- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-09
- Bylos Nr.
- 2S-2376-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21396-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų suinteresuoti asmenys: antstolis I. G., I. D. P., AB Nordea Bank, R. B., B. Z. B., A. R. B., V. B., UAB Vilniaus energija“, UAB „Bitė Lietuva“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, AB Teo LT, AB Energijos skirstymo operatorius, AB Swedbank, AB DNB bankas, UAB „Vilniaus vandenys“, VSDFV Vilniaus skyrius, UAB „General Financing“, UAB „Senamiesčio ūkis“, AB SEB bankas, UAB „Gelvora“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas nesutiko su antstolio 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu, kuriuo antstolis pats priėmė sprendimą perkainuoti turtą, neįvertinęs pareiškėjui priklausančio rūsio. Nurodė, jog įkeistas yra tik 77,18 kv.m buto plotas, kuriam priklauso rūsys, tačiau konkreti rūsio dalis nėra nustatyta. Prieš vykdydamas išieškojimą iš rūsio, antstolis privalo aprašyti ir areštuoti bendrąjį turtą – rūsį, kurio konkreti dalis nėra nustatyta, ir pasiūlyti išieškotojui kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrame su kitais asmenimis turte Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 667 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau antstolis išieškojimą nukreipė ne tik į butą, bet ir į rūsį, neaprašęs ir neareštavęs rūsio, kurio dalis nenustatyta. Antstolis neįvykdė CPK 667 straipsnio reikalavimų. Rūsio vertė neabejotinai padidins iš varžytynių parduodamo turto kainą, kadangi rūsys yra nekilnojamojo turto kultūros paveldo vertybė. Prašė skundo pangrinėjimą atidėti vėlesniam laikui, kadangi tarp šalių vyksta derybos dėl taikaus ginčo išsprendimo.
Antstolis pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, tai yra tenkino skolininko skundo dalį dėl ekspertizės skyrimo, įpareigojo pareiškėją įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 242,00 Eur sumą, būtiną teismo ekspertui apmokėti, paskyrė turto vertės nustatymo ekspertizę nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu, ekspertizę pavedė atlikti ekspertui V. S., bet atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, tame tarpe dėl rūsio dalies kaip atskiro hipotekos objekto, rūsio dalies nustatymo CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Nurodė, jog 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu įkeistas turtas – butas su rūsiu – perkainotas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 18 d. nutartimi nutarė priverstinai parduoti įkeistą butą su rūsiu. Hipotekos skyriaus vykdomajame dokumente aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, koks turtas turi būti parduotas iš varžytinių. Pareiškėjo teiginys, kad galimai jam priklausanti rūsio dalis kaip turtinė teisė gali būti hipotekos objektu yra nepagrįstas. Antraeiliai daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys ar pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitais susiję daiktai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.14 straipsnyje nustatyta, kad antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitaip. Iš Nekilnojamojo turto registro pažymos matyti, kad buto su rūsiu nuosavybės teisė priklauso pareiškėjui, nuosavybė įregistruota 1992 m. gruodžio 17 d. ir jokių sąlygų, kad turtas yra bendras su kitais asmenimis, nenustatyta. Skolininkas taip pat nepateikė jokių bendrą nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra laikomi teisingais. CPK 690 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį turtą, tokio turto priklausymas skolininkui nustatomas pagal registro įstaigos rašytinius duomenis. Kad įkeistas 77,18 kv.m. ploto butas su rūsiu priklauso skolininkui, nustatyta iš VĮ „Registrų centas“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pažymos. Vykdomieji dokumentai, išduoti hipotekos skyriaus yra specifiniai, nes juose yra nurodytas konkretus turtas, kuris turi būti parduotas iš varžytynių, todėl juos vykdant būtina atlikti tuos veiksmus, kuriuos yra nurodęs teismas, o CPK reglamentuoja turto realizavimo procedūrą. Nagrinėjamu atveju, antstolis areštavo įkeistą turtą, kuris yra nurodytas teismo nutartyje ir identifikuotas pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pažymą. Teisinio pagrindo nutraukti išieškojimą iš bendro turto – rūsio, kurio dalis nenustatyta nėra. Antstolis vykdymo procese nėra areštavęs rūsio patalpų kaip atskiro turtinio vieneto, kadangi pareiškėjas tokio turto neturi. Pareiškėjas nepagrindė teiginio, kad rūsys turi komercinę vertę. Nustatinėti rūsio kaip atskiro turtinio objekto kainą nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi įkeitimo ir varžytynių objektas yra butas su rūsiu (kaip vienas objektas), turintis savo unikalų numerį. Joks susirašinėjimas dėl taikos sutarties sudarymo nevyksta, antstolis neturi duomenų apie tarp pareiškėjo ir išieškotojo vykstančias derybas dėl taikos sutarties sudarymo.
Suinteresuotas asmuo UAB „Gelvora“ prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Bitė Lietuva“ nurodė, kad skundas yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ nesutiko su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pastoviai teikia teismams skundus dėl antstolio veiksmų ir tokiu būdu siekia vilkinti vykdymo procesą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 26 d. nutartimi pareiškėjo A. P. skundą dėl antstolio G. veiksmų atmetė.
Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu antstolis perkainavo turtą – butą su rūsiu, nustatant 240 000,00 Eur vertę. Kadangi skundo dalį dėl turto vertės nustatymo antstolis 2016 m. birželio 13 d. patvarkymu tenkino ir paskyrė Turto vertės nustatymo ekspertizę, todėl teismas pasisakė tik dėl rūsio dalies kaip atskiro hipotekos objekto bei rūsio dalies nustatymo 667 straipsnyje nustatyta tvarka.
CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais yra laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys ar pagrindiniams daiktams priklausantys arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2007 m. birželio 7 d. pareiškėjo su AB Nordea Bank sudaryta Kredito „Laisvai“ sutartimi Nr. LL07/06/32D šalys susitarė, kad kredito grąžinimas bus užtikrintas buto su rūsiu hipoteka, hipotekos lakšte taip pat nurodytas įkeičiamas turtas – butas su rūsiu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje teismas nusprendė priverstinai parduoti iš varžytinių nekilnojamąjį turtą: butą su rūsiu, nuosavybės teise priklausantį A. P. ir I. P.. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad nuosavybės objektas yra, butas su rūsiu. Taigi rūsys yra buto priklausinys, neturintis savo individualių požymių, todėl negali būti aprašomas atskirai nuo pagrindinio daikto (CK 4.13 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis). Kadangi nustatyta, kad įkeitimo ir varžytynių objektas yra butas su rūsiu, turintis vieną unikalų numerį, t.y. rūsys pagal viešus duomenis nėra atskiras nekilnojamo turto objektas, o yra buto priklausinys, todėl nustatinėti jo vertę atskirai nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentas, kad įkeitimo objektas yra tik 77,18 kv.m. ploto butas, o ne rūsys bei, kad rūsys gali būti atskiras įkeitimo objektas, yra nepagrįstas ir atmestinas.
Vadovaujantis 667 straipsnio 1 dalimi jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Nagrinėjamu atveju, antstolis, gavęs vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. nutartį Nr. 891V/2010, patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, areštavo ir aprašė turtą, kuris yra nurodytas nutartyje, t.y. butą su rūsiu. Duomenų apie tai, kad antstolio aprašytas turtas yra bendrosios nuosavybės objektas nei vykdomojoje, nei nagrinėjamoje byloje nėra ir pareiškėjas tokių duomenų nei antstoliui, nei teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kadangi vykdomojoje byloje nėra tokių duomenų, todėl nėra pagrindo ir taikyti CPK 667 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad dėl analogiškų pareiškėjo argumentų teismas yra pasisakęs civilinėje byloje Nr. 2YT-22198-599/2016.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog teismas iš viso nenagrinėjo pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų, tai yra dėl patvarkymu atlikto turto perkainojimo teisėtumo. Antstolis priėmė patvarkymą perkainoti turtą, Vilniaus apygardos teisme esant dar neišnagrinėtai kitai bylai (Nr. 2YT-22198-599/2016). Šioje byloje pareiškėjas skundė ir antstolio iš varžytynių parduodamo turto kainą. Teismas nutartimi neįvertino antstolio veiksmų – turto perkainojimo teisėtumo. Antstolis patvarkymu neobjektyviai nustatė turto vertę, nes rėmėsi fiktyvia kaina, nustatyta fiktyvių varžytynių, vykusių jau įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarčiai byloje Nr. 2YT-21279-807/2016, kuri įpareigojo antstolį nedelsiant sustabdyti varžytynes. Net po 2016 m. balandžio 25 d. nutarties nedelsiant sustabdyti varžytynes įsiteisėjimo, antstolis nutarties nevykdė, varžytynių nesustabdė ir įvykdė jas iki pat pabaigos. Antstolis savo paties nustatytos turto vertės nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis ar įrodymais, turinčiais įtakos turto vertei. Teismas nenagrinėdamas patvarkymu atlikto turto vertės perkanojimo teisėtumo, nepagrįstai įteisino patvarkymu nustatytą objektyviais įrodymais nepagrįstą turto vertę. Teismas nutartyje rėmėsi byloje esančiais įrodymais dėl turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla. Teisme yra nagrinėjama kita byla Nr. 2YT-22198-599/2016, kurioje vienas iš reikalavimų – papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimas. Šioje byloje nėra įsiteisėjęs procesinis sprendimas, todėl turto kaina negali būti nustatyta antstolio 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu, net neapžiūrėjus rūsio. Teismas netinkamai vertino byloje esantį įrodymą dėl turto vertės nustatymo ekspertizės skyrimo, taip užkirsdamas kelią pareiškėjui ginčyti antstolio patvarkyme nustatytą turto vertę ir pasinaudoti CPK nustatyta teise reikalauti paskirti turto vertės nustatymo ekspertizę, prašant atleisti nuo sumos, būtinos už ekspertizės atlikimą, sumokėjimo. Nutartimi teismas nepagrįstai nesustabdė skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo, taip pat netenkino pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekė su išieškotoju susitarti taikiai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad įkeitimo ir varžytynių objektas yra butas su rūsiu, turintis vieną unikalų numerį, todėl nustatyti jo vertės nėra jokio pagrindo. Nekilnojamojo turto registre yra nurodytas rūsių plotas bendras su kitais pastato butų savininkais, tačiau nei skolininkui, nei kitiems bendraturčiams priklausanti rūsio dalis nėra nustatyta. Esant nenustatytoms pareiškėjui ir kitiems bendraturčiams priklausančioms rūsio dalims, antstolis turėjo pareigą pagal CPK 667 straipsnį kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo skundą antstolis I. G. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti. Nurodo, jog pareiškėjo minimas 116,50 kv.m ploto rūsys yra pastato bendro naudojimo patalpa, kuri neturi savo identifikatorių. Šiuo klausimu teismas yra pasisakęs 2016 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-22198-599/2016. Turto perkainojimas vykdymo procese yra atliekamas tada, kai antstolis ir vykdymo proceso šalys gauna informacijos, jog dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo įkainoto ar areštuoto turto vertė. Pasiūloje esančių butų toje pačioje vietoje, kaip ir įkeistas turtas, kainos svyruoja nuo 3 333,33 Eur iki 3 932,58 Eur už 1 kv.m. Jų būklė yra daug geresnė už pareiškėjui priklausantį turtą, tai yra butai suremontuoti, naujai įrengti su prabangiais baldais. Todėl įkeistas turtas perkainotas, nustatant 240 000 Eur vertę. Pareiškėjas nėra pateikęs dokumentų, jog yra socialiai remtinas ir gali būti atleistas nuo apmokėjimo už ekspertizę. Pažymėtina, kad antstolio lėšomis ekspertizė jau buvo atlikta, todėl vien skolininko abejonėms išsklaidyti antstolio lėšomis paskirta ekspertizė nepagrįstai padidintų vykdymo išlaidas ir sumažintų grąžinamos skolos dydį.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotasis asmuo AB „Vilniaus energija“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog pagal CPK 690 straipsnį, tais atvejais, kai išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį turtą, tokio turto priklausymas skolininkui nustatomas pagal registro įstaigos rašytinius duomenis. Kad įkeistas 77.18 kv.m ploto butas su rūsiu priklauso skolininkui, nustatyta iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pažymos. Nustatinėti rūsio dalies nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi skolininkas rūsio patalpų kaip atskiro nekilnojamojo objekto neturi, be to, įkeitimo ir varžytynių objektas yra butas su rūsiu, turintis savo identifikatorių – unikalų numerį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su skundų dėl antstolio veiksmų nagrinėjimu, tinkamai aiškino teisės normas, susijusias su iš varžytynių parduodamo turto vertės nustatymu, taip pat teisės normas, nustatančias daikto ir jo priklausinio santykį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad antstolis vykdo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. nutartį Nr. 891V/2010 dėl 1 026 993,86 Lt skolos ir 16 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus naudai, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą - butą su rūsiu, nuosavybės teise priklausantį A. P. ir I. P.. Antstolis 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu Nr. S1-11678 perkainavo turtą – butą su rūsiu (kuris yra buto priklausinys, neturintis savo individualių požymių), nustatydamas 240 000,00 Eur vertę. Gavęs pareiškėjo skundą, antstolis 2016 m. birželio 13 d. patvarkymu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų ir paskyrė ekspertizę turto vertei nustatyti, kitą skundo dalį atmetė.
Kadangi antstolis 2016 m. birželio 13 d. patvarkymu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir paskyrė turto vertės nustatymo ekspertizę, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo skundžiamo antstolio 2016 m. gegužės 26 d. patvarkymu nustatyto parduodamo turto perkainojimo teisėtumo. Skundžiama teismo nutartimi nebuvo įteisinta patvarkymu nustatyta turto vertė, kadangi pats antstolis vėlesniu savo patvarkymu paskyrė turto vertės nustatymo ekspertizę. Pažymėtina, kad antstoliui 2016 m. birželio 13 d. paskyrus ekspertizę ir įpareigojus skolininką sumokėti 242 Eur sumą už ekspertizę, pareiškėjas turi teisę pagal CPK 682 straipsnio 4 dalį pateikti antstoliui motyvuotą prašymą dėl apmokėjimo už ekspertizę atidėjimo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie jo ketinimus bei galimybes su išieškotoju sudaryti taikos sutartį. Todėl pripažintina, kad nebuvo CPK nustatytų pagrindų stabdyti skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimą ar atidėti bylos nagrinėjimą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-22198-599/2016 buvo nagrinėjamas antstolio 2016 m. kovo 31 d. patvarkymo, kuriuo buvo paskelbtos įkeisto buto su rūsiu pirmosios varžytynės, pagrįstumas. Minėta nutartimi pareiškėjo skundas buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2007-340/2016 paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį nepakeistą. Nurodytoje byloje teismas pasisakė ir dėl pareiškėjui priklausančio buto bei rūsio santykio, tai yra konstatavo, kad ginčo rūsys yra buto priklausinys, neturintis savo individualių ar identifikacinių požymių, pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso visas namo 116.50 kv. m rūsys, be to, įkeitimo ir varžytynių objektas yra butas su rūsiu ir turi savo unikalų numerį, t. y. identifikatorių, todėl šiuo atveju taip pat nėra jokio teisinio pagrindo atskirai nustatinėti rūsio dalies kainos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat įrodinėjo tapačias aplinkybes dėl rūsio dalies kaip atskiro hipotekos objekto bei rūsio dalies nustatymo 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal CK 4.13-4.14 straipsnius rūsys yra tik parduodamo iš varžytynių buto priklausinys, turintis tokį patį unikalų numerį, kaip ir pats butas, ir įregistruotas kartu su butu kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, todėl nėra pagrindo atskirai nustatyti rusio kainos ar nustatyti šio rūsio dalį, priklausančią pareiškėjui. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie galėtų patvirtinti skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.