- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- eI-427-505/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- G. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. N. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde, taip pat pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 5 lokalinio sektoriaus 6 būrio 63 brigadoje, kur 30 kv. m gyvenamojoje patalpoje gyveno 30 nuteistųjų, todėl buvo labai ankšta ir nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Teigė, kad vėliau tris mėnesius bausmę atliko 1 lokalinio sektoriaus 10 sekcijoje, kur šio sektoriaus atskirai įrengtame sanitariniame mazge tualetai vienas nuo kito buvo atitverti tik 1 metro aukščio sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas, taip pat klozetų skaičius neatitiko nuteistųjų skaičiaus, todėl teko laukti eilėje. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2018 m. liepos 27 d. dirbo ir gyveno Sveikatos priežiūros centre, kur per visą šį laikotarpį nė karto nebuvo išleistas pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sveikatos, miego, maitinimosi ir visaverčio gyvenimo sutrikimų, todėl net penkis kartus gydėsi ligoninėje. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą, informacijoje dėl papildomų duomenų pateikimo nurodė, kad kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendro koridoriaus ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pabrėžė, kad pataisos namai nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko, be to, laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Nurodė, jog būriuose įrengtuose tualetuose sumontuotos atskiros rakinamos kabinos nuteistųjų privatumui užtikrinti. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. liepos 27 d., atlyginimą.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. liepos 27 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. 2015 m. rugpjūčio 24 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos ir kitų sutrikimų. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. liepos 27 d. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios 2015 m. rugpjūčio 24 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 10 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 6 būrio 63 brigadoje. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjo nurodytus teiginius patvirtina ir atsakovės atstovo pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 6 būrio 63 brigados 4 gyvenamojoje patalpoje bausmę atliko nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.
Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jam gyvenant minėtame būryje gyvenamojoje patalpoje gyveno 30 nuteistųjų (teismo posėdžio metu patikslino jų skaičių – 25–27 asmenys) ir jos plotas buvo 30 kv. m, tačiau savo argumentams pagrįsti į bylą nepateikė jokių įrodymų. Į bylą pateikti Pravieniškių PN-AK duomenys patvirtina, kad 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas yra 56,61 kv. m ir joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,14 kv. m gyvenamojo ploto. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl 6 būrio 4 gyvenamosios patalpos perpildymo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui gyvenant 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Kadangi pareiškėjas pretenzijų dėl ploto trūkumo jam bausmę atliekant kitose gyvenamosiose patalpose nereiškė, todėl teismas dėl to ir nepasisako.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam atliekant bausmę 1 lokalinio sektoriaus 10 sekcijoje, nors tualetas buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos, tačiau klozetai vienas nuo kito buvo atskirti vieno metro aukščio sienelėmis, todėl nebuvo užtikrintas privatumas, be to, klozetų skaičius neatitiko nuteistųjų skaičiaus, susidarydavo eilės.
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas (tai patvirtino ir pats pareiškėjas), t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje, sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, todėl buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, taigi šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis, yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Nors pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl to, kad 1 lokalinio sektoriaus 10 sekcijos sanitariniame mazge klozetų skaičius neatitiko nuteistųjų skaičiaus, todėl susidarydavo eilės, tačiau pažymėtina, jog joks teisės aktas nenumato, kad klozetų būtų įrengta tiek, kiek yra nuteistųjų, todėl šie pareiškėjo teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2018 m. liepos 27 d. dirbo ir gyveno Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros centre, kur nė karto nebuvo išleistas pasivaikščioti gryname ore. Dėl to ne kartą kreipėsi į įstaigos administraciją, tačiau niekas nepasikeitė.
Dėl pasivaikščiojimo tvarkos pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.).
Bylos duomenys, t. y. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. gegužės 25 d. nutarimas Nr. 64-232 „Dėl nuteistojo skatinimo“, patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas dirbo visuomeniniais pagrindais. Taip pat iš į bylą pateikto Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 2-639 matyti, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 16 d. gyveno 5 būrio 53 brigadoje ir jam buvo paskirta lova Nr. 5.2.15, taigi minėtas įsakymas paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis dirbdamas gyveno Sveikatos priežiūros centre. Be to, nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-145 patvirtintoje 5 būrio nuteistųjų dienotvarkėje yra numatytas laisvalaikis dirbantiesiems darbo dienomis 16.45–17.55 val. bei laisvalaikis 18.05–20.50 val. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir turėjo galimybę laisvu nuo darbo laiku būti gryname ore, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.). Nors pareiškėjas teigė ne kartą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų kreipęsis į įstaigos administraciją, tačiau jokių jo rašytų prašymų, skundų nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė.
Iš pareiškėjo 2018 m. spalio 3 d. medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-711 išrašo duomenų matyti, jog pareiškėjas jau atvykęs į Pravieniškių PN-AK turėjo 50 procentų neįgalumą neterminuotam laikotarpiui. Kaip patvirtino pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, nuo vaikystės jis turėjo daug sveikatos problemų, todėl ne kartą gydėsi ligoninėse, sanatorijose, dėl miego sutrikimų buvo įvairiose reabilitacijose, taip pat nurodė, kad būdamas 9 metų patyrė stiprią galvos traumą. Įvertinus byloje esančius įrodymus, nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamų kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius 2019 m. kovo 5 d. pateikė į bylą pažymą dėl 422,14 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-P-1535-14577 nuspręsta G. N. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, paskiriant advokatą L. Z..
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–42 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.