- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- 1A-2-417/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40642-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- V. K.
- Advokatai
- Marius Gricius
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl 2019 m. kovo 21 d. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 ir 8 punktais, 4 dalimi, terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigoti nuteistąjį 3 (tris) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, visą bausmės vykdymo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta baigti taikyti nuosprendžiui įsiteisėjus.
Iš V. K. priteista R. K. 270,60 Eur (du šimtai septyniasdešimt eurų 60 centų) turinės žalos, 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 1000 Eur (tūkstantis eurų) proceso išlaidų, liki ieškinio dalis atmesta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui priteista 1103,22 Eur (tūkstantis šimtas trys eurai 22 centai) socialinio draudimo biudžetui padarytos turinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, apie 18.00–19.00 valandą, savo namuose (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo žmoną R. K. – vieną kartą rankos kumščiu smogdamas į galvos dešinės pusės užpakalinę sritį sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, koja spirdamas R. K. į nugarą nukentėjusiajai padarė nugaros juosmeninės dalies sumušimą su III juosmeninio stuburo slankstelio kūno lūžimu, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti 2019 m. kovo 21 d. Plungės apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad V. K. dalyvavo darant nusikalstamą veiką.
2.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi juo buvo pažeista nuteistojo teisė į nekaltumo prezumpciją, grindžiamą principu, kad visos abejones turi būti aiškinamos kaltininko naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis), taip pat teismas nukrypo nuo formuluojamos teismų praktikos, nes, vertindamas bylos duomenis, neatsižvelgė į tai, kad po 2018 m. rugpjūčio 17 d. įvykio ikiteisminis tyrimas (iki byla buvo perduota į teismą) buvo atliekamas neišsamiai, šioje proceso stadijoje nebuvo surinkti ir patikrinti pirminiai duomenų šaltiniai, kurie buvo tiriami tik teisme. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas V. K. ikiteisminio tyrimo metu gynėsi vienas, buvo be advokato. Tačiau teismas, vertindamas bylos nagrinėjimo teisme metu V. K. ir jo gynėjo pateiktus prašymus, sprendė, kad šiuos prašymus V. K. turėjo pateikti dar ikiteisminio tyrimo metu. Be to, pirmosios instancijos teismas netenkino daugumos V. K. gynėjo prašymų, susijusių su prieštaravimų bei abejonių šalinimu šioje baudžiamojoje byloje, tokiu elgesiu teismas ne tik pademonstravo teismo aktyvumo reikalavimo nepaisymą, bet ir pasirodė šališkas, nes savo sprendimais nepašalino gynybos įtarimų dėl teismo abejingumo siekiant išsamiai išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė nepašalinęs byloje atsiradusių abejonių, kurių pašalinti nebepavyks ir apeliacinio proceso metu. Šioje byloje susiklostė ypatinga situacija, kadangi pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės įvykio metu buvusios sunkiai apgirtusios nukentėjusiosios parodymais kaip tiesioginės kilmės duomenimis, kurie ikiteisminio tyrimo metu esmingai keitėsi. Šių parodymų prieštaravimai nebuvo šalinami nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Esminis apelianto gynybinis teiginys, kuris šioje byloje buvo nepaneigtas, tai faktas, kad V. K. nedalyvavo darant nusikalstamą veiką prieš nukentėjusiąją R. K..
Šalies argumentai
2.2. Dėl skundžiamame nuosprendyje esančių nepašalintų abejonių ir jų aiškinimo nuteistojo naudai bei esminių BPK pažeidimų vertinant byloje surinktus duomenis apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nukrypo nuo teismų praktikos, pažeidė ir netiesioginių įrodymų vertinimo baudžiamosiose bylose taisykles, vieniems įrodymams suteikė prioritetinę svarbą, kitus atmetė be objektyvaus pagrindimo. Skundžiamame nuosprendyje teismas nukentėjusiosios R. K. parodymus vertino kaip esą nuoseklius ir nekeliančius abejonių, tačiau nukentėjusioji konfliktinį įvykį suvokė ir vertino būdama visiškai apsvaigusi. Apelianto vertinimu, teismas, darydamas išvadas apie nagrinėjamą konfliktinę situaciją (tikint teismo išvadomis, kad V. K. įvykio metu buvo namuose), turėjo ją vertinti itin atsargiai, kadangi konfliktinėje situacijoje dalyvavo du sutuoktiniai, vienas kurių buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (t. y. R. K.), įvykis vyko namuose, kurių kitame kambaryje buvo jų nepilnametė dukra A. K., o nukentėjusioji R. K. nei tą vakarą, nei vėliau į medikus nesikreipė, tai padarė tik po trijų dienų. Be to, R. K. pati pripažino, kad tą vakarą į policiją nesikreipė, nes buvo labai apsvaigusi. Teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, ignoravo tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu R. K. nebuvo nuosekli. Iš 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką matyti, kad R. K. nurodė tik tai, kad V. K. jai spyrė vieną kartą su koja į nugarą, į policiją nesikreipė, nes buvo išgėrusi. Analogiškos pozicijos R. K. laikėsi ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. apklausos metu, tik 2018 m. rugsėjo 26 d. apklausoje nukentėjusioji nurodė iki tol nežinotą ir jokiais bylos duomenimis nepatvirtintą aplinkybę, kad jai vieną kartą koja spyrė į nugarą, o po to rankos kumščiu smogė į galvos dešinės pusės užpakalinę sritį. Be to, šios apklausos protokole nukentėjusioji savo ranka papildė, kad smūgį į galvą jai sudavė to paties konflikto metu. Pirmiausiai buvo suduota smūgis į galvą, o po to jis spyrė į nugarą. Iš šių parodymų nėra aišku, kodėl nukentėjusioji net du kartus apklausiama po įvykio praėjus 6–7 dienoms nenurodė, kad jai buvo smūgiuota dar ir ranka į galvą, o tai nurodė tik praėjus daugiau kaip vienam mėnesiui. Taip pat neaišku, kokiu eiliškumu šie neteisėti veiksmai buvo atlikti. Dar didesnių abejonių dėl šių nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių kelia ir tai, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. akistatoje su įtariamuoju V. K. R. K. vėl nurodė kitokį galbūt neteisėtų veiksmų eiliškumą – teigė, kad konflikto metu jai vieną kartą spyrė į nugarą ir taip sužalojo stuburą. Taip pat vieną kartą kumščiu smogė į galvos dešinę pusę. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šie nukentėjusiosios R. K. parodymai apie jai padarytus sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą nėra aiškūs, nėra nuoseklūs, be to, smūgis kumščiu į galvą buvo nurodytas tik po kurio laiko, kai ikiteisminio tyrimo metu jau buvo gauta 2018 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. G 1583/2018(3), kurioje taip pat nieko nekalbama apie sudavimą kumščiu į galvą. Specialisto išvadoje tėra vienas teiginys, kad nukentėjusioji sako, kad prieš 3 dienas į nugarą spyrė vyras. Apeliantas mano, kad tokie nukentėjusiosios parodymai, kurie susiformavo nukentėjusiajai būnant ilgalaikio stipraus apsvaigimo nuo alkoholio būsenos, nėra patikimi ir patvirtinti kitais neginčijamais (kategoriškais) bylos duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismo išvada apie V. K. padarytą nusikalstamą veiką nėra paremta jokiais objektyviais bylos duomenimis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais), išskyrus pačios nukentėjusiosios nepatikimus parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie neginčytinai patvirtintų 2018 m. rugsėjo 26 d. apklausoje R. K. parodytą aplinkybę apie jai suduotą smūgį kumščiu į galvą. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie liudytojai, nuteistasis V. K. tai taip pat neigė, specialisto išvadoje Nr. G 1583/2018(3) nurodoma, kad nukentėjusiajai buvo spirta į nugarą. Netgi baigiamųjų kalbų metu prokurorė taip pat pažymėjo, kad reikia remtis nukentėjusiosios parodymais, kad žodinio konflikto metu vyras spyrė koja vieną kartą į nugarą. Net ir 2018 m. spalio 29 d. nukentėjusiosios R. K. civiliniame ieškinyje ši aplinkybė apie smūgio į galvą sudavimą nėra nurodoma. Taigi pirmosios instancijos teismas aplinkybę apie smūgio sudavimą į galvą įtraukdamas į skundžiamą nuosprendį pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, jog visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.
2.3. Skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, netikėdamas nuteistojo V. K. parodymais, o kartu ir kritiškai vertindamas liudytojų L. ir A. K., taip pat A. K. parodymus, nukrypo nuo tinkamo įrodymų, kad ir netiesioginių, vertinimo reikalavimų. Nuteistojo ir nukentėjusiosios dukros A. K. parodymais, to neneigia ir pati nukentėjusioji R. K., nustatyta, kad inkriminuojamo įvykio metu 2018 m. rugpjūčio 17 d. A. K. buvo namuose savo kambaryje. Anot šios liudytojos, ji negirdėjo jokių garsų, iš kurių būtų galima spręsti apie motinos ir tėvo kokį nors konfliktą. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas, su psichologo pagalba apklausęs nepilnametę A. K., ignoravo jos paaiškinimus, kad ji negalėjo negirdėti triukšmo, nes jei būtų buvęs triukšmas, tai būtų girdėjusi viską, bet buvo tylu. Anot šios liudytojos, iš karto po menamo konfliktinio įvykio nukentėjusioji R. K. jai nieko nesakė apie patirtą fizinį smurtą. Kaip netiesioginis įrodymas šioje byloje privalomai turėjo būti vertinamas, o ne ignoruojamas ir tas faktas, kad iš tiesų 2018 m. rugpjūčio 17 d. vakare nuteistasis V. K. nuvežė dukrą A. K. į parduotuvę atiduoti taisyti telefono, po to jiedu važiavo pasveikinti brolio A. K. gimtadienio proga. Taigi nors į namus grįžo vėlai, tačiau V. K. įvykio vakare nebuvo išgėręs, nors nukentėjusioji teigia priešingai. Šie liudytojos A. K. parodymai, kad ir netiesioginiai, patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. tarp tėvų nebuvo jokio konflikto, tam nebuvo nei priežasties, nei kito preteksto. Teismas be jokio pagrindo netikėjo ir L. K. parodymais apie 2018 m. rugpjūčio 17 d. vakaro įvykius, ji teisme parodė, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. vakare susirašinėjo telefonu su seserimi A. K., iš kurios sužinojo, kad ją tėvas V. K. veža atiduoti telefono į taisyklą, o po to važiuos pas brolį A. K. jo pasveikinti. Liudytojos L. K. parodymai, jog sesuo nieko nerašė, kad tą vakarą kas nors namuose vyksta, patvirtina A. K. parodymus ir sutvirtina nuteistojo V. K. parodymus, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. vakare namuose jokio konflikto nebuvo, jau nekalbant net apie kokį nors fizinį smurtą tarp V. K. ir R. K.. Teismas be jokio pagrindo atmetė ir giliau neanalizavo apelianto V. K. gynėjo teisme pateiktų rašytinių įrodymų: „Tele2“ garantinės pažymos, kvito, sąskaitos išklotinių (t. 2, b. l. 1–52), kurie kaip netiesioginiai įrodymai patvirtino liudytojų A. ir L. K., taip pat ir paties V. K. teiginius apie įvykio vakaro aplinkybes.
2.4. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas be jokio pagrindo netikėjo ir liudytojo A. K. parodymais, kuriais buvo patvirtinti tiek nuteistojo, tiek ir A. ir L. K. parodymai. Subjektyvūs ir niekuo neparemti teismo teiginiai, kad dukrų kaip liudytojų parodymai turi būti sumenkinami dėl dukrų palankumo tėvui, yra negalimi preferenciją suteikiant neva konfliktinę situaciją suvokusio asmens (nukentėjusiosios), kuris buvo neblaivus, parodymams, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs. Teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, turėjo atsižvelgti į šios situacijos kontekstą – tai šeiminių santykių, kai sutuoktiniai konfliktuoja dėl vieno iš jų piktnaudžiavimo alkoholiu, turinys, iš kurio išeina, kad šeimos narių, mačiusių ar kitaip suvokusių (kad ir netiesiogiai) galimą konfliktą parodymai turi būti vertinami atsargiai, apdairiai ir sulyginamai su kitais bylos duomenimis. Tačiau savaime šeimos narių (šiuo atveju – dukrų) parodymai negali būti mažiau patikimi vien todėl, kad dukromis tėvas labiau rūpinasi nei motina, kuri dažnai geria. Be to, teismas nuosprendyje nurodydamas, kad liudytojos A. ir L. K. nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas neturi galimybės patikrinti jų parodymų objektyvumo, negali šio faktoriaus naudoti nuteistojo V. K. nenaudai. Akivaizdu ir neginčytina, kad šios liudytojos ne tik nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, kurį išimtinai organizuoja, kontroliuoja ir jam vadovauja prokuroras, kurio veiksmai vadovaujantis BPK 63 straipsnio 4 dalimi apskritai negali būti net skundžiami, bet ir bylos nagrinėjimo Plungės apylinkės teisme metu teismas nenoriai sprendė klausimą dėl liudytojų A. ir L. K., A. K., kaip esą nesusijusių su įvykiais, apklausos (t. 1, b. l. 151). Todėl keista skaityti nuosprendžio argumentus, kad teismas neturi galimybės patikrinti A. ir L. K., A. K. parodymų objektyvumo, jeigu pats teismas, jei ne aktyvios gynybos prašymai, šių liudytojų taip pat būtų nekvietęs ir neapklausęs, kaip to nedarė ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai ir prokuroras, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui, kurio metu iki pat baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pradžios nuteistasis V. K. jokio advokato kaip gynėjo neturėjo ir jo paslaugomis nesinaudojo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. K. pasyvumą ikiteisminio tyrimo metu neteikiant prašymo patikslinti jo duotus parodymus, neatsižvelgė į tai, kad V. K. ikiteisminio tyrimo metu nesinaudojo gynėjo pagalba, todėl natūralu, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbdamas paprastu pardavėju negalėjo ir neturėjo žinoti, kaip pasinaudoti savo teisėmis papildyti ikiteisminį tyrimą ir pan. Juo labiau tokie pirmosios instancijos teismo „priekaištai“ nuteistajam nėra leistini ir tuo požiūriu, kad apskritai ikiteisminis tyrimas nebuvo visapusiškai ir išsamiai atliekamas. Jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, prokuroras disponavo duomenimis apie tai, kad nuteistojo dukros A. ir L. K., brolis A. K. gali žinoti bylai galinčių turėti reikšmės duomenų, tačiau nebuvo imtasi priemonių šiuos asmenis apklausti kaip liudytojus dar ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu netgi nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, nebuvo patikrinti (pavyzdžiui, atliekant parodymų patikrinimo vietoje veiksmus ir pan.) nukentėjusiosios R. K. parodymai, kurie nebuvo nuoseklūs. Taigi matyti, kad kritikuoti V. K. elgesį nėra jokio pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje V. K. parodymų kritika yra grindžiama tuo, kad nuteistasis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nurodė skirtingas aplinkybes apie tai, ar 2018 m. rugpjūčio 18 d. buvo namuose, ar ne. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad būtent Plungės teisme tiek jis pats, tiek ir liudytoja L. K. nuosekliai ir logiškai paaiškino, kad V. K. sąžiningai klydo apie 2018 m. rugpjūčio 17 d. vakaro įvykius, kadangi buvo susipainiojęs dėl laiko – tą vakarą, kai įvyko menamas įvykis su R. K., buvo ar nebuvo namuose. Ir tik vėliau, dar tebevykstant ikiteisminiam tyrimui, dukra jam pasakė, kad jis tą vakarą, t. y. 2018 m. rugpjūčio 17 d., nebuvo namuose, o buvo nuvažiavęs sveikinti brolio su gimimo diena ir t. t. (t. 1, b. l. 154). Tai nuosekliai ir argumentuotai patvirtino ir liudytoja L. K. (t. 1, b. l. 156). Apeliantas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas, kritiškai vertindamas V. K. teisme duotus parodymus, nebuvo sąžiningas kaltinamajam, kadangi jo parodymus dėl vienos iš esminių aplinkybių sumenkino, o štai nukentėjusiosios R. K., kuri įvykio metu buvo visiškai neblaivi, parodymais rėmėsi ir juose esančius netikslumus toleravo nurodydamas, kad nukentėjusioji dėl savo apsvaigimo galėjo klaidingai suvokti ir įvardyti kai kurias svarbias jos sužalojimų aplinkybes, t. y. galėjo sąžiningai klysti.
2.5. Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje specialisto išvadą Nr. G 1583/2018(3) suabsoliutino kaip esą neginčijamai kaltinimus V. K. patvirtinantį įrodymą. Tačiau teismas nesiaiškino, ar sužalojimai R. K. galėjo būti padaryti ir kitu įvykiui artimu laiku, t. y. tiek prieš patį įvykį, tiek įvykio metu, tiek ir iš karto po jo, turint omenyje pačios R. K. parodymus, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. ji nei į medikus, nei į policiją nesikreipė, nes buvo apsvaigusi. Be to, iš minėtos specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. nukentėjusioji medikams nurodė, kad prieš tris dienas ją sužalojo vyras. Tai reiškia, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ne 2018 m. rugpjūčio 17 d., o 2018 m. rugpjūčio 19 d. Deja, šios aplinkybės teismas visiškai nesiaiškino ir tai ignoravo. Teismas taip pat nesiaiškino, ką gali reikšti teismo medicinos specialisto nurodomos galimos sužalojimų atsiradimo versijos – tiek galimas spyris į nugarą, tiek stiprus stuburo persilenkimas juosmens srityje į priekį ir šiek tiek į dešinę. Tokios specialisto išvadoje nurodomos aplinkybes gali patvirtinti tiek nukentėjusiosios R. K. nurodomą versiją, tiek ir nuteistojo V. K. nurodomą sužalojimų atsiradimo versiją. Tačiau kuri iš jų yra teisinga ir labiausiai tikėtina, nėra nustatyta. Abejonių papildomai kelia ir tai, kad iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, kad R. K. diagnozuotas vestihulinis sindromas, lėtinės liumbalgijos paūmėjimas, kurie taip pat gali reikšti traumos arba mikrotraumos buityje pasekmes. Toliau išvadoje rašoma, kad R. K. buvo suleistas fiziologinis tirpalas, o tai galbūt reiškia, kad R. K. 2018 m. rugpjūčio 20 d. dar buvo neblaivi. Iš tiriamosios specialisto išvados dalies taip pat matyti, kad R. K. skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, pusiausvyros sutrikimu, o tai gali reikšti ne ką kita, o tai, kad nukentėjusioji buityje galėjo pati patirti traumą, to neneigia ir teismo medicinos specialistas nurodydamas, kad labiausiai tikėtina, kad sužalojimas atsirado nuo stipraus stuburo persilenkimo juosmens srityje į priekį ir šiek tiek į dešinę. Be to, iš minėto specialisto išvados 4 punkto nėra aišku, kuria koja buvo smūgiuota į nugarą, ar V. K. smūgiavo basa koja, ar buvo su batais ir t. t. Šios aplinkybės yra ypatingai svarbios, kadangi net neapžiūrėjus įvykio vietos (t. y. kurioje buto vietoje tai įvyko) neįmanoma nustatyti, ar realiai būtų pakakę vietos smūgiui koja, kuria kojos dalimi ar avalynės dalimi buvo galbūt kontaktuojama su R. K. nugaros dalimi ir t. t. Taigi teisme nebuvo nustatytas sveikatos sutrikdymo mechanizmas ir kitos detalės, reikšmingos baudžiamojo įstatymo taikymui ir abejonių šalinimui. Pateikti abejones patvirtinantys argumentai iliustruoja tai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo aktualu aiškintis visų įvykio aplinkybių. Ir nors V. K. gynėjas prašė apklausti specialisto išvadą surašiusį teismo medicinos specialistą R. P. P., tačiau tai nebuvo padaryta, ypač turint omenyje, kad šis specialistas išvadą teikė tik vadovaudamasis R. K. medicininiais dokumentais. Taigi visos šios ir kitos abejonės buvo išsamiai įvardytos V. K. gynėjo baigiamųjų kalbų metu, vis tik Plungės apylinkės teismas priimdamas nuosprendį šių abejonių nešalino ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, lėmusį neteisingo nuosprendžio priėmimą.
2.6. Apeliantas taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suvaržytos nuteistojo V. K. teisės į gynybą. Bylos nagrinėjimo metu Plungės apylinkės teisme nebuvo tenkinti gynybos prašymai, dėl kurių apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą, t. y. išreikalauti iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus arba iš Šiaulių greitosios medicinos pagalbos stoties duomenis apie pokalbį, vykusį 2018 m. rugpjūčio 20 d. apie 8 val. 36 min. nukentėjusiajai R. K. kviečiant greitąją medicinos pagalbą; į teismo posėdį iškviesti ir apklausti teismo medicinos specialistą R. P. P. apie Specialisto išvadoje Nr. G 1583/2018(03) esančius duomenis ir išvadas; išreikalauti nukentėjusiosios R. K. visus medicininius duomenis iš gydymo įstaigų siekiant patikrinti, ar nukentėjusioji tiek iki menamo 2018 m. rugpjūčio 17 d. įvykio, tiek ir po jo nepatyrė kokių nors traumų, kurios galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios sveikatos būklei; priimti paties apelianto V. K. iniciatyva surinktus duomenis, kurie bus pateikti teismo posėdžio metu, esant būtinybei apklausti patį nuteistąjį V. K. apie aplinkybes, kurios būtų grindžiamos V. K. apeliacinės instancijos teismui pateiktais reikšmingais duomenimis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas Marius Gricius nurodo, kad su skundu nesutinka. Teigia, kad apeliantas savo skunde nurodo naujus reikalavimus, kurių nereiškė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kodėl neprašė šių įrodymų ar liudytojų apklausos pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą teisme visiškai nebuvo keliamos net gynybinės versijos. Apeliantas nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar sužalojimai R. K. galėjo būti padaryti ir kitu – įvykiui artimu laiku, t. y. tiek prieš patį įvykį, tiek įvykio metu, tiek ir iš karto po jo turint omenyje pačios R. K. parodymus. Šiuo atveju kaltinamasis buvo užėmęs gynybinę poziciją, kad nesmūgiavo R. K. į nugarą, nes negali iškelti tiek aukštai kojos. V. K. net neabejojo dėl sužalojimo laiko, neprašė teismo nustatyti šių aplinkybių, todėl apeliacinėje instancijoje jau nebe laikas kelti naujas versijas ir iš naujo tirti aplinkybes, kurios jau buvo išnagrinėtos.
3.1. Atsiliepime pažymima, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nepašalino abejonių ir nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų L. ir A. K., taip pat A. K. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. davė pakankamai išsamius parodymus, kad jis 2018 m. rugpjūčio 17 d., apie 18.00 valandą, buvo namuose (duomenys neskelbtini), kartu buvo ir jo žmona R. K., kuri dvi savaites vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo neblaivi, sunkiai orientavosi aplinkoje. Jis buvo savo kambaryje, jų dukra A. K. buvo savo kambaryje, jis į žmoną R. K. nekreipė dėmesio ir su ja nebendravo, tarp jų tą vakarą nekilo jokių konfliktų. Mano, kad stuburą ji galėjo susižeisti kur nors griūdama dėl girtumo, jis jos nemušė ir jai nespyrė (T. 1, b. 1. 56, 57, 58). Dėl parodymų nuoseklumo nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad kaltinamasis iš esmės keitė savo parodymus, todėl teismas ir vertino juos kritiškai. Teisme V. K. pakeitė šiuos savo parodymus motyvuodamas, kad dukters L. dėka jis išsiaiškino, jog tuo laiku nebuvo namuose, nes vežė dukrą atiduoti telefono remontui, važiavo pasveikinti brolio su gimimo diena. V. K. iškeltą versiją, kad R. K. galėjo pati susižaloti griūdama dėl girtumo, paneigia specialisto išvada, kad neįtikima, jog toks stuburo sužalojimas būtų atsiradęs R. K. krentant ant žemės, tikėtina, kad sužalojimas atsirado nuo spyrio į nugarą ar stipraus stuburo persilenkimo juosmens srityje į priekį ir šiek tik atgal. V. K. nenurodė kitų asmenų, galėjusių sužaloti nukentėjusiąją. Teisme liudytoja L. K. parodė, kad tėvui apie jo nebuvimą kaltinime nurodytu laiku pasakė dar rugsėjo mėnesį, tačiau iki pat ikiteisminio tyrimo pabaigos 2018 m. spalio 9 d. V. K. nepareiškė pageidavimo patikslinti savo anksčiau duotus parodymus, kaip tai padarė teisme, kurie jam ypač aktualūs nepripažįstant kaltės. Kaltinamojo naudai teisme liudijo dvi jo dukros – L. ir A. K., kurios nedviprasmiškai išreiškė didesnį palankumą tėvui, kadangi jis taip negeria kaip mama, eina į darbą, daugiau dėmesio rodo joms. Teismas šių liudytojų parodymus vertino kritiškai, taip pat kritiškai vertino ir liudytojo A. K. – kaltinamojo brolio – teisme duotus parodymus, kuris gali būti suinteresuotas palankia broliui bylos baigtimi. Visi šie liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teismas neturėjo galimybės patikrinti jų parodymų, kurie nevisiškai sutampa, objektyvumą. Dėl A. K. parodymų nuoseklumo ir sąžiningumo nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad A. K. yra nuteikta prieš nukentėjusiąją, V. K. jai yra padaręs įtaką, todėl ir jos parodymai yra akivaizdžiai tendencingi tėvo naudai. Kaip vieną iš esminių aplinkybių A. K. nurodė tai, kad įvykio dienos vakare ji buvo bute savo kambaryje ir negirdėjo jokio tėvų konflikto, nors tikrai būtų girdėjusi ir apie sužalojimą būtų žinojusi. Tikrinant liudytojos objektyvumą jos buvo klausiama, ar ji tikrai žino visus įvykius tarp tėvų ir visada girdi, kai tėvai barasi, tačiau A. K. patvirtino teisme, kad anksčiau jokių konfliktų tarp tėvų nėra buvę, nors rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su R. K. dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo konflikto bute metu. Šie faktai akivaizdžiai parodo, jog A. K. nėra sąžininga ir tendencingai teikė teismui melagingus parodymus. Nukentėjusiosios atstovas apgailestauja, kad teismas nesiėmė jokių prievartos priemonių dėl A. K. melagingų parodymų davimo siekiant suklaidinti teismą. Iš prokurorės teismui pateikto 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. K. susitaikius su R. K. nuorašo matyti, jog V. K. ir anksčiau smurtaudavo prieš R. K., tai papildomai suteikia pagrindą teismui abejoti liudytojų L. ir A. K. parodymais, kad tėvas nelinkęs prieš mamą smurtauti ir smurto nevartoja.
3.2. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nukentėjusios R. K. sužalojimų pobūdis ir mastas (nesunkus sveikatos sutrikdymas) nustatyti teismo medicinos eksperto pateikta išvada, kurios patikimumas ir objektyvumas teismui nekėlė abejonių, nesurinkta duomenų, kad iki šio įvykio nukentėjusioji būtų patyrusi konstatuotus sužalojimus. V. K. nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių jo kaltę, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad ją sužalojo V. K.. Tarp V. K. neteisėtos tyčinės veikos ir atsiradusių pasekmių nukentėjusiajai yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, apelianto nurodyti BPK pažeidimai nėra esminiai, o teismas priėmė teisingą nuosprendį.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti V. K., nukentėjusiosios atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkintinas.
6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis V. K. tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją R. K.. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl V. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus ir nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentus. konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl V. K. kaltės padarius BK138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog V. K. 2018 m. rugpjūčio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, apie 18.00–19.00 valandą, savo namuose (duomenys neskelbtini), vieną kartą rankos kumščiu smogė R. K. į galvos dešinės pusės užpakalinę sritį ir koja spyrė jai į nugarą ir padarė nugaros juosmeninės dalies sumušimą su III juosmeninio stuburo slankstelio kūno lūžimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas V. K. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, rėmėsi specialisto išvada, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. R. K. buvo padarytas nugaros juosmeninės dalies sumušimas su III juosmeninio stuburo slankstelio kūno lūžimu, ir nukentėjusiosios R. K. parodymais. Iš šios specialisto išvados pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. K. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė nuosekliais ir neprieštaringais.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados turi būti paremtos įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi palyginti asmenų parodymus ir visus bylos duomenis ir tik pripažinęs, kad šių duomenų, kaip visumos, pakanka asmens kaltumui nustatyti, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. į gydymo įstaigą kreipėsi ne iš karto po nagrinėjamo įvykio, o praėjus keletui dienų, t. y. 2018 m. rugpjūčio 20 d. (1 t., b. l. 19–20), į teisėsaugos instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ji kreipėsi dar vėliau, t. y. 2018 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką R. K. nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d., apie 18–19 val. namuose ją sužalojo, t. y. vieną kartą koja spyrė jai į nugarą, sutuoktinis V. K. (1 t., b. l. 7–11). Vėlesnės apklausos metu R. K. nepapildė savo anksčiau duotų parodymų apie jai padaryto sužalojimo aplinkybes (1 t., b. l. 33). 2018 m. rugsėjo 26 d. apklausos metu R. K. patikslino savo anksčiau duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad po to, kai V. K. jai koja spyrė į nugarą, sudavė jai į galvos dešinės pusės užpakalinę sritį. Apklausos protokole R. K. savo ranka įrašė, kad vis dėlto pirma smūgis jai buvo suduotas į galvą, o tik po to koja spirta į nugarą (1 t., b. l. 40). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė, kad konflikto metu V. K. pirma jai sudavė smūgį į galvą, o po to spyrė koja į nugarą (1 t., b. l. 152).
12. Kaltinamasis V. K. pateikė kitokią įvykio versiją ir nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. jis savo sutuoktinės nesužalojo. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. K. teigė, kad tą vakarą jis buvo namuose, tačiau sutuoktinės nesužalojo, prisimena, kad ji buvo namuose išgėrusi, tačiau jokio konflikto nebuvo (1 t., b. l. 56). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. K. nurodė, kad prisiminė, jog kaltinime nurodytu metu, t. y. 2018 m. rugpjūčio 17 d., apie 18 val., jis net nebuvo namuose, todėl nurodytu laiku negalėjo sužaloti sutuoktinės (1 t., b. l. 152–153).
13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykis įvyko sutuoktinių namuose, nors jų nepilnametė dukra A. K. tuo metu buvo namuose, tačiau konflikto nematė, kitų įvykio liudininkų nėra. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad santykiai tarp sutuoktinių V. K. ir R. K. – įtempti, buitinio pobūdžio barniai ir nesutarimai tarp jų įvyksta ne pirmą kartą. Esant tokioms aplinkybėms reikia labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, gretinti juos su kita bylos medžiagos, tarpusavyje palyginti, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šiuo atveju nukentėjusioji teigia, kad ją 2018 m. rugpjūčio 17 d. sužalojo jos sutuoktinis V. K., tačiau pats V. K. tai neigia, nurodydamas, kad kaltinime nurodytų veiksmų jis neatliko. Todėl, vertinant šias abiejų proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, svarbią reikšmę byloje turi pateiktos specialisto išvados bei ekspertizės aktai.
13.1. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta specialisto išvada Nr. G 1583/2018(03), kurioje nustatyta, kad R. K. buvo nustatytas nugaros juosmeninės dalies sumušimas su III juosmeninio stuburo slankstelio kūno lūžimu. Minimą sužalojimą R. K. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nugaros juosmeninę dalį kietu buku daiktu. Dėl stuburo slankstelio lūžimo sveikata sutrikdoma ilgam laikui (ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui), R. K. sužalojimas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Išvadoje taip pat nurodoma, kad neįtikima, kad toks stuburo sužalojimas būtų atsiradęs R. K. krentant ant žemės. Labiausiai tikėtina, kad sužalojimas atsirado nuo spyrio į nugarą ar stipraus stuburo persilenkimo juosmens srityje į priekį ir šiek tiek į dešinę (1 t., b. l. 19–20).
13.2. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateikta teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0129-19, kurioje nurodyta, kad R. K. kūne nustatytas III juosmeninio stuburo slankstelio kūno skeveldrinis lūžis apačioje priekinėje dešinėje srityje. Iš sužalojimo galima spręsti, kad jis yra hiperfleksinio pobūdžio, kai stuburas riečiamas į priekį ir dešinę, ir negalėjo būti padarytas spiriant į nugarą, nes nėra nustatyta išorinių sužalojimų nugaroje ir nėra keterinės ir (ar) skersinės ataugų lūžių. R. K. nustatytas sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 140–145).
14. Siekiant motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus ir įvertinti R. K. padaryto sužalojimo aplinkybes nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti ekspertai R. P. P. ir P. P..
14.1. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas R. P. P., pateikęs specialisto išvadą Nr. G 1583/2018(03), paaiškino, kad savo išvadą palaiko, labiausiai tikėtina, kad tokie stuburo sužalojimai daugiausia būna nuo persilenkimo juosmens srityje. Ekspertas taip pat paaiškino, kad tam, kad atsirastų toks sužalojimas, turi būti labai stiprus smūgis, dauguma atvejų spiriant į nugaros keterą, keterinė atauga lūžta, nes ji atsikišusi daugiausiai, pasilenkus žmogui keterinės ataugos išryškėja poodyje. Kad atsirastų toks sužalojimas, turi būti labai stiprus smūgis į nugarą, tai gali būti padaryta automobilinės traumos metu, tačiau labiausiai tikėtina, kad nuo persilenkimo (persilenkimas yra tada, kai stuburas išsilenkia viena ar kita kryptimi, viršuje ir apačioje esantys slanksteliai spaudžia tarp jų esantį slankstelį ir gniuždo jį ir sutrupa kūnas). Pagal kompiuterinės tomogramos duomenis, R. K. buvo tas linktelėjimas ir labiausiai tikėtina, kad daugiau į kairiąją pusę nuo keterinės ataugos, nes dešinysis priekinis kampas yra sugniuždytas. Šiuo atveju nukentėjusiajai buvo skirti vaistai, nes pirmiausia jai buvo nustatyta neurologinė simptomatika ir patologiniai stuburo susirgimai, galėjo nugarą skaudėti ir dėl lūžio, bet lūžis buvo nustatytas tik po 3 dienų, kai buvo atliktas rentgenologinis tyrimas, kompiuterinis tyrimas, atliekant rentgenologinį tyrimą dar buvo nustatyti diskų tarpslankstelinių slankstelių įsigaubimai, slankstelių osteochondrozė (tai yra išaugos – jos irgi gali sukelti skausmą, spausti nervines šakneles, išeinančias pro tarpus tarp slankstelių, ir gali sukelti skausmus, dar vadinamus radikulitiniais skausmais). Ekspertas paaiškino, kad jis tyrimą atliko iš jam pateiktų medicininių dokumentų, kuriuose nebuvo pažymėta apie R. K. padarytus išorinius sužalojimus, tačiau R. K. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti, net ir jeigu išoriniai sužalojimai nenustatyti. Ekspertas nurodė, kad jis tik teismo posėdyje išgirdo apie smūgį į galvą, tačiau medicininiuose dokumentuose tai nebuvo aprašyta, dokumentuose nebuvo jokios informacijos apie galvos sužalojimą, buvo aprašyti tik neurologiniai simptomai, nes ji buvo paguldyta į Neurologijos skyrių ir tik paskui po kelių dienų buvo padaryta kompiuterinė tomograma ir pastebėtas lūžis. Atliekant tyrimą nebuvo duomenų, kad sužalojimas R. K. atsirado krentant ant žemės ar kad ji kažkur būtų kritusi iš aukščio. Dažniausiai tokie stuburo lūžiai būna krentant automobilinių traumų metu, krentant ant kojų, iš aukštumos krentant, kai gniuždomas stuburas, iš stovimos padėties krentant, ne iš aukštai, nebūtų atsiradęs toks lūžimas, turėjo būti arba persilenkimas, arba stiprus smūgis. R. P. P. taip pat paaiškino, kad šiuo atveju sunku pasakyti, ar būtų matyti išoriniai sužalojimai, jei tai būtų buvęs stiprus spyris į nugarą, tokiu atveju reikėtų tirti, kokia apranga žmogus buvo apsirengęs, kokią avalynę avėjo, tirti kontakto vietą (šiuo atveju tai buvo vasaros laikas, rugpjūčio mėnuo), jeigu smūgis stiprus – turėtų būti kažkokia kraujosruva, galėjo būti nubrozdinimas, jeigu dinamiškai buvo veikta į tą sritį, su praslydimu. Ekspertas paaiškino, kad nėra galimybės tiksliai pasisakyti apie R. K. padarytų sužalojimų laiką, nes sužalojimas nebuvo taip smulkiai aprašytas.
14.2. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas P. P., pateikęs konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0129-19, paaiškino, kad savo išvadą palaiko, nes šiuo atveju R. K. nustatytas lūžis yra padaromas tada, kai yra riečiama į priekį. Pagal bylos duomenis, jeigu yra spiriama į nugarą, tai nuo tokio smūgio dubuo pajuda į priekį, o krūtinė juda atgal, krūtinė neis į priekį. R. K. nurodomu būdu galėtų atsirasti visokių kitokių sužalojimų. Šiuo atveju, kad atsirastų toks lūžis, galima kristi per bet ką, per kėdę, per ką nors užsilenkti, užtenka kristi ant savo sėdmenų sulinkusiam ir įvyks lūžis. Pagal byloje esantį R. K. darytų nuotraukų aprašymą labai sunku pasakyti sužalojimo padarymo laiką, gali būti toks sužalojimas ir anksčiau padarytas, jai tik dabar prasidėjo radikulitas, ir tik tada atliko kompiuterinę tomografiją ir nustatė tą lūžį. Ligoninėje, kai atlieka gydymą, jiems nėra svarbu tas dalykas ir jie nesirašo taip smulkiai, jie žiūri, ką reikia gyvybiškai gelbėti. Šiuo atveju R. K. po 4 parų buvo išleista gydytis namo, tačiau paprastai po slankstelių lūžio po 4 parų dažniausiai dar labai skauda, todėl, jo nuomone, gydymo taktika su šviežiu sužalojimu nesiderina, nes slankstelio lūžis tikrai skausmingas dalykas. Ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiajai tas lūžis galėjo atsirasti dėl persilenkimo, toks sužalojimas gali būti padarytas ir nesant išorinių sužalojimų.
15. Iš anksčiau aptartų duomenų matyti, kad net ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados. Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių anksčiau minėtų specialisto išvadų, buvo paskirta teismo ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. PEKG 84/2019(01). Šiame ekspertizės akte nurodyta, kad R. K. nustatytas stuburo juosmeninio 3-io slankstelio kūno apatinės plokštelės dešinės-priekinės dalies nedidelis suspaustinis lūžis. Stuburo slankstelių kūnų suspaustiniai lūžiai dažniausiai įvyksta nuo netiesioginės mechaninės traumos, dėl ašinio poveikio į stuburo slankstelį, staigaus ar stipraus stuburo sulenkimo, tai gali įvykti griūvant ant sėdmenų, krentant iš didelio aukščio ant kojų ir staigiai sulenkiant liemenį, užkrentant sunkiam svoriui ant sėdinčio žmogaus pečių. Nuo spyrių į nugarą paprastai padaromi slankstelių ataugų lūžiai. Konkrečiu atveju, atsižvelgiant į R. K. nustatyto stuburo juosmeninio 3-io slankstelio kūno lūžio morfologinius požymius, jis įvyko nuo staigaus stuburo sulenkimo slankstelio lūžio vietoje į priekį ir kiek į dešinę ir yra būdingas griuvimui. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad 2018 m. rugpjūčio 21 d. atlikti stuburo juosmeninės dalies kompiuterinės tomografijos tyrimų vaizdai rodo, kad stuburo juosmeninio 3-io slankstelio kūno suspaustinis lūžis galėjo būti padarytas keliolikos parų laikotarpiu iki atlikto tyrimo. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl stuburo juosmeninio 3-io slankstelio kūno suspaustinio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Galbūt buvusio spyrio į R. K. nugarą patvirtinti negalima, nes jokių išorinių sužalojimo žymių nugaroje nekonstatuota, o diagnozuoto stuburo juosmeninio 3-io slankstelio suspaustinio lūžio padarymo mechanizmas nesusijęs su tiesioginiu poveikiu (t. 3, b. l. 7–10).
16. Įvertinus šiuos duomenis ir byloje esantį ekspertizės aktą Nr. PEKG 84/2019 (01) akivaizdu, kad šis aktas patvirtina V. K. pateiktą versiją, jog jis nesudavė smūgio nukentėjusiajai R. K.. Iš šio ekspertizės akto matyti, kad R. K. nustatytas sužalojimas yra būdingas kritimui. Be to, šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje pateikta VšĮ (duomenys neskelbtini) centro gydytojos radiologės dr. J. D. konsultacija, kurioje nurodyta, kad R. K. stuburo kompiuterinės tomogramos, atliktos 2018 m. rugpjūčio 21 d., nepakankama kokybiškai įvertinti juosmens stuburo vaizdų rekonstrukciją. Matyti L3 slankstelio apatinės plokštelės dešinės-priekinės dalies nedidelis impresinis lūžimas, einantis ir per osteofitą. Stuburo degeneraciniai pokyčiai – nedideli kraštiniai osteofitai, L3/4 degeneraciniai pokyčiai kiek ryškesni – dešinėje pusėje subchondrinė sklerozė ir stambesni osteofitai. Matomi vėlyvo periodo (savaitės, mėnesiai) slankstelių lūžių suaugimo požymiai – suplokštėja pažeistas diskas, ryškėja sklerozė, osteofitai. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad R. K. nustatytas sužalojimas buvo padarytas ne 2018 m. rugpjūčio 17 d., kaip ji nurodo, o anksčiau, t. y. keliolikos parų laikotarpiu iki atlikto tyrimo (tyrimas jai buvo atliktas 2018 m. rugpjūčio 21 d.), nes matomi vėlyvame periodo jai nustatyto slankstelių lūžio suaugimo požymiai. Abejoti byloje esančiu ekspertizės aktu ir jame pateiktomis išvadomis nėra pagrindo. Ekspertizė buvo atlikta remiantis visais bylos duomenimis, įvertinus anksčiau byloje pateiktas specialistų išvadas, atliekant ekspertizę buvo vertinama ir R. K. pateikta versija, tačiau ji buvo atmesta, nes jokių išorinių sužalojimo žymių nugaroje nekonstatuota, o diagnozuoto stuburo juosmeninio 3-io slankstelio suspaustinio lūžio padarymo mechanizmas nesusijęs su tiesioginiu poveikiu. Būtent šis ekspertizės aktas ir paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, kad R. K. nustatytas sužalojimas atsirado nuo V. K. jai suduoto smūgio į nugarą.
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad nukentėjusiosios R. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs – iš pradžių ji nenurodė, kad V. K. jai sudavė į galvą, vėlesnių apklausų metu jau nurodė, kad R. K. sudavė jai ne tik į nugarą, bet ir į galvą, tačiau taip pat tiksliai negalėjo nurodyti, ar šį smūgį į galvą V. K. jai sudavė prieš įspirdamas į nugarą, ar po spyrio į nugarą. Be to, iš specialisto išvadoje Nr. G 1583/2018(03) aprašytų R. K. medicininių dokumentų matyti, kad net ir kreipdamasi į gydymo įstaigą R. K. nieko nenurodė apie prieš ją vartotą smurtą, o apie tai, kad ją sužalojo R. K., nurodė tik tuomet, kai po kelių dienų gydymosi ligoninėje jai buvo nustatytas nugaros juosmeninės dalies sumušimas ir III juosmeninio stuburo slankstelio kūno lūžis. Pažymėtina, kad asmenų parodymai iš karto po įvykio yra labai svarbūs, nes nuo įvykio praėjus nedaug laiko yra lengviau atsiminti visas aplinkybes ir tiksliai jas parodyti. Šiuo atveju, įvertinus dar ir tai, kad pati nukentėjusioji R. K. 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo neblaivi, ir tai, kad iš byloje apklaustų liudytojo ir kaltinamojo parodymų matyti, kad ir prieš 2018 m. rugpjūčio 17 d. R. K. jau kurį laiką kiekvieną dieną vartojo alkoholį, galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo remtis nukentėjusiosios parodymais nustatant jai padaryto sužalojimo aplinkybes ir mechanizmą. Kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog 2018 m. rugpjūčio 17 d. V. K. vartojo smurtą prieš savo sutuoktinę R. K., byloje nėra. Nors nukentėjusiosios atstovas advokatas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prašė atsižvelgti į tai, kad nors, pagal gautą ekspertizės aktą, pasikeitė R. K. nustatyto sužalojimo mechanizmas, tačiau šis sužalojimas nepaneigia aplinkybės, kad R. K. galbūt nugriuvo nuo jai suduoto smūgio į nugarą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su tokiais argumentais, nes baudžiamojoje byloje nėra nustatytas V. K. smūgio sudavimo R. K. į nugarą faktas. Jokių duomenų, išskyrus anksčiau aptartus prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, kurie patvirtintų, jog R. K. 2018 m. rugpjūčio 17 d. spyrė koja R. K. į nugarą, byloje nėra. Todėl darytina išvada, kad V. K. nepadarė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos.
18. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek nukentėjusiosios atstovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme akcentavo, kad ankstesnis V. K. elgesys, t. y. aplinkybė, jog V. K. 2017 metais buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad sužalojo R. K., patvirtina, kad V. K. yra linkęs smurtauti, tačiau vien šios aplinkybės nepatvirtina, kad ir šiuo atveju V. K. padarė nusikalstamą veiką. Iš tiesų byloje yra duomenų, kad V. K. 2017 m. gegužės 19 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes susitaikė su nukentėjusiąja R. K.. Šiame ikiteisminiame tyrime V. K. buvo įtariamas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. kad jis 2016 m. kovo 18 d. apie 11 val. vartojo smurtą prieš R. K. ir nesunkiai jai sutrikdė sveikatą. Tačiau vien aplinkybė, kad V. K. anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš R. K., savaime nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju V. K. padarė nusikalstamą veiką.
19. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, yra greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kadangi baudžiamojoje byloje V. K. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o nukentėjusiosios R. K. nurodyta jos sužalojo versija kategoriškai atmesta, todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 21 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
20. Nukentėjusioji R. K. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 270,60 Eur turtinės ir 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 1103,22 Eur turtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad V. K. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, R. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti.
21. Nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas M. Gricius apeliacinės instancijos teisme pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 1024118 ir prašė priteisti nukentėjusiajai R. K. 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. 2, b. l. 193–194). BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi šiuo atveju nėra pagrindo V. K. pripažinti kaltu, todėl nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios atstovo advokato M. Griciaus prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. kovo 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
V. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios R. K. civilinį ieškinį dėl 270,60 Eur turtinės ir 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus civilinį ieškinį dėl 1103,22 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.