Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4222-872/2023

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-08-09
Bylos Nr.: eI2-4222-872/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00981-2023-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Fausta Vitkienė (pirm.), Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Jovita Einikienė
Pareiškėjas: A. F.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-4222-872/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00981-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.3; 8.7; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Jovitos Einikienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja A. F. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: i) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 5 metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus; ii) priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad ji Lietuvos Respublikoje reziduoja nuo 2015 metų, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pagal galiojusią nacionalinę vizą, nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu, nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2021 m. vasario 17 d., nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pažymi, jog 2022 m. rugpjūčio 5 d. sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu M. F.

Paaiškina, kad ji kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pratęsti išduotą leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kartu užpildė jai pateiktą klausimyną. Taigi, pildydama klausimyną aiškiai išreiškė poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos Respublikoje. Pasisakant dėl antrojo atsakymo apie Krymo priklausomumą nurodo, kad jos tėvai tebegyvena Rusijos Federacijoje ir ji periodiškai grįžta į Rusijos Federaciją jų aplankyti. Pažymi, jog grįžtant į Rusijos Federaciją iš vakarų šalių, juolab tų, kurios laikomos priešiškomis valstybėmis Rusijos Federacijai, asmenims kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, jiems pasisakant prieš Rusijos Federacijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituojant Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką.

Teigia, kad ji gavusi klausimyną, kuriame nurodytas klausimas su Krymo priklausomumu, atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Taigi, nuomonės pareiškimas, kuris susijęs su Rusijos vientisumo neigimu ar ginkluotųjų pajėgų vykdomų operacijų diskreditavimu, grįžus Rusijoje gali užtraukti net ir baudžiamąją atsakomybę, dėl to atsakant į šį klausimą, ji turėjo įvertinti, kad ši informacija vėliau, grįžus į Rusijos Federaciją, gali būti panaudota prieš ją, t. y. laisvas nuomonės reiškimas jai gali lemti baudžiamąją atsakomybę. Atitinkamai, siekdama išvengti baudžiamojo persekiojimo, nurodė, kad negali vertinti ar Krymo žmonių laisvės buvo apribotos bei tai, kad Krymas savanoriškai pasirinko būti Rusijos dalimi. Pažymi, kad aiškiai nurodžius, jog ji nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, paneigiamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) bei Migracijos departamento prielaidos, kad pareiškėja remia Rusijos Federacijos vykdomą agresiją Ukrainoje.

Akcentuoja, kad ji nei socialinėje medijoje, nei kitaip viešai niekada neišreiškė paramos Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos valstybėje, todėl atsakovo nurodomos prielaidos, kad Sprendimu siekiama užkirsti kelią Rusijos prorežiminio turinio ir komentarų sklaida žodžiu, teigiamų pasisakymų apie režimą skleidimui, laikomos nepagrįstomis. Vertina, jog nagrinėjamu atveju jos grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui konstatuota remiantis išimtinai VSD ir Migracijos departamento padarytomis prielaidomis, o ne nustatytais faktais. Taip pat nurodo, kad ji nebandė pateisinti Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje Jungtinių tautų chartija. Siekdama išvengti galimo persekiojimo Rusijos Federacijoje ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių įrašė citatą, kuri atitinka Rusijos Federacijos formuluojamą poziciją dėl Krymo okupacijos. Paaiškina, kad ji negali laisvai reikšti savo minčių, nes bet koks pozicijos pareiškimas neigiant Rusijos Federacijos vientisumą, gali reikšti jai ilgus metus kalėjimuose.

Aiškina, kad turimam leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje baigiantis galioti, ji net kelis kartus susisiekė su Migracijos departamentu konsultaciniu telefonu. Taigi pokalbio metu, ji konsultuojančių specialistų buvo informuota, kad išdavus leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu (santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu), ji negalės dirbti, todėl ji nusprendė kreiptis į atsakovą su prašymu pratęsti turimą leidimą gyventi darbo pagrindu. Taip pat paaiškina, kad ji nėra išgyvenusi nepertraukiamų penkerių metų turėdama leidimą laikinai gyventi, kas jai leistų pretenduoti į leidimą nuolat gyventi. Pažymi, kad ji kalba lietuvių kalba ir daug metų dirbo Lietuvoje bei šiuo metu Lietuvoje dirba Vokietijos kapitalo įmonėje, kur darbas organizuojamas lietuvių kalba.

Nurodo, kad ji su savo sutuoktiniu neturi nuosavybės teise jiems priklausančių gyvenamųjų patalpų, todėl jų gyvenamosios vietos deklaravimas visuomet yra priklausomas nuo trečiųjų asmenų geranoriškumo. Paaiškina, jog jos sutuoktinis dar iki santuokos yra sudaręs gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (duomenys neskelbtini), todėl šiuo adresu sutuoktinis buvo deklaruotas vienas. Taigi, jai sudarius santuoką ir persikėlus gyventi pas sutuoktinį, jos gyvenamoji vieta liko deklaruota ankstesnės gyvenamosios vietos adresu. Pažymi, jog ji su savo sutuoktiniu planuoja ateitį Lietuvoje. Taigi, siekdami turėti savo gyvenamąjį būstą, jie Vilniaus rajono savivaldybės administracijai yra pateikę prašymą dėl teisės į finansinę paskatą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms patvirtinimo įregistruotas Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje. Taip pat jos šeima nuo 2022 m. rugsėjo 5 d. įrašyta į šeimų, laukiančių finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms, sąrašą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teigia, kad ilgametis gyvenimas Lietuvos Respublikoje, baigtos studijos Lietuvoje ir studijos Vokietijoje, darbas Lietuvoje, sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu bei planai įsigyti čia būstą, patvirtina, jog ji yra susijusi tvirtais socialiniais ryšiais su Lietuva. Akcentuoja, kad jos pripažinimas asmeniu keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikai, tuo pačiu reikš, kad Lietuvos Respublikos pilietis - sutuoktinis turės kartu su pareiškėja išvykti iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos, kas šiuo atveju pažeis ne tik jos, bet ir Lietuvos Respublikos piliečio teisėtus interesus.

Nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais, kurie pagrįstų jos gyvenimo Lietuvoje keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Paaiškina, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi išimtinai VSD išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Išvada) ir nevertino individualios jos situacijos bei nepagrindė realios jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui, todėl yra pagrindas panaikinti Sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su pareiškėjos teiginiais nesutinka.

Nurodo, kad Išvadoje nurodyta, jog VSD atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Taigi pareiškėja, pildydama klausimyną nurodė, kad jos vertinimu, Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir tai deklaruodama išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Taigi Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

Paaiškina, kad nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad klausimyne pareiškėjos pateikti atsakymai nepatvirtina, kad ji deklaruodama, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Mano, kad nors pareiškėja neigiamai atsakė į tai, ar ji pritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, bet būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras, vertybes ir vidinius įsitikinimus dėl Rusijos agresyvios užsienio politikos okupuojant ir aneksuojant suverenios valstybės teritorijas. Taigi klausimas suformuluotas – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar okupavęs, faktiškai dabar valdo ir pan. Krymą, ne apie tautų apsisprendimo laisvę, o būtent – kaip leidimo gyventi Lietuvoje prašantis asmuo mano, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Atitinkamai dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią užsieniečio poziciją.

Nesutinka su skundo teiginiais, jog pareiškėja nebandė pateisinti Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje Jungtinių tautų chartija, nes tai paneigia faktinės bylos aplinkybės, t. y. pati pareiškėja klausimyne nurodė, kad vadovaujantis Jungtinių Tautų gairėmis tiki, kad Krymo pusiasalio žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi. Pažymi, kad iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja ir toliau laikosi tos pačios pozicijos, t. y. kad ji tiki, kad Krymas priklauso Rusijai. Pažymi, kad pareiškėja neginčija, kad gyvendama Lietuvoje palaiko oficialią Rusijos politiką, ją atkartoja, nereiškia jokios kitos nuomonės šiais klausimais, o tik tą, kuri neprieštarauja Rusijos pozicijai, taigi, pripažįsta iš esmės esanti lojali Rusijai. Paaiškina, kad nors pareiškėja skunde nurodo, jog nuomonės dėl Rusijos vientisumo neigimo (klausimyno 11 klausimas) pareiškimas jai grįžus į Rusiją, kur gyvena jos tėvai, gali jai užtraukti baudžiamąją atsakomybę ir pateikia tą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, tačiau šių teiginių ji nenurodė klausimyne. Vertina, kad pareiškėjos skundo teiginiai dėl baimės pasakyti savo nuomonę yra deklaratyvūs ir laikytini išimtinai jos gynybine pozicija.

Taip pat pažymi, kad klausimyno Migracijos departamentui užpildymas nėra viešos nuomonės demonstravimas, ši informacija be kompetentingų Lietuvos valstybės institucijų kitiems nėra prieinama. Paaiškina, kad pareiškėja, pateikdama klausimyną Migracijos departamentui, neužklausė apie jo perdavimo tretiesiems asmenims galimybes, taigi, nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėja galėjo bijoti, kad kas nors sužinos klausimyno turinį. Taigi ji nepateikė jokių įrodymų (duomenų iš viešai prieinamų šaltinių, nei jos pažįstamų pavyzdžių), kad kilmės valstybei gali būti žinomas jos užpildyto klausimyno turinys ar kad Migracijos departamentas užsieniečių užpildytus dokumentus viešina, taigi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos baimė išreikšti tikrąją savo nuomonę dėl Rusijos veiksmų ir dėl to vėliau patirti baudžiamąjį persekiojimą yra pagrįsta.

Mano, kad VSD tinkamai vertino pareiškėjos nurodytus atsakymus, t. y., nuomonę dėl Krymo priklausymo Rusijai pagrįstai vertino kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui ir Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jos šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę bei nustatyta, kad pareiškėjos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsienietei gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėja nori Lietuvoje dirbti, moka kalbą, siekia įsigyti būstą, nagrinėjamu atveju nepaneigia Sprendimo pagrįstumo.

Vertina, kad uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taigi grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymo) 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nurodo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjos argumentais.

Teigia, jog vadovaudamasis ĮUTP 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. sausio 2 d. Išvadoje Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, kuriuo klausiama užsienietės nuomonės, kam priklauso Krymas (nėra klausiama apie faktinę situaciją), nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Be to, pakomentavo, jog Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos laiko laisvu Krymo gyventojų pasirinkimu.

VSD vertinimu, pareiškėja deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausioje – 2022 metų grėsmių vertinimo ataskaitoje.

Nurodo, kad skunde išdėstytos aplinkybės, jog pareiškėja reziduoja Lietuvos Respublikoje nuo 2016 metų ir kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad dabartinėje situacijoje (Rusijos Federacijos karinės agresijos sąlygomis) leidimas nuolat gyventi pareiškėjai turėjo būti pratęstas automatiškai. Taip pat paaiškina, kad akivaizdu, jog pareiškėjos skunde dėstomi argumentai apie tai, kad jai grįžus į Rusijos Federaciją (į kurią periodiškai grįžta lankyti ten gyvenančių tėvų) kyla reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, kaip ir kitiems Rusijos Federacijos piliečiams, jiems pasisakant prieš Rusijos Federacijos vientisumą, dėl Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje ar kitaip diskredituojant Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas, vykdomą politiką, niekaip negali pagrįsti Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo. Atitinkamai tokie pareiškėjos, kaip Rusijos Federacijos pilietės, teiginiai kaip tik parodo jos tebesitęsiantį ryšį su kilmės valstybe bei siekį nenukrypti nuo oficialios Rusijos Federacijos pozicijos, o tai nėra suderinama su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais šiuo geopolitiniu laikotarpiu.

VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl iš esmės to paties dalyko – Migracijos departamento priimto sprendimo pareiškėjos atžvilgiu ir pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje vertinimo, kaip keliančio grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. LVAT 2023 m. birželio 21 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą dėl atsakovo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Akcentuoja šių dviejų bylų prejudicinį ryšį ir pažymi, jog teismas yra saistomas LVAT sprendimo išaiškinimų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo sprendimo priėmimo bei įtraukto į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje trejus metus nuo sprendimo priėmimo dienos.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėja nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. pagal galiojusią nacionalinę vizą, nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu, nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2021 m. vasario 17 d., nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2022 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d. pagal galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėja nuo 2018 m. kovo 20 d. iki 2018 m. liepos 27 d. buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. kovo 7 d. buvo įdarbinta (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. kovo 7 d. iki dabar yra įdarbinta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2020 m. vasario 27 d. iki dabar deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Nuo 2020 m. spalio 6 d. gyvenamąją vietą deklaruoja adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai pakeitus asmens duomenis, išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 2 dalies 1 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais. Šis leidimas galiojo nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. vasario 5 d.

2022 m. spalio 25 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini).

2022 m. lapkričio 24 d. pareiškėja užpildė Migracijos departamento klausimyną. Į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje“ atsakė „Ne“. Pareiškėja į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ atsakė „Rusijos Federacijai“. Pareiškėja prie šio atsakymo pateikė papildomą komentarą: „Jungtinės Tautos: „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą“ (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas I dalis, 1 straipsnis, 1 punktas).“ Neturiu duomenų, kurie aiškiai nurodytų, kad žmonių laisvė buvo (nebuvo) apribota. Todėl man sunku įvertinti, ar buvo kokių nors pažeidimų. Vadovaudamasi JT gairėmis, manau, kad Krymo žmonės pasirinko būti Rusijos dalimi.“

VSD, gavęs Migracijos departamento paklausimą dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ir vadovaudamasis ĮUTP 4 straipsnio 3 dalimi, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, parengė Išvadą. Išvadoje nurodė, kad pareiškėja deklaruodama, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi ir 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsniu „Perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygos“, paprašė nesuteikti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui minėto asmens duomenis pateikti į Centrinės antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą.

Migracijos departamentas 2023 m. sausio 20 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu ir 2023 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Taip pat Migracijos departamentas 2023 m. sausio 27 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus ir nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus, tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 133 straipsnio 5 dalis, t. y. užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.).

Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalimi (duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu) ir 2 dalimi (perspėjimas įvedamas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais (15 punktas nustato, jog duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ar 25 straipsniuose nustatytus pagrindus), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktuose (priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje).

Pažymėtina, jog ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į VSD raštu pateiktą Išvadą apie pareiškėjos buvimu Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, 2022 m kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010, 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1070, Lietuvos Respublikos Seimo 2022-12-13 nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ apibrėžiamas Rusijos Federacijos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, į aplinkybę, jog Sprendime įvertinta informacija apie pareiškėjos teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpius ir tikslą, darbovietes, socialinius (nenustatyta, kad pareiškėja turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje) ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika (ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika vertinti kaip neilgalaikio pobūdžio).

Dėl laikotarpio, kuriuo pareiškėjai draudžiama atvykti, Sprendime nurodoma, jog įvertinus ĮUTP 133 straipsnio 5 dalyje įvertintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, aplinkybę, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad šios užsienietės esami socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad šiai užsienietei buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, o turimas leidimas gyventi buvo panaikintas, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, nustatytinas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas.

Dėl įtraukimo Nacionalinį sąrašą ir duomenų teikimo Šengeno informacinei sistemai Sprendime nurodoma, jog pareiškėjos duomenys vadovaujantis NAS taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai, įvertinus tai, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tai, kad ji ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, kad sprendimas uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka SIS reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus pagrindus.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu kreipėsi į teismą, nurodydama, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas formaliai, visiškai neįsigilinus į individualų pareiškėjos atvejį.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja ĮUTP nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

ĮUTP 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. ĮUTP 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. ĮUTP 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. ĮUTP 133 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir LLG aprašas), 10.3¹ p. nustato, jog užsienietis, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją, išskyrus Aprašo 11¹ punkte nurodytą atvejį, ir užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka VSD patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (kategorijas) (šis papunktis taikomas, kai užsienietis asmeniškai atvyksta į Departamentą).

LLG aprašo 76 punktas nustato: „Jeigu nagrinėjamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą ir nustatoma, kad Aprašo 26 punkte nurodytu atveju prašyme pakeisti leidimą yra duomenų, kad užsienietis turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu lankėsi ir (ar) gyveno užsienio valstybėse, nurodytose Sąraše, tai Migracijos departamentas per 5 darbo dienas nuo prašymo pakeisti leidimą priėmimo Migracijos departamente dienos per MIGRIS VSD išsiunčia paklausimą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos Migracijos departamentui per MIGRIS ar raštu pateikia išvadą, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, nustatęs, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui, siųsdamas paklausimą VSD, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, nurodo, kad užsienietis Aprašo 10.3¹ papunktyje nurodytame klausimyne pateikė informaciją, kuri gali turėti reikšmės vertinant užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Atitinkamai VSD dėl svarbių priežasčių negalint pateikti išvados per nustatytą terminą, tai apie tai per MIGRIS ar raštu turi būti informuotas Migracijos departamentas. Bendras Valstybės saugumo departamento išvados pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo Migracijos departamento paklausimo gavimo dienos.“

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. LVAT 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT praktikoje nagrinėti atvejai, susiję su susitariančiųjų valstybių taikytomis teisinės atsakomybės priemonėmis, reaguojant į taip vadinamus nusikaltimų atsiprašymus, kai tam tikri nusikaltimai neigiami, pateisinami, vertinami teigiamai, idealizuojami (EŽTT 2008 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Leroy prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 35109/03) arba neigiami tam tikri didelės svarbos istoriniai įvykiai (2019 m. sausio 8 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Williamson prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 64496/17). Visais šiais atvejais EŽTT reikalauja taikyti individualų požiūrį ir atsižvelgti į tai, ar pažiūros išdėstytos įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje, koks yra pažiūrų pareiškimo tiesioginis ir platesnis kontekstas bei koks šių pažiūrų išsakymo būdas (EŽTT didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perincek prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 27510/08).

Pažymėtina, jog ši byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių dėl iš esmės to paties dalyko – Migracijos departamento priimto sprendimo pareiškėjos atžvilgiu ir pareiškėjos gyvenimo Lietuvos Respublikoje vertinimo, kaip keliančio grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. LVAT 2023 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos apeliacinį skundą dėl atsakovo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmetė.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, LVAT yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-498-415/2019).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę galią turi LVAT 2023 m. birželio 21 d. priimtu sprendimu nustatyti prejudiciniai faktai. Tai yra, LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi surinktų įrodymų, proceso šalių teismui pateiktų paaiškinimų turinį, sprendė, kad pareiškėja aiškiai suprato Klausimyno 11 klausimo „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ turinį, jo įtraukimo į tokio pobūdžio Klausimyną kontekstą ir sąmoningai pažymėjo atsakymą „Rusijos Federacijai“. Taip pat pareiškėja, akivaizdžiai žinodama susiklosčiusią geopolitinę saugumo situaciją, atsakydama į pastarąjį klausimą išdėstė savo asmeninę poziciją, pateisinančią Rusijos įvykdytą kitos suverenios valstybės (Ukrainos) teritorijos (Krymo) aneksiją. Pastarųjų aplinkybių neneigė ir pati pareiškėja. Nepaisant to, jog pareiškėja yra privatus asmuo, kuri išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą (Sprendimo 33 punktas). LVAT teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, taip pat pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą (šią aplinkybę teisėjų kolegija pripažino visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 str. 1 d.), vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos aiškiai ir nedviprasmiškai (sąmoningai) deklaruojamos pozicijos, be kita ko, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ (žr. šio teismo sprendimo 25.3 p.), vertinimu. Pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jos laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o ji pati, reikšdama palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (Sprendimo 34 punktas).

Nagrinėjamu atveju dėl nustatyto dviejų bylų (dėl atsakovo 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsakovo 2023 m. sausio 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei įvestas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi) prejudicinio ryšio, teismas yra saistomas LVAT sprendimu nustatytų aplinkybių, susijusių su faktiniu pareiškėjos šioje byloje ginčijamo Sprendimo pagrindu (pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl jos išreikšto požiūrio), ir jos iš naujo nenustatinėjamos (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).

LVAT 2023 m. birželio 21 d. priimtu sprendimu nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 5 d. sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini) piliečiu M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)). Pažymėta, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo aspektu pažymėta, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 5 d. sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, vaikų neturi. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis taip pat pažymėta, kad pareiškėja laikinai gyveno Lietuvoje siekdama įgyti aukštąjį išsilavinimą, o nuo aukštojo mokslo baigimo praėjo neilgas laiko tarpas. Visa tai vertinant kartu su pareiškėjos paminėtomis aplinkybėmis, kad Rusijoje likę jos artimi giminaičiai, nekilnojamasis turtas ir pan., patvirtina, jog pareiškėja turi stiprius ryšius su Rusija. Todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad stiprius ryšius su Rusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (Sprendimo 38 punktas).

LVAT teisėjų kolegija 2023 m. birželio 21 d. sprendime darė išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai išduotą Leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento Sprendime pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri sąmoningai ir nedviprasmiškai pateisina Rusijos įvykdytą ir vykdomą agresiją prieš suverenią valstybę (Ukrainą), t. y. pateisina neteisėtą Krymo aneksiją, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

Taigi, nagrinėjamu atveju teismas yra saistomas LVAT sprendimu nustatytų aplinkybių, susijusių su faktiniu pareiškėjos šioje byloje ginčijamo Sprendimo pagrindu. Taip pat pažymėtina, jog uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taigi grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Be to, Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog šioje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjos skundas dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju pareiškėjos skundas atmetamas, taigi bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Bliznikaitė-PovilanskienėJovita EinikienėFausta Vitkienė