Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo H. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. M. ieškinį atsakovei R. M. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

1. Mano, kad teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo susiklosčiusią situaciją, suabsoliutino ieškovo 2012-09-23 sutikimo reikšmę ieškovo pareikštam ieškinio reikalavimui, nepagrįstai netaikė CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatų, nepagrįstai atsakovės pripažinimą ieškovo ieškinio reikalavimo įvertino kaip piktnaudžiavimą šeimos teisėmis, gindamas AB „Šiaulių bankas“ teises bei teisėtus interesus neapgynė ieškovo akivaizdžių turtinių teisių į pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą - šeimos gyvenamąją valdą, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

2. Kreditas 42 000 Lt sumai buvo paimtas šeimos poreikiams, įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, tiek ieškovas, tiek atsakovė buvo solidarūs skolininkai. Įsipareigojimai pagal 2002-10-18 Kreditavimo sutartį Nr. 806 pilnai įvykdyti tik 2012-09-17, nėra ginčo, kad bankui įsipareigojimai vykdyti ieškovo ir atsakovės santuokos metu. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad 2002-10-18 Kreditavimo sutarties vykdymo laikotarpiu atsakovė būtų turėjusi lėšų, kurias ji būtų valdžiusi asmeninės nuosavybės teisėmis, ir tokias lėšas naudojusi kredito padengimui. Tačiau byloje yra įrodymai, kad kredito dengimui buvo naudojamos ne tik bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis ieškovui ir atsakovei priklausančios piniginės lėšos, bet ir ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančios lėšos.

3. Atsakovė pripažįsta, kad ginčo turtas buvo įsigytas šeimos interesais, jam įsigyti panaudotos tik bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančios lėšos, asmeninių lėšų ji neturėjo.

4. Tai, kad turtas įregistruotas atsakovės vardu, neturėtų būti pagrindu nepripažinti šio turto bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkcija, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, vien aiškios valios įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn nepakanka, būtina, kad toks turtas būtų įsigytas ir už asmenines tokio sutuoktinio lėšas.

1. Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Ginčo turtas įregistruotas kaip asmeninė atsakovės R. M. nuosavybė. Ieškovas neginčijo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų ir neprašė jų panaikinti ar pakeisti.

2. Nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus, kadangi galioja jo sudarytas vienašalis sandoris - 2002-09-23 d. sutikimas.

3. Nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris sudarytas 2002 metais, tačiau tik praėjus 12 metų po sandorio ieškovui kilo abejonių dėl sutuoktinės turto teisinio režimo. Ieškovo reikalavimo padalinti nekilnojamąjį turtą pusiau tenkinimas, nenurodant, kuri turto dalis kuriam iš sutuoktinių priklauso, taip pat nenustatant naudojimosi turtu, įskaitant bendras patalpas, tvarkos pažeistų kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovo H. M. ieškinį dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip asmeninė atsakovės R. M. nuosavybė, įgyta 2002-09-23 sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartimi. 2002-09-23 sutikime dėl nekilnojamojo daikto pirkimo nurodyta, kad ieškovas H. M. sutinka, kad jo sutuoktinė R. M. asmeninės nuosavybės teise iš savo asmeninių lėšų pirktų ginčo turtą, minėti dokumentai yra patvirtinti notarės antspaudu.

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose.

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandoris, kuriuo remiasi šalis (šalys), yra niekinis, privalo jį pripažinti negaliojančiu, nors tokio reikalavimo ir nepareikšta. Ši taisyklė taikytina visose bylose, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, taip pat ir šeimos bylose, ją privalo taikyti visų instancijų teismai. Vis tik teismas, pripažindamas sandorį niekiniu ex officio, turi įsitikinti, kad egzistuoja toks pagrindas ir savo išvadą argumentuoti. Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pastovumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008.). Tačiau tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas–sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir taip pažeidžiamas viešasis interesas bei nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003). Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime, būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Tačiau kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, lemiančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teismo iniciatyva konstatuoti, jog šalių sudaryta 2002-09-23 ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis bei 2002-09-23 sutikimas dėl nekilnojamojo daikto pirkimo, akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių siekį sudaryti nurodytą sutartį ir susitarimą patvirtina ir atsakovės pozicija pirmosios instancijos teisme, jog sudarant minėtą sutartį ieškovas turėjo individualią įmonę, todėl sutikimas duotas, nes ginčo turtą norėta atskirti nuo individualios įmonės turto. Taigi, ieškovo pozicija, kad sutikimą pasirašė jo neskaitęs ir negali pasakyti, kodėl tokį sutikimą davė, laikytina nepagrįsta. Pažymėtina, kad 2002-09-23 sutartis ir 2002-09-23 sutikimas dėl nekilnojamojo daikto pirkimo patvirtinti notarės, iš ieškovo pasirašytos sutarties ir sutikimo turinio spręstina, kad jam šių dokumentų turinys turėjo būti žinomas. Tą patvirtina ir atsakovės išdėstyta pozicija pirmosios instancijos teisme.

Įvertinus aplinkybę, kad ginčo turtas nupirktas 2002 m., o ieškinys dėl turto dalies nustatymo paduotas tik 2014 m., teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo tarp sutuoktinių dėl turto teisinio statuso nėra, o pareikštu ieškiniu ieškovas iš esmės siekia, kad būtų apsunkintas išieškojimas iš atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio ginčo turto, kas akivaizdžiai pažeistų trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ interesus. Dalies kredito už nekilnojamąjį turtą grąžinimas ir padaryti einamojo remonto, sodininkystės darbai nėra pagrindas tenkinti ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Atkreiptinas dėmesys, kad sandorių šalys privalo elgtis sąžiningai ir negali gauti naudos iš savo nesąžiningų veiksmų. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovas ir atsakovė, susitardami, kad ginčo turtas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise ir kad atsakovė ginčo turtą perka iš savo asmeninių lėšų, bei patvirtindami šį susitarimą notarine tvarka, sudarė tokio pobūdžio sandorį, kuris pats savaime neprieštarauja teisės normoms, kadangi civilių santykių dalyviai gali susitarti dėl visko, ko imperatyviai nedraudžia įstatymo normos. Taigi, tol, kol šalių sudaryta sutartis ir sutikimas nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, teismas, vertindamas bylos medžiagą, šalių poziciją bei Nekilnojamojo turto registro duomenis, neturi juridinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo prašyti pakeisti nekilnojamojo turto teisinį režimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus nagrinėjamoje byloje ir pasiūlė ieškovui patikslinti ieškinį, kas nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kadangi ieškovas, prisidėdamas savo lėšomis prie ginčo turto, nenuginčijęs jo pasirašytos sutarties ir sutikimo, neturi teisinio pagrindo reikalavimo patenkinimui dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.90 straipsnio nuostatų nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į šį apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas ir jo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmos instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.