- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- eI3-4704-1063/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02748-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Tomas Blinstrubis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- G. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,
trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Justinai Baumilienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,56 ha ploto žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Nurodo, kad pareiškėjo senelis N. R. (N. R.) iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybė teise valdė Žemės sklypą. Pareiškėjo motina L. R., kuri buvo paveldėtoja ir turėjo teisę į nuosavybės atkūrimą, iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) nesiekė atkurti nuosavybės teisės į senelio žemę, o ir pareiškėjui apie senelio valdytą žemės sklypą nieko nepasakojo.
Pareiškėjas apie senelio valdytą žemę atsitiktinai sužinojo 2019 metais iš savo pusbrolio ir tik tada pradėjo rūpintis nuosavybės atkūrimu. Pareiškėjas praleido terminą pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Mano, kad dėl to terminas dokumentams pateikti turėtų būti atnaujintas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė prašymo argumentus, prašė prašymą patenkinti. Papildomai nurodė, kad apie tai, jog senelis turėjo žemės giminėje buvo žinoma iki nacionalizacijos, tačiau jau vėliau pareiškėjas jokios konkrečios informacijos apie senelio valdytą žemę neturėjo, nes apie senelio valdytą žemę nepasakojo nei mama, nei giminės, su kuriomis mažai bendravo. Todėl pareiškėjas nežinojo, kaip būtų turėjęs elgtis dėl nuosavybės atkūrimo po mamos mirties. Apie tai, kad pareiškėjas turi galimybę atkurti nuosavybės teises, jam tapo žinoma tik 2019 m. po pokalbio su pusbroliu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo prašymu sutinka, tačiau tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad termino praleidimo priežastys buvo objektyvios ir svarbios.
Pažymėjo, kad Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) duomenų, kad N. R. įpėdiniai ar jų paveldėtojai būtų teikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą, nėra.
Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 5 punktą, prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą piliečiai turėjo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas yra numatęs, jog išimtinais atvejais galima atnaujinti terminą, jeigu teismas pripažįsta termino praleidimo priežastis svarbiomis.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimo argumentus. Papildomai nurodė, kad neprieštaraus pareiškėjo prašymui, jeigu teismas teismo posėdžio metu patikslintas aplinkybes, apie tai, jog pareiškėjui apie senelio turėtą žemę buvo žinoma dar iki nacionalizacijos, tačiau pastarasis į teismą kreipėsi tik 2019 m., vertins kaip objektyviai pateisinančią termino praleidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas praleido terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir terminą pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjas apie jo protėvių valdytą Žemės sklypą sužinojo tik 2019 m. iš savo pusbrolio ir tik tuomet pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Tvarka.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Tačiau pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujinamaisiais terminais. Tai rodo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Vis dėlto, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (t. y. 2001 m. gruodžio 31 d. ar iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-882/2014). Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-801/2014).
Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šios nuostatos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).
Prie prašymo teismui pateikti priedai patvirtina, kad iki turto nacionalizavimo momento pareiškėjo senelis N. R. nuosavybės teise valdė 4,56 ha žemės (duomenys neskelbtini) (pagrindas – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma Nr. R4-2029). Pareiškėjas prašyme teismui nurodė, kad jo mama (N. R. dukra) mirė dar (duomenys neskelbtini) metais, tačiau iki mirties mama apie senelio turėtą žemę nieko nepasakojo. Pareiškėjas apie senelio turėtą žemę atsitiktinai sužinojo 2019 m. iš savo pusbrolio. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad jam buvo žinoma, jog senelis buvo išvykęs į JAV, o grįžęs įsigijo žemės. Aplinkybė, kad senelis žemės turėjo, giminėje buvo žinoma, tačiau tai buvo žinoma dar iki nacionalizacijos laikų. Vėliau, dar mama būdama gyva apie senelio turėtą žemę nieko nepasakojo, pareiškėjui taip pat nebuvo žinoma, ar ji ką nors sprendė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, kad nors giminėje ir jam buvo žinoma apie senelio valdytą žemę, tačiau pareiškėjui nebuvo aišku, kaip jis turėtų elgtis siekiant susigrąžinti senelio žemę. Pats pareiškėjas buvo išvykęs į užsienį, su giminėmis bendravo labai mažai, o ir bendraujant giminės tokia informacija su pareiškėju nepasidalino, nors, kaip teigia pareiškėjas, jiems nuosavybės teisių atkūrimo procedūros galimai buvo žinomos. Tik 2019 m. iš pusbrolio sužinojęs apie senelio turėtą žemę iš karto kreipėsi į NŽT dėl informacijos apie Žemės sklypą suteikimo. NŽT 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. 51SD-2306-(14.51.92.) pareiškėją informavo, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo atnaujinimo.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, dokumentus, kurie patvirtina faktą apie tai, kad pareiškėjo senelis N. R. valdė 4,56 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgiant į ribotas galimybes pareiškėjui žinoti apie jo senelio iki turto nacionalizavimo momento valdomą žemę, į įstatymų leidėjo siekį suteikti piliečiams teisę teisme atnaujinti praleistą terminą teismui pripažinus, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, į trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, taip pat vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, objektyviomis kliūtimis, trukdžiusiomis realizuoti pareiškėjo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą visa apimtimi ir tai sudaro pagrindą pareiškėjo prašymą patenkinti ir atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į N. R. valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,56 ha Žemės sklypą.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. P. (G. P.) prašymą patenkinti.
Atnaujinti pareiškėjui G. P. terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į N. R. valdytą žemės sklypą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.