- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-16
- Bylos Nr.
- A-146-39-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01073-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Kauno tardymo izoliatoriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl aktų dalių panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2-4), kurį patikslino (b. l. 25-26, 33-34), prašydamas:
1) priteisti 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
2) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas) direktoriaus 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19 bei 20 punktus ir 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo 5, 8, 9, 16 ir 18 punktus.
Skunde ir jo patikslinimuose bei nagrinėjant bylą iš esmės teismo posėdyje (b. l. 56-59) pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. liepos 23 d. skundais jis kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl įvairių Kauno TI neteisėtų veiksmų, tačiau jo skundai nebuvo tinkamai išnagrinėti. Jis skundėsi dėl to, kad Kauno tardymo izoliatoriuje draudžiama pačiam lankytis bibliotekoje ir susipažinti su teisine literatūra bei teisės aktais, įsigyti teisinę literatūrą ir būtiniausius buities reikmenis, kurie nėra uždrausti teisės aktų (pareiškėjo teigimu, jis norėjo įsigyti higienai skirtus reikmenis, rašymo priemonę), kreiptis su skundais į valstybines institucijas, gauti įrodymus (vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti pareiškėjo teisių pažeidimai, nes jis nufilmuotas nuogas), disponuoti asmeniniais daiktais (kompaktinių diskų grotuvu), pasivaikščiojimo metu turėti atitinkamų daiktų (pvz., laikrodį, vandens, obuolį, knygą, laikraštį ir pan.). Kalėjimų departamentas nenagrinėjo iš esmės pareiškėjo 2010 m. liepos 23 d. skundo, kuriame jis nurodė, jog kreipėsi į Kauno TI su prašymu leisti įsigyti nagų priežiūros priemones, manikiūrinį pincetą, teksto spalviklį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, nors Suėmimo vykdymo įstatymo 16 priedas nedraudžia įsigyti parduotuvėje. Be to, Kalėjimų departamentas nenagrinėjo pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. skundo, kuriame jis nurodė, jog Kauno TI užkirto jam kelią apskųsti Kauno TI pareigūnų veiksmus teismui (Suėmimo vykdymo įstatymo 15 str. 6 d., 44 str.).
Nors Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalis nustato draudimą žeminti kalinamų asmenų orumą ir juos kankinti, pareigūnai kiekvieną dieną reikalauja atlikti orumą žeminančius veiksmus, t. y. einant į pasivaikščiojimo kiemelį ar iš jo sugrįžtant, reikalauja suktis veidu į sieną ir prie jos prisispausti. Naudojamos kankinimo priemonės – psichologinis spaudimas, nes kaskart išeinant ir įeinant į kamerą atliekama krata. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu yra pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymu nustatytos sąlygos, talpinant jį su anksčiau teistais asmenimis, nes pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą anksčiau teisti asmenys laikomi atskirai nuo anksčiau neteistų asmenų. Visus paminėtus veiksmus atsakovas atlieka vadovaudamasis Kauno TI direktoriaus priimtais norminiais teisės aktais, kurie, pareiškėjo teigimu, pažeidžia jo teises ir laisves, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatoms, todėl turi būti panaikinti. Pareiškėjas prašė ištirti 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo 5, 8, 9, 16 ir 18 punktus, kuriais nustatyta diskriminuojanti sąlyga reikalauti iš įkalinto ir neturinčio darbo ir pajamų asmens apmokėti už dokumentų kopijų parengimą, taip pat 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19 bei 20 punktų teisėtumą ir juos panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų valstybės tarnautojų veiksmų ir sprendimų. Paaiškino, kad neturtinė žala pasireiškė fiziniu poveikiu, orumo pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, kilo depresija.
Šalies argumentai
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 39-41) ir atstovas teismo posėdyje (b. l. 56-59) paaiškino, kad Kauno TI direktorius, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 3 punkto nuostatomis, 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtino Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašą (toliau - ir Pasivaikščiojimo tvarkos aprašas). Šio Aprašo 8 punkto nuostata (nepilna (neišrengiant) krata atliekama prieš vedant suimtuosius ar nuteistuosius pasivaikščioti ir jiems grižus iš pasivaikščiojimo) įtvirtinta vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsniu nustatančiu suėmimo vykdymo rėžimą ir pagrindinius jo reikalavimus, t.y. šio straipsnio 4 dalimi, nurodančia, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuje, priežiūrai gali būti naudojamos techninės priemonės, daroma asmenų krata, tikrinami daiktai ir t. t., bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos VI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis kratų ir apžiūrų atlikimą laisvės atėmimo vietose. Atsakovas informavo, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2008 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 8-17 V. K. yra įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą.
Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių XVI skyrius. Šiuose teisės aktuose yra nustatyta, kad asmenys, vedami į pasivaikščiojimus, privalo būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą bei nustatyti kriterijai, kada pasivaikščiojimas nuraukiamas. Šie reikalavimai užtikrina tvarką kieme ir visiškai atitinka Kauno TI direktoriaus įsakymu patvirtinto Pasivaikščiojimo tvarkos aprašo nuostatas. Minėto Aprašo 15 punkto reikalavimas, kad baigiantis pasivaikščiojimui suimtieji ir nuteistieji privalo, jeigu to reikia, sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemą, yra teisingas ir logiškas, kadangi tokiu būdu suimtiesiems yra užtikrinamas pasivaikščiojimas tik tvarkingame ir švariame kieme. To paties Aprašo 18 punktas draudžia suimtiesiems ir nuteistiesiems, einantiems pasivaikščioti, su savimi turėti asmeninius daiktus, išskyrus cigaretes, degtukus arba žiebtuvėlius. Šis reikalavimas nustatytas todėl, kad asmuo galėtų pasivaikščioti gryname ore, pasimankštinti. Panaikinus šį reikalavimą, suimtieji galėtų į pasivaikščiojimo kiemelį pasiimti su savimi maisto produktus, gėrimus, portatyvinius radijo imtuvus ir kitus jiems leidžiamus turėti asmeninius daiktus, tai prieštarautų pačiam išvedimo pasivaikščioti gryname ore tikslui. Be to, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 ir 93 punktai nenumato, kad suimtieji ir nuteistieji gali šiuos daiktus pasiimti į pasivaikščiojimo kiemą ir ten jais naudotis.
Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtintas Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašas (toliau – ir Kopijų aprašas) yra parengtas vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 42 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatomis, t.y. šios Tvarkos 3 punktu, nustatančiu, jog oficialaus dokumento kopija rengiama tik pareiškėjui iš anksto atlyginus išlaidas už jos parengimą. Taigi minėtas Kauno TI direktoriaus patvirtintas Kopijų aprašas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad Kauno TI direktorius, tvirtindamas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašą bei Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašą ir tuo reglamentuodamas izoliatoriaus vidaus tvarką pagal atskiras veiklos sferas, veikė teisėtai ir įstatymų nepažeidė. Atsakovo įsitikinimu, jis veikė pagal įstatymus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. vasario 21 d. sprendimu (b. l. 63-68) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2010 m. gegužės 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI direktorių, prašydamas leisti susipažinti su 46 teisės aktais. 2010 m. birželio 2 d. Kauno TI raštu Nr. 49/104 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad prašyme išvardyta teisinė literatūra nėra susijusi su nuteistųjų teisėmis, pareigomis ir draudimais, bei pateikta informacija apie tai, kad, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsniu, teisinę ir kitokią literatūrą pareiškėjui gali perduoti giminės ar kiti asmenys smulkiuose paketuose su spauda. 2010 m. birželio 29 d. pareiškėjas pateikė Kauno TI direktoriui skundą (reg. Nr. 22-124/1097), kuriame nurodė, kad jam atimta galimybė gauti ir ieškoti teisinės literatūros. 2010 m. liepos 14 d. Kauno TI atsakyme (raštas Nr. 48/150) pareiškėjui paaiškinta grožinės ir teisinės literatūros gavimo tvarka (b. l. 16). 2010 m. liepos 9 d. pareiškėjas pateikė skundą (reg. Nr. 48/33) įstaigos administracijai dėl netinkamų pareigūnų veiksmų išvedant nuteistuosius ir suimtuosius pasivaikščioti gryname ore ir parvedant juos į kamerą. 2010 m. liepos 15 d. Kauno TI atsakyme (reg. Nr. 49/152) į pareiškėjo skundą yra nurodyta, kad skundas yra nepagrįstas, ir paaiškinta, kada ir kokiais teisės aktais vadovaujantis yra atliekama dalinė nuteistųjų ir suimtųjų krata, taip pat nurodyta, kokius asmeninius daiktus galima pasiimti einant pasivaikščioti gryname ore (b. l. 17). 2010 m. birželio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą (reg. Nr. 22-124/1065) įstaigos administracijai, kuriame kėlė pretenzijas dėl to, kad jis teistas pirmą kartą, tačiau kameroje laikomas kartu su kitais anksčiau keletą kartų teistais suimtaisiais. 2010 m. liepos 12 d. Kauno TI atsakyme (reg. Nr. 49/147) nurodyta, kokie teisės aktai reglamentuoja izoliuotą suimtųjų ir nuteistųjų laikymą kamerose (b. l. 14), taip pat nurodyta, kad 2010 m. gegužes 13 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas antrą kartą nuteistas laisvės atėmimo bausme. Šiuo nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo pareiškėjui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, todėl pareiškėjas laikomas suimtuoju. 2010 m. birželio 30 d. Kauno TI administracijai pareiškėjas pateikė skundą (reg. Nr. 2.2-124/1102), kuriame nurodė, kad pareigūnas neteisėtai jį įspėjo ir prašė minėtą pareigūną nubausti. 2010 m. liepos 14 d. Kauno TI atsakyme (reg. Nr. 48/150) konstatuota, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, ir paaiškinta, kad apsaugos ir priežiūros pareigūno pastaba, kad pareiškėjas laikytųsi eilės tvarkos sprendžiant asmenines problemas, yra teisėta (b. l. 16). 2010 m. liepos 14 d. raštu Nr. 49/151 Kauno TI administracija atsakė į pareiškėjo prašymą dėl drausmės izoliatoriaus kameros filmavimo ir pakartotinai paaiškino, kad visa filmuota medžiaga yra skirta tik tarnybiniam naudojimui (b. l. 15). 2010 m. liepos 22 d. pareiškėjas pateikė Kauno TI administracijai prašymą Nr. 48/88 dėl jo asmens byloje esančių dokumentų kopijų parengimo. 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 49/167 Kauno TI administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, nurodė, jog prašymas dėl kopijų parengimo netenkintinas, nes 2010 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje nebuvo pinigų (b. l. 18). 2010 m. liepos 7 d. pareiškėjas pateikė Kauno TI administracijai prašymą dėl leidimo įsigyti būtiniausių reikmenų: nagų priežiūrai skirtų priemonių, teksto spalviklį, tačiau Kauno TI administracija šio prašymo netenkino (b. l. 6). Pareiškėjas minėtus Kauno TI sprendimus Bausminių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 2s-2702 ir 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimais Nr. 2s-2723, Nr. 2S-2724 Kauno TI direktoriaus sprendimus pripažino teisėtais (b. l. 6-12). Šių sprendimų pareiškėjas Bausminių vykdymo kodekso 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka neskundė.
Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtintų Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo 5, 8, 9, 16, 18 punktų ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr.1-26 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19, 20 punktų teisėtumo bei dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų, jiems vykdant minėtus, pareiškėjo manymu, neteisėtus administracinius aktus.
Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo 5, 8, 9, 16, 18 punktuose nustatyta: būrio viršininkas Buhalterinės apskaitos skyriuje patikrina, ar suimtasis bei nuteistasis asmeninėje sąskaitoje turi piniginių lėšų, ir atžymi suimtojo ar nuteistojo prašyme (5 p.); suimtieji ar nuteistieji už dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimą sumoka vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr.75-2294); kopijos išduodamos po to, kai sumokama už jų parengimą (8 p.); būrio viršininkas suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą su rezoliucija dėl dokumentų ar kitos medžiagos kopijų padarymo pateikia Buhalterinės apskaitos skyriaus atsakingam darbuotojui, kuris iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos nuskaičiuoja pinigus už kopijų padarymą ir tai pažymi ant prašymo (9 p.); suimtajam ar nuteistajam rašytiniame prašyme pageidaujant gauti kopijas iš asmeninės medicininės kortelės, būrio viršininkas, susisiekęs su Buhalterinės apskaitos skyriumi ir padaręs atžymą apie turimas pinigines lėšas bei Kauno TI direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno rezoliucija, tokį prašymą perduoda Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkui ar jį pavaduojančiam darbuotojui; Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas ar jį pavaduojantis darbuotojas rašytinį prašymą pateikia Buhalterinės apskaitos skyriaus atsakingam darbuotojui, kuris nuskaičiuoja pinigus už kopijų padarymą ir atžymi suimtojo ar nuteistojo prašyme; padaręs kopijas Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas ar jį pavaduojantis darbuotojas suimtajam ar nuteistajam įteikia pasirašytinai, atžymint gautų kopijų skaičių (16 p.); suimtiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems asmeninėje sąskaitoje pinigų, dokumentų kopijos nedaromos (18 p.).
Kauno TI direktoriaus 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19 bei 20 punktuose nustatyta: prieš vedant suimtuosius ar nuteistuosius į pasivaikščiojimų kiemą jiems atliekama nepilna krata išvedus juos iš kameros į koridorių ir surikiavus pasuktus veidu į sieną (7 p.); išvedamų iš kameros suimtųjų ir nuteistųjų kratą atlieka prižiūrėtojai, išvedantys suimtuosius ir nuteistuosius pasivaikščioti gryname ore, o parvestų iš pasivaikščiojimo, prieš įleidžiant į kamerą, kratą atlieka prižiūrėtojas, budintis poste prie kamerų (8 p.); baigiantis pasivaikščiojimui, prižiūrėtojas, budintis koridoriuje prie pasivaikščiojimų kiemų, o jo nesant, prižiūrėtojas, išvedantis suimtuosius ir nuteistuosius pasivaikščioti, pareikalauja, jeigu to reikia, kad suimtieji ar nuteistieji sutvarkytų pasivaikščiojimo kiemą, išduoda įrankius kiemui tvarkyti (15 p.); suimtiesiems ir nuteistiesiems, einantiems pasivaikščioti, draudžiama su savimi pasiimti asmeninius daiktus, išskyrus cigaretes, degtukus arba žiebtuvėlius (18 p.); suimtieji ir nuteistieji, eidami pasivaikščioti, privalo būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą (19 p.); suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie pasivaikščiojimo metu bando žodžiu ar kitais būdais palaikyti ryšius su suimtaisiais ar nuteistaisiais, vaikštančiais kituose pasivaikščiojimo kiemuose, naudoja fizinį ar psichinį smurtą kitų asmenų atžvilgiu, turi daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti suimtiesiems ir nuteistiesiems, įžeidinėja, užpuola ar priešinasi tardymo izoliatoriaus personalui, Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo sprendimu pasivaikščiojimas nutraukiamas, ir jie išvedami iš pasivaikščiojimo kiemo (20 p.).
Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtintas Kopijų aprašas ir 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtintas Pasivaikščiojimų tvarkos aprašas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl pripažintini norminiais administraciniais teisės aktais. Teisėjų kolegija sprendime pažymėjo, kad vadovaudamasi ABTĮ 10 straipsniu pareiškėjui išaiškino teisę reikšti reikalavimus dėl Kalėjimų departamento 2010 m. rugpjūčio 24 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo skundus dėl Kauno TI veiksmų ir Kauno TI sprendimų, panaikinimo bei tikslinti reikalavimus dėl ginčijamų Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Kopijų aprašo bei 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Pasivaikščiojimų tvarkos aprašo teisėtumo ABTĮ 110, 111 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas šia procesine teise nepasinaudojo (b. l. 57) (ABTĮ 52 str.).
Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo procesine teise reikšti reikalavimus dėl Kauno TI direktoriaus ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą, o šioje individualioje administracinėje byloje nenustačius, jog Kauno TI ar Kalėjimų departamento pareigūnai, kaip viešojo administravimo subjektai, galimai pažeidė pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str.), teismui nėra teisinio pagrindo abejoti Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems tvarkos aprašo ir 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo teisėtumu (ABTĮ 111 str. 3 d.).
Pirmos instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundas negali būti pripažintinas prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir tenkintinas, nes jis yra grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.).
Remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjo reikalavimų panaikinti TI direktoriaus 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19 bei 20 punktus ir 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo nuteistiesiems aprašo 5, 8, 9,16 ir 18 punktus (ABTĮ 57 str. 1 d.).
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su atsakovo veiksmų neleisti jam įsigyti pageidaujamas prekes, kratos atlikimo pareiškėjo kameroje, draudimo pasivaikščiojimo metu turėti asmeninius daiktus, teisinės literatūros gavimo draudimo, dokumentų kopijų nedarymo neteisėtumu; anot pareiškėjo, dėl minėtų neteisėtų atsakovo veiksmų buvo suvaržyta jo teisinė padėtis, fiziškai suvaržyta teise apsipirkti bei sukeltas didžiulis dvasinis išgyvenimas.
Teismas nurodė, kad žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visumą būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą), 2 ) žalos padarymo faktą, 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Neturtinės žalos padarymo atveju būtina nustatyti visus paminėtus žalos elementus, kurie vienas be kito žalos atlyginimo kontekste egzistuoti negali. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009).
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise reikšti reikalavimus dėl Kalėjimų departamento 2010 m. rugpjūčio 24 d., 2010 m. rugpjūčio 25 d. sprendimų, kuriais buvo atsakyta į jo skundus dėl Kauno TI veiksmų ir Kauno TI sprendimų dėl pareiškėjo skundų, panaikinimo ir neįrodė būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo pažeidžiant pareiškėjo teises, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.Teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti nurodytų Kauno TI direktoriaus ir Kalėjimų departamento priimtų sprendimų teisėtumo. Tik pripažinus minėtus sprendimus neteisėtais, galėtų būti vertinama, ar yra šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą (2010 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1623/2010). Remdamasis šiais argumentais teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 70 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 73) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas vertina Konstituciją kaip bendro pobūdžio aktą, kuris „nusileidžia“ Kauno TI nustatytai vidaus tvarkai. Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Kauno TI vidaus tvarka yra parengta remiantis Suėmimo vykdymo įstatymu. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Suėmimo vykdymo įstatyme ginčijamų normų, panašių į nustatytas Kauno TI vidaus tvarkoje, nėra. Todėl mano, kad atsakovas nepagrindė savo veiksmų įstatymu.
Apelianto nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, nes atsisakė visapusiškai ištirti visas aplinkybes dėl norminių teisės aktų prieštaravimo įstatymams bei vadovavosi tik poįstatyminiais teisės aktais.
Šalies argumentai
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 81-82) išdėsto analogiškus argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, nurodo, jog pareiškėjas reikalavimą dėl Kauno TI direktoriaus norminių aktų teisėtumo grindžia motyvais, kurie neišsamūs, neaiškūs, nelogiški, nenurodo kokiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui prieštarauja įstaigos direktoriaus įsakymais patvirtinti aprašai ar konkretūs jų punktai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Taip pat prašė ištirti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1-26 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 7, 8, 15, 18, 19 bei 20 punktų ir 2009 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Dokumentų ar kitos medžiagos kopijų parengimo ir įteikimo nuteistiesiems aprašo 5, 8, 9,16 ir 18 punktų teisėtumą ir juos panaikinti.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nenurodė jokių konkrečių motyvų, o tik pareiškė savo nuomonę, kad bylą naginėjęs teismas buvo šališkas, nes atsisakė visapusiškai ištirti visas aplinkybes dėl norminių teisės aktų teisėtumo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad minėti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymai, kurių teisėtumą prašė ištirti pareiškėjas, yra norminiai teisės aktai. ABTĮ 16 skirsnyje reglamentuota bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjimo tvarka. Remiantis ABTĮ 110 ir 111 straipsniais, pareiškimai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo yra nagrinėjami, jei paduotas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą arba paduotas prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla. Teisė pateikti abstraktų prašymą suteikiama tik ABTĮ 110 straipsnyje išvardytiems subjektams, t. y. Seimo nariams, Seimo kontrolieriams, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, lygių galimybių kontrolieriui, Valstybės kontrolės pareigūnams, bendrosios kompetencijos ir specializuotiems teismams, prokurorams ir profesinės savivaldos asociacijoms, įsteigtoms pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Pareiškėjas nepatenka į ABTĮ 110 straipsnyje numatytų subjektų ratą, todėl prašymą ištirti atitinkamo norminio administracinio teisės akto teisėtumą jis gali reikšti tik ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.), kurioje iškeliamas konkretus administracinis ginčas, kurį sprendžiant tuo aktu turi būti remiamasi.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymo ištirti minėtų norminių teisės aktų teisėtumą nesusiejo su jokiu konkrečiu nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu, t.y. neskundė jokio konkretaus atsakovo priimto administracinio akto ar veiksmo, susijusio su šių aktų taikymu Kauno tardymo izoliatoriuje, o išdėstė abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad Kalėjimų departamento direktoriaus netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus dėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų. Be to, prašydamas ištirti minėtų norminių administracinių teisės aktų nuostatų teisėtumą, pareiškėjas neprašė tirti jų atitiktį atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų konkrečioms normoms, o tik pareiškė savo nesutikimą ir nepasitenkinimą kai kuriomis jo nurodytų Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus priimtų norminių administracinių aktų nuostatomis. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą ištirti jo nurodytų norminių administracinių aktų teisėtumą atmetė pagrįstai, kadangi šis abstraktaus pobūdžio prašymas nesusietas su nagrinėjama individualia byla ir pagrįstas ne teisiniais motyvais.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą turtinę ar neturtinę žalą: būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios institucijos veiksmais (neveikimu). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas. Iš pareiškėjo skundo ir jo patikslinimų, kuriuos jis atliko teismui pasiūlius pašalinti skundo trūkumus, matyti, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jo atžvilgiu atvejo, o tik abstrakčiai išvardijo draudimus ar reikalavimus, su kuriais jis nesutinka. Teismo sprendime minimi pareiškėjo kreipimosi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją atvejai yra nustatyti iš Kalėjimų departamento sprendimų, priimtų dėl pareiškėjo skundų, kurių teisėtumą tirti pareiškėjas neprašė, nors teismas jam tokią teisę išaiškino. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas neįrodė nei jo nurodytos valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei turtinės žalos padarymo fakto. Nenustačius nė vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.
Teisėjų kolegija pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimo nenustatė. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo ištirti jo nurodytų Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus priimtų norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas. Šio atsisakymo motyvai išdėstyti teismo sprendime. Be to, byloje nustatyta, kad teismas du kartus nutartimis pasiūlė pareiškėjui pašalinti skundo trūkumus, teismo posėdyje dar kartą pasiūlė sukonkretinti skundo reikalavimus. Tai patvirtina, kad teismas padėjo pareiškėjui (ABTĮ 10 str.) pasinaudoti įstatymu numatytomis teisėmis.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.