Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Norvilienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo M. N. skundą dėl Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. rašto (sprendimo) Nr. 42-710(7) bei Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 18 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-3897, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 metams, BK 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 metams, BK 259 straipsnio 2 dalį areštu 30 parų ir BK 264 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2011 m. kovo 25 d., į bausmės atlikimo laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d.

M. N. 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją, prašydamas jį pristatyti svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų. Vilniaus pataisos namai 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. 42-710(7) jo prašymo netenkino. Nurodė, kad M. N. jau yra kreipęsis į Vilniaus pataisos namų lygtinio paleidimo komisiją, kuri atsisakė nuteistąjį svarstyti dėl lyginio paleidimo taikymo, kadangi, vadovaujantis 2012 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 158 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. XI-2040 (Žin., 2002, Nr. 73-3084; 2005, Nr. 58-2002; 2012, Nr. 4-110) 1 ir 2 straipsnio nuostatomis, lygtinis paleidimas jam negali būti taikomas, taip pat pažymėjo, kad šis klausimas M. N. jau buvo išaiškintas tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d., tiek Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartimis, todėl nėra teisinio pagrindo prašymą nagrinėti pakartotinai.

Nuteistasis minėtą Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. raštą Nr. 42-710(7) apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2S-3897 jo skundą atmetė.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas M. N. skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 42-710(7), kuriuo atsisakyta teikti M. N. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijai, bei Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 18 d. raštą Nr. 2S-3897, kuriuo buvo netenkintas jo skundas dėl Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 42-710(1).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

M. N. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir 264 straipsnio 2 dalį. Taigi M. N. yra nuteistas ir atlieka bausmę už nepilnamečio asmens išžaginimą bei seksualinį prievartavimą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 158 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) numatyta, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio BVK 158 straipsnio nuostatose toks draudimas nebuvo numatytas.

Teismų praktikoje (ir konkrečiai pareiškėjo bylose) jau ne kartą yra išaiškinta, kad BVK – tai procesinis teisės aktas, kuris numato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, o BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią, yra taikomas materialinėms teisės normoms. Taigi BVK savo esme negali būti prilygintas baudžiamajam įstatymui (BK), įtvirtinančiam materialines teisės normas. Būtent dėl šios priežasties BVK nuostatoms netaikomos BK 3 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. Be to, pačiame BVK yra imperatyviai numatyta, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.). Dėl nurodyto darytina išvada, jog lygtinio paleidimo (ne)taikymo procesas yra vykdomas pagal jo vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas. Tuo tarpu šiuo metu galiojanti BVK 158 straipsnio 2 punkto nuostata numato, kad lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-619-626/2015, 2015 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-101-365/2015, 2014 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-943-574/2014).

Taip pat pažymėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalies nuostatose, tiek ir teismų praktikoje yra nurodoma, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, tačiau tai nereiškia, kad anksčiau pateiktas teisės normos taikymo išaiškinimas negali būti pakeistas, ypač nustačius, jog ankstesnis teismo išaiškinimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams, teisinei logikai ir yra savaime neteisingas, priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas teisingumo įgyvendinimas (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-971-190/2014). Teismas konstatuoja, jog nagrinėjant pareiškėjo skundą, reikalinga vadovautis naujausia (aktualia) teismų praktika, o pareiškėjo skunde nurodyta teismų praktika yra pakeista ir šiuo metu nebeaktuali.

Beje, Vilniaus apygardos teismas taip pat pareiškėjui jau yra nurodęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje nėra užtikrinta asmens teisė į lygtinį paleidimą ar atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą. Be to, pareiškėjo minima Europos Tarybos M. K. 2003 m. rugsėjo 24 d. rekomendacija „Dėl lygtinio paleidimo“ yra rekomendacinio pobūdžio ir nesudaro imperatyvaus pagrindo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.

Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, jog Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 42-710(7), kuriuo atsisakyta teikti M. N. svarstymui dėl lygtinio paleidimo taikymo Vilniaus pataisos namų Lygtinio paleidimo komisijoje, bei Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 2S-3897, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti. Tuo tarpu pareiškėjo skundo argumentai, kad, priimant skundžiamus sprendimus, buvo pažeisti res judicata ir kiti principai (teisinio tikrumo, teisingumo, teisinio saugumo) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei Teismų įstatymo nuostatos, yra nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 360, 362, 364 straipsniais,

nutaria:

Nuteistojo M. N. skundo dėl Vilniaus pataisos namų 2016 m. birželio 3 d. rašto (sprendimo) Nr. 42-710(7) ir Kalėjimų departamento 2016 m. liepos 18 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-3897 panaikinimo netenkinti.

Nutartis per septynias dienas nuo jos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.