Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-10-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-491/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-09
Bylos Nr.
1A-232-491/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-49674-2017-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
R. L.
Advokatai
Jonas Milčius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-232-491/2018Proceso Nr. 1-01-1-49674-2017-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 9 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant :prokurorui Giedriui Jasulaičiui,gynėjui advokatui Jonui Milčiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 281 straipsnio 7 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. vasario 9 d. veika) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. vasario 13 d. 14.35 val. veika) laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2018 m. vasario 13 d. 22.40 val. veika) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 9 mėnesiams.

Pagal BK 64¹ straipsnį ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, R. L. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. L. buvo nuteistas už tai, kad :

- 2017 m. rugsėjo 25 d. apie 20.35 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra be jokios priežasties išplūdo necenzūriniais žodžiais, apspjaudė, grasino susidorojimu nukentėjusiesiems apsaugos darbuotojams L. B. ir D. B., sugriebė L. B. už kairės rankos nykščio ir stipriai truktelėjo, tokiais savo veiksmais padarė L. B. kairės plaštakos I-mo piršto patempimą, pasireiškusiu minkštųjų audinių patinimu, tai yra nežymiai sutrikdė L. B. sveikatą, po to, priešindamasis sulaikymui, padarė D. B. kairės plaštakos išoriniame paviršiuje įdrėskimus, tai yra nežymiai sutrikdė D. B. sveikatą, o taip pat pagriebęs nuo palangės radijo imtuvą ir sudavęs vieną smūgį D. B. į kaktą sukėlė jam fizinį skausmą;

- 2018 m. vasario 9 d. 3.33 val., Panevėžio rajone, kelio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje nustatyta mažiausia 2,13 promilės etilo alkoholio koncentracija), vairavo E. P. automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl girtumo jo nesuvaldė ir nuvažiavo nuo kelio;

- 2018 m. vasario 9 d. apie 18.25 val., bute, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę T. S., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. konflikto metu pagrasinęs jai kad užmuš, papjaus, nubėgo į virtuvę, atsinešė du peilius, su kuriais kėsinosi įdurti T. S. ir pasakė jai, kad liko gyventi paskutinės minutės, tačiau konfliktą nutraukė užstojusi nukentėjusiąją K. B. M., kurią jis pastūmė ir K. B. M. nugriuvo kartu su juo ant grindų; po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, eidamas link išėjimo iš buto, dūrė peiliais į netoliese stovintį K. B. M. šaldytuvą, taip sugadindamas jos 430 Eur vertės turtą;

- 2018 m. vasario 13 d. apie 14.35 val. grasino nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę T. S., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. paskambinęs T. S. į jos telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), pasakė, kad ją užmuš, nužudys, kad „ji atsidurs šalia savo mamos“, „dairykis per petį“, o T. S. padėjus telefono ragelį, parašė jai SMS žinutę : „pirma sudėk daiktų, kad tilptų į vieną baulą. Antrą aš dar galvojau, kaip tau padėti finansiškai, bet dabar jau viskas aišku, dabar jau dairykis per petį. Aš kantrus“;

- 2018 m. vasario 13 d. 22.40 val. grasino nužudyti savo šeimos narį – sugyventinę T. S., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. įsibrovė į nukentėjusiosios T. S. butą ir sugadino jos bute buvusį turtą : išdaužė balkono durų stiklą, sudaužė interneto priedėlį ir „Cgates“ priedėlį, sulaužė priedėlyje buvusią kortelę, sugadino pašto dėžutę; po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, surašė ir paliko ant stalo tris lapus su grasinimu T. S. : „auka esi“,, „bažnyčia – kapai su kai kuo susitiksi“, „tik tak..tik tak“, „nedovanosiu“; po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje – Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, girdint policijos pareigūnams, T. S. pasakė: „ak, tu žiurke, tai tu mane pridavei, palauk, tai ne pabaiga, aš tave užmušiu, pakasiu, aš kantrus ir turiu laiko, aš tau atkeršysiu“.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo : jį išteisinti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai); panaikinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); sušvelninti jam paskirtą bausmę; panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams.

2.1. Skunde jis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą vieką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pažymi, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio buvo grindžiamas tik jo paties parodymais, tačiau jo girtumas nebuvo nustatytas alkotesteriu ar kraujo tyrimu, o tai nesudaro pagrindo šios aplinkybės pripažinti jo atsakomybę sunkinančia. Nuteistojo teigimu, jis prisipažino, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tikėdamasis, jog tai bus pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip tai yra daroma kitų šalių teismų praktikoje.

2.2. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai). Jis teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų jo kaltei šiuose epizoduose pagrįsti. Tvirtina, kad įvairius žodžius prieš sugyventinę T. S. išsakė iš pykčio, išprovokuotas jos pačios, tačiau tai nebuvo realūs grasinimai. Nuteistojo įsitikinimu, visi pirminiai parodymai buvo surašyti policijos pareigūnų iš pykčio jam dėl subadytų tarnybinio automobilio padangų. Pažymi, kad nuo pat pradžių savo kaltės neneigė ir nuoširdžiai gailėjosi, kad įskaudino savo sugyventinę.

2.3. Atkreipia dėmesį, kad prokuroras baigiamųjų kalbų metu prašė jam paskirti mažesnę galutinę bausmę, nei jam buvo paskirta skundžiamu teismo nuosprendžiu. Skunde nuteistasis svarsto, kad teismas jam tokią bausmę paskyrė dėl jo elgesio teisiamajame posėdyje. Taip pat teigia, kad paskirta bausmė yra per griežta, individualizuota neįvertinus visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nesivadovaujant teismų praktika, taip pat jam paskirtos bausmės buvo subendrintos neteisingai.

2.4. Nurodo, kad teismas nepagrįstai uždraudė jam naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams, kadangi jis šios teisės nėra įgijęs. Nuteistojo nuomone, tai dar kartą patvirtina pirmosios instancijos teismo šališkumą.

3. Teismo posėdyje gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Šioje baudžiamojoje byloje apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai) ir prašo jį išteisinti. Taip pat jis skunde ginčija nustatytą baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai) ir 187 straipsnio 1 dalį sunkinančią aplinkybę – kad šiuos nusikaltimus jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat jis nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti bei panaikinti nepagrįstai jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams (BK 68 straipsnis). Todėl šiais klausimais kolegija toliau ir pasisako.

Dėl grasinimo nužudyti T. S. 2018 m. vasario 9 d. 18.25 val.,

Žemesnės instancijos teismas

2018 m. vasario 13 d. 14.35 val. ir 2018 m. vasario 13 d. 22.40 val.

(BK 145 straipsnio 1 dalis)

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. L. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai) ir tai skunde grindžia šiais esminiais argumentais: 1) byloje nėra objektyvių įrodymų jo kaltei šiuose epizoduose pagrįsti; 2) jis piktus žodžius nukentėjusiajai T. S. išsakė pastarosios išprovokuotas, ant jos supykęs, tačiau tai nebuvo realūs grasinimai; 3) liudytojais apklausti policijos pareigūnai davė nesąžiningus parodymus, kadangi jis subadė jų tarnybinio automobilio padangas.

8. Kolegija, išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog R. L. padarė nusikaltimus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (3 epizodai). Priešingai nuteistojo skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismo išvados, kad 2018 m. vasario 9 d. 18.25 val., 2018 m. vasario 13 d. 14.35 val. ir 2018 m. vasario 13 d. 22.40 val. R. L. grasino nužudyti savo sugyventinę T. S., pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma – tai nukentėjusiųjų T. S., B. K. M., liudytojų G. N., J. B., J. P., A. A., Ž. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros metu gautais duomenimis, SMS žinučių išklotinėmis ir kt. Kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad visus šiuos paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, nepilnai ar neišsamiai juos išanalizavo, kas leistų byloje daryti kitokias išvadas, nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

9. Apeliaciniame skunde liudytojais apklaustų policijos pareigūnų G. N., J. B., J. P. parodymus nuteistasis R. L. siūlo vertinti kritiškai, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų kaip nuoseklių bei patikimų vertinimu. Pagal paties nuteistojo R. L. parodymus, tai jis subadė policijos pareigūnų tarnybinio automobilio padangas, todėl, pasak nuteistojo, jo santykiai su policijos pareigūnais nėra draugiški ir jie jį dėl to apkalba. Tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nesudaro pagrindo teigti, kad šie liudytojai nurodė melagingas įvykio aplinkybes siekdami kaip nors pakenkti nuteistajam. Vertinant nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus tiek atskirai, tiek jų visumoje bei su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dėl jų parodymų teisingumo kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, jokių abejonių nekyla. Visų šių įrodymų visuma byloje nustatyta, kad 2018 m. vasario 9 d. apie 18.25 val. į B. K. M. butą atėjęs R. L. grasino T. S., kad ją užmuš, papjaus; iš virtuvės R. L. pasiėmė du peilius bei, artėdamas prie T. S., jais užsimojo, šaukė, kad jai liko gyventi paskutinės minutės; tuomet T. S. užstojo šalia buvusi B. K. M.; išeidamas iš buto, R. L. minėtus peilius dūrė į B. K. M. šaldytuvo dureles. 2018 m. vasario 13 d. apie 14.35 val. R. L. paskambino T. S. bei pokalbio metu šaukė, kad ją užmuš, nužudys, ji atsidurs šalia mamos (T. S. mama mirė (duomenys neskelbtini); po to R. L. atsiuntė T. S. SMS žinutę, kad ji dairytųsi per petį, jis yra kantrus. Tą pačią dieną apie 22.30 val. T. S. su drauge Ž. M. grįžo į savo butą ir pamatė, kad jos bute dega šviesa; įtardama, kad jos bute galėjo būti R. L., ji iškvietė policiją; atvykus policijos pareigūnams, T. S. į butą nėjo, leido pirma tai padaryti pareigūnams; pastarieji, įėję į butą, rado jame R. L. niokojantį jo vidų; R. L. ketino iš buto pasišalinti pro jo paties prieš tai išdaužtą balkono langą, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų; R. L., pareigūnų vedamas link tarnybinio automobilio, grasino T. S., kad ją užmuš, pakas; T. S. bute taip pat buvo rasti trys lapai, kuriuose R. L. parašė žodžius, nurodytus kaltinime. Visos šios byloje nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, todėl dar labiau jas analizuoti, dar kartą vertinti atskirų įrodymų turinį nėra jokio objektyvaus pagrindo. Be viso to, pats nuteistasis nuo pat pradžių ikiteisminio tyrimo pripažino esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, atsiprašė nukentėjusiosios T. S., gailėjosi dėl savo elgesio. Savo veiksmus ir vaidmenį R. L. pradėjo menkinti tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nuosprendį, kas vertintina tik kaip nuteistojo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti.

10. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

11. Kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, abejonių nekelia, kad visi aukščiau paminėti nuteistojo išreikšti grasinimai buvo realūs, paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, ji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. Sprendžiant dėl 2018 m. vasario 9 d. apie 18.25 val. R. L. veiksmų bei grasinimo realumo – virtuvinių peilių laikymas rankose, jų nukreipimas ir artėjimas link nukentėjusiosios T. S., agresyviai ir piktai sakant, kad ją užmuš, papjaus – yra akivaizdu, kad toks jo elgesys gąsdino nukentėjusiąją, vertė ją bijoti dėl savo saugumo ir gyvybės. Akivaizdu, kad jau vien peilio, t. y. tinkamo žmogų sužaloti ar net atimti jam gyvybę daikto, demonstravimas, grasinimas juo, kelia realią baimę nukentėjusiajam. Dėl kitų nuteistojo R. L. veiksmų – tai 2018 m. vasario 13 d. apie 14.35 val. telefonu grasinant nukentėjusiąją T. S. užmušti ir atsiunčiant jai tokio pat pobūdžio SMS žinutę, tą pačią dieną apie 22.40 val. įsibraunant į jos butą, jį suniokojant bei vėl grasinant ją užmušti tiek raštu, tiek žodžiu – kolegija pažymi, kad bendravimas pakeltu tonu, rėkimas išreiškiant tokius žodžius bei teiginius, kaip antai, „užmušiu“, „nužudysiu“, „nedovanosiu“, „dairykis per petį“ bei kitus, nurodytus kaltinime, po to kilusi nukentėjusiosios reakcija – policijos iškvietimas, pareiškimo surašymas, patvirtina, kad nukentėjusioji T. S. ir šiuos nuteistojo veiksmus suprato niekaip kitaip tik kaip realius ir suvokė, kad jai išreikšti grasinimai tikrai gali būti įvykdyti. Tokiu būdu, kolegija sprendžia, kad tokioje užsitęsusioje konfliktinėje situacijoje, kokioje buvo R. L. ir T. S. santykiai, aukščiau jau aptarti R. L. veiksmai – peilių demonstravimas, nukreipimas į nukentėjusiąją, naktį įsibrovimas į jos būstą ir jo suniokojimas, rėkimas, kad ją užmuš, pakas bei su ja susidoros, jai atkeršys, visiškai pagrįstai nukentėjusiosios buvo suvokti kaip reali grėsmė jos gyvybei. Taip pat nekyla abejonių dėl to, kad tokiais veiksmais nuteistasis R. L. siekė, jog nukentėjusioji jaustų baimę ir suprato, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą galvoti, jog jo grasinimai gali būti įvykdyti.

12. Iš apeliacinio skundo turinio, jame dėstomų argumentų matyti, kad R. L. neigia savo kaltę motyvuodamas tai tuo, jog buvo išprovokuotas pačios nukentėjusiosios T. S.. Pastebėtina, kad nuteistasis skunde detaliau neišdėstė, kuo būtent ši nukentėjusiosios provokacija pasireiškė. Kolegija, vertindama šiuos nuteistojo paaiškinimus, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad B. K. M. bute nuteistasis R. L. peilius pasiėmė ir jais nukentėjusiajai grasino papjauti po to, kai tarp jų 2018 m. vasario 8 d. vakare, įvyko žodinis konfliktas, dėl ko buvo kviesta policija. Tačiau, šis konfliktas buvo senokai pasibaigęs. Kitos aplinkybės, kad R. L. negalėjo įeiti į T. S. butą, kuriame su ja prieš tai gyveno, nes nebeturėjo raktų, ir pasiimti savo daiktų, bei tarp jų konfliktiškų santykių buvimas, priešiškumas, kitokie nesutarimai R. L. veiksmų nagrinėjamoje situacijoje nedaro teisėtais, jo elgesio nepateisina ir baudžiamosios atsakomybės nešalina.

13. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad aptartuose R. L. veiksmuose yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje (3 epizodai) numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, ir jis už tai visiškai pagrįstai buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių

(BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį sunkinančią aplinkybę, kad šias nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jis prašo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę panaikinti. Tačiau, nors pirmosios instancijos teismas šios nuteistojo R. L. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo, kolegijos vertinimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė aptariamuose nusikalstamų veikų epizoduose jam buvo nustatyta pagrįstai.

15. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: 1) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir 2) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Svarbu tai, kad apsvaigimo nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2010, 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015 ir kt.).

16. Nuteistasis R. L. teisingai skunde nurodo, kad byloje nėra objektyvių duomenų – tai jo neblaivumo tikrinimo alkotesteriu ar kraujo tyrimo girtumui nustatyti rezultatų, kurie patvirtintų jo apsvaigimo nuo alkoholio faktą nusikalstamų veikų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį epizoduose. Tačiau, byloje yra kitų duomenų, iš kurių galima spręsti, kad R. L. šias nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus. Visų pirma, tai pats nuteistasis R. L. nuo pat proceso pradžios pripažino, kad jis visų nusikaltimų metu buvo neblaivus, o būtent, jis parodė, kad buvo „užsikodavęs“ nuo alkoholio, tačiau vėl pradėjo gerti; kai 2018 m. vasario 9 d. apie 15.30 val. jį išleido iš areštinės, jis nuėjo į barą, kur išgėrė alkoholio, bei nuėjo į T. S. ir po to į B. K. M. butus; 2018 m. vasario 13 d. pieš eidamas į T. S. butą, pas vieną iš jos kaimynų išgėrė. Tokiais nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotais parodymais nėra pagrindo netikėti. Kad nuteistojo parodymai dėl jo girtumo tuo metu buvo duoti gera valia patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Tai yra, nukentėjusiosios T. S. parodymai, jog 2018 m. vasario 9 d. į B. K. M. butą atėjęs R. L. buvo neblaivus. Liudytoja Ž. M. parodė, kad 2018 m. vasario 13 d. ji per garsiakalbį girdėjo T. S. pokalbį su R. L.; iš R. L. nerišlios kalbos ji suprato, jog jis buvo neblaivus. Taigi, visų šių duomenų pakanka pripažinti, kad nusikaltimų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį metu nuteistasis R. L. buvo neblaivus. Kad ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimų padarymui patvirtina tai, kad R. L. prieš nukentėjusiąsias T. S. ir B. K. M. nusikalstamus veiksmus atliko nesant tam jokio pagrindo, taip pat ir po įvykdytos paskutinės nusikalstamos veikos jis elgėsi agresyviai. Beje, sprendžiant iš byloje esančių R. L. charakterizuojančių duomenų, alkoholio vartojimas skatina nuteistojo nusikalstamą elgesį. Pagal jo paties bei nukentėjusiosios T. S. parodymus, būdamas blaivus R. L. nėra agresyvus ir elgiasi normaliai. Iš šių aplinkybių yra visiškai aišku, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu nuteistojo elgesį lėmė neblaivumas bei jo sąlygoti įvykio situacijos ir savo veiksmų suvokimo ypatumai. Todėl šiuo atveju galima teigti, kad apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino R. L. savikontrolę ir suteikė jam agresijos, taigi, turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs esant nuteistojo R. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad visas nusikalstamas veikas jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti šios nuosprendžio dalies.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir kitų jo skundo argumentų

18. Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir dėl to paskyrė jam per griežtą bausmę, taip pat teismas pažeidė bausmių bendrinimo taisykles ir jam už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino neteisingai. Tačiau kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistojo skundą ir šioje dalyje bei sušvelninti jam tiek už atskirus nusikaltimus paskirtas, tiek galutinę subendrintą bausmę.

19. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-184-746/2016). Kolegija pažymi, kad, skirdamas nuteistajam R. L. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas visų šių reikalavimų laikėsi.

20. Skirdamas nuteistajam R. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, kaltės formą – kad nuteistasis padarė šešias nusikalstamas veikas, kurios yra nesunkūs nusikaltimai, šios veikos tyčinės, baigtos. Kartu teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – kad nusikaltimus jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei kad nusikaltimus jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas vertino ir nuteistąjį kaip asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis: jis daugybę kartų teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus tik šiek tiek daugiau nei 6 mėnesiams po paskutinės bausmės (arešto) atlikimo, baustas administracine tvarka, priklausomybių ir psichiatrinėse įskaitose neįrašytas. Šios aplinkybės leidžia nuteistąjį R. L. charakterizuoti išimtinai neigiamai. Jos rodo, kad nuteistasis dėl anksčiau padarytų teisės pažeidimų jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nekeičia, nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, yra pavojingas visuomenei, anksčiau paskirtos bausmės, tarp jų ir ne kartą paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų padarymo, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nenusikalstų. Įvertinusi visas šias paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti R. L. už nusikalstamas veikas paskyrus griežčiausią sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas R. L. už nusikalstamas veikas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskyrė jų vidurkį siekiančias bausmes, o už nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią sankcijoje numatytam maksimaliam jo terminui. Šios bausmės, įvertinus nuteistojo padarytas veikas ir jo neigiamą asmenybę, nuolatinį šiurkščių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų darymą, nelaikytinos aiškiai per griežtomis bei neteisingomis. Priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas už nusikaltimus R. L. paskirtas bausmes subendrinęs pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, t. y. jas iš dalies sudedant, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas tinkamai. Nagrinėjamu atveju pagrindų taikyti bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalis) nėra. Atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik parinko palankiausią nuteistajam R. L. bausmių bendrinimo būdą (iš dalies sudedant), tačiau prie griežčiausios iš jam paskirtų bausmių – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, pridėjo tik labai nedidelę švelnesnių bausmių dalį – iš esmės po 3 mėnesius nuo kiekvienos jam paskirtos bausmės, t. y. minimalų šios bausmės rūšies dydį (BK 63 straipsnio 4 dalis). Dėl šių priežasčių teigti, kad nuteistajam R. L. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė yra per giežtos, šiuo atveju negalima.

21. Tokiu būdu, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bausmės individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nebuvo padaryta. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis ginčija jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės griežtumą, netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, atmetami.

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. nesutinka ir su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams. Nuteistasis šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimą ginčija tuo, kad jis nėra įgijęs teisės vairuoti transporto priemones, todėl teismas ir negalėjo uždrausti šia teise naudotis. Tačiau tokie skundo argumentai nesudaro pagrindo nuteistajam išvis neskirti ginčijamos baudžiamojo poveikio priemonės. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis R. L. nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 7 dalį padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio teismui svarstyti klausimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

23. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors baudžiamajame įstatyme šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011 ir kt.). BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

24. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam R. L. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta kaltininkui skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų jo asmenybę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam jo ginčijamą baudžiamojo poveikio priemonę, įvertinto visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias tiek R. L. padaryto KET pažeidimo pavojingumą, tiek ir jo asmenybę. Byloje nustatyta, kad R. L. padarė labai šiurkštų ir pavojingą KET pažeidimą – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje nustatyta daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio, t. y. mažiausia 2,13 promilės etilo alkoholio koncentracija. Prieš tai jau išanalizuoti nuteistąjį charakterizuojantys bylos duomenys rodo, kad jis yra linkęs vairuoti transporto priemones neturėdamas tam teisės ir būdamas neblaivus bei visiškai nerodo jokių pastangų keisti tokį savo elgesį. Taigi, nuteistasis jokių išvadų dėl savo ankstesnio elgesio nepadarė ir jo kritiškai nevertina. Toks nuteistojo elgesys pavojų visuomenei itin didina. Pažymėtina ir tai, kad netaikant nuteistajam R. L. BK 68 straipsnio, jo teisinė padėtis būtų palankesnė negu to asmens, iš kurio teisė vairuoti transporto priemones atimama už administracinio nusižengimo padarymą, t. y. kai kaltininkui taikoma švelnesnė už baudžiamąją atsakomybės rūšis. Todėl tas faktas, kad nuteistasis R. L. neturėjo specialiais dokumentais patvirtintos teisės vairuoti transporto priemonę, bet savavališkai tokia teise neteisėtai naudojosi, nėra kliūtis uždrausti, kad tokios teisės jis neįgytų per tam tikrą BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą ir teismo nuosprendyje nustatytą laiką ateityje.

25. Atsižvelgiant į išdėstytas bylos aplinkybes, tai, kad nuteistasis transporto priemones, neturėdamas tam teisės, vairavo jau keletą kartų būdamas neblaivus, šią baudžiamojo poveikio priemonę būtina taikyti siekiant apriboti R. L. galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas ir taip bent iš dalies užtikrinti visuomenės saugumą bei teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl šių priežasčių kolegija sprendžia, kad nuteistajam R. L. ši baudžiamojo poveikio priemonė buvo skirta visiškai teisingai.

26. Priešingai nuteistojo R. L. įsitikinimui, kolegija neturi jokio pagrindo ir daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas ir tada, kai bylą nagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šioje byloje tokių pagrindų nenustatyta. Nešališkumo principo pažeidimas – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą teismo sprendimą, tačiau šiam pažeidimui konstatuoti nepakanka vienos bylos šalies nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys buvus pirmiau nurodytas aplinkybes ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos duomenys taip pat nepatvirtina egzistavus tokias aplinkybes. Kaip matyti iš skundo, teismo šališkumą R. L. sieja su tuo, jog teismas neteisingai vertino įrodymus, paskyrė per griežtą bausmę bei nepagrįstą baudžiamojo poveikio priemonę ir padarė nepalankias nuteistajam kitas išvadas. Tokie argumentai nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Tai, kad bylą išnagrinėjęs teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo nuteistasis, ar kad paskyrė kitokią bausmę nei prašė prokuroras ar kiti proceso dalyviai nėra teisinis pagrindas teigti, jog teismas buvo šališkas. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymus vertina teismas, tai yra jo teisė bei pareiga. BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tik teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą bei teikti pasiūlymus dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių ir pan. Tai, kad nuteistasis bei teismas skirtingai vertino įrodymus bei kokia bausmė turi būti skiriama nuteistajam, nėra pagrindas keisti ar juolab naikinti teismo nuosprendį, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus, kodėl skyrė būtent tokios rūšies ir dydžio bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę. Skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai, kaip jau minėta prieš tai, yra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas MeidusTeisėjai Algirdas GaputisEvaldas Vanagas