- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- I-1201-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03915-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. G. 2016-10-03 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kameros, kuriose buvo kalinamas, neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats tuo metu nerūkė. Trūko natūralaus bei dirbtinio apšvietimo, kameroje žiemos sezono metu buvo šalta, o šiltojo sezono metu kameroje buvo jaučiama drėgmė, trūko oro, ventiliacija buvo netinkama, įsiveisęs pelėsis. Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusios kameros dalies. Kamerose buvo graužikų. Pareiškėjui buvo draudžiama susirašinėti laiškais su kita nuteistąja. Nurodo, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–13).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Nuteistieji laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų atsižvelgiant į jų prašymus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl laiškų siuntimo nesikreipė, iš esmės neturtinės žalos atsiradimą kildina su aplinkybe, kad iki 2015-09-01 galiojo draudimas susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra giminaičiai. Atsakovės teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-09-19 iki 2014-09-23 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 d. įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-09-19 iki 2014-09-23 buvo laikomas šiose kamerose: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 107 (2 asm.); 26,63 kv. m ploto kameroje Nr. 389 (1 asm.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad patyrė nepatogumų dėl nepilnai atitverto sanitarinio mazgo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Taigi pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais.
Pareiškėjo teigimu, kameroje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko.
Lietuvos HN 76:2010 14 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad į Lukiškių TI-K atvykę suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į kameras su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis, atsižvelgiant į užpildytos anketos atsakymus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl jo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pareiškėjas nereiškė skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų, bei į tai, kad atsakovas ėmėsi reikiamų veiksmų užtikrinti nerūkančių asmenų teises, atskirai į kameras paskirstant rūkančius ir nerūkančius asmenis pagal jų pačių pageidavimus, nėra pagrindo pareiškėjo teiginius laikyti objektyviai pagrįstais, o atsakovo veiksmus laikyti neteisėtais CK 6.271 straipsnio prasme. Nesant neteisėtų atsakovo administracijos veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, negali būti tenkinamas.
Pareiškėjas teigia, kad kameroje trūko natūralaus bei dirbtinio apšvietimo, žiemos sezono metu buvo šalta, o šiltojo sezono metu jaučiama drėgmė, trūko oro, ventiliacija buvo netinkama, įsiveisęs pelėsis.
Iki 2015-11-01 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos 26 p., santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-28C, šaltuoju metų laiku oro drėgmė turi būti 35-60 proc., temperatūra – 18-22C, 28 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais buvo tikrinta kamera Nr. 107 (b. l. 16–27). Tikrintoje kameroje pareiškėjo nurodomų reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo nurodytose kamerose metu būtų kreipęsis dėl galimų pažeidimų. Todėl laikytina, kad atsakovas Lukiškių TI-K administracija nurodytų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įsiveisę graužikai.
Lukiškių TI-K paaiškino, kad yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Be to, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais tikrintose kamerose buitinių graužikų pėdsakų nenustatyta. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų graužikų objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nepagrįstai buvo draudžiama susirašinėti laiškais su kita nuteistąja.
BVK 99 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad BVK 99 str. 2 d., tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 str. 2 d. nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01.
Pareiškėjas skunde teigė, jog negalėjo susirašinėti su kitoje įkalinimo įstaigoje laikoma nuteistąja. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 56 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad su atitinkamais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, jam nebuvo leista susirašinėti. Byloje nėra įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir minėti laiškai jam būtų buvę grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus draugams į kitas įkalinimo įstaigas ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės į Lukiškių TI-K nesikreipė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015-09-01 galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (LVAT 2015-06-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lukiškių TI-K 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽŽT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais tomis dienomis kai pareiškėjas kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 3 paras. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais asmenimis tik 3 paras, kitas dienas pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į teisės į privatumą Lukiškių TI-K fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais (LVAT nutartis adm. byloje Nr. A-444-619/2008; 2014-11-25 nutartis adm. byloje Nr. A-575-2140/2014 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo A. G. skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d., 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. G. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjo A. G. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.