Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Albinos Pupeikienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bedrovės „Žemaitijos ratas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Žemaitijos ratas“ dėl draudimo išmokos sumos grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. Č..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Faktinės bylos aplinkybės

8. Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė ir atsakovė sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 5452081, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugsėjo 17 d. Pozzuoli mieste Italijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė FIANT GRAND PUNTO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apie eismo įvykį draudikui pranešė Intereurope AG. 2015 m. sausio 9 d. el. ieškovė el. laišku kreipėsi į atsakovę prašydama pateikti informaciją dėl 2014 m. rugsėjo 17 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio. 2016 m. lapkričio 7 d. Draudžiamojo įvykio tyrimo akte nurodyta, jog transporto priemonė MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su daniška priekaba Nr. (duomenys neskelbtini), išvažiuodama iš stovėjimo aikštelės, kliudė stovintį automobilį FIAT GRANDE FUNTO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2016 m. lapkričio 8 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu ieškovė išmokėjo 6 278,00 Eur draudimo išmoką pagal pateiktą sąskaitą faktūrą Nr. 007945-1606. Ieškovė 2016 m. lapkričio 25 d. pretenzija pareikalavo iš atsakovės atlyginti draudikui 20 proc. draudimo išmokos. Iki šios dienos draudimo išmokos atsakovė neatlygino.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą yra pagrindas teigti, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovei priklausančio ir ieškovės apdrausto vilkiko bei išnuomotos puspriekabės junginys sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita (stovinti) transporto priemonė, iš eismo įvykio vietos buvo pasišalinta, ieškovė apie tai neinformuota. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimo argumentu, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad jos transporto priemonė MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo šiame eismo įvykyje, nes apie patį eismo įvykį policijos pareigūnams nepranešta, surašytas tik Draudžiamojo įvykio tyrimo aktas. Ji nepažeidė sutartinių įsipareigojimų ieškovei, todėl nėra pagrindo iš jos priteisti sumokėtą draudimo išmoką. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

10. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad draudėjas, sudarydamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, prisiima tam tikrus įsipareigojimus. Be draudimo įmokos mokėjimo, jis taip pat įsipareigoja draudžiamojo įvykio atveju bendradarbiauti su draudiku, jį apie įvykį informuoti nustatytais terminais, teikti visą jam prieinamą ir draudikui reikalingą informaciją. Taigi draudėjas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga. Tačiau tuo atveju, kai draudikas nustato, kad draudėjas nesilaikė savo pareigų pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jis taip pat įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą (grąžinti dalį draudimo išmokos) iš draudėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012).

12. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje, inter alia, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).

13. Byloje nustatyta, kad ieškovė, vadovaudamasi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 12 5452081, Intereurope AG Italy 2016 m. lapkričio 8 d. išmokėjo 13 832,53 (nukentėjusiajam šiuo atveju – 6 278,00 Eur) draudimo išmoką pagal pateiktą sąskaitą faktūrą Nr. 007945-1606. Šią sumą ieškovė prašė priteisti iš atsakovės, kaip savo reikalavimo teisiniu pagrindu remiasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomojo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011).

14. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015, išaiškino, kad sprendžiant eismo įvykio kaltininko atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taigi šioje byloje vertintina, ar yra pagrindas pripažinti, jog atsakovei priklausančio vilkiko vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Aplinkybę, kad vairuotojas suprato, negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį, turi įrodyti ieškovė (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą yra pagrindas išvadai, jog labiau tikėtina, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovei priklausančio ir ieškovės apdrausto vilkiko bei išnuomotos puspriekabės junginys sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita (stovinti) transporto priemonė ir iš eismo įvykio vietos buvo pasišalinta. Apeliantė nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog jai priklausantis vilkikas dalyvavo eismo įvykyje ir pasišalino iš įvykio vietos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

16. Italijos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendime nurodyta, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. Italijoje Pozzuoli mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kelkraštyje stovėjusi transporto priemonė. Kaip ir nurodė apeliantė, tiesioginių įrodymų, kad jai priklausantis vilkikas dalyvavo eismo įvykyje, nėra. Tačiau įvykyje dalyvavusios kitos transporto priemonės nurodomas numeris sutampa su atsakovei UAB ,,Žemaitijos ratas“ priklausančios ieškovės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės numeriu. Atsakovė sudarytos nuomos sutarties dėl priekabos su Danijos bendrove Combino Spedition Aps neginčijo. Taip pat teismui nepateikė duomenų, jog jai priklausanti transporto priemonė MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo kitoje vietoje, ji buvo priekabą grąžinusi savininkui ir ja nebedisponavo (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgus į šias faktines aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentui, kad pagal šiuo metu byloje esančius duomenis labiau tikėtina, jog 2014 m. rugsėjo 17 d. atsakovei priklausančio ir ieškovės apdrausto vilkiko bei išnuomotos puspriekabės junginys sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita (stovinti) transporto priemonė.

18. Kitas pagrindas, kuriuo ieškovė rėmėsi prašydama prisiteisti draudimo išmoką, yra tai, kad atsakovė neįvykdė pareigos pranešti draudikui (ieškovei) apie eismo įvykį per 3 darbo dienas, neužpildė pranešimo apie eismo įvykį formos, nepateikė formoje reikalaujamų dokumentų kopijų bei įvykyje dalyvavusios transporto priemonės nuotraukų, todėl eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas (ieškovė) turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos kadangi draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė taisyklėse nustatytų pareigų. Atsakovė ignoravo ieškovės prašymą pateikti reikiamą informaciją apie patį įvykį bei jo dalyvius, draudėjo automobilių nuotraukas, taip kliudydama ištirti visas įvykio aplinkybes ir tinkamai įvertinti automobilių sugadinimų suderinamumą. Atsakovės pasyvumas ir savo pareigos neatlikimas nulėmė tai, jog išmokėdama draudimo išmoką ieškovė turėjo remtis vien tik nukentėjusio asmens pateikta informacija, todėl nurodytos aplinkybės suteikia ieškovei teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise. Apeliantė nurodė, jog ji nežinodama apie eismo įvykį tokios pareigos neturėjo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

19. Šiuo atveju jau nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar atsakovės vilkiko vairuotojas dalyvavo eismo įvykyje, o jei dalyvavo – ar galėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis ir iš jo pasišalino. Tik nustačius šią aplinkybę, galima spręsti dėl atsakovės pareigos informuoti draudimo bendrovę apie sukeltą eismo įvykį. Byloje esantis ieškovės 2015 m. sausio 9 d. siųstas apeliantės el. laiškas patvirtina, jog buvo kreiptasi į atsakovę dėl informacijos apie 2014 m. rugsėjo 17 d. Italijoje įvykusį eismo įvykį pateikimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, kadangi grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nenustačius nurodytų aplinkybių, neįmanoma priimti pagrįsto sprendimo dėl grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydžio, kadangi, kaip numato TPVCAPDĮ 12 straipsnis, ieškovė turi teisę reikalauti už šios pareigos pažeidimą tik iki 20 procentų draudimo išmokos.

20. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimo išmokos grąžinimą, nesiaiškino aplinkybių, būtinų nagrinėjamam ginčui išspręsti, t. y. ar atsakovė tinkamai įvykdė pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ieškovei, ar atsakovė turėjo galimybę eismo įvykio metu ir po jo rinkti įrodymus, kuriuos vėliau pateiktų ieškovei, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovės pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui nevykdymo ir draudiko patirtos žalos, kurios pagrindu atsakovei kiltų pareiga grąžinti dalį išmokėtos draudimo sumos, nesiaiškino, ar byloje egzistuoja / neegzistuoja atsakovės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nesiaiškino, ar atsakovei priklausantis automobilis tikrai dalyvavo eismo įvykyje, o jei dalyvavo – ar byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių kontaktas buvo pakankamai stiprus, kad vairuotojas jį pajustų arba išgirstų, todėl byla grąžintina nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl grąžintinos sumos dydžio ir įvykio aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šių aplinkybių nustatymui byloje būtina asmens, vairavusio atsakovės vilkiką įvykio metu, apklausa.

21. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teisme neišsiaiškinus reikšmingų aplinkybių (nutarties 17 – 20 punktai), kurios yra svarbios sprendžiant dėl draudimo išmokos (dalies) grąžinimo, byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, taip pat ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose

22. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, kadangi bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas bus išspręstas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.