Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jadvygos Mardosevič ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. G. ir atsakovų A. S., R. S. apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovams A. S., A. S., A. S., I. S. dėl iškeldinimo, A. S., A. S. priešieškinį atsakovams pagal priešieškinį D. G., A. S., R. S., L. J., tretiesiems asmenims Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarei G. K., Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarui D. G., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas yra susijęs su sandorių pripažinimo negaliojančiais sąlygomis ir tvarka, įrodymų vertinimą bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės taisyklių taikymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacinio proceso objektą sudaro apeliaciniuose skunduose iškelti teisės ir fakto klausimai.

Dėl sutarčių kvalifikavimo.

Nagrinėjant bylas, kuriose ginčijami sandoriai CK numatytais pagrindais, svarbu nustatyti tikruosius ginčijamų sandorių šalių tikslus bei išsiaiškinti pačių sutarčių turinio esmę.

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestiniu sandoriu dengiamas kitas sandoris, kurio padarinių šalys siekia. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, kai teisių ir pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

Pripažinus 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, savaime keičiasi ir išvestinių sandorių kvalifikavimas. Kaip minėta, prievolių pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo A. S. nekilnojamojo turto hipoteka. Taigi tarp atsakovų A. S. ir R. S. buvo sudarytas svetimo daikto hipotekos sandoris (CK 4.181 straipsnio 1 dalis, CK 6.193 straipsnis). Tokį hipotekos sandorio traktavimą patvirtina ir atsakovų A. S. bei L. J. 2009 m. birželio 11 d. sudaryta tarpusavio sutartis, pagal kurią L. J. realiai atsilygino A. S. už nuosavybės įkeitimą užtikrinant L. J. prievolių pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį vykdymą.

Pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį 150 000 Lt atsakovui L. J. buvo paskolinti iki 2009 m. rugpjūčio 11 d. Šalys tvirtina, kad paskola sutartyje nustatytu terminu grąžinta nebuvo, terminas paskolai grąžinti pratęstas taip pat nebuvo. 2010 m. spalio 14 d. Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis Nr. I-1376/2010 tvirtina, kad atsakovas R. S. 2010 m. spalio 12 d. kreipėsi į hipotekos teisėją su pareiškimu pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovo A. S. 2009 m. rugpjūčio 11 d. hipotekos sandoriu įkeisto nekilnojamojo turto. Hipotekos teisėjas atsakovo R. S. pareiškimą tenkino, areštavo atsakovams A. S. ir A. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei įspėjo pastaruosius, jog per mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nesumokėjus atsakovui R. S. 204 600 Lt areštuotas turtas bus parduotas iš varžytinių arba perduotas pastarajam administruoti. Atsakovų A. S. ir A. S. turto areštas buvo panaikintas 2010 m. spalio 28 d. Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. I-1376AP/2010 tenkinant atsakovo R. S. prašymą, kuriame nurodoma, jog jis su atsakovu A. S. susitarė, jog skola bus padengta iš lėšų, kurios bus gautos pardavus įkeistą turtą.

2010 m. lapkričio 15 d. atsakovai R. S., A. S. ir A. S. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovui R. S. už 260 000 Lt buvo perleistos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovams A. S. ir A. S. suteikta teisė atpirkti minėtą turtą iki 2011 m. balandžio 11 d. (t. 1, b. l. 168-184). Tiek atsakovas A. S., tiek atsakovas R. S., kaip minėta, parodė, jog 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta siūlant atsakovui L. J., tikslu išvengti priverstinio išieškojimo pagal atsakovų R. S. ir A. S. sudarytą hipotekos sandorį (t. 2, b. l. 118, 138-139). Tačiau atsakovų R. S. ir A. S. parodymai apie 2010 m. lapkričio 15 d. sandorio turinį išsiskyrė, kadangi A. S. teigė, jog sutartyje nurodyta kaina nebuvo mokama, o ją sudarė 250 000 Lt skola pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt skola pagal 2010 m. liepos 12 d. atsakovų R. S. ir A. S. sudarytą neprotestuotiną vekselį (t. 1, b. l. 164), tuo tarpu atsakovas R. S. paaiškino, jog pagal 2010 m. lapkričio 15 d. sandorį sumokėjo atsakovams A. S. ir A. S. 110 000 Lt, o 150 000 Lt įskaitė kaip paskolos grąžinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu 2010 m. lapkričio 15 d. sandorio sudarymo aplinkybės (pradėta priverstinio skolos išieškojimo procedūra iš įkeisto turto), subendrintos preliminarios atsakovų L. J. ir A. S. skolos atsakovui R. S. dydis (204 600 Lt pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį ir 10 000 Lt pagal 2010 m. liepos 12 d. vekselį) suponuoja, jog mokėjimai pagal 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį nebuvo atliekami. Labiau tikėtina, kad 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo patenkinti atsakovo R. S. kreditoriniai reikalavimai atsakovams L. J. ir A. S., suteikiant pastarajam teisę per sutartyje nustatytą terminą atpirkti perleistą turtą (CPK 185 straipsnis). Tokio sandorio pasekmės iš esmės yra ekvivalentiškos pasekmėms, kurios būtų buvusios, jeigu atsakovas R. S. nebūtų nutraukęs pradėtos priverstinio skolos išieškojimo procedūros, t.y. įkeistas turtas būtų buvęs parduotas, o pardavimo metu gauta kaina panaudota atsakovo R. S. kreditorinių reikalavimų tenkinimui.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi ji yra hipotekos sutartis 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutarties grąžinimui užtikrinti, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad teismo posėdyje apklausiamas atsakovas A. S. paaiškino, jog suprato 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties esmę ir pasekmes, bei esamomis aplinkybėmis nematė kitos išeities tik sudaryti tokią sutartį (t. 2, b. l. 118). Faktas, jog 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį atsakovą A. S. paskatino sudaryti tikėjimas atsakovo L. J. pažadu, jog pastarasis atsakovui R. S. perleidžiamą turtą išpirks per sutartyje nustatytą terminą, yra nereikšmingas sprendžiant 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties kvalifikavimo klausimą. Šiuo atveju 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalių vidinė valia atitiko išorinę, išreikštą sutarties tekste. Nenustatyta, kad atsakovas A. S. ir atsakovė A. S. nebūtų suvokę 2009 m. rugpjūčio 11 d. hipotekos sandorio esmės ir pasekmių, kurios būtų kilusios, jeigu nebūtų buvusi sudaryta 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis. Priešingai, šalių valia buvo tiesiogiai nukreipta sukurti tokias teisines pasekmes, kurios atsirado po 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, t.y. pasibaigė priverstinis skolos išieškojimas pagal 2009 m. birželio 11 d. hipotekos sandorį, su atsakovu R. S. - atsiskaityta pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį jo naudai įkeistu turtu (2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties 3.2. punktas), atsakovams A. S. ir A. S. suteikta teisė iki 2011 m. balandžio 11 d. atpirkti turtą, kitaip tariant, de facto suteiktas papildomas terminas įvykdyti įsipareigojimus, kylančius iš 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutarties, tokiu būdu išvengiant neigiamų pasekmių, susijusių su turto praradimu. Taigi pripažinti 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu nėra jokio faktinio pagrindo. Atsakovų A. S. ir A. S. klydimas dėl sandorio rezultato, t.y. kad atsakovas L. J. turto iš atsakovo R. S. iki 2011 m. balandžio 11 d. neišpirks, jokios įtakos 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties kvalifikavimui kaip galiojančiam ir vykdytinam sandoriui neturi.

Pažymėtina, kad net ir traktuojant, jog 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį jos šalys laikė hipotekos sutartimi, dėl to ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip apsimestinis sandoris. CK 6.418 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartyje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, pardavėjas laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas – kreditoriumi, turinčiu įkeitimo teisę. Taigi pirkimo – pardavimo su atpirkimo teise sutartis atskirais atvejais, atsižvelgiant į atpirkimo teisės tikslą, savo esme gali būti ekvivalentiška hipotekos sandoriui. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog sudarant 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį jos šalys laikė, kad paskola pagal 2009 m. birželio 11 d. sutartį nėra grąžinama, tačiau yra pratęsiamas terminas paskolai grąžinti, pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta atpirkimo teisė kvalifikuotina paskolos užtikrinimu. Taigi atsakovams A. S. ir A. S. iki 2011 m. balandžio 11 d. nepasinaudojus jiems suteikta atpirkimo teise, atsakovas R. S. atitinkamai patenkino savo kreditorinį reikalavimą. Dėl to, kaip minėta, laikyti 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir kvalifikuoti jį kaip modifikavusį 2009 m. birželio 11 d. hipotekos sandorį nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad sudarydami 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį atsakovai A. S. ir A. S. turėjo suvokti ir suvokė, kokios teisinės pasekmės kils pasibaigus sutartyje nustatytam atpirkimo teisės terminui, bei siekė, jog toks terminas būtų nustatytas.

Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu ir laikė jį hipotekos sutartimi 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutarties grąžinimui užtikrinti, ši teismo sprendimo dalis naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – atsakovų A. S. ir A. S. reikalavimo netenkinti. Kadangi 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis yra galiojanti, atitinkamai yra įvykęs ir nuosavybės teisių į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), perleidimas atsakovui R. S.. Šis juridinis faktas ir faktinė aplinkybė, jog atsakovai A. S. bei A. S. iki 2011 m. balandžio 11 d. neišpirko turto, patvirtina, kad atsakovai R. S. ir A. S. turėjo teisę 2011 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovui D. G.. Teisinių pagrindų, dėl kurių šis sandoris galėtų būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas sprendime abstrakčiai nurodė, jog 2011 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau nekonkretizavo kurioms konkrečiai, t.y. tinkamai nemotyvavo savo išvadų. Pažymėtina, kad atsakovai R. S. ir A. S. nuosavybės teise ginčo turtą įgijo teisėtai, apribojimų disponuoti šiuo turtu nebuvo, taigi ir jo perleidimas nuosavybės teise ieškovui jokių teisinių imperatyvų nepažeidė. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 2011 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas - atsakovų A. S. ir A. S. reikalavimo netenkinti.

Dėl iškeldinimo.

Nustačius, jog gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise remiantis 2011 m. balandžio 20 d. pirkimo – pardavimo sutartimi priklauso ieškovui D. G., aktualiu tampa ieškiniu pareikštas reikalavimas iškeldinti atsakovus A. S., A. S., A. S. ir I. S. su visa manta iš minėto turto.

Atsakovų A. S., A. S., A. S. ir I. S. bei ieškovo D. G. prievoliniai santykiai, susiję su minėto turto naudojimu, nesieja. Atsakovai A. S. ir A. S. iš gyvenamojo namo ir žemės sklypo pagal 2010 m. lapkričio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties 3.7. punktą buvo įsipareigoję išsikelti su visa manta iki 2011 m. birželio 11 d.

Šiai dienai atsakovai A. S., A. S., A. S. ir I. S. ieškovui D. G. priklausančiu turtu naudojasi be pastarojo sutikimo, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo. Taigi minėtų asmenų iškeldinimas iš ieškovui D. G. priklausančio turto yra jo pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, kurį realizavus bus atlaisvintas ieškovui priklausantis turtas (CK 4.93, 4.98 straipsniai). Tikslu pašalinti ieškovo D. G. neteisėtą nuosavybės teisių suvaržymą šiuo sprendimu atsakovai A. S., A. S., A. S. ir I. S. su visa manta yra iškeldinami iš gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų.

Apeliaciniuose skunduose keliamas pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo klausimas, kadangi, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo apygardos teismui teismingą bylą. Detaliau neaptariant priešieškinio teismingumo klausimų, atkreiptinas apeliantų dėmesys, jog nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakcijoje numatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tie atvejai, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Ginčo dėl to, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, nėra. Taigi nepriklausomai nuo to, ar priešieškinys buvo išnagrinėtas pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles, ar ne, toks pažeidimas pagal galiojančią CPK redakciją nebūtų laikomas absoliučiu skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Kiti apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai iš esmės neturi teisinės reikšmės šios bylos procesiniam rezultatui, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties apeliacinis skundo nagrinėjimui buvo parinkta rašytinio proceso forma. Atkreiptinas dėmesys, jog šalims nebuvo užkirstas kelias teikti papildomus rašytinius paaiškinimus ar įrodymus, susijusius su ginčo esme, joms buvo suteikta galimybė ginčo klausimais iš esmės pasisakyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Patenkinus apeliacinius skundus ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos byloje dalyvaujančių asmenų turėtos ir valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų ieškovas D. G. už ieškinį sumokėjo 137 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 1, b. l. 4), už apeliacinį skundą – 3 038 Lt (t. 3, b. l. 79), o už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme – 2 000 Lt (t. 2, b. l. 130-131). Atsakovas R. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 3 038 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 3, b. l. 9), už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme – 3 000 Lt (t. 2, b. l. 132-133), o apeliacinėje instancijoje – 1 500 Lt (t. 3, b. l. 10).

Nagrinėjamu atveju ieškinys tenkintas visiškai, o priešieškinys faktiškai atmestas visoje apimtyje. Paskirstant tarp atsakovų bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiama į jų patyrimo pagrindą, t.y. pagal ieškovo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrindimą (t. 2, b. l. 131) ieškovas 600 Lt sumokėjo už ieškinio parengimą, 680 Lt už atsiliepimo į priešieškinį parengimą ir 720 Lt už advokato atstovavimą teisme. Taigi ieškovui iš atsakovų A. S. ir A. S. priteisiama iš kiekvieno po 125 Lt už ieškinį, 340 Lt už atsiliepimą į priešieškinį, 360 Lt už atstovavimą, 34,25 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 1 484,75 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ieškovui iš atsakovų A. S. ir I. S. priteisiama iš kiekvieno po 125 Lt už ieškinį ir 68,50 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą išlaidų.

Atsakovo R. S. patirtos išlaidos yra susijusios su teisinės pagalbos rengiant atsikirtimus į priešieškinį bei atstovaujant teisme, todėl jos priteisiamos lygia dalimi iš atsakovų A. S. ir A. S., t.y. iš kiekvieno po 3 769 Lt.

Įvertinus tai, kad priešieškinys teisinio rezultato požiūriu iš esmės yra netenkintas, atsakovų A. S., A. S., I. S. ir A. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo D. G. ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovų A. S. ir A. S. priešieškinį tenkinti iš dalies.

Iškeldinti atsakovus A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)ir I. S. (gim. 1987 m. liepos 27 d.) su visa manta iš ieškovui D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr(duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1A2p) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. 8170/0027:307), esančių (duomenys neskelbtini).

Perkelti paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal 2009 m. birželio 11 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovų R. S. ir A. S., atsakovui L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Kitoje dalyje priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui D. G. iš atsakovo A. S. 2 344 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės A. S. 2 344 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės A. S. 193,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo I. S. 193,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui R. S. (a. k(duomenys neskelbtini)iš atsakovų A. S. ir A. S. po 3 769 Lt bylinėjimosi išlaidų.