- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-17
- Bylos Nr.
- A-302-968/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01196-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- Ž. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-74974 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 21R-75 (AG-865/03-2021) (toliau – ir Komisijos 2022 m. vasario 14 d. sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.2. Ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų reikalavimų (3 str. 1 ir 2 p., 10 str. 5 d.), nes nėra aiški ir suprantama jų esmė, motyvai, apskaičiuota mokėtino mokesčio suma bei kitos mokėtinos sumos.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjui nesumokėjus įsiskolinimo biudžetui ir vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą, priimtas 2021 m. rugpjūčio 24 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-40912, kuriame nuspręsta nurašyti 60 179,53 Eur nesumokėtų mokesčių sumą iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių pareiškėjo sąskaitų (toliau – ir Nurodymas). Nurodymas nebuvo apskųstas. Vykdant šį nurodymą, 2021 m. spalio 11 d. nurašyta 117,25 Eur suma.
3.2. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu nuspręsta išieškoti 60 450,10 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Pareiškėjas su šiuo sprendimu susipažino 2021 m. gruodžio 3 d. Pareiškėjui per 30 dienų nesumokėjus VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendime nurodytos sumos, šis sprendimas 2022 m. sausio 3 d. buvo perduotas vykdyti antstoliui.
3.3. Pareiškėjui turint didelę mokestinę nepriemoką ir nevykdant pareigos sklandžiai atsiskaityti su valstybės biudžetu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai pradėjo priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo priėmimas yra jau seniau pradėto priverstinio išieškojimo tolesnis etapas.
Šalies argumentai
3.4. Pareiškėjo teiginiai dėl VAĮ nuostatų pažeidimo nepagrįsti. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas parengtas pagal FR0497 formą, patvirtintą VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11. Šiame sprendime yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas – MAĮ 33 straipsnio 8 punktas ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas atitinka tokio administracinio sprendimo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, be kita ko, jame aiškiai nurodytas tikslas ir apskundimo tvarka. Šis sprendimas buvo patvirtintas ir tinkama tvarka pateiktas pareiškėjui (kartu su prievolių ataskaita, kurioje detaliai aptartos išieškomos mokestinės prievolės). Šiuo ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra taikomos poveikio priemonės, todėl nebuvo pateiktas jų taikymo motyvavimas.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Ž. K. skundą.
5. Teismas nustatė, kad VMI 2021 m. rugpjūčio 24 d. priėmė Nurodymą, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitų nurašyti 60 179,53 Eur mokestinę nepriemoką; prie šio Nurodymo buvo pridėta pareiškėjo prievolių ataskaita. Pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė šio Nurodymo. Kadangi pagal Nurodymą nebuvo išieškota nepriemokos suma, VMI 2021 m. gruodžio 2 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto į valstybės biudžetą 60 450,10 Eur sumą. Prie VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo buvo pridėta pareiškėjo prievolių ataskaita, kurioje nurodyti mokestiniai laikotarpiai, deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data, prievolės ir delspinigių sumos eurais. Pareiškėjas VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą apskundė Komisijai, tačiau pastaroji 2022 m. vasario 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
6. Teismas nurodė, jog bylos duomenys patvirtina, kad VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas priimtas, tęsiant mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus po to, kai 2021 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nurodymas, kuris nebuvo skundžiamas ir nebuvo įvykdytas. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas buvo patvirtintas (autorizuotas) VMI informacinėje sistemoje ir pareiškėjui 2021 m. gruodžio 2 d. pateiktas naudojantis VMI autorizuotų elektroninių paslaugų sritimi „Mano VMI“ (toliau – ir „Mano VMI“); kartu su VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjui buvo pateikta prievolių ataskaita. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 3 d. susipažino su VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu per „Mano VMI“. Pareiškėjui per 30 dienų nuo VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo priėmimo nesumokėjus jame nurodytų sumų, šis sprendimas 2022 m. sausio 3 d. perduotas vykdyti antstoliui, kuris šiuo metu vykdo išieškojimą.
7. Teismas, apžvelgęs pareiškėjo akcentuotas VAĮ (redakcijos, galiojusios iki ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, pažymėjo, jog VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra parengtas pagal FR0497 formą. Šis sprendimas visiškai atitinka minėtą formą, jame yra būtina privalomai nurodyti informacija. Ši aplinkybė, t. y. specialus tokio administracinio sprendimo įforminimo reglamentavimas, yra svarbi vertinant VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo atitikimą VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad kartu su VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjui buvo pateikta jo prievolių ataskaita, kurioje nurodyta kokios mokestinės prievolės yra išieškomos, išskirti prievolių tipai, prievolių susidarymo laikotarpiai, deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data, išskirtos prievolių ir delspinigių sumos. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Formalūs jo neatitikimai ar trūkumai, pavyzdžiui, nenurodant visų galimų teisės normų, kuriomis vadovaujantis priimtas toks sprendimas, nedaro esminės įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas taip pat nenustatė pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeidimo. Akcentuota, kad VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą priėmė tam įgaliotas subjektas, veikdamas teisės aktais jo kompetencijai priskirtose ribose.
8. Teismas priėjo prie išvados, kad VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, tad nėra pagrindo jį panaikinti. Tuo pačiu tai reiškia, kad ir Komisijos 2022 m. vasario 14 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, pareiškėjo skundas yra atmestinas. Atitinkamai, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
9. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde teismui išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kadangi nėra aiškiai nurodyta, kokie skundo reikalavimai yra nepagrįsti, ir nepateikti motyvai, kuriais remdamasis teismas nusprendė, jog skundo reikalavimai nepagrįsti. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes jis netinkamai tyrė įrodymus, visus pareiškėjo argumentus vertino neigiamai, o atsakovo teiginius (kurie prieštaravo teisės aktams) vertino teigiamai ir, jais remdamasis, priėmė skundžiamą teismo sprendimą. Be kita ko, teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl VAĮ ir MAĮ nuostatų pažeidimų.
Atsiliepimas
11. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais bei teigia, kad teismo sprendimas yra aiškus, teisėtas ir motyvuotas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-74974 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ ir Komisijos 2022 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 21R-75 (AG-865/03-2021) teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą, netinkamai ištyrė įrodymus, netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl atsakovo padarytų VAĮ ir MAĮ nuostatų pažeidimų.
14. Pirmiausiai pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
15. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
16. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
17. Nustatyta, kad VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, kuriame įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Taip pat mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame nurodyta, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.
18. VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendime nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto 60 450,10 Eur sumą. Prie šio sprendimo pridėta prievolių ataskaita, kurioje nurodyta: 30 skirtingų tipų prievolių (skiltyje „Prievolės tipas“ nurodyta 13 prievolių, kurios įvardytos GPM021/DEKLARACIJA, 10 prievolių, kurios įvardytos GPM020/DEKLARACIJA, 4 prievolės, kurios įvardytos PVM001/DEKLARACIJA, 2 prievolės, kurios įvardytos ZEM001/DEKLARACIJA, ir 1 prievolė, kuri įvardyta GPM004/DEKLARACIJA); kiekvienos iš nurodytųjų tipų prievolių įmokos kodai; mokestiniai laikotarpiai; deklaracijos pateikimo / patikrinimo akto data; prievolės suma eurais; delspinigių sumos eurais.
19. Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose, prašydamas panaikinti VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis nesutinka su VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendime nurodyta išieškotina mokestinės nepriemokos suma, o tai, kad ginčijamame sprendime nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, apsunkina pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, galimybes suprasti, dėl kokių priežasčių vykdomas išieškojimas bei kokiu būdu ginti savo pažeistas teises.
20. Įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą, ginčijamo VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo turinį ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, siekdamas tinkamai išnagrinėti kilusį ginčą ir įvertinti VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas privalėjo, be kita ko, įvertinti prie ginčijamo sprendimo pridėtos prievolių ataskaitos turinį, t. y. surinkti ir ištirti įrodymus, pagrindžiančius paminėtoje ataskaitoje nurodytų mokestinių prievolių realumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad paminėtas faktines aplinkybes esą pagrindžia VMI 2021 m. rugpjūčio 24 d. Nurodymas ir faktas, kad pareiškėjas jo nėra neapskundęs, nes Nurodymas yra grindžiamas iš esmės analogiško turinio prievolių ataskaita.
21. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko įrodymų, pagrindžiančių VMI 2021 m. gruodžio 2 d. sprendime apskaičiuotų sumų teisėtumą ir pagrįstumą, paminėtu aspektu nepateikė ABTĮ reikalavimus atitinkančių motyvų. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų vertinimo visais nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais.
22. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
23. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, apeliacine tvarka kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nevertinami, su tuo susiję ir kiti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai netikrinami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.