- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- e2S-1304-1012/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00271-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Pareiškėjas
- L. A.
- Atsakovas
- G. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) G. A. atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo L. A. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo, civilinėje byloje pagal L. A. ieškinį atsakovei G. A. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamos vietos bei bendravimo su juo ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, išvadą teikiančiai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas L. A. kreipėsi į teismą su prašymu iki ieškinio pateikimo teismui dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepilnamečio vaiko K. A., gimusio (duomenys neskelbtini), motinai atsakovei G. A. dėl vaiko gyvenamos vietos nustatymo su tėvu (pareiškėju) bei išlaikymo jam priteisimo: 1) nustatyti laikiną, iki sprendimo byloje priėmimo, vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėju; 2) įpareigoti skyriumi gyvenančią motiną atsakovę mokėti nepilnamečiui sūnui laikiną, iki sprendimo byloje priėmimo, išlaikymą periodinėmis išmokomis po 280 Eur/mėn. Pareiškėjas nurodė:
Šalies argumentai
1.1. Vaikas gimė pareiškėjui su vaiko motina atsakove nesusituokus. Dėl vaiko motinos psichikos sveikatos sutrikimų, (duomenys neskelbtini), 2024 m. liepos mėnesį pareiškėjas buvo išvarytas iš atsakovės namų. Pareiškėjas išsikraustė iš namų kartu su sūnumi, nes motina vaiko auginti nenorėjo. Nuo tada vaikas nuolatos gyvena su pareiškėju, jo tėvų (vaiko senelių) namuose. Mažamečio vaiko motina buvo nusišalinusi nuo vaiko auginimo, lėšų jo išlaikymui taip pat neskyrė, nors ir gauna tikslines išmokas vaikui. Pareiškėjas stengėsi, kad vaikas bendrautų su motina, vežė jį į motinos namus, tačiau vaiko motina nuolat reikalaudavo greičiau pasiimti vaiką. Paskutiniu metu atsakovei pradėjus gyventi su kitu vyriškiu, jos pozicija pasikeitė, ir ji pareikalavo, kad vaikas augtų pas ją. Pareiškėjas, siekdamas užtikrinti vaiko gyvenimo sąlygų pastovumą, šeimos ir socialinių ryšių tąsą, inicijavo mediacijos procesą, tačiau taikaus susitarimo pasiekta nebuvo, vaiko motina nesutiko, kad vaikas toliau augtų pas pareiškėją ir pareikalavo jį atvežti jai. 2025 m. vasario 2 d., pasiėmęs sūnų iš motinos namų pareiškėjas pastebėjo, kad vaikas buvo pervargęs, vangus, nenorėjo žaisti tik miegojo. Taip pat pastebėjo, kad motinos namuose buvo gausu tuščių butelių nuo alkoholio, o ant vaiko kūno pastebėjo keletą nedidelių mėlynių. Vaikui augti jo motinos namuose yra nesaugu, nes vaikas yra labai mažas, dar nekalbantis, todėl yra pažeidžiamas ir priklausomas nuo suaugusiųjų valios. Pareiškėjo turimais duomenimis, atsakovei (duomenys neskelbtini).
1.2. Kadangi bylos procesas gali užsitęsti, o vaiko motina laisvanoriškai lėšų vaiko išlaikymui neskiria, pareiškėjas, veikdamas išimtinai vaiko interesais, prašantis įpareigoti jo skyriumi gyvenančią motiną vaikui mokėti laikiną išlaikymą, kad būtų užtikrintas vaiko būtinųjų ir kitų įprastinių poreikių patenkinimas. Vaiko poreikiams patenkinti reikalinga apie 700 Eur suma per mėnesį, todėl prašoma, kad vaiko motina sūnaus išlaikymui skirtų bent 280 Eur. Susidariusioje situacijoje netaikant prašomų laikinų apsaugos priemonių, būtų pažeistos vaiko teisės ir interesai, nes įstatyme yra įtvirtinta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, o taip pat įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, neapibrėžtam laikui iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas inicijuojamoje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2025 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones: nustatė laikiną iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su tėvu pareiškėju; įpareigojo atsakovę nuo 2025 m. vasario 12 d. mokėti nepilnamečiui sūnui laikiną išlaikymą – po 280 Eur dydžio periodines išmokas kiekvieną mėnesį iki teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo. Lėšas pervesti į vaiko tėvo pareiškėjo asmeninę sąskaitą banke iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos. Uzufrukto teisę į šias išlaikymo lėšas nustatyti pareiškėjui, vaiko tėvui (su juo šiuo metu faktiškai gyvena vaikas).
Šalies argumentai
3. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymai yra pareikšti teisėtais pagrindais, ne tik jo paties, bet ir nepilnamečio vaiko interesais, yra iš esmės pagrįsti pateikimu prašymo dėl privalomosios mediacijos vykdymo, sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo parengiant teismui ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamos vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, nuolatinės bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo. Nesant, bent jau šiame inicijuojamo civilinio proceso etape, duomenų, galinčių sudaryti pagrindą keisti 1,5 m. amžiaus būtino nuolatinės tėvų globos vaiko faktiškai nusistovėjusią gyvenamąją vietą tėvo namuose (kur jis gyvena jau virš 7 mėnesius) ir nesant galimybės perkelti jį į motinos gyvenamąją aplinką, pareiškėjo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo dėl sūnaus gyvenamosios vietos su pareiškėju nustatymo, o taip pat laikino išlaikymo jam teikimo, tenkintini. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog byloje dar nėra žinoma tikroji nei pareiškėjo, nei nepilnamečio vaiko motinos materialinė padėtis, taip pat nenustatyti tikrieji, įskaitant papildomus ir (ar) specialiuosius, paties vaiko poreikiai tėvų išlaikymui, ketinamas kelti būsimoje teismo byloje ginčas neturėtų būti sudėtingas, todėl preliminariai neprognozuojamas ilgas procesas, laikinas išlaikymas vaikui nustatytinas po 280 Eur/mėn.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo; nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartį, nutarties dalį dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę nepilnamečiui priteistą laikiną išlaikymą iš 280 Eur į 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Atsakovė nurodo:
4.1. Skundžiama nutartis buvo priimta tinkamai neįvertinus visų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui svarbių faktinių aplinkybių, išimtinai palankiai vertinant ieškovo prašyme nurodytas, tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
4.2. Atsakovė turi tinkamas sąlygas, nekelia grėsmės savo vaikui ir mažamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su atsakove. Atsakovės gyvenamojoje vietoje yra tinkamos ir saugios sąlygos, pilnai atitinkančios mažamečio sūnaus interesus.
4.3. Priimant skundžiamą nutartį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, nebuvo atsižvelgta į atsakovės ir/ar ieškovo turtinę padėtį, todėl nustatytas laikino išlaikymo dydis yra neproporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai. Atsakovė šiuo metu yra vaiko auginimo ir priežiūros atostogose ir neturi galimybės faktiškai mokėti tokio dydžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyto išlaikymo nepilnamečiui vaikui.
4.4. Šalys buvo susitarusios, jog vaikas gyvens su atsakove ir ji niekada nebuvo pareiškusi, kad atsisako savo vaiko, nenori jo auginti ar nori praleisti daugiau laiko be savo mažamečio sūnaus. Prašyme nurodytos aplinkybės yra išgalvotos.
4.5. Atsakovę ir jos mažametį sūnų siejo ir sieja labai artimas emocinis ryšys. Vaikas šiuo metu yra tik beveik dvejų metukų amžiaus, tokio amžiaus berniukams yra būtina mamos šiluma, rūpestis ir priežiūra.
Šalies argumentai
4.6. Atsakovė neturi psichikos sutrikimų, keliančių grėsmę mažamečio vaiko saugumui. Šalių tarpusavio santykiams pradėjus blogėti, abi ginčo šalys kreipėsi į psichologą, kuris turėjo padėti išspręsti kilusias santykių problemas. Ieškovas taip pat ne kartą lankėsi pas psichologę, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad jis turi psichikos sutrikimų, galinčių pakenkti mažamečio vaiko interesams.
4.7. Ieškovo gyvenamojoje vietoje yra netvarkinga, daug šiukšlių, dulkės, tvyro pelėsio kvapas, namai nėra vėdinami ar dezinfekuojami ir dėl to ieškovo gyvenamojoje vietoje gali kilti grėsmė mažamečio vaiko sveikatai.
4.8. Teismas, prieš priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo kreiptis į instituciją teikiančią išvadą ir gauti papildomus duomenis apie atsakovės ir ieškovo gyvenimo sąlygas, sveikatos būklę, objektyviai įvertinti mažamečiui vaikui galinčias kilti grėsmes ir vadovaudamasis vaiko interesų apsaugos principu objektyviai išnagrinėti pateiktą prašymą, tačiau tai nebuvo padaryta.
Atsiliepimas
5. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:
5.1. Nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžios atsakovė nė karto nebuvo atvykusi aplankyti vaiko. Atsakovė kartais susisiekia su ieškovu telefonu, tačiau kontaktai vis retesni.
5.2. Atsakovė nurodo netiesą, jog šalys susitarė, kad sūnus gyvens su ja, ir neigia akivaizdžias aplinkybes, kad vaikas nuo 2024 m. liepos mėn. gyvena su ieškovu.
5.3. Tarpusavio santykiams blogėjant, ieškovas, norėdamas išsaugoti santykius, individualiai kreipėsi konsultacijos pas psichologę. Konsultacijos metu buvo pasiūlyta pas psichologę apsilankyti ir atsakovei. Atsakovė į individualią konsultaciją nuvyko vieną kartą, vėliau į konsultacijas nebevyko.
5.4. Nėra duomenų kokią įtaką ir/arba rizikas vaiko auklėjimui ir saugumui gali turėti atsakovės psichikos sutrikimas. Atsakovės gydymas vis dar tęsiamas, atsakovė nėra pasveikusi.
5.5. Atsakovė neturi jokio pagrindo teigti, kad ieškovo gyvenamojoje vietoje yra netvarkinga, kad sąlygos vaikui augti yra netinkamos, kad gali kilti grėsmė mažamečio sveikatai.
Atsiliepimas
5.6. Atsakovė meluoja, kad nuo šalių bendro gyvenimo pabaigos ji niekada nevartoja alkoholinių gėrimų.
5.7. Ieškovas savo šeima rūpinosi visada, o šiuo metu augina, prižiūri ir vienas materialiai išlaiko vaiką. Atsakovė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžios vaikui išlaikyti lėšų neskyrė visiškai.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. Apeliacijos objektą sudaro Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartis, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo teismui, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
9. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus: Nekilnojamojo turto registro išrašus, pažymas apie šeimos sudėtį, deklaruotą gyvenamąją vietą, išmokas vaikui, taip pat šalių susirašinėjimo ekrano nuotraukas. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė pažymą apie lankymąsi pas psichologę, dalyvavimą pozityvios tėvystės mokymuose.
10. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
11. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, sprendžia, jog ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas yra susijęs su byloje nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės teisingam klausimo išsprendimui. Tuo tarpu visi atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai jau buvo pateikti su atsiliepimu į ieškinį, išskyrus nuotrauką „08 15(2).jpg.“, todėl jie laikytini pertekliniais ir nėra priimami papildomai į bylą. Siekiant teisingai ir visapusiškai įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečio vaiko interesais, o teikiamų naujų įrodymų vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovo teikiamas rašytinis įrodymas ir atsakovės naujai teikiama minėta nuotrauka priimtini ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo
12. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo ir nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu bei priteisė iš atsakovės 280 Eur laikiną išlaikymą vaikui. Atsakovė atskiruoju skundu nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi bei iš esmės teigia, jog ji priimta tinkamai neįvertinus visų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui svarbių faktinių aplinkybių, išimtinai palankiai vertinant prašyme nurodytas, tikrovės neatitinkančias aplinkybes, todėl laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai ir pažeidžiant nepilnamečio vaiko interesus.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis).
14. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 3.65 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas, be kitų priemonių, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, taip pat priteisti iš vieno tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai).
16. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.
17. Pirmiausiai pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia ginčo iš esmės, tačiau įvertina laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumą konkrečiu atveju. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pateiktas iki ieškinio padavimo, taigi pirmosios instancijos teismas tik preliminariai vertino prašymo pagrįstumą, teismas nesprendė šalių ginčo iš esmės ir nenustatė nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos ar išlaikymo dydžio, o, atsižvelgdamas į mažamečio vaiko prioritetinius interesus, preliminariai sureguliavo kilusį ginčą tam, kad kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti tiek mažamečio, tiek kitos šalies interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.
18. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu bei priteisti iš atsakovės nepilnamečiui vaikui išlaikymą po 280 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vaikas su ieškovu gyvena 7 mėnesius, nėra galimybės jį perkelti į atsakovės gyvenamąją aplinką, todėl vaiko laikinoji gyvenamoji vieta nustatytina su ieškovu. Taip pat, nors teismas konstatavo, jog byloje nėra žinoma tikroji bylos šalių turtinė padėtis, tačiau siekdamas ginti vaiko interesus laikinai nustatė 280 Eur atsakovės mokamą išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados iš dalies nepagrįstos ir gali neatitikti naujų byloje esančių duomenų.
19. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, savo procesinį sprendimą grindė išimtinai ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais bei jo paaiškinimais. Šie paaiškinimai daugiausia buvo susiję su atsakovės gyvenamąja aplinka, jos galimai netinkamu elgesiu vaiko atžvilgiu ir psichologine būkle, kurie, anot ieškovo, daro neigiamą įtaką bendram vaiko vystymuisi ir emocinei savijautai bei sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tačiau pažymėtina, kad byloje šie teiginiai nebuvo įvertinti kitų aplinkybių kontekste – atsakovei nebuvo suteikta galimybė pateikti atsikirtimų į ieškovo nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme. Sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimtas iš esmės vienašališkai, neįvertinus atsakovės pozicijos, neleidus jai pasisakyti dėl ieškovo pateiktų faktų ir nepateikus galimybės pateikti savo įrodymus, patvirtinančius priešingą situacijos vertinimą.
20. Atsakovė savo atskirajame skunde nurodo, kad būtent jos gyvenamojoje vietoje vaikui sudarytos stabilios, saugios, emociškai palankios sąlygos, kurios užtikrina tinkamą jo fizinę ir psichologinę raidą, kas yra esminis kriterijus sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Priešingai, ieškovo gyvenamojoje vietoje, kaip pažymi atsakovė, yra konstatuotinos aplinkybės, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių dėl vaiko saugumo bei visapusiškos gerovės užtikrinimo galimybių. Atsakovė atkreipia dėmesį į galimai netinkamą gyvenamąją aplinką, nestabilią emocinę atmosferą ar kitus rizikos veiksnius, kurie nėra suderinami su mažamečio interesais. Visos šios aplinkybės, pasak atsakovės, nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, kuris, spręsdamas dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos, rėmėsi išimtinai ieškovo pateikta vienpusiška informacija. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad atsakovė iš esmės nesutinka su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas skundžiamai nutarčiai priimti.
21. Šiuo metu byloje yra pateikta gerokai daugiau aktualių įrodymų, leidžiančių visapusiškai įvertinti susidariusią situaciją. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes dėl gyvenamosios vietos, buities sąlygų, emocinio ryšio su vaiku bei jos kaip motinos gebėjimų užtikrinti vaiko gerovę. Be to, byloje yra ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – Tarnyba) išvada, kuri, skundžiamos nutarties priėmimo metu, dar nebuvo parengta. Šioje išvadoje įvertintos tiek atsakovės, tiek ieškovo gyvenamosios vietos bei aplinka, jų atitikimas vaiko interesams ir vystymosi poreikiams. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių nepilnametis sūnus 7 mėnesius faktiškai gyvena su ieškovu, savaime negali būti pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Vien tik faktinis vaiko buvimas su viena iš šalių negali būti vertinamas kaip lemiamas kriterijus sprendžiant dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės. Pirmosios instancijos teismo liko neįvertinta, ar ieškovo aplinka realiai atitinka vaiko interesus, ar nėra rizikos veiksnių, kurie gali turėti neigiamos įtakos jo raidai ir gerovei. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neištyrus visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir neturint duomenų, kurie šiuo metu yra esminiai vaiko geriausių interesų įvertinimui.
22. Taip pat pažymėtina, kad byloje, be klausimo dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, yra sprendžiama ir dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo. Šiuo aspektu taip pat yra pateikta daugiau duomenų, leidžiančių įvertinti šalių turtinę padėtį ir galimybes prisidėti prie vaiko išlaikymo. Atsakovė pateikė informaciją apie savo turtinę padėtį – jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, gaunamas išmokas bei kitas pajamas, kurios leidžia daryti išvadą apie jos finansinį pajėgumą užtikrinti vaiko poreikius. Atitinkamos aplinkybės vertinamos ir jau minėtoje Tarnybos išvadoje. Šių duomenų, priimant skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas neturėjo, kas taip pat suponuoja būtinybę iš naujo išanalizuoti visus reikšmingus duomenis, susijusius su vaiko interesų visapusišku užtikrinimu bei tėvų galimybėmis teikti būtiną išlaikymą vaikui.
23. Taigi, esant naujiems, reikšmingiems rašytiniams įrodymams bei Tarnybos pateiktai išvadai, atsiranda objektyvus pagrindas iš naujo ir visapusiškai įvertinti bylos faktines aplinkybes bei sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą ir teisėtumą. Tokiu atveju nepakanka remtis vien formalia faktine vaiko gyvenamąja vieta ar vienos šalies pateiktais vertinimais – būtina vadovautis realiu vaiko interesų užtikrinimo principu. Šis principas reikalauja, kad būtų įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, įskaitant vaiko emocinį ryšį su abiem tėvais, jo saugumo jausmą, gyvenimo stabilumą, ugdymo bei socialinės aplinkos sąlygas. Tik atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius galima priimti sprendimą, kuris iš tiesų atitiktų vaiko interesus. Todėl nauji įrodymai ir Tarnybos pateikta informacija turi esminės reikšmės, siekiant užtikrinti, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtų priimtas visapusiškai išanalizavus situaciją ir įvertinus geriausius vaiko interesus.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali turėti reikšmingos įtakos tiek šalių tarpusavio santykiams, tiek vaiko tolimesniam psichologiniam vystymuisi ir emocinei būklei, būtina užtikrinti, jog tokie sprendimai būtų priimami tik įvertinus visų proceso šalių paaiškinimus bei pateiktus įrodymus. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina priimta neišsamiai išnagrinėjus šiam klausimui reikšmingas aplinkybes ir neįsitikinus, kad prašomos taikyti / pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra objektyviai būtinos, proporcingos ir atitinkančios geriausius vaiko interesus.
25. Atsižvelgiant į apeliacinio proceso paskirtį ir tikslus, t. y. tai, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl aplinkybių ir įrodymų, kurie buvo ištirti ir įvertinti klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o šiuo atveju teismui to nepadarius ir šioje nutartyje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą byloje, kylančioje iš šeimos teisinių santykių, yra pagrindas atsakovės atskirąjį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio klausimo išsprendimas apeliacinėje instancijoje ne tik neatitiktų apeliacijos tikslų – apeliacinės instancijos teismas nagrinėtų tai, ko pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo, tačiau, be kita ko, nepagrįstai apribotų ir šalių teisę į apeliaciją – šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamos vietos nustatymo bei su laikino išlaikymo teikimu susijusius klausimus, neteisingai vertino teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir neteisingai pritaikė proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog nagrinėjamoje byloje klausimas dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo bei laikino išlaikymo priteisimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjamas visa apimtimi iš naujo, sprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovės atskirąjį skundą tenkinti.
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.