Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja U. M. G. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2000 m. kovo 14 d. iki 2006 m. gruodžio 29 d. – 221 175,24 Lt (neatskaičiavus mokesčių), nurodant sprendime priteistą sumą už kiekvienus metus atskirai. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. liepos 13 d. dekretu Nr. 95 ji buvo paskirta dirbti teisėja Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme. Prezidento 2000 m. kovo 14 d. dekretu Nr. 807 ji buvo paskirta Vilniaus apygardos teismo teisėja ir dirbo iki 2006 m. gruodžio 29 d. (Prezidento 2006 m. gruodžio 29 d. dekretu Nr. 1K-847 ji buvo atleista iš teisėjos pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui). Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 3 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) buvo nustatyta darbo apmokėjimo tvarka Lietuvos Respublikos teismų teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) iš dalies pakeitė Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 ir nustatė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. tarnybiniai atlyginimai teisėjams apskaičiuojami taikant koeficientą 1,75 (vietoje buvusio koeficiento 2,5). Pareiškėja nurodė, kad jai dirbant teisėja Vilniaus miesto antrajame apylinkės teisme, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 galiojo, todėl ji turėjo teisėtą lūkestį, kad, tapusi apygardos teismo teisėja, turės teisę gauti šiais nutarimais nustatytą teisėjo atlyginimą. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimas buvo grindžiamas šalies ekonominės ir finansinės padėties pablogėjimu. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra suformulavęs nuostatą, kad teisėjų atlyginimų mažinimas ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kitais panašiais atvejais iš esmės neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų išvisuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimai buvo sumažinti net 30 procentų. Tokį atlyginimų sumažinimą galėtų pateisinti tik esminis ekonomikos nuosmukis. Tačiau 2000 metais tokio masto ekonominės krizės šalyje nebuvo. Taip pat nebuvo jokių gaivalinių nelaimių ar katastrofų. Šalies ekonomika augo, bendrasis vidaus produktas didėjo (tokia išvada darytina išanalizavus 1998-2006 metų šalies biudžeto pajamų ir išlaidų (biudžeto asignavimų) dinamiką). Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto mokami atlyginimai negalėjo būti didinami. Tačiau, darbo užmokesčio išlaidos 1999 metais buvo padidintos Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir Vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Krašto apsaugos, Kultūros, Švietimo ir Mokslo ministerijoms ir t. t. 2000 metais darbo užmokestis padidėjo Lietuvos valstybės kontrolės darbuotojams. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei padėčiai, Vyriausybė turėjo mažinti visų institucijų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, darbuotojų darbo užmokestį. Tačiau šiuo atveju atlyginimo dydis buvo sumažintas tik asmenims, nurodytiems Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 1.1 ir 1.2 punktuose. Tai, pareiškėjos nuomone, rodo, kad teisėjų atlyginimai sumažinti nesilaikant proporcingumo principo. Be to, teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai. Nagrinėjamu atveju šis principas buvo pažeistas. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ir teisinio saugumo principas. Savo skundą pareiškėja taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalimis ir Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekdamas išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę. Atlikus ekspertizę, ekspertizės akto išvadose buvo konstatuota, kad itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis šalyje truko iki 2003 metų. Ta aplinkybė, kad iki 2003 metų šalyje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė pripažino, kad po 2003 metų teisėjams atlyginimų sumažinimas buvo atliktas nepagrįstai ir įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimai būtų patenkinti du kartus. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad ginčas nėra išspręstas įstatymu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas ir Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apygardos teismas su pareiškėjos skundu sutiko iš dalies. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-01/2007 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 išaiškino, pagal Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną teisėjų atlyginimo mažinimas įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, todėl nustatant, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 atliktas teisėjų atlyginimo mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Be to, būtina įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės trukmę bei kitas aplinkybes. Nustačius, kad pareiškėjos atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad atlyginimas buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą tai būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos teisė yra pažeista, ir ją ginti. Tretysis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad vadovaujantis Teismų įstatymo 96 ir 126 straipsniais, Vilniaus apygardos teismas finansinių lėšų neskirsto ir už darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas. Teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvienais metais tvirtina ne Vilniaus apygardos teismas, o Seimas, priimdamas biudžeto įstatymą. Pagal valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus atitinkamiems teismams kiekvieniems metams skiriamas atitinkamo dydžio darbo užmokesčio fondas. Valstybės biudžete yra nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos sąlygos vykdyti teisingumą. Konstitucijos 132 straipsnyje nustatyta, kad biudžetą (vadinasi, ir teismams skirtų lėšų darbo užmokesčiui dydį) gali pakeisti tik Seimas. Vilniaus apygardos teismas skunde nurodytais laikotarpiais mokėjo pareiškėjai atlyginimą vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Pareiškėjos prašomas priteisti atlyginimo skirtumas už skunde nurodytus laikotarpius gali būti mokamas tik tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismui bus skirta pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro treji paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjos reikalaujamą sumą. Todėl, atsakovo nuomone, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjos reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjos reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu. Teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų. Atsakovas taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą ir Teisėjų atlyginimo įstatymą. Atsakovas nurodo, jog Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju paminėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi, prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjos reikalavimai priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį yra įgyvendintas įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.