Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. ir atsakovo UAB „Ginestra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui UAB „Ginestra“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo bei atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės A. V. apeliacinį skundą atmesti; tenkinti atsakovo UAB „Ginestra“ pareikštą apeliacinį skundą, t. y. 1) panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimą kaip neteisėtą; 2) ieškovės ieškinį dėl drausminių nuobaudų panaikinimo ir atleisimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmesti; 3) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo UAB „Ginestra“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pilnai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių nėra jokio pagrindo; apeliantas nenurodė nei vieno teisiškai reikšmingo argumento, faktinės aplinkybės bei byloje esančio įrodymo, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos tokios kategorijos bylose nuostatomis; tačiau apskaičiuodamas ieškovei priteistinas su darbo santykiais susijusias sumas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003-05-27 nutarimu patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, nes atsakovas nesutinka su teismo sprendimu iš esmės ir reikalauja jį panaikinti bei priimti priešingą sprendimą – ieškinį atmesti; ieškovė siekia tik iš dalies pakeisti teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl darbuotojo drausminės atsakomybės yra iš esmės suformuota, suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo kriterijų ir pan. Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės atsakomybės pagrindas (DK 10 str. 1 d., 136 str. 4 d.). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 str.). Bendrosios visų darbuotojų pareigos įtvirtintos DK 228 str., o nurodytas pareigas sukonkretina ir detalizuoja kiti teisės aktai. Pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 str. 1 d. nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – tai darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Šiurkščiu, t. y. itin netoleruotinu, kvalifikuojamas darbo pareigų pažeidimas, darbo teisiniuose santykiuose pripažįstamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Kai už tokį šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Vertinant ieškovės veiksmus, darbdavio kvalifikuotus kaip vienas tęstinis šiurkštus darbo drausmės pažeidimas šiuo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovės padarytų veiksmų teisiniu vertinimu ir išvada, kad dalis darbdavio nurodytų ieškovės veiksmų nelaikytini darbo drausmės pažeidimais; o ieškovės padarytas darbo pareigų pažeidimas negali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nevertino vyriausiojo buhalterio darbo santykių specifikos, jų atliekamų funkcijų svarbos, nekreipė dėmesio, kad netinkamas ieškovės pareigų vykdymas leidžia daryti išvadą, kad darbdavys turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą ieškove; kaip aplinkybes, duodančias pagrindą prarasti pasitikėjimą ieškove, atsakovas nurodė UAB „Auditas tau“ bendrovės finansinės veiklos peržiūros 2009-08-03 aktu (b.l. 22-30, t.5) nustatytas aplinkybes, kad bendrovėje buvo netinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti 2008 m. GMP ir pelno mokesčiai, dėl ko atsakovui teko sumokėti 3332 Lt gyventojų A klasės pajamų mokestį bei 348,50 Lt GPM delspinigių. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad už šiuos pažeidimus atsakinga ieškovė, kaip įmonės vyr. buhalterė, pripažino, kad ieškovė pažeidė darbo pareigas, nustatytas vyriausiojo buhalterio pareiginių nuostatų 1.10 p., 2.7.4 p., t. y. atsakovo apeliaciniame skunde cituojamų Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 5 d. bei 11 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Kartu teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad prieš tai 2009-04-22 įmonėje atliktas auditas jokių pažeidimų nekonstatavo, 2009-08-03 akte taip pat nurodyta, kad bendrovės finansiniai rodikliai yra geri, bankroto tikimybė nenumatoma, kad dėl ieškovės veiksmų sumokėtos GPM nepriemokos ir delspinigių sumos yra nedidelės atsakovo bendrovės apyvartos mastu, bendrovės veikla dėl to nebuvo sutrikdyta, bendrovei nebuvo taikytos jokios sankcijos. Dėl išdėstyto teismas pagrįstai atsisakė pripažinti paminėtą ieškovės darbo pareigų pažeidimą šiurkščiu. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu ir pažymi, kad dėl paminėto nešiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atsakovas neturėjo objektyvaus pagrindo prarasti pasitikėjimo ieškove; kiti atsakovo įsakymuose dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir dėl atleidimo iš darbo paminėti ieškovės veiksmai nesudaro drausmės pažeidimo sudėties ir taip pat negali būti vertinami kaip pagrindas prarasti pasitikėjimą ieškove kaip darbuotoja, o greičiau nurodo į asmeninio pobūdžio konflikto tarp bendrovės administracijos vadovo ir ieškovės buvimą. Dėl analogiškų motyvų teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo nepagrįsto atsisakymo pripažinti ieškovės padarytą drausmės pažeidimą šiurkščiu. Apelianto argumentas, jog tam, kad darbo drausimės pažeidimą kvalifikuoti kaip šiurkštų, nėra būtina nustatyti, patyrė darbdavys realios žalos ar ne, užtenka to, kad netinkamas pareigų vykdymas kėlė realią grėsmę atsakovo interesams. Apeliantas nenurodė, kokiu būdu ieškovės atlikti veiksmai – netinkamas GPM apskaičiavimas 3 332 Lt sumoje kėlė realią grėsmę atsakovo interesams; kaip jau buvo paminėta, ieškovės darbo drausmės pažeidimo padarinių – 348,50 Lt delspinigių sumokėjimo, negalima laikyti sunkiomis pasekmėmis; teisiškai reikšminga ir tai, kad du audito aktai kokių nors kitokių ieškovės darbo pareigų pažeidimų nekonstatavo. Atsakovo argumentai, kad ieškovės padaryti pažeidimai buvo tyčiniai atmetami, kaip neįrodyti. Apelianto teiginys, jog į ieškovės veiksmų tyčinį pobūdį nurodo tai, kad ji dalį dokumentų saugojo užrakintoje stalo spintelėje, atmetami, kaip pagrįsti atsakovo prielaida. Ieškovės pasiūlymai atsakovo akcininkams ir vadovui nemokėti mokesčių valstybei įgyvendinti nebuvo, todėl negali būti vertinami kaip jos pareigų pažeidimai ir neįrodo ieškovės tyčios dėl mokesčių nedeklaravimo. Apelianto nurodytų civilinių bylų 3K-3-560/2007, 3K3-109/2005, 3K-3-532/2005 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, jos nelaikytinos precedentais nagrinėjamoje byloje.

Atmetami apelianto skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė normas dėl darbo drausmės pažeidimų, drausmės nuobaudų parinkimo, taip pat dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad penkiais 2009-07-29 įsakymais paskirtos drausminės nuobaudos bei dalis 2009-10-14 įsakyme dėl atleidimo veiksmų yra neįrodyta, arba nesudaro drausmės nuobaudos sudėties; tokių veiksmų visuma objektyviai negalėjo lemti darbdavio pasitikėjimo praradimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda – pastaba už atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklių 4.4 p. pažeidimą ieškovei paskirta nepagrįstai. Kilus ginčui tarp ieškovės ir atsakovo administracijos dėl premijų išmokėjimo, ieškovė kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją bei pateikė jai atsakovo generalinio direktoriaus 2007-12-29 įsakymo „Dėl darbuotojų premijavimo tvarkos patvirtinimo“ kopiją; tuo ji pažeidė atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklių 4.4 p., įpareigojantį darbuotojus teikti valstybinių institucijų pareigūnams bet kokią informaciją tik iš anksto pranešus įmonės vadovui ir gavus jo leidimą bei konfidencialumo susitarimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu ir pažymi, kad kreipimasis dėl savo darbo teisių gynimo į kompetentingą instituciją – valstybinę darbo inspekciją laikytinas sąžiningu, o įsakymo dėl premijavimo tvarkos patvirtinimo pateikimas tokiai kompetentingai institucijai nelaikytinas konfidencialumo pažeidimu. Atsakovo vidaus tvarkos taisyklių 4.4 punkto bei konfidencialumo susitarimo nuostatų suabsoliutinimas nagrinėjamos bylos kontekste nepagrįstas, nes riboja darbuotojo teisę kreiptis į valstybines institucijas dėl savo pažeistų teisių gynimo. Apelianto argumentas, kad atsakovo įsakymo pateikimas kompetentingai institucijai galėjo sukelti žalą atsakovui, nepagrįstas, duomenų, kad įsakymo kopija būtų pateikta su ieškovės darbo ginčo nagrinėjimu nesusijusiems asmenims, byloje nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda – pastaba už nustatytą kuro limito viršijimą paskirta neteisėtai. Vyriausiojo buhalterio pareiginiai nuostatai nenumato tokios darbo pareigos, kaip kuro limito neviršijimas, vidaus darbo taisyklės (b.l. 11-16, t.1) taip pat. Atsakovo įsakymais (b.l. 94-97, 37-39, t.2) buvo nustatytas kuro limitas konkretiems automobiliams, tačiau lokalinio darbdavio akto, nustatančio bendrovės darbuotojams pareigą neviršyti kuro limito, byloje nėra. Esant tokiai situacijai, teismo nustatyta aplinkybė, kad kitiems viršijusiems kuro limitą bendrovės darbuotojams drausminės nuobaudos už tai nebuvo taikytos, įrodo, kad kuro limito viršijimas negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda – papeikimas už elektroninio laiško su prisegtu failu siuntimą į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), paskirta neteisėtai. Teisėjų kolegija sutinka, jog byloje nenustatyta, kad laišką į paminėtą elektroninį adresą bandė siųsti būtent ieškovė ir kokie konkretūs dokumentai buvo prisegti; liudytojas A. F. parodė, kad laiškas buvo siunčiamas iš ieškovės kompiuterio, bet negalėjo patvirtinti, kad tai darė ieškovė, negalėjo nurodyti, kokie dokumentai buvo siunčiami. Apeliantas nenurodė, kokias konkrečias darbo pareigas ar vidaus tvarkos taisykles ieškovė pažeidė, be to, pats apeliantas nurodo, kad tai buvo tik bandymas išsiųsti. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad ir pagal logikos dėsnius ieškovei inkriminuoti veiksmai neįrodyti, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ketinimas padaryti veiksmus negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda – papeikimas už svetimos įmonės buhalterinės apskaitos vedimą darbo metu UAB „Ginestra“ resursais paskirtas neteisėtai, nes tokie ieškovės veiksmai byloje neįrodyti. Faktas, kad iš ieškovės kompiuterio buvo ištrinta dešimt failų, kuriuos patikrinus, buvo nustatyta, kad tai – svetimos įmonės UAB „Automašinų dažymas“ buhalterinės apskaitos dokumentai, neįrodo, kad ieškovė pažeidė darbo tvarkos taisyklių 6.3 punktą, kuriuo nustatyta, kad darbuotojas visą darbo laiką privalo skirti darbui ir tiksliai vykdyti administracijos nurodymus. Ištrintų failų pėdsakų ieškovės kompiuteryje buvimo faktas pagal logikos dėsnius neįrodo, kad ieškovė darbo metu tvarkė kitos įmonės buhalterinę apskaitą; teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad tai akivaizdu.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad drausminė nuobauda – papeikimas už generalinio direktoriaus garbės ir orumo žeminimą paskirtas ieškovei neteisėtai, nes byloje neįrodyta, kad ieškovė atliko tokius veiksmus. Pažymėtina, kad jeigu tokie veiksmai ir buvo ieškovės padaryti, jie negali būti vertinami nei kaip darbo pareigų pažeidimas, nei kaip vidaus tvarkos pažeidimas; asmens garbės ir orumo gynimo tvarką numato CK 2.24 str.; privatus juridinis asmuo nekompetentingas atlikti tyrimą dėl fizinio asmens teisių pažeidimo ir negali tokių pažeidimų teisiškai vertinti.

Ieškovė buvo atleista iš darbo 2009-10-14 atsakovo įsakymu už veiksmus, kuriuos atsakovas įvertino kaip darbo drausmės pažeidimus; būtent už tai, kad ieškovė veikdama savanaudiškai sau ir trečiųjų asmenų naudai, rengiant 2008 metų pelno (nuostolio) ataskaitą, nenurašė į sąnaudas visų reprezentacinių išlaidų, tokiu būdu padidindama įmonės pelną, nuo kurio skaičiuotinos metinės premijos už 2008 metus (tuo pažeisdama DK 235 str. 2d. 4 p., buhalterio pareiginių nuostatų 1.10 p., 2.7.4 p., 4.1.2 p., 4.1.3p., 4.2 p.); atsisakė teikti auditorei V. M. informaciją ir dokumentus (pažeidė DK 235 str. 2 d. 6 p.); neteisingai apskaičiavo ir deklaravo 2008 m. mokėtinus GPM ir pelno mokestį (pažeidė DK 235 str. 1d., 2 d. 11 p., vyr. buhalterio pareiginių nuostatų 1.10 p., 2.7.4 p., 4.1.2. p., 4.1.3 p., 4.2. p.) bei grasino kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo (pažeidė DK 235 str. 1 d., 2 d. 11 p.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, rengdama 2008 metų pelno (nuostolio) ataskaitą nenurašė į sąnaudas visų reprezentacinių išlaidų, tokiu būdu nepagrįstai padidindama įmonės pelną, bet laikė neįrodytu, kad ieškovė tai padarė, veikdama savanaudiškai ir trečiųjų asmenų naudai, taip pat nustatyta, kad ieškovė neteisingai apskaičiavo ir deklaravo 2008 m. mokėtinus GPM ir pelno mokestį; tokiais veiksmais ieškovė pažeidė vyriausiojo buhalterio pareiginių nuostatų 1.10, 2.7.4, 4.1.2, 4.1.3 bei 4.2 punktų nuostatas, tačiau atsisakė vertinti šiuos darbo pareigų paržeidimus kaip šiurkščius; teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis dėl jau išdėstytų motyvų. Apelianto argumentas, kad net jeigu teismas nelaikytų ieškovės padarytų darbo drausmės pažeidimų šiurkščiais, juos vertinant kartu su anksčiau ieškovės padarytais pažeidimais buvo pakankamas pagrindas prarasti pasitikėjimą darbuotoja ir atleisti ją iš pareigų atmetamas, nes, kaip jau buvo paminėta, darbdavio 2009-07-29 įsakymais penkios drausminės nuobaudos buvo paskirtos nepagrįstai dėl jau išdėstytų motyvų; dalis ieškovės veiksmų, už kuriuos paskirtos drausminės nuobaudos, nesudaro drausmės pažeidimo sudėties, nes nepažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių ieškovės darbo pareigas arba vidaus darbo tvarkos taisykles, dalis jų neįrodyta; tokie veiksmai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalėjo sudaryti pagrindo pasitikėjimo darbuotoja praradimui.

Atsisakymas teikti auditorei informaciją bei dokumentus teismo buvo pagrįstai pripažintas neįrodytu, atsižvelgiant į tai, kad bendrovės generalinio direktoriaus 2009-08-03 įsakymu patikrinimo buhalterijoje metu visas ieškovės funkcijas perėmė buhalterė N. E., ieškovei buvo apribotos galimybės naudotis programomis ir įmonės dokumentais, nurodyta grąžinti raktus, uždrausta būti bendrovės patalpose ne darbo metu, draudžiama išvykti iš bendrovės teritorijos darbo metu, nutraukta automobilio panaudojimo sutartis ir pan. (b.l. 92, t.2). Tuo pačiu įsakymu ieškovė buvo įpareigota būti savo darbo vietoje ir teikti pagalbą N. E.. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovei buvo duotas žodinis nurodymas teikti informaciją ir pagalbą auditorei, tačiau byloje nėra duomenų apie tokio nurodymo buvimą.

Negalima nesutikti su teismo sprendimo motyvais, kad atsakovo įsakymo dalis dėl grasinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kvalifikavimo kaip drausmės pažeidimo yra neteisėta; ieškovės ketinimas kreiptis į teismą negali būti vertinamas kaip drausmės pažeidimas; atsakovas negali riboti savo darbuotojų teisės kreiptis dėl teisminės gamybos, net jeigu jų teisių pažeidimai yra tariami.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo.

Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymo – 2009-08-03 patikrinimo akto vertinimo bei ieškovės pateiktų valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimų vertinimo, atmetami. Savo išvadą dėl ieškovės padarytų darbo drausmės pažeidimų teismas pagrįstai pagrindė 2009-08-03 UAB „Auditas tau“ patikrinimo aktu bei jame padarytomis išvadomis. Apeliantės argumentas, kad už auditą sumokėjo atsakovo bendrovė, audito bendrovė nuolat teikia atsakovui paslaugas, todėl auditorė galėjo būti šališka, atmetamas. Prieš tai atlikto audito išvada yra palanki ieškovei, nes jokių buhalterinės apskaitos trūkumų nekonstatuoja; 2009-08-03 akte taip pat konstatuota, kad bendrovės finansiniai rodikliai yra geri, konstatuoti tik du trūkumai (nenurašytos į sąnaudas visos reprezentacinės išlaidos ir neteisingai apskaičiuoti ir deklaruoti 2008 m. mokėtini gyventojų pajamų ir pelno mokesčiai); teismo įvertinti kaip nešiurkštūs darbo pareigų pažeidimai.

Apeliantės argumentas, kad vertinant auditorės nurodytus pažeidimus drausminės atsakomybės prasme, teismas turėjo įvertinti, kad vyr. buhalterės pareigose sąnaudų nurašymas į reprezentacines išlaidas bei mokesčių apskaičiavimas ir deklaravimas buvo kitų buhalterių pareiga, atmetamas. Vyriausiojo buhalterio pareiginiai nuostatai (b.l. 77-80, t.1) nenustato konkrečių buhalterinių operacijų sąrašo, už kurias atsakingas įmonės vyr. buhalteris, bet reglamentuoja vyr. buhalterio atsakomybę už finansinių ūkinių operacijų teisėtumą, bendrovės lėšų panaudojimą įstatymo nustatyta tvarka ir tinkamo dokumentų įforminimo kontrolę ir pan. (nuostatų 2 skirsnis, b.l. 78 ,t.2).

Apeliantės argumentai, kad 2009-08-03 patikrinimo akto išvadas paneigia ieškovės pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimai, kad jie turi didesnę įrodomąją galią, atmetamas. Apeliantė be pagrindo laiko Valstybės mokesčių inspekcijos raštus išvadomis; jos pateikti dokumentai yra mokesčių administratoriaus atsakymai į jos pačios užduotus klausimus; mokesčių administratorius 2009-08-03 patikrinimo akto patikimumo netyrė ir išvadų dėl jo pagrįstumo nedarė, t. y. ieškovės pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimai buvo pagrįstai teismo įvertinti kaip privačios konsultacijos ieškovei, nepaneigiančios audito akto išvadų.

Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl jai priklausančių išmokų, susijusių su darbo santykiais, netinkamo apskaičiavimo iš dalies patenkinami.

Teismas pripažino ieškovės ir atsakovo darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 str. 4 d., kurioje įtvirtinta, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Darbuotojui priteistinos išeitinė išmoka ir kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nustatomos pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme tarp šalių ginčo dėl ieškovės vidutinio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos ir dydžio nebuvo – bylos duomenimis darbo sutartis su ieškovė buvo nutraukta 2009-10-14; per tris paskutinius kalendorinius mėnesius prieš darbo sutarties nutraukimą ieškovė dėl pateisinamų priežasčių (jos pačios ir vaikų ligų) dirbo tik 4 darbo dienas; ieškovės apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis yra 2 477,78 Lt, darbo vienos vidutinis darbo užmokestis – 259,77 Lt (b.l. 49, t.2). Teismas rėmėsi byloje atsakovo pateikta pažyma ir jos pagrindu apskaičiavo priteistinų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos už du mėnesius dydžius. Po teismo sprendimo priėmimo tarp šalių kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau-Aprašas) normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su jos vidutinio dienos darbo užmokesčio apskaičiavimu, tačiau jos vidutinis mėnesinis darbo užmokestis teismo turėjo būti apskaičiuotas taikant Aprašo 8 punkto nuostatas – dauginant vidutinį darbo dienos užmokestį iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Ieškovė nurodė, kad ji dirbo penkias darbo dienas per savaitę, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008-12-30 įsakymu Nr. A1-429 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio darbo dienų ir valandų skaičių 2009 metais patvirtinimo“ numatyta, kad esant penkių dienų darbo savaitei metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius yra 21,1 darbo dienos, t. y. jos vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 5 481,14 Lt (259,77 Lt x 21,1); dėl netinkamo vidutinio mėnesio darbo užmokesčio skaičiavimo jai buvo priteistos per mažos išeitinės išmokos bei kompensacijos už priverstinę pravaikštą sumos. Atsakovo vertinimu, ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis apskaičiuotas pagal Aprašo 6.5 punkto nuostatas, pagal kurias apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas). Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė 2009 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais dirbo tik 4 darbo dienas, įvertinęs ieškovei išmokėtas darbo užmokesčio sumas už šiuos mėnesius bei premiją už 2008 m., apskaičiavo jos vidutinį mėnesio atlyginimą vadovaudamasis Aprašo 5.1, 6.5, 6.12 p.; taikyti Aprašo 8 punkto nuostatų nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagristai pasirėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo normų aiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2011; teismų praktikoje suformuota nuostata, kad apskaičiuojant vidutinį mėnesio darbo užmokestį kompensacijai pagal DK 140 str. 1 d. nustatymui, taikomos Aprašo 8 punkto nuostatos; darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (DK 297 str. 4 d.) apskaičiuojamas padauginus vidutinį darbo dienos užmokestį iš realiai nedirbtų dėl darbdavio kaltės darbo dienų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovei priklausančiais su darbo santykiais susijusias išmokas, šiomis nuostatomis nesivadovavo, kas sudaro pagrindą pakeisti teismo sprendimo dalį dėl šių išmokų apskaičiavimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.)

Byloje nustatyta, kad pagal darbo sutarties sąlygas darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei 5 000 Lt mėnesinę algą (b.l. 47-48, t.2); ieškovė per tris paskutinius kalendorinius mėnesius prieš darbo sutarties nutraukimą dėl pateisinamų priežasčių dirbo 3 dienas liepos mėnesį ir 1 dieną rugsėjo mėnesį (b.l. 49, t.2); tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo apskaičiuoto vidutinio darbo dienos užmokesčio – 259,77 Lt. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis kompensacijos pagal DK 140 str. 1 d. 2 p. nustatymui apskaičiuojamas taikant Aprašo 8 punktą nuostatas – dauginant vidutinį darbo dienos užmokestį iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką). Atsakovas neginčijo, kad ieškovė dirbo penkias darbo dienas per savaitę, metinis darbo dienų koeficientas 2009 m. – 21,1, t. y. ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis sudaro 5 481,14 Lt (259,77 Lt x 21,1). Ieškovei priteista dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka padidindama iki 10 962,28 Lt (5 481,14 Lt x 2). Atitinkamai iki 5 481,14 Lt padidinama vieno vidutinio darbo užmokesčio suma, teismo sprendimu nukreipiama skubiam vykdymui (CPK 282 str.).

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovė buvo priverstinėje pravaikštoje nuo 2009-10-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2011-03-22, arba 366 darbo dienas; ieškovės darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiuojamas padauginus jos vidutinį darbo dienos užmokestį iš faktiškai buvusių darbo dienų, kurias ji nedirbo dėl darbdavio kaltės skaičiaus, arba 95 075,82 Lt (259,77 Lt x 366). Teismo sprendimas pakeičiamas, darbo užmokestis už priverstines pravaikštos laiką padidinamas nuo 2009-10-14 iki teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos padidinamas iki 95 075,82 Lt; teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo dienos užmokesčio (259,77 Lt) priteisimo už laikotarpį iki 2011-03-23 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos taip pat pakeičiama. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimo įsigaliojimo diena – apeliacinės instancijos teismo nutarties paskelbimo diena – 2011-09-22 (CPK 331 str. 6 d.); nuo teismo sprendimo paskelbimo iki įsigaliojimo ieškovė nedirbo dar 126 darbo dienas, t. y. darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 32 731,02 Lt (259,77 x 126); iš viso ieškovei priteisiama už priverstinės pravaikštos laiką 127 806,84 Lt (32 731,02 + 95 075,82) darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių).

Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 4 d.); padidinusi ieškovei su darbo santykiais susijusių išmokų sumą, teisėjų kolegija atitinkamai padidina pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovo žyminį mokestį valstybei nuo 1 412 Lt iki 3 775 Lt. Atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme tarp šalių nebuvo ginčo dėl ieškovės vidutinio mėnesio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos ir dydžio, teisėjų kolegija nekeičia ieškovei priteistų advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacijoje.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio daliai (CPK 96 str.). Ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (CPK 83 str. 1 d. 1 p.). Iš dalies patenkinus jos apeliacinį skundą iš atsakovo priteisiamas žyminis mokestis proporcingai patenkintai jos skundo daliai (nuo skirtumo tarp pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priteistų išmokų sumų).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Ieškovė patyrė apeliacinės instancijos teisme 5 130 Lt advokato atstovavimo išlaidų, atsakovas – 7 258,80 Lt. Ieškovės apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, atsakovo – atmestas visa apimtimi; teisėjų kolegija priteisia ieškovei iš atsakovo dalį jos patirtų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų – 2 000 Lt, atsakovui jo atstovavimo išlaidos nekompensuojamos.

Iš atsakovo valstybei priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 116, t.5) (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą iš dalies pakeisti.

Laikyti, kad ieškovės A. V. darbo sutartis su atsakovu UAB „Ginestra“ nutraukta teismo sprendimu nuo 2011-09-22.

Priteisti iš UAB „Ginestra“ ieškovės A. V. naudai dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 10 962,28 Lt (dešimt tūkstančių devyni šimtai šešiasdešimt du litai, 28 centai) bei 127 806,84 Lt (šimtas dvidešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai šeši litai 84 centai) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-14 iki 2011-09-22.

Sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 5 481,14 Lt nukreipti vykdyti skubiai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ginestra“ 3 775 Lt žyminio mokesčio valstybės biudžetui.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Ginestra“ ieškovės A. V. naudai 2 000 (du tūkstančius litų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ginestra“ 1 768 Lt žyminio mokesčio valstybės biudžetui apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Ginestra“ 6 Lt (šešis litus) dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).