Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-965-280/2010 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo resursai“ ieškinį atsakovei R. Č. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Todėl kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, nustatyti, ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui.

Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma fiziniam asmeniui – 116 489,15 Lt, tokia pinigų suma laikytina didele, o tai gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas, kad šiuo atveju ieškovo pareikšta atsakovei didelė reikalavimo suma, pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Teismas neturi nei teisės, nei pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus, kadangi tai yra išimtinė šalių teisė, išskyrus viešąjį interesą turinčiose bylose. Apeliantė su skundu pateikė pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą atsakovei darbo užmokestį bei kitas išmokas, iš kurios matyti, kad apeliantė laikotarpiu 2010 m. sausio – liepos mėn. iš viso gavo 4 624,95 Lt pajamų. Taip pat apeliantė pateikė pažymėjimus apie jos turimą Nekilnojamojo turto registre įregistruotą turtą. Tačiau prie ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktais duomenimis, apeliantės turimam nekilnojamajam turtui yra taikyta hipoteka ir areštas. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepaneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimo dėl didelės reikalavimo sumos. Skundo argumentais nepaneigtas teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumas. Išdėstytos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliantės motyvais, kad nėra pagrindo manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas turėjo preliminariai įvertinti ieškinyje pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. CPK normos nereikalauja, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtų įvertintas ir ieškinio pagrįstumas, kuris įvertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme proceso stadijos pabaigoje, priimant teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, teismas vertina tik tai, ar yra grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, nepranešus atsakovui, išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nepranešus atsakovui, turi būti motyvuotas, tačiau vien tai, jog teismas nenurodė šios išvados motyvų, nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos, nepranešus apie teismo posėdį atsakovei. Nepranešimas atsakovei priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 str. 1 d.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės turto ir piniginių lėšų arešto eiliškumą, pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl arešto atsakovės turtui taikymo, nebuvo pagrindo suteikti pirmenybę atsakovės piniginių lėšų areštui. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad piniginių lėšų areštas yra susijęs su itin neigiamų pasekmių, kurias sąlygoja atsakovės teisių apribojimai, atsiradimu, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamų tikslų įgyvendinimas, esant pareikštam reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo, gali būti užtikrintas ir kitomis teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o būtent – taikant areštą atsakovės nekilnojamajam ir (ar) kilnojamajam turtui. Piniginės lėšos nėra tik atsiskaitymo už gautas prekes bei suteiktas paslaugas priemonė, būtina fiziniam asmeniui išgyventi ir tinkamai vykdyti savo prievoles, tačiau kartu tai yra ir investavimo priemonė, siekiant gauti pelno (pajamų). Todėl esant galimybei užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą taikant areštą atsakovei priklausančiam nekilnojamajam ir (ar) kilnojamajam turtui, pirmenybės piniginių lėšų areštui suteikimas neproporcingai suvaržytų jos teises ir pažeistų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, kiek tai susiję su areštuojamo atsakovės turto ir (ar) piniginių lėšų eiliškumo nustatymu (CPK 337 str. 4 p.).

Apeliantė skunde nurodo, kad piniginių lėšų areštas pažeidžia ne tik jos, bet ir jos nepilnamečio vaiko interesus. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad draudimas disponuoti visomis jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis gali sukelti neigiamas pasekmes tiek jai, tiek jos šeimos nariams. Areštavus visas apeliantei priklausančias lėšas, ji netektų galimybės patenkinti būtiniausius tiek pačios atsakovės, tiek jos šeimos narių poreikius. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokią poziciją patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-245/2009). Kita vertus, teismo nutartimi nustatytas pajamų, kuriomis atsakovė turi teisę naudotis, dydis turi atitikti teisingumo bei protingumo kriterijus. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokia pinigų suma yra būtina atsakovės elementariausiems ir būtiniausiems poreikiams patenkinti, tokių įrodymų apeliantė nepateikė (CPK 178 str., 314 str., 338 str.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad yra areštuotos atsakovės piniginės lėšos. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo tenkinti apelantės prašymą palikti atsakovei teisę disponuoti 3 000 Lt suma per mėnesį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

n utaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškovo bankrutavusios UAB „Verslo resursai“ (įm. kodas 300074587, a/s Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškinio atsakovei R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini)) dėl 116 489,15 Lt priteisimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovei ieškinio sumos ribose nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip jį apsunkinti, bloginti jo vertę, nedraudžiant areštuotu turtu naudotis, o šio turto nesant ar esant nepakankamai areštuoti atsakovės turtą (kilnojamąjį, pinigines lėšas, turtines teises).

Nutartį antstoliams vykdymui pateikia ieškovas .

Išaiškinti, kad už nutartyje nustatytų draudimų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda“.

Nutartį siųsti ieškovui, atsakovei, turto arešto aktų registro įstaigai – Centrinei hipotekos įstaigai (Tilto gt. 17/4, Vilnius).