Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

gynėjui adv. E. M.,.

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioj e

H. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), LR pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, vedęs, neteistas,

kaltinamas pagal LR BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. ir nustatė:

H. Š. buvo kaltinamas tuo, kad pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą bei įgijo didelės vertės turtinę teisę, o būtent:

Jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, įgijęs nukentėjusiosios L. A. pasitikėjimą, 2010 metais pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, pasinaudodamas nukentėjusiosios L. A. garbiu amžiumi, jos sveikatos būkle ir tai, kad nukentėjusioji nesupranta lietuvių kalbos ir vekselio teisinės reikšmės, pagamino tikrovės neatitinkantį dokumentą - dokumento turinyje įtvirtino objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y. surašė tokį dokumentą, kuriame nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 28 d. paprastąjį vekselį L. A. 2010 m. birželio 28 d. be sąlygų įsipareigoja sumokėti gavėjui H. Š. 175 000 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt penkis tūkstančius) ir pateikė nukentėjusiajai pasirašyti 2010-05-28 paprastąjį vekselį 175 000 Lt sumai, tačiau jokių pinigų nukentėjusiajai L. A. neperdavė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d.

Jis gi, apgaule įgijęs turtinę teisę į didelės vertės svetimą L. A. turtą- paprastąjį vekselį 175 000 Lt sumai, realizavo minėtą vekselį, pavesdamas 2011-03-04 advokatui D. Ž. pateikti prašymą ir vekselį notarui, tokiu būdu per advokatą D. Ž. perdavė Vilniaus m. 20-ojo notarų biuro notarei J. Š. esančiai (duomenys neskelbtini), minėtą paprastąjį vekselį 175 000 Lt sumai t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 1 d.

Jis gi, įgijęs turtinę teisę į didelės vertės svetimą L. A. turtą - paprastąjį vekselį 175 000 Lt sumai, 2011-05-02 realizavo minėtą paprastąjį vekselį kreipdamasis į teismą bei pateikdamas jį Vilniaus apygardos teismui, esančiam Gedimino pr. 40/1, Vilniuje prašydamas priteisti iš atsakovės L. I. (paveldėjusios L. A. turtą) savo naudai 120 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas, tokiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 1 d.

H. Š. kaltės nepripažino ir teisme paaiškino, kad su L. A. susipažino 2010 m. pavasarį prie jos namų Žemaitės g. Išėjęs į lauką parūkyti sutiko L. A. sėdinčią ant suoliuko, užkalbino, užsimezgė pokalbis, o vėliau ir pažintis. Lankėsi pas L. A. namuose iki 10 kartų. Daugiau niekur nesusitikinėjo, nes moteris sunkiai vaikščiojo. Niekas jų susitikimų metu daugiau nedalyvaudavo, išskyrus kartą, kai perdavė moteriai pinigus. L. A. skundės, kad pasinaudodami jos senyvu amžiumi ją skriaudžia ir apgaudinėja giminaičiai. Taip pat prisipažino, kad norėtų pagerinti gyvenimo sąlygas savo broliui ir tam jai reikalinga 175000 Lt suma. Ilgainiui su L. A. susitarė, kad H. Š. paskolins jai šią pinigų sumą, o moteris už tai paliks jam testamentu visą savo turtą, kurį sudarė du jos butai ir nedidelė sąskaita banke. 2010 m. gegužės pabaigoje surinko reikiamą pinigų sumą grynais. Dabar negali pasakyti iš kokių šaltinių gavo pinigus, tačiau lėšų turėjo pakankamai, ką patvirtina byloje esanti turto deklaracija, be to prisimena, kad 40000 Lt šiam tikslui atsiėmė iš D. J., kuriai šią sumą buvo paskolinęs anksčiau. Surinkęs reikiamą pinigų sumą lydimas draugo A. P., nuvežė juos L. A.. L. A. savo namuose paėmė pinigus, perskaičiavo ir pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo grąžinti šią sumą iki 2010-06-28. Šio vekselio formą moteriai buvo palikęs prieš kelias dienas, todėl ji galėjo su ja susipažinti. Pinigų perdavimo metu kaltinamasis tik įrašė L. A. asmens duomenis. Vekselis buvo reikalingas kaip garantija, kad L. A. įvykdys pažadą palikti po mirties visą savo turtą H. Š.. 2010-06-08 L. A. taip ir padarė- notarų biure surašė testamentą kaltinamojo naudai. Koks pinigų likimas, nežino, tik spėja, kad juos pasisavino giminės. Praėjus kuriam laikui iš L. A. brolio A. I. telefonu sužinojo, kad moteris savo testamentą panaikino. Todėl paprašė L. A. surašyti naują asmeninį testamentą. Moteris taip ir padarė, 2010 m. rugpjūčio mėnesį savo ranka surašė ir atidavė H. Š. savo asmeninį testamentą, kuriuo visą savo turtą vėlgi paliko kaltinamajam. L. A. mirus ir turtą paveldėjus L. I., per pažįstamą advokatą D. Ž. kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš paveldėtojos, kaip skolos įrodymą pateikė L. A. rašytą vekselį. Ieškinyje pateikė mažesnį nei 175000 Lt reikalavimą, nes L. A. palikto turto vertė buvo mažesnė, išieškoti skolą iš kito turto realių galimybių nebuvo, todėl nenorėjo permokėti žyminio mokesčio.

Liudytojas A. P. teisme paaiškino, kad H. Š. jo vaikystės draugas. 2010-05-26 H. Š. paprašė palydėti jį su didelę pinigų suma. Gegužės 28 d., apie 12 val. kartu su H. Š. nuvažiavo į namus pas pagyvenusią moterį, gyvenančią bendrabučio tipo namo, esančio Žemaitės g. antrame ar trečiame aukšte. Įsidėmėjo keistą moters vardą „L.“. Detalios aplinkos ir kambario apstatymo nepamena, tik pamena, kad buvo stalas, kažkoks fotelis šaldytuvas ir ant jo senoviškas raudonas telefonas su sukamu disku. Dar pagalvojo, kad gal į Kremlių moteris skambina. H. Š. ištraukė iš krepšio ir perdavė moteriai pinigų pakuotes. Ši pradėjo juos skaičiuoti, dėdama į krūveles po 50000 Lt. Didesnioji kupiūrų dalis buvo po 500 Lt ir tokių buvo 150000 Lt. Likusi suma buvo kupiūromis po 200 ir po 100 Lt. Perskaičiavusi pinigus, moteris iš savo krepšio išsitraukė kažkokį popierių, dabar žino, kad vekselį ir pasirašė jį. Išeinant iš namo, paklausė H. Š., kam jis tiek pinigų atidavė, jis atsakė tik, kad sudarė gerą sandorį.

Liudytoja R. J. paaiškino, kad su H. Š. pažįstama seniai. Draugauja šeimomis. 2010 m. pradžioje iš H. Š. pasiskolino 40000 Lt, pasirašė vekselį, kad po metų grąžins su 4000 Lt palūkanomis. 2010 m. gegužės mėnesį H. Š. paprašė pinigus grąžinti anksčiau ir už tai atsisakė palūkanų. Grąžino skolą kaltinamajam, nes skolintų pinigų beveik neprireikė, išsivertė savo lėšomis.

Liudytojas D. Ž. parodė, kad dirba advokatu. Su H. Š. sieja dalykiniai ryšiai. 2010 m. rugpjūčio mėnesį H. Š. papasakojo, kad pagyvenusiai moteriai, kuriai yra paskolines didelę pinigų sumą, reikia pagalbos, nes ją persekioja ir terorizuoja giminaičiai. H. Š. prašymu 2010 m. rugpjūčio 20 ar 21 d. apsilankė pas minėtą moterį namuose, bendrabučio tipo name, Vilniuje, Žemaitės g. Moteris įsitikinusi, kad liudytojas tikrai nuo H. Š. ėmė skųstis, kad ją persekioja giminės- atiminėja pašalpą, atėmė pasą. Kad galėtų moteriai kaip nors ateityje padėti, pasirašė su ja atstovavimo sutartį, bet pagal šią sutartį jokių veiksmų neatliko, moteris, netrukus mirė.

Liudytoju apklaustas notaras M. S. teisme paaiškino, kad dirba Vilniaus m. 30 notarų biure. Mirusią L. A. prisimena. Ar teko susitikti su H. Š.- pasakyti negali. 2010 m. tvirtino du L. A. testamentus. Patvirtinusi pirmą testamentą, L. A. jau kitą dieną pas kitą biuro notarę jį panaikino, o praėjus kuriam laikui pas notarą M. S. surašė testamentą jau kitų žmonių naudai. Bendraujant su L. A., abejonių dėl jos sugebėjimo suprasti savo veiksmų esmę nekilo. Moteris sudarė išsilavinusio žmogaus įspūdį. Kokia kalba buvo bendrauta su L. A., turi būti įrašas pačiame testamente, tačiau vertėjas atliekant notarinį veiksmą tikrai nedalyvavo

Liudytoja apklausta Vilniaus m. 30 notarų biuro notarė R. S. parodė, kad L. A. neprisimena, H. Š. nepažįsta, tik pagal archyvo dokumentus mato, kad 2010-06-09 panaikino diena prieš tai L. A. sudarytą testamentą. Toks greitas testatorės nuomonės pasikeitimas įtarimų nesukėlė, nes notarinėje praktikoje žmonės keičia testamentus gana dažnai. Pagal įrašą, kad dokumentas išverstas į rusų kalbą sprendžia, kad su L. A. buvo bendrauta rusiškai.

Liudytoja L. S. teisme parodė, kad dirba paliatyviosios pagalbos gydytoja. L. A. namuose lankė du kartus. Pirmą kartą atvyko su socialiniu darbuotoju A. M. ir slaugytoja V. V.. L. A. buvo pakankamai užsispyrusi, turėjo savo nuomonę. Bendravo su paciente rusiškai, todėl nežino, kokio lygio jos lietuvių kalbos žinios. Antrą kartą L. A. aplankė viena. Nusiskundimų dėl artimųjų elgesio ligonė neturėjo. Trečias vizitas neįvyko, nes telefonu sužinojo, jog L. A. gydosi psichiatrinėje ligoninėje. Apie jokius turtinius reikalus su ligoniais niekada nekalba. Nekalbėjo apie tai ir su L. A..

Liudytoja V. V. teisme parodė, kad dirba Centro poliklinikoje slaugytoja. Pagal gydytojo paskyrimus lankė L. A., gyvenančią Vilniuje, Žemaitės gatvėje. Darydavo ligonei injekcijas, perrišimus, imdavo tyrimus, jei tai buvo reikalinga. Šie apsilankymai nebuvo reguliarūs, kartais kartą į savaitę, kartais kartą į mėnesį, priklausomai nuo gydytojo paskyrimo. Iš viso lankėsi daugiau nei 10 kartų. L. A. sunkiai sirgo, todėl dažnai buvo irzloka, skųsdavosi savo ligomis. Apie L. A. palikimą niekada nekalbėjo. Bendravo rusiškai, todėl jos lietuvių kalbos žinių nežino. Dažniausiai L. A. būdavo viena, bet buvo sutikusi ir jos giminaitę L. I..

Liudytojas A. M. teisme parodė, kad dirba Vilniaus Centro poliklinikos socialiniu darbuotoju. Apie 2010 metus lankė L. A. jos namuose Žemaitės gatvėje. Iš viso lankės apie 5 kartus. Lankydavo visada lydimas pacientės giminaites L. I., su kuria prieš tai susiskambindavo. Su moterimis bendravo rusų kalba. Negirdėjo L. A. nusiskundimų dėl giminaičių elgesio. L. A. sirgo sunkia onkologine liga, todėl jos būklė kaip priešmirtinio paciento būdavo labai skirtinga. Kartais jausdavosi neblogai, kartais negalėdavo paeiti.

Nukentėjusioji L. I. teisme parodė, kad mirusioji L. A. jos teta. 2010 m. teta jau sunkiai sirgo, todėl nukentėjusioji ją beveik kasdien slaugydavo namuose, Žemaitės g. Pavasarį L. A. papasakojo, kad susipažino su jaunu žmogumi, kuris ja rūpinasi, yra labai mielas, pažadėjo nuvežti į tėvynę, į Rusiją. 2010-04-08 L. A. paprašė padėti jai susiruoši į miestą, nes su naujuoju draugu važiuos į seniūniją aiškintis dėl neveikiančio lifto. Padėjo tetai apsirengti ir palydėjo ją į kiemą, kur jau laukė H. Š.. Čia jį pirmą kartą ir pamatė. Visi trys nuvažiavo į centrą, kur L. I. pasiliko laukti automobilyje, o H. Š. su teta išėjo, kaip nukentėjusioji tada galvojo- į seniūniją. Grįžo jie maždaug po pusantros valandos, H. Š. parvežė moteris namo ir jie išsiskyrė. Kitą dieną rado tetą labai susijaudinusią ir verkiančią. L. A. prisipažino, kad buvo ne seniūnijoje, o kažkokioje kitoje įstaigoje, kur pasirašė kažkokius svarbius popierius, kuriuos H. Š. grįžtant į automobilį iš jos paėmė. Tetos piniginėje rado notaro vizitinę kortelę, nuvyko į notarų biurą ir ten sužinojo, kad prieš dieną L. A. sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko H. Š.. Tuoj pat šį testamentą anuliavo.

2010-05-28, kai datuotas vekselis, H. Š. pas L. A. negalėjo lankytis, nes tai buvo jos krikšto sūnaus O. I. gimtadienis. Pati nukentėjusioji su broliu A. I. buvo pas L. A. nuo pat ryto, užsiėmė ruoša. Apie 14- 15 val. atvažiavo O.I. ir visi iki vakaro šventė gimtadienį.

2010 m. rugpjūčio mėnesį pablogėjo L. A. psichinė sveikata ir ji kuri laika gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Kai rugpjūčio mėnesio tetą paleido į namus, jos pasą pasiliko nukentėjusioji, nes galvojo, kad taip yra saugiau. Tačiau vieną rytą apie 4 valandą jai L. A. paskambino ir pareikalavo atvežti pasą, nukentėjusioji neatvežė. Toliau iš L. A. žodžių žino, kad ji pasiskundė H. Š.. H. Š. atsiuntė advokatą D. Ž. ir šis apgaule iš L. A. išgavo asmeninį, jos ranka rašytą testamentą. Apie šio testamento surašymą papasakojo pati L. A., prisipažinusi, jog bijo, kad vėl kažką negero pasirašė.

L. A. niekada nieko nepasakojo apie jokius iš H. Š. pasiskolintus pinigus, nes jai savų pinigų visiškai užteko, buvo viskuo aprūpinta. Jokių didelių pinigų sumų tetos namuose niekada nematė. Visas savo nedideles santaupas j laikė banke. Iš tetos pasakojimų ir telefono išklotinių žino, kad tuo laikotarpiu ji daug bendravo su H. Š., tai pati jam skambindavo, tai H. Š.. L. A. namuose buvo senoviškas raudonos spalvos telefonas, kuris stovėjo ant šaldytuvo.

Liudytojas A. I. teisme parodė, kad L. A. yra jo tėvo sesuo. L. I.- sutuoktinė. L. A. nuo 2008 m. sunkiai sirgo. Todėl beveik kasdien liudytojas su žmona ją lankydavo namuose. 2010 m. pradžioja L. A. pasigyrė, kad per skelbimą laikraštyje rado kažkokį paslaugų turintį du aukštuosius išsilavinimus teisininką, kuris padėsi jai spręsti įvairius klausimus. A. I. dirbdavo pamainomis- po parą. Tomis dienomis, kai nedirbdavo, lankydavo tetą. 2010 m. birželio mėnesį L. A. papasakojo, kad su H. Š. pasirašė kažkokius negerus dokumentus ir kad ji iš jos paėmė pasirašytą dokumento egzempliorių. Liudytojas, L. I. ir L. A. tuoj pat nuvažiavo pas notarus, čia sužinojo, kad sudarytas testamentas H. Š. naudai ir tuoj pat jį anuliavo. 2010 m. rugpjūčio pabaigoje, kai po gydymo psichiatrinėje ligoninėje L. A. paleido į namus, jos pasą L. I. pasiliko pas save dėl saugumo. L. A. tuo buvo labai nepatenkinta. Ir iš jos žodžių vėliau sužinojo, kad paprašė H. Š. pagalbos atgaunant pasą. H. Š. atsiuntė savo pažįstamą D. Ž., kuris prisistatė L. A. prokuroru, įkalbėjo pasirašyti ant tuščio lapo, kurį galimai vėliau panaudojo vekseliui suklastoti, bei įkalbėjo surašyti asmeninį testamentą. Dėl to įvykio L. A. parašė pareiškimą policijai. 2010-05-28, kai vekselis datuotas negalėjo būti surašytas, nes tą dieną L. I., liudytojas ir O.I. buvo tetos namuose ir šventė gimtadienį.

Liudytojas O.I. teisme parodė, kad L. A. yra jo krikšto mama. A. I.- brolis. H. Š. nėra matęs. 2010-05-28 nuo 17 val. svečiavosi L. A. namuose, kur su krikšto mama, broliu ir jo žmona L. I. šventė savo gimtadienį.

Liudytoja T. K. teisme paaiškino, kad L. A. buvo jos giminaitė ir artima draugė, kuri viską pasaipasakodavo. Iš L. A. pasakojimų žino, kad 2010 m. pradžioje pagal skelbimą dienraštyje „Lietuvos Rytas“ susipažino su teisininku H. Š., su kuriuo, kaip galvojo L. A., užsimezgė romantiški santykiai. L. A. papasakojo jam apie savo du butus, santaupas. Jiedu daug bendraudavo telefonu. L. A. buvo palikusi testamentu H. Š. visą savo turtą, bet kitą dieną suvokė ką padarė ir testamentą anuliavo. L. A. niekada neminėjo, kad skolinosi iš H. Š. pinigus. Paskutiniais gyvenimo metais L. A. buvo labai nepastovi, tai lietė tiek jos santykius su artimaisiais, tiek ir su H. Š., tai ji sakydavo, kad H. Š. pats geriausias, tai- kad nori iš jos viską atimti.

2008-10-13 VšĮ Vilniaus m. universitetinės ligoninės direktoriaus patvirtintu testamentu L. A. visą savo turtą, kuri jis bebūtų ir iš ko besusidėtų palieka brolio vaikams A. I. ir O. I. lygiomis dalimis (t. 1, b.l. 97).

2009-08-18 L. A. suteikia A. I. įgaliojimą gauti jai priklausančių slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją, atstovauti jai visuose įmonėse, įstaigose, organizacijose, paduoti jos vardu pareiškimus ir prašymus, už ją pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais (t. 1, b.l. 102).

Paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, kurio išrašymo data nurodyta 2010-05-28 L. A. iki 2010-06-28 įsipareigoja sumokėti H. Š. 175000 Lt (t. 1, b.l. 5, t. 2, b.l. 79). Rašysenos specialisto išvada Nr. 11-1249(12) nustatyta, kad virš eilutės „Davėjo parašas“, įrašas „?. ?.“ parašė ir greta pasirašė pati L. A. (t. 2. b.l. 83- 85).

2010-06-08 Vilniaus m. 30 notarų biure, notaro M. S. patvirtintu testamentu L. A. visą savo turtą, kuri jis bebūtų ir iš ko besusidėtų palieka H. Š. (t. 1, b.l. 100).

2010-06-09 Vilniaus m. 30 notarų biure, notarės R. S. patvirtintu pareiškimu, L. A. 2010-06-08 testamentą panaikina (t. 1, b.l. 101).

2010-08-22 L. A. surašė asmeninį testamentą, kuriuo visą savo turtą, kuri jis bebūtų ir iš ko besusidėtų palieka H. Š. (t. 2, 1 priedas).

2010-09-06 Vilniaus m. 30 notarų biure notaro M. S. patvirtintu testamentu L. A. visą savo turtą, kuri jis bebūtų ir iš ko besusidėtų palieka L. I. (t. 1, b.l. 3).

2011-02-20 L. A. mirė (t. 1, b.l. 94).

2011-03-25 H. Š. per atstovą adv. D. Ž. pateikia Vilniaus m. 20 notarų biurui 2010-05-28 datuoto vekselio kopiją su prašymu apie mirusiosios L. A. paveldėtojus (t. 1, b.l. 104).

2011-05-02 H. Š. per atstovą adv. D. Ž., 2010-05-28 datuoto vekselio pagrindu, pateikia ieškinį dėl skolos 120000 Lt priteisimo iš paveldėtojos L. I. (t. 1, b.l. 105- 111).

Dėl kaltinimo dalies, kurioje H. Š. inkriminuojamas piniginių lėšų L. A. neperdavimas.

Kaltinime pagal LR BK 182 str. 2 d. H. Š. inkriminuojama tai, kad jis po to, kai L. A. pasirašė vekselį, kuriuo įsipareigojo iki jame nurodytos datos išmokėti kaltinamajam 175000 Lt, neperdavė L. A. kaltinime neįvardintos piniginės sumos. Ši aplinkybė kaltinime nurodoma, kaip sukčiavimo objektyviosios pusės požymis, todėl teismas pasisako dėl jos įrodytumo.

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).

Šioje byloje nėra neabejotinų įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad H. Š. neperdavė L. A. tam tikros, kaltinime neįvardintos piniginių lėšų sumos.

H. Š. parodymus apie tai, kad vekselio surašymo dieną jis perdavė vekselyje nurodyta pinigų sumą L. A. tiesiogiai patvirtina liudytojas A. P., kuris ne tik patvirtino pinigų perdavimo faktą, apibūdino jos būstą, bet ir nurodė L. A. buto detales, kurių negalėjo žinoti, jei nebūtų lankęsis. Ta, kad A. P. iš tiesų lankėsi L. A. bute rodo tai, kad liudytojas ne tik dėsto faktus, bet ir nupasakoja emocijas ir jausmus, kurie jam kilo ten apsilankius. Pavyzdžiui liudytojas nurodo, kad jį nustebino senovinis, raudonos spalvos telefonas su disku, stovintis ant šaldytuvo ir jis pagalvojo, kad moteris gal iki šiol naudojasi senoviniu sovietiniu vyriausybiniu ryšiu su Kremliumi. Aplinkybę, kad būtent toks telefonas buvo L. A. bute patvirtino nukentėjusioji L. I.. Be to, netiesiogiai aplinkybę, kad H. Š. 2010 m. gegužės mėnesį galėjo perduoti tam tikrą pinigų sumą L. A. įrodo ir faktas, kad jis prieš tai kaupė lėšas grynais pinigais, net patirdamas tam tikrų nuostolių. Liudytoja R. J. teisme nurodė, kad H. Š. atsisakė jam priklausančių 4000 Lt metinių palūkanų už tai, kad liudytoja 2010 m. gegužės mėnesį prieš sutartą terminą grąžino kaltinamajam 40000 Lt skolą.

Kitą vertus byloje yra priešingi duomenys, liudijantys, kad jokių piniginių lėšų H. Š. nukentėjusiajai L. A. neperdavė. Tai faktas, kad jokiuose užfiksuotose L. A. telefono pokalbiuose bei rašytiniuose pareiškimuose H. Š. paskola neminima. Taip pat L. A. turto paveldėtojos nukentėjusiosios L. I. ir jos šeimos narių be giminaičių A. I. bei O. I. parodymai apie tai, kad jokių pinigų niekada pas L. A. jie nematė ir pati L. A. apie jokią skolą niekada nekalbėjo. Tačiau nukentėjusioji kaip paveldėtoja atsakanti ir už L. A. skolas yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, todėl šie duomenys nepakankami tam, kad atmesti priešingai teigiančių kaltinamojo H. Š., liudytojų A. P., V. V. parodymus.

Teismas išnaudojo visas galimybes nustatyti aplinkybei, ar H. Š. 2010 m. gegužės mėnesį perdavė tam tikrą kaltinime neįvardytą pinigų sumą L. A. ar ne, tačiau duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad toks pinigų perdavimas neįvyko, nėra.

Pažymėtina, kad analogišką išvadą padarė ir Vilniaus apygardos teismas, bei Lietuvos apeliacinis teismas, kuriuose buvo nagrinėjamas H. Š. civilinis ieškinys dėl skolos priteisimo iš L. I.. Teismai remdamiesi iš esmės tais pačiais duomenimis, kaip ir teismas šioje baudžiamojoje byloje, padarė tik tikėtiną išvadą, kad pinigų perdavimas L. A. neįvyko. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-07 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-121/2014 be kitą ko nurodoma, kad „pagal byloje esančius įrodymus labiau tikėtina, kad pinigų L. A. H. Š. neperdavė“ (t. 4, b.l. 50).

Taigi tiek įvertinus duomenis šioje baudžiamojoje byloje, tiek įvertinus tuos pačius duomenis civilinę bylą nagrinėjusiuose teismuose padaryta ta pati išvada, o būtent, kad apie pinigų perdavimą ar neperdavimą L. A. galima kalbėti tik kaip apie prielaidą. Kategoriškai išvadai padaryti nepakanka duomenų. Kaip jau minėta anksčiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl aplinkybę, kad H. Š. neperdavė L. A. tam tikros kaltinime neįvardytos sumos yra neįrodyta.

Dėl vekselio kaip sukčiavimo dalyko.

Byla nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BK 255 str. 1 d.). H. Š. kaltinamas tuo, kad panaudodamas apgaulę, t.y. pasinaudodamas L. A. teisiniu neišprusimu ir kalbos nemokėjimu, pagamino ir panaudojo netikrą dokumentą- paprastąjį vekselį, pagal kurį L. A. iki 2010-06-28 įsipareigoja sumokėti H. Š. 175000 Lt. Vėlesni H. Š. veiksmai- vekselio panaudojimas kreipiantis į notarą informacijai apie mirusios L. A. turto paveldėtojus gauti bei pateikiant turto paveldėtojai reikalavimus teisme, nėra kvalifikuojami kaip sukčiavimas.

Kaltinime nesuformuluota objektyvioji sukčiavimo pusė, o jame nurodyti H. Š. veiksmai nėra nusikaltimas (sukčiavimas). Nors H. Š. ir inkriminuojamas vekselio panaudojimas, tačiau nepasakyta kokiu būdu vekselis panaudotas kaip sukčiavimo priemonė.

Pats vekselis nėra sukčiavimo dalykas, nes tai nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o vertybinis popierius (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d.). Nors priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių vekselio panaudojimas gali būti pripažintas sudedamąja apgaulės mechanizmo dalimi, duodančia pagrindą inkriminuoti sukčiavimą, bet pats vekselis ir jame nurodyta suma BPK 182 straipsnio prasme nėra sukčiavimo įgyjant turtinę teisę ar išvengiant turtinės prievolės dalykas (kasacinė nutartis Nr. 2K-132/2010). Kaip jau minėta, teismas nagrinėja bylą pateiktų kaltinimų ribose, o H. Š. nėra inkriminuojami jokie sukčiavimo veiksmai panaudojant vekselį.

Be to, kadangi vekselis nėra sandoris, jo išrašymas negali būti siejamas su pinigų perdavimo ar neperdavimo faktu. Todėl aplinkybė, ar perdavė H. Š. L. A. tam tikrą pinigų sumą ar neperdavė, neturi ir juridinės reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui pagal LR BK 182 str. 2 d.

Išrašant vekselį sukuriamas civilinių teisių objektas- vertybinis popierius, kuriam įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro konkretaus sandorio. Vekselio patvirtintos prievolės specifika- jos abstraktumas. Vekselis kaip dokumentas, netampa nei skolos nei skolos grąžinimą užtikrinančia priemone, nei pačia paskolos sutartimi, nei juo labiau pakvitavimu apie skolos suteikimą. Tiesiog priklausomai nuo kitų teisinių santykiu, sukuriama savarankiška prievolė- prievolė pagal vekselį (t. 1, b.l. 142).

Taigi, be to kad kitas įvykdytas ar neįvykdytas sandoris, tai yra pinigų perdavimo ar neperdavimo faktas L. A. neįrodytas, šis faktas dar ir neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant H. Š. ir L. A. teisinius santykius susijusius su kaltinime nurodyto vekselio išrašymu. Kitų priežasčių ir kitų galimų susitarimų tarp H. Š. ir L. A., dėl kurių galėjo būti išrašytas vekselis tyrimas išeina už kaltinimo ribų.

Dėl kaltinimų pagal LR BK 300 str. 1 d.

1. 2011-03-04 per advokatą D. Ž., pateikė vekselį kaip prašymo notarui priedą;

2. 2011-05-02 pateikė civilinį ieškinį L. A. turto paveldėtojai L. I., vekseliu pagrįsdamas reikalavimą dėl 120000 Lt skolos išieškojimo.

Pagal šiuos kaltinimus H. Š. išteisintinas, nesant nusikaltimų, numatyto LR BK 300 str. 1 d. objektyviosios pusės požymių- dalyko ir pasekmių.

2011-03-25 H. Š. per atstovą adv. D. Ž. pateikia Vilniaus m. 20 notarų biurui 2010-05-28 datuoto vekselio kopiją su prašymu apie mirusiosios L. A. paveldėtojus (t. 1, b.l. 104).

2011-05-02 H. Š. per atstovą adv. D. Ž., 2010-05-28 datuoto vekselio pagrindu, pateikia ieškinį dėl skolos 120000 Lt priteisimo iš paveldėtojos L. I. (t. 1, b.l. 105- 111).

Dokumentų, galinčių būti šios nusikalstamos veikos dalyku, sąrašą apibrėžia tiesioginis nusikalstamos veikos objektas. Be dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi normaliai valstybės ir savivaldos institucijų veiklai, LR BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo dalyku gali būti ir privačių asmenų sukurti dokumentai, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-200/2008). H. Š. pateiktuose kaltinimuose kaip LR BK 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų dalykas nurodomas vekselis. Tačiau remiantis nagrinėjant kaltinimą pagal LR BK 182 str. 2 d. išdėstytais argumentais, vekselis, kurį 2010 m. pavasarį pasirašė L. A. nėra suklastotas. Nesuklastotas dokumentas negali būti nusikaltimo, numatyto LR BK 300 str. 1 d. dalyku.

Pažymėtina, kad pirmame kaltinimo pagal LR BK 300 str. 1 d. epizode nenustatytos ir atsakomybei pagal LR BK 300 str. 1 d. atsirasti būtinos pasekmės. Baudžiamosios atsakomybės taikymui reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis Nr. 2K-573/2012). Prašymą pateikti informaciją advokatas D. Ž. pateikė vadovaudamasis LR Advokatūros įstatymu. Tokią advokato teisę numato LR Advokatūros įstatymo 44 str. Taigi šiuo atveju avokadas jam reikiamą informaciją galėjo gauti ir nepateikdamas kaltinime nurodytos vekselio kopijos. Tokie veiksmai nukentėjusiosios teisių nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad prašymas pateiktas ne 2011-03-04, kaip nurodyta kaltinime, bet 2011-03-25.

nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. padarymo;

nusikaltimo, numatyto LR BK 300 str. 1 d. padarymo (vekselio realizavimas, pateikiant jį notarui);

nusikaltimo, numatyto LR BK 300 str. 1 d., padarymo (vekselio realizavimas, pateikiant jį Vilniaus apygardos teismui).

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. apylinkės teismą apeliaciniu skundu.