Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jūratės Jakubonienės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos. Kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje palikta iki įsiteisės nuosprendis ir bus pradėtas jo vykdymas. Kardomoji priemonė – asmens dokumento paėmimas – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Civilinio ieškovo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamoje byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, įvertino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo bei savo noru atlygino padarytą žalą) ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (t. y. tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką būdamas recidyvistu). Taip pat, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad A. B. padarė apysunkį nusikaltimą, anksčiau buvo teistas aštuoniais teismo nuosprendžiais, kas sudaro penkis teistumus už turtinio ir smurtinio pobūdžio nusikaltimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, pagrįstai skyrė A. B. griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą bei tinkamai parinko bausmės dydį mažesnį už jos vidurkį. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Be to, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnį, nes A. B. kaltu prisipažino visiškai, byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, jog apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir paskyrė ne per griežtą laisvės atėmimo bausmę.Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, kaip nepagrįstas atmetamas ir apeliaciniame skunde išreikštas nuteistojo prašymas atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnyje yra įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Minėtame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be to, pabrėžiama, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Skundžiamu nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu padarius tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kuris, remiantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, ir nubaustas vienerių metų ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Taigi, nors šiuo atveju ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. B. praeityje teistas aštuoniais teismo nuosprendžiais, kas sudaro 5 teistumus. Pastarąjį nusikaltimą jis įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus mažiau nei metams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, atlikęs laisvės atėmimo bausmę ir tai įrodo, jog ankstesniaisiais nuosprendžiais paskirtosios bausmės A. B. elgesiui auklėjamojo ir prevencinio poveikio neturėjo, Be to, tiek pastaroji A. B. įvykdyta nusikalstama veika, tiek ir didžioji dauguma nusikaltimų dėl kurių padarymo jis buvo teistas anksčiau, buvo turtinio pobūdžio, t. y. buvo nukreipti į finansinės naudos siekį. Pabrėžtina ir tai, jog apeliantas ne kartą baustas administracine tvarka (taip pat ir už smulkaus turto grobimą) galiojančių administracinių nuobaudų turi ir šiuo metu. Svarbu paminėti ir tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašo apie asmens darbovietę (toliau – Išrašas) duomenimis A. B. tiek iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, tiek jau po jo priėmimo neturėjo pastovaus darbo ir pastovių pajamų. Ir nors apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog dirba pagal patentą, tačiau iš minėto Išrašo matyti, kad jis pradėjo verstis individualia veikla pagal verslo liudijimą tik 2018 m. balandžio 20 d., t. y. tik ikiteisminio tyrimo metu, anksčiau dirbo (vertėsi individualia veikla) tik 2013 m. ir labai trumpai. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog A. B. yra linkęs pragyvenimui užsidirbti nelegaliais būdais ir neteisėtais veiksmais siekti finansinės naudos. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju, apeliantas kruopščiai planavo nusikalstamą veiką ir ruošėsi jos įgyvendinimui, kas dar kartą įrodo, jog A. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, ir kas leidžia daryti išvadą, jog bausmės tikslai be realaus jos atlikimo pasiekti nebus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis išlaiko mažametį vaiką. Nors teismų praktikoje įtvirtinta, nuostata, jog teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.) ir priimamu sprendimu turi siekti juos išsaugoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į faktą, jog jis turi mažametį sūnų. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliaciniame skunde akcentuojami teigiami nuteistojo socialiniai ryšiai nesulaikė jo nuo tyčinio savanaudiško nusikaltimo padarymo. Be to, pažymėtina, kad A. B. savo tėvystę pripažino tik praėjus daugiau nei dvejiems metams po sūnaus gimimo (2 t. 58 b. l.), jau po skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo. Visų baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste, minėtas faktas traktuotinas kaip bandymas išvengti A. B. gresiančios laisvės atėmimo bausmės ir nevertinamas kaip aplinkybė, sudaranti pakankamą pagrindą manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio atmesti.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.