Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Sušinskienė, teisėjų Tomo Zdanavičiaus, Ričardo Gilio, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nukentėjusiajam A. R., nukentėjusiojo atstovui advokatui Vytautui Sketeriui, gynėjams advokatams Antanui Cemnolonskui ir Raimundui Kurkliečiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K. ir T. S. apeliacinius skundus dėl 2008 m. spalio 7 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 138 str. 2d. 10 p. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius LR BK 92 str. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę - elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti. A. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 10 p. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams. Pritaikius LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, tęsti mokslą. Iš nuteistųjų A. F., A. K. ir T. S. priteista Valstybinei ligonių kasai vienas tūkstantis penki šimtai keturiasdešimt vienas litas solidariai, A. R. aštuoni šimtai devyni litai turtinei žalai atlyginti solidariai ir penkiolika tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti solidariai.

Nuteistasis A. F. nuosprendžio neapskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. F., T. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad 2008 m. gegužės 21d. apie 22,30 val. (duomenys neskelbtini), Rokiškio r. veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pykčio išdavoje sumušė A. R., kuris vykdė piliečio pareigą ir stengėsi užkirsti kelią teisėtvarkos pažeidimo padarymui, o būtent: A. K. smogdamas iš nugaros pusės smūgį į galvą nukentėjusiam ir taip jį apsvaigindamas, A. F. suduodamas smūgį kumščiu į veidą bei spirdamas į krūtinę, T. S. spardydamas į įvairias kūno vietas, tuo padarydami lengvą galvos smegenų sukrėtimą, nosikaulių lūžį, veido minkštųjų audinių sumušimus bei krūtinės ląstos sumušimą nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. R. sveikatą.

Nukentėjusysis A. R. atsikirtime į nuteistųjų A. K. ir T. S. apeliacinius skundus prašo nuteistųjų A. K. ir T. S. apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti 2008-10-07 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad nesutinka su A. K. teiginiu, kad jis prabėgdamas tik netyčia jį užkliudė pečiu. Būtent A. K. stovėjo jam už nugaros ir sudavė pirmus smūgius. Tai patvirtina ir nuteistasis T. S., bei liudytojas A. K.. Prisimena, kad jį bėgantį daugiabučio link, pasivijo visi trys nuteistieji ir kai šaukė „gelbėkit, seniūną muša“, A. K. pasakė „reikia jį pribaigti“. Mano, kad A. K. visiškai pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas. Nepagrįstas ir A. K. tvirtinimas, kad nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo savo pilietinės pareigos vykdymą. Sutinka su teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, kad kaltinamieji nusikaltimo darymo metu savo elgesiu parodė, kad suprato, jog vykdo nusikaltimą ne prieš atsitiktinį praeivį, o prieš asmenį, kuris domisi jų daromu pažeidimu ir antrą kartą atvyksta į įvykio vietą. Mano, kad veika pagal BK138 str. 2 d. 10 p. kvalifikuota teisingai. Nuteistasis T. S. visiškai neteisingai teigė, kad rizikingais veiksmais išprovokavo incidentą. Jis, kaip ir kiekvienas pilietis, neliko abejingas neteisėtiems veiksmams, kurie ne tik kad pažeidė viešąją tvarką ir rimtį, bet ir kėlė realią grėsmę žmonių saugumui. Pamatęs prie sudaužyto automobilio T. S., norėjo tik išsiaiškinti, kieno tas automobilis ir kas su juo važinėjo. Jokių incidentą sukeliančių veiksmų iš jo pusės nebuvo. Kai sugrįžo antrą kartą pasižiūrėti automobilio valstybinių numerių, buvo užpultas ir sumuštas. Nuteistojo T. S. teiginiai, neva jis kažko išsigando ir gynėsi, nepagrįsti. T. S. apeliaciniame skunde iškėlė naujas neįrodytas ir nepagrįstas versijas, neva jis buvo užpultas, laikomas, todėl gindamasis draugų pagalba stengėsi išsivaduoti, apie kurias nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme net neužsiminė. T. S. tvirtinimas, kad norėjo savo noru atlyginti padarytą žalą, kad buvo pas jį atvykęs, tačiau nuo atlygio jis atsisakė, nepagrįstas. Pas jį buvo atvykęs tik T. S. brolis, jo paties nebuvo. Nesutinka, kad teismas skirtų T. S. švelnesnę bausmę, nes iš skunde nurodytų teiginių suprato, kad T. S. visai nesigaili dėl padaryto nusikaltimo ir bando kitam suversti kaltę.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą nuosprendį bei kitą teismui pateiktą medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų A. K. ir T. S. padarytą nusikalstamą veiką ir tinkamai paskyrė jiems bausmes. Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakanka nuteistųjų kaltei pagrįsti. Šie duomenys gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Duomenų, kad buvo pažeistas paminėtas reikalavimas, byloje nėra. Surinktais bei įvertintais įrodymais nustatyta, kad A. R. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas visų trijų nuteistųjų bendrais nusikalstamais veiksmais.

Nuteistasis A. K. neigia savo kaltę, tačiau pirmosios instancijos teismas argumentuotai rėmėsi nukentėjusiojo A. R., nuteistųjų T. S. ir A. F., liudytojų S. S., J. D., A. K., P. S. parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu konstatavo, kad A. K. bendrai su kitais nuteistaisiais padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p. Nuteistojo A. K. kaltę patvirtina ne tik pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma, bet ir įrodymai, gauti apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą.

Nuteistojo A. K. skunde nurodyti argumentai, kad jis prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo, o tik prabėgdamas pro šalį, jį netyčia kliudė petimi, nepagrįsti ir neįtikinami. Nukentėjęs A. R. teisme parodė, kad jam antrą kartą atvykus prie apdaužyto automobilio, prie jo nieko nebuvo. Policija jau buvo iškviesta. Su žibintuvėliu pasišvietęs ir sužinojęs automobilio valstybinius numerius, ėjo link pagrindinio kelio laukti atvykstančių policijos pareigūnų, norėdamas suteikti jiems informacijos dėl sudaužyto automobilio. Staiga, iš už nugaros gavo du smūgius į galvą, po kurių apsvaigo. Pamatė iš priekio link jo einančius du ar tris jaunuolius. Pasipylė smūgiai į įvairias kūno vietas. Vienu metu pamatęs, kad jaunuoliai atsitraukė, ėmė bėgti. Bėgdamas gavo smūgį į nugarą, po kurio sukniubo ir toliau buvo mušamas rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas. Pradėjo šaukti „seniūną muša“. Buvo mušamas ir po to, kai pasakė, kad yra seniūnas. Teisme atpažino A. K., kaip asmenį, pasakiusį, kad „reikia jį dapjauti“. Tai, kad nukentėjusiajam įvykio metu buvo padarytas lengvas galvos smegenų sukrėtimas, nosikaulių lūžis, veido minkštųjų audinių sumušimas bei krūtinės ląstos sumušimas, patvirtina 2008-06-30 specialisto išvada Nr. G 917/08 (05) (T. 1, b.l. 38). Nors nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kuris iš nuteistųjų jam iš nugaros pusės sudavė pirmus du smūgius į galvą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad tai padarė A. K.. Liudytojas A. K. teisme parodė, kad nuteistasis A. K. stovėjo nukentėjusiajam už nugaros ir jam sudavė pirmus smūgius. Tai, kad A. K. stovėjo nukentėjusiajam už nugaros, teisme patvirtino ir liudytojas P. S.. Byloje nėra duomenų, kad kas nors kitas, o ne A. K., priartėjo nukentėjusiajam už nugaros ir sudavė smūgius į galvą, nes F. ir T. S. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo priartėję iš priekio. A. K. ir P. S. smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Todėl teismas neturi pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais dėl tos aplinkybės, kurioje vietoje, prieš prasidedant smurtiniams veiksmams prieš nukentėjusįjį A. R., buvo A. K.. Nuteistojo A. K. aiškinimas, kad jis tik netyčia prabėgdamas pro šalį petimi kliudė nukentėjusįjį, logiškai nepagrindžiamas ir nepaaiškinamas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad aikštės, kurioje buvo sumuštas A. R., dydis - 750 m², joje jokių statinių nėra, todėl buvo pakankamai vietos prabėgti pro nukentėjusįjį, jo nekliudant. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. R. parodymais, kad jam iš nugaros pusės buvo suduoti pirmi smūgiai į galvą, o ne buvo užkliudytas prabėgant, kadangi parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo vienodi ir nuoseklūs. Nukentėjusysis A. R. apeliacinės instancijos teisme dar kartą kategoriškai paneigė nuteistojo A. K. argumentus, jog jis tik prabėgdamas užkliudė jį petimi ir dar kartą parodė, kad iš nugaros pusės jam į galvą buvo smogta. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų pažinojęs nuteistuosius ir būtų turėjęs pagrindą juos apkalbėti ar būtų kaip nors suinteresuotas bylos baigtimi, patys nuteistieji jų taip pat nenurodė. Liudytojų A. K. ir P. S. parodymus, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, jog A. K. nukentėjusįjį kliudė tik petimi, teismas vertina kaip jų pastangas sušvelninti A. K. atsakomybę, kadangi jie visi minėtą vakarą buvo kartu, važinėjosi, yra draugai. Tokią išvadą teismui leidžia daryti pačių nuteistųjų parodymai, kad jie yra pažįstami ir bendrauja. Liudytojo A. K. parodymai teisme ir parodymų patikrinimo metu skirtingi, kas taip pat vertintina kritiškai. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra įrodyta, kad A. K. kartu su nuteistaisiais A. F. ir T. S. 2008-05-21 apie 22.30 val. (duomenys neskelbtini) k., Rokiškio r., sumušė A. R., kuris vykdydamas piliečio pareigą stengėsi policijos pareigūnams pranešti apie padarytą teisės pažeidimą, atmetamas kaip nepagrįstas.

Abu apeliantai skundžia veikos kvalifikaciją ir nurodo, kad pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. nuteisti nepagrįstai, nes byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo savo pilietinės pareigos vykdymą. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistųjų veiką ir nuosprendyje išdėstė aiškius motyvus. Pažymėtina, kad pi­lie­ti­nės pa­rei­gos vykdy­mas – tai as­mens, kaip vals­ty­bės pi­lie­čio ar vi­suo­me­nės na­rio, vyk­dy­mas bet ko­kios visuomenei nau­din­gos veik­los, ku­rią vyk­dy­ti tie­sio­giai įpa­rei­go­ja ar įga­lio­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ja, ki­ti tei­sės ak­tai, taip pat ir ki­tos vi­suo­me­nei nau­din­gos veik­los vyk­dy­mas (pranešimas teisėsaugos institucijoms apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą, užpulto asmens gynimas ir pan.). Taigi, pilietinės pareigos definicija neatskiriama nuo valstybės ir yra sietina su pilietiškumu. Piliečio pareigos jo valstybei priklauso nuo valstybės ir yra kryptingai formuluotinos naudingumo visuomenei linkme. Atitinkamai pilietiškumas traktuotinas kaip asmens savo teisių, atsakomybės ir pareigų valstybei suvokimas, veikla visuomenės labui, bendrapiliečių teisių ir laisvių gynimas, tai visuotinų, visuomenei ar valstybei svarbių teisių bei interesų gynimas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusysis A. R. viešosios tvarkos pažeidimu domėjosi ne kaip praeivis, einantis pro šalį, o kaip asmuo, vykdantis savo kaip valstybės piliečio pareigą. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų teisme, matyti, kad jis, būdamas kieme, išgirdo automobilio kriokimą, padangų cypimą, matė iš aikštelės dideliu greičiu pralekiantį automobilį, tuoj po to išgirdo trenksmą ir supratęs, kad kažkas vyksta negero, neliko tam abejingas ir nuvyko pažiūrėti. Rado apdaužytą automobilį ir prie jo stovintį T. S.. T. S. paklausė, kas vyksta, kas važiavo su šiuo automobiliu. T. S. nurodžius, kad juo važiavo (duomenys neskelbtini), nuvyko iki (duomenys neskelbtini). Išsiaiškinęs, kad automobiliu važiavo ne (duomenys neskelbtini), sugrįžo namo ir apie įvykdytą viešosios tvarkos pažeidimą pranešė policijai. Norėdamas sužinoti apdaužyto automobilio valstybinius numerius, antrą kartą nuėjo į aikštę. Pasišvietė žibintuvėliu, kad matytų automobilio valstybinius numerius ir laukti atvykstančių policijos pareigūnų ėjo link pagrindinio kelio. Norėjo policijos pareigūnams suteikti informacijos apie įvykdytą teisės pažeidimą. Staiga buvo užpultas, gavo iš nugaros pusės pirmus smūgius į galvą. Pamatė iš priekio ateinančius du - tris jaunuolius. Švietė į juos žibintuvėliu, tačiau šie dengėsi veidus. Pasipylė smūgiai į veidą, nosį. Vienu momentu vaikinai buvo nuo jo atsitraukę, todėl jis mėgino pabėgti. Jam bėgant, vaikinai jį pasivijo ir toliau mušė. Vien tai, kad nukentėjusysis antrą kartą sugrįžo į įvykio vietą, duoda pagrindą manyti, kad nuteistieji suprato, jog jis ne šiaip domisi įvykiu, o aiškinasi apie jų padarytą viešosios tvarkos pažeidimą. Be to, nuteistieji nusikaltimo darymo metu savo elgesiu parodė, kad gerai suprato nukentėjusiojo atvykimo į įvykio vietą priežastį. O būtent, nuteistasis T. S. teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiajam A. R. antrą kartą sugrįžus prie apdaužyto automobilio, visi ėjo link nukentėjusiojo dengdamiesi veidus. Iš to darytina išvada, kad nuteistieji nenorėjo būti nukentėjusiojo atpažinti. Nuteistasis A. K. teisme parodė, kad po to, kai (duomenys neskelbtini) miestelio centre su mašina suko „saulutes“ ir atsitrenkė į šaligatvio bordiūrą, suprato, jog dėl jų sukelto triukšmo gali būti iškviesta policija, todėl kartu su liudytojais P. S. ir A. K. iš įvykio vietos pasišalino. Kai sugrįžo prie apdaužyto automobilio, pamatė nukentėjusįjį, kuris švietė žibintuvėliu ir ėjo link jų. Supratęs, kad gali būti iškviesta policija ir dėl to gali turėti nemalonumų, nutarė bėgti. Tokius pat parodymus davė ir nuteistasis A. F.. Jis teisme parodė, kad kai nukentėjusysis antrą kartą sugrįžo prie apdaužyto automobilio ir šviesdamas į jų pusę žibintuvėliu pasiteiravo, ką jie čia veikia, visi dengėsi veidus ir pradėjo nuo nukentėjusiojo bėgti. Tačiau nukentėjusiajam sugriebus T. S. už rankos ir T. S. paprašius padėti, sugrįžo prie T. S. ir sudavė nukentėjusiajam smūgius. Tuo metu gatve pravažiavo automobilis, todėl visi nuo nukentėjusiojo atsitraukė. Po kurio laiko vėl pasivijo nukentėjusįjį ir toliau mušė. Tai, kad visi slapstėsi nuo pravažiuojančio automobilio, patvirtino ir liudytoju apklaustas A. K.. Remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, kad visi nuteistieji suprato, jog nukentėjusysis jais domisi ne kaip praeivis, atsitiktinai einantis pro šalį, o kaip asmuo, kuris siekia išsiaiškinti kas įvyko, nori sužinoti apdaužyto ir palikto automobilio valstybinius numerius bei kam ji priklauso ir pranešti apie tai policijai. Savo veidų slėpimu bei slapstimusi nuo pravažiuojančio automobilio nuteistieji aiškiai parodė, kad nenori turėti nemalonumų su policiją ir siekia to išvengti. Visiškai neturi reikšmės, nuteistojo T. S. argumentas, jog aplinkybę, kad nukentėjusysis yra seniūnas, sužinojo tik jam pradėjus šaukti pagalbos ir po to jo nebemušė. Pilietinė pareiga, kurią atliko nukentėjusysis A. R., nesusijusi su jo tarnybine veikla ir nuteistieji, sprendžiant iš jų veiksmų, tai suprato ir būtent dėl to prieš jį vartojo fizinį smurtą, kurio pasekoje buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Teismas pagrįstai konstatavo, kad A. R. nuteistųjų buvo sumuštas, siekiant jam sukliudyti pilietinės pareigos vykdymą. Teisėjų kolegijai veikos kvalifikavimas abejonių nekelia, todėl apeliantų skundų argumentai, kad byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo savo pilietinės pareigos vykdymą, atmetami.

Nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę – su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ir tas prašymas tuo pačiu susijęs su prašymu perkvalifikuoti jo veiką į BK 138 str. 1 d., kurios sankcija numato kelias švelnesnes nei laisvės atėmimas bausmės rūšis. Tačiau teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtų įrodymų visumą, nuosprendyje išdėstė teisingus ir aiškius motyvus dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo, su kuriais kolegija sutinka. Skirdamas T. S. bausmę, Rokiškio rajono apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais LR BK 54 str., bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, numatytais LR BK 91str., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančias aplinkybes. Teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kad tyčinį apysunkį nusikaltimą T. S. padarė būdamas anksčiau neteistas ir charakterizuojamas teigiamai. Skirdamas bausmę, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ir šią aplinkybę pripažino T. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką – nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 1, 9 p.). Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 10 p. padarymą pagrįstai T. S. paskyrė bausmę, mažesnę negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teismas, įvertinęs nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, byloje esančius įrodymus, jo vaidmenį darant nusikalstamą veiką, asmenybę, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad skiriamos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl atidėjo bausmės vykdymą. Nuteistajam T. S. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, yra adekvati jo padarytam nusikaltimui, todėl jos laikyti per griežta ir keisti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kaip minėtas aplinkybes, kad T. S. yra neteistas, teigiamai charakterizuojamas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to galisi, teismas jau įvertino skirdamas bausmę. Todėl dar kartą vertinti šią aplinkybę pagal apeliacinio skundo prašymą nėra pagrindo.

Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko elgesį prieš jį. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. R. jokių provokuojančių veiksmų nuteistojo T. S. atžvilgiu neatliko bei jokiais savo veiksmais neskatino nuteistojo pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nėra įrodyta ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis nuteistąjį T. S. buvo nutvėręs už rankos, tačiau nustatytų aplinkybių kontekste, toks nukentėjusiojo elgesys būtų buvęs pagrįstas, bet ne provokuojantis. Todėl toks apelianto išreikštas prašymas laikomas deklaratyviu bei niekuo nepagrįstu, nes nei jis, nei nukentėjusysis nei, kiti įvykio vietoje buvę nuteistieji bei liudytojai nenurodė jokių konkrečių nukentėjusiojo veiksmų, kurie būtų išprovokavę T. S. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų nuteistasis nepateikė ir apeliaciniame skunde. Nukentėjusiojo domėjimasis viešosios tvarkos pažeidimu negali būti laikomas provokuojančiu ar rizikingu elgesiu, galėjusiu paskatinti nuteistąjį nusikalstamos veikos padarymui. Kolegija nenustatė jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti šį skundo teiginį, todėl jis atmetamas.

Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe - savanorišką norą atlyginti žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Toks nuteistojo prašymas laikomas nepagrįstu, nes šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti neužtenka vien kaltininko deklaratyvaus pareiškimo apie norą atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismas, remdamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali tuomet, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam A. R. nusikaltimu padaryta žala nėra atlyginta. Nuteistasis T. S. teisiamajame posėdyje visiškai sutiko atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir iš dalies sutiko atlyginti neturtinę žalą, tačiau nei pats, nei per kitus asmenis to nepadarė. Nuteistasis T. S. skunde tvirtino, kad buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį, siekė atlyginti padarytą žalą, tačiau pastarasis nuo atlygio atsisakė. Nukentėjusysis nepatvirtino tokių nuteistojo parodymų ir nurodė, kad pas jį buvo atvykęs tik T. S. brolis, tačiau apie žalos atlyginimą su juo nekalbėjo. Kadangi iki šiol nuteistasis nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajam neatlygino, tai BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymas nėra galimas.

Nuteistasis T. K. skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė atlyginti civilinį ieškinį solidarine prievole ir iš jo, nes jo veiksmų apimtis nerodo bendrininkavimo požymių sukeliant tokią didelę žalą nukentėjusiajam. Su tokiu nuteistojo skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, nes teismas, pripažinęs A. K. kaltu, pagrįstai pripažino, kad jis privalo atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą (BPK 109 str.). Teismas civilinį ieškinį turtinės žalos priteisimo dalyje tenkino pilnai, nes nustatė, kad ši žala atsirado nuteistųjų bendros neteisėtos veikos pasėkoje. Ieškinys yra paremtas teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir pagrįstai priteistas visiems nuteistiesiems solidariai ( T.1, b.l. 46-48). Teismas civilinį ieškinį neturtinės žalos priteisimo dalyje tenkino dalinai. Teismui nėra abejonių dėl to, kad nukentėjusiajam A. R. buvo padaryta neturtinė žala. Nukentėjusysis A. R. buvo užpultas ir sumuštas netikėtai, kas jam sukėlė didelį šoką, emocinį sukrėtimą bei fizinį skausmą. Dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis jautė emocinę depresiją, nepatogumus, kurį laiką negalėjo bendrauti su kitais žmonėmis, dirbti. Pirmosios instancijos teismas pilnai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės žalos dydžio nustatymui. Priteistinos neturtinės žalos dydis adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, jos pasekmėms, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam A. R. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas ir nuteistojo A. K. veiksmais. Todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajam bei sprendimu ją atlyginti visiems trims nuteistiesiems solidariai. Valstybinė ligonių kasa už nukentėjusiojo A. R. gydymą pateikė 1541 Lt civilinį ieškinį (T. 1, b.l. 212-217). Ieškinys yra pagrįstas įstatymo nustatyta tvarka atliktais paskaičiavimais. Ši žala atsirado nuteistųjų nusikalstamos veikos pasėkoje, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė atlyginti šią žalą visiems nuteistiesiems solidariai.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008-10-07 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. K. ir T. S. apeliacinius skundus atmesti.