertinęs, tai ir dėl jo prašymo esmės būtų priėmęs tokį procesinį sprendimą, kuriuo būtų ištaisyta iš esmės neteisėta teisinė situacija, kuomet nesant įstatyme numatyto teisinio pagrindo - naujo nusikaltimo padarymo fakto - nepagrįstai ir neteisėtai užstato davėjui nuosavybės teise priklausanti užstato suma yra perduota į valstybės pajamas.
Vilniaus apygardos teismas savo procesinį sprendimą grindė prieštaringais argumentais. Teismas, viena vertus, nurodė, jog nėra kompetentingas revizuoti įsiteisėjusių teismų sprendimų (reikia suprasti, Vilniaus apygardos teismo 2008-09-16 nutarties, kuria buvo paliktas galioti prokuroro D. R. 2008-07-15 nutarimas 25000 litų užstato sumą perduoti į valstybės pajamas), kita vertus, savo procesinį sprendimą grindė argumentu, kad tuo pačiu klausimu civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas teismui nėra privalomas. Tačiau tokia teismo argumentacija yra ydinga tiek loginiu (jeigu teismas negali revizuoti vieno procesinio sprendimo ir teismui jis yra privalomas, tai teismas lygiai taip pat negali revizuoti ir kito procesinio sprendimo, kuris teismui lygiai taip pat yra privalomas), tiek ir teisiniu požiūriu, nes teismo procesinio sprendimo privalomumas kitoje nagrinėjamoje byloje sietinas su jo įsiteisėjimo momentu ir ta teisiškai reikšminga aplinkybe, kiek jis yra susijęs su tais pačiais asmenimis bei abiejose bylose nagrinėjamo klausimo tapatumu ir/ar sąsajumu. Jeigu teismo procesinis sprendimas, kaip šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-09 sprendimas, yra priimtas tuo pačiu klausimu, kuris buvo sprendžiamas ir kuris, atsiradus naujoms aplinkybėms, vėl prašomas spręsti baudžiamajame procese, tai jis, priešingai nei yra nurodoma skundžiamoje Vilniaus apygardos teismo 2015-11-18 nutartyje, įgijo privalomumo savybę ir į tokiame įsiteisėjusiame procesiniame sprendime nustatytus faktus bei pateiktus išaiškinimus privalu atsižvelgti sprendžiant tą patį klausimą kitoje bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamoje byloje. Tik šiame baudžiamajame procese egzistuoja teisinės prielaidos, tai yra vienintelė teisinė galimybė išspręsti neteisėtai į valstybės pajamas paimto užstato grąžinimo užstato davėjui klausimą.?
Motyvuojamoji dalis
A. K. skundas tenkinamas.
BPK 133 straipsnis reglamentuoja su užstato taikymu susijusius klausimus. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą turi būti nurodyta, jog įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir, kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad, jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Visų kardomųjų priemonių, taip pat ir užstato, taikymas yra susijęs su BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų siekimu, t. y. užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi, vienas iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų kardomųjų priemonių taikymo tikslų yra užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Tačiau, ar kaltinamasis (įtariamasis) padarė nusikalstamas veikas, ar ne, gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingu atveju, t. y. remiantis tik prokuroro pateiktu dokumentu – pranešimu apie įtarimą ar kaltinamuoju aktu, konstatuojant, kad kaltinamasis (įtariamasis) padarė nusikalstamas veikas, būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. BPK nustatyta, kad asmuo kaltu pripažįstamas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas, nes apkaltinamojo nuosprendžio jau nebegalima priimti, todėl nėra prasmės to daryti. Nutraukiant bylą, suėjus senaties terminui, kaltinamasis nepripažįstamas kaltu, t. y. nekonstatuojama, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. 2008 m. balandžio 23 d. buvo pareikštas įtarimas dėl naujos nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 204 straipsnio 1 dalyje, galimai padarytos užstato taikymo metu, t. y. 2008 m. balandžio mėn. (T. 128, b. l. 174), todėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimu šioje byloje buvusiam įtariamajam A. K. skirtas 25 000 Lt užstatas perduotas valstybei, motyvuojant tuo, kad A. K. pažeidė užstato sąlygas, nevykdė pareigos nedaryti naujų nusikalstamų veikų (T. 128, b. l. 167). Tačiau toks Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2008 m. liepos 15 d. nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, be to, pažeidžiantis nekaltumo prezumpcijos principą, nes A. K. skirtas 25 000 Lt užstatas perduotas valstybei vien dėl to, kad A. K. buvo pareikštas įtarimas dėl galimai padarytos naujos nusikalstamos veikos, t. y. nepriėmus ir neįsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi A. K. baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 204 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad A. K. užstato taikymo metu buvo padaręs naują nusikalstamą veiką, nes suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, jo kaltės klausimas nesprendžiamas. Nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Asmens teisės ir laisvės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad baudžiamasis procesas prieš asmenį baigtas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bet ne išteisinamuoju nuosprendžiu (Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-81/2013). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad užstatas nepagrįstai perduotas valstybei, todėl jis grąžintinas užstato davėjai. A. K. skundas tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą: užstato davėjos N. K. už A. K. sumokėtą 25 000 litų (7 240,50 eurų) dydžio užstatą grąžinti iš valstybės biudžeto į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, ir iš šios sąskaitos grąžinti užstato davėjai N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini).
Nutartis galutinė ir neskundžiama.