Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-17 · Administracinė byla Nr. I-3684-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-17
Bylos Nr.
I-3684-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03007-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
G. O.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3684-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03007-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas G. O. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 9 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, jog jo laisvė nuo 2014-01-27 buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis. Kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, trūko privatumo. Tvirtina, kad ne kartą kreipėsi žodžiu į kalėjimo administraciją dėl netinkamų sąlygų, tačiau jokios reakcijos nesulaukė, pakeisti esamos padėties nesistengė.

Skunde aiškina, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose neturėjo galimybės judėti, mankštintis, trūko oro, kamavo galvos skausmai. Kameroje kildavo konfliktai. Kvietė psichologą ir psichiatrą, bet jam paaiškino, jog reikia registruoti žodinius prašymus.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybę, teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 10-15) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių.

Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina tardymo izoliatoriuje laikyti 625 asmenis. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Pažymi, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos, ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti.

Nurodė, kad kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymo Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Higienos normos 21 punkto reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų nepažeidžia.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 9 850 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2014-01-27 Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas nesiekė normatyvinių reikšmių. Dėl šių priežasčių pareiškėjas tvirtina patyręs neturtinę žalą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).

Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Byloje nėra ginčo dėl atsakovės įgaliotos institucijos atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 10-11) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2014-01-29 iki 2014-04-11 pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas ne visada siekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjo teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 61 dieną, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad, vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 str. pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010-04-01 sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, nebuvo karšto vandens. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (b. l. 18-33), tačiau iš šių patikrino aktų matyti, kad VVSC patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad Higienos normoje nėra reikalavimo, kad kamerose būtų tiekiamas karštas vanduo.

Atsižvelgtina į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

Atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (61 parą), konstatuotina, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumui užsitęsė pernelyg ilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Konvencijos 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurie negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.

Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 9 850 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 400 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo G. O. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. O. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 400 Eur (keturis šimtus eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė