Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam skirta - 120 (vieno šimto dvidešimties) bausmių bei nuobaudų dydžių, t.y. 6000 Eur (šešių tūkstančių eurų) bauda. BK 68 straipsnio pagrindu skirta M. B. baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti transporto priemones. Uždraudimo teise naudotis vairuoti kelių transporto priemones atlikimo terminas skaičiuotinas nuo 2021 m. rugsėjo 6 d.

BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu skirta baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, konfiskuojant VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini) , 3000,00 Eur (trijų tūkstančių eurų) vertės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. B., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2021 m. rugsėjo 4 d. apie 01.40 val. (duomenys neskelbtini)kaimo ribose, vairavo transporto priemonę, t. y. „VW GOLF“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam alkoholio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0286 patikros Nr. 1486751 buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. nustatytas 2,13 promilių neblaivumas.

2. Marijampolės apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu konstatavo, jog ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas priėjo prie išvados, kad kaltinimas M. B. dėl vairavimo transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, kai jam nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, pasitvirtino.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

7. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas M. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarymo aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl M. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant M. B. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

8. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad M. B. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Tačiau sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. M. B. kaltę dėl vairavimo transporto priemones esant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistojo M. B. nurodoma versija, jog jis automobilio nevairavo, kad automobilį vairavo nežinomas asmuo, su kuriuo susipažino aikštelėje gerdami alkoholį, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. M. B. kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jo gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

9. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Aukštesniojo teismo vertinimu M. B. veikoje nustatyti visi būtini subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. B. kaltu padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų R. P., L. G., T. R., Ž. G., A. S. parodymais, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais ir teismo posėdyje ištirtais rašytiniais bylos duomenimis, kurie tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

10. Kaip nustatyta liudytojos L. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, jai su kolega T. R. nuvykus pagal iškvietimą į įvykio vietą, jie rado du asmenis, kurie abu neigė vairavę griovyje esantį automobilį VW Golf. Bandant aiškintis kas vairavo automobilį M. B. automobilio raktus padėjo ant važiuojamosios kelio dalies sakydamas, kad automobilis ne jo. Pareikalavus M. B. asmens tapatybę patvirtinančio dokumento arba vairuotojo pažymėjimo, jis pripažino, kad automobilis priklauso jam, tačiau ir toliau tvirtino, kad VW Golf jis nevairavo. Kadangi nei vienas vyras nepripažino automobilio vairavimo fakto, jie abu asmenis išskyrė ir su kiekvienu bendravo atskirai. Liudytojai bendraujant su A. S., šis pasakė, kad jis buvo tik keleivis, o automobilį vairavo M. B.. Dar kelis kartus, skirtingu metu pas A. S. paklausus apie automobilio vairavimą, jis patvirtino, jog jis pats automobilio nevairavo, o šį vairavo M. B.. Jai žinoma, kad jos kolegoms pasiteiravus A. S. kas vairavo automobilį, šis nurodė tas pačias aplinkybes, jog vairavo M. B.. Abu asmenys buvo neblaivūs, abiem buvo nustatytas neblaivumas, du kartus buvo duota pūsti. Aplinkui kitų asmenų nebuvo. Tik buvo dar atvažiavęs vienas automobilis, kuriuo atvažiavę asmenys nurodė, kad jie tik ką atvyko ir nematė kas išlipo iš mašinos. Ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, teisme sako tiek kiek atsimena (t. 19-20, 152). Tas pačias aplinkybes patvirtino ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas T. R.. Liudytojas parodė, jog atvykus į įvykio vietą ir aiškinantis aplinkybes, buvo nustatyta, kad su automobiliu VW Golf, kuris buvo nuvažiavęs nuo kelio, važiavo M. B., kuris ir yra automobilio savininkas. Kitas asmuo, t.y. A. S. visą laiką tvirtino, kad jis yra tik keleivis, o automobilį vairavo M. B.. Pats M. B. neigė faktą, jog vairavo automobilį. Kad automobiliu važiavo daugiau asmenų, nebuvo nustatyta. Abu asmenys, tiek M. B., tiek ir A. S. buvo akivaizdžiai neblaivūs. Kadangi M. B. ir A. S. nepripažino, kad kuris nors vairavo, buvo atlikti šių asmenų blaivumo patikrinimai alkotesterio pagalba. Liudytojo teigimu įvykio vietoje dirbantys jo kolegos, taip pat patvirtino, jog jiems vyriškis, vilkintis šviesą atspindinčią liemenę (A. S.), nurodė, kad automobilį vairavo automobilio savininkas M. B. ir būtent šis nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio (t. 1 b. l. 16 -17, 152 -153). Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo Ž. G. parodymų, kurių teisingumą liudytojas patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, gavus pranešimą apie tai, kad yra neblaivus asmuo vairavęs automobilį ir nuvažiavęs nuo kelio, su kolege nuvyko į įvykio vietą, kurioje jau buvę pareigūnai trumpai nusakė aplinkybes, kurias jie išsiaiškino iki jų atvykimo. Taip pareigūnai nurodė, kad jie nustatė, kad automobilį vairavo pats automobilio savininkas, kad tas pats asmuo pateikė savo vairuotojo pažymėjimą, automobilio dokumentus, bei turėjo automobilio raktelius. Kolegos įvardino, kad pats automobilio savininkas nepripažino fakto, kad vairavo automobilį ir nuvažiavo nuo kelio. Faktą, kad automobilį vairavo būtent automobilio savininkas, kolegoms patvirtino kartu automobiliu važiavęs keleivis. Kad būtų tikras dėl esamos situacijos, buvo pakviestas prieiti automobiliu VW Golf važiavęs kaip keleivis asmuo, A. S.. Paprašius jo dar kartą papasakoti kas nutiko jis pasakė kad jis nevairavo, o tik važiavo kartu. Paklausus kas vairavo automobilį, A. S. galva linktelėjo į šoną link atokiau stovinčio asmens ir patikslino kad automobilį vairavo draugas M., kuriam ir priklauso automobilis VW Golf. Toliau bendraujant su automobilio savininku M. B., jis, šis nepripažino fakto, kad vairavo automobilį bei nuolatos kartojo, kad niekas neįrodys, jog jis vairavo. Liudytojas iš savo kolegų jau žinojo, kad abiem automobiliu VW Golf važiavusiems asmenims buvo nustatytas neblaivumas (t. 1, b. l. 22–23, 153-154). Liudytoja R. P. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną nuo Suvalkų važiuojant link (duomenys neskelbtini) pamatė mašiną griovyje ir nusprendė kviesti policiją. Kiek pamena dar buvo sustojęs žmogus, o šalia mašinos griovyje buvo du žmonės. Kitoje kelio pusėje buvo dar viena mašina, o prie tos, kuri griovyje, buvo trys vyrai. Liudytojos manymu, vienas žmogus buvo priėjęs iš kitos mašinos. Ji tik paklausė ar reikia pagalbos, su kuo šnekėjo neatsimena. Automobilyje, kuris buvo griovyje nebuvo nei vieno asmens (t. 1 b. l. 151-152). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas A. S. parodė, kad įvykio dieną su M. B. susitiko (duomenys neskelbtini) centre, nusipirko alkoholio ir važiavo išgerti. Važiavo dviese su M. B. automobiliu, jis ir vairavo. Nuvažiavo į mišką, ten aikštelėje išgėrė alkoholį. Iš pradžių gėrė dviese, po to atvažiavo jaunuoliai, kurių nepažįsta. Po to turbūt važiavo į (duomenys neskelbtini) su M. B. mašina. Kažkas vairavo, bet ne M. B.. Kas vyko toliau nežino. Įvykio vietoje bendravo su pareigūnais, ką sakė jiems nelabai atsimena, tačiau tvirtina ką sakė. Apklausiamas teisme liudytojas patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis nurodė, jog nelabai ką atsimena, nes buvo apgirtęs. Jis žino, kad automobilio nevairavo. Liudytojo teigimu, automobilį turėjo vairuoti pats M. B.. Kad daugiau kas būtų tame automobilyje, jis neatsimena. Kaip viskas nutiko jis neatsimena, tik atsimena, kad buvo griovys ir tame griovyje automobilis (t. 1, b. l. 28 – 29, 154).

11. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. B. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat grindė ir: įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b.l. 10 - 12); policijos pareigūnės L. G. tarnybiniu pranešimu apie įvykio aplinkybes (t. 1 b. l. 13 - 14); alkoholio kiekio matavimo panaudojimo registracijos žurnalo kopija, kuria nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 4 d., 02.32 val., M. B. nustatytas 2,13 promilių girtumas (t. 1, b. l. 55-57); neblaivumo nustatymo aktu (t. 1, b .l. 59); reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (t. 1, b. l. 50 – 54); Bendro pagalbos centro pateiktu garso įrašu ir šių vaizdo įrašų stenogramomis (t. 1, b. l. 82 – 83); daiktų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad apžiūrėti pareigūnų „BODY Cam BOF1EC60F38C“, „BODY Cam BOF1EC601FE4“, ir „BODY Cam BOF1EC5F6044“ su užfiksuotais vaizdo ir garso įrašais iš kurių matyti, jog M. B. iš pradžių nurodė, jog nežino kieno automobilis, kad šio jis nevairavo. Vėliau M. B. teigia, jog automobilis yra jo, tačiau pastarojo nevairavo ir jo girto vairuojant pareigūnai nepagavo bei, kad automobilį vairavo draugas, teigė, jog pareigūnai neįrodys, jog jis vairavo. A. S. nurodė, jog savo automobilį vairavo M. B.. Kad sukdamiesi ir važiuodami atbulomis nuvažiavo į griovį. Vėliau A. S. nurodė, kad jis sakė M. B., išsikviesti taksi, tačiau M. B. tai daryti atsisakė. Toliau A. S. tvirtino, kad automobilį vairavo M. B. (t. 1, b. l. 86-91) bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kurie kartu su aukščiau išvardintais įrodymais, sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo ir patvirtina kaltės turinį.

12. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokių įrodymų, kokiais remdamasis pirmosios instancijos teismas nuteisė M. B., nepakanka, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas M. B. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamo veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pagrįstai pripažino, jog šių duomenų pakanka nuteistojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymima, jog apklaustų policijos pareigūnų L. G., T. R., Ž. G. bei liudytojos R. P. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklus ir detalus, duoti įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Esant šiems duomenims, minėtų liudytojų parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais spręsdama M. B. kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

13. Nors nesutikdamas su savo kalte tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. teigė, jog jis automobilio, grįždamas iš miško nevairavo, kad jį vairavo nežinomas asmuo, su kuriuo susipažino aikštelėje gerdami alkoholį, kad kitų aplinkybių neatsimena, tačiau šie apelianto argumentai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darant šią išvadą pažymėtina, jog nuteistojo pateiktos versijos nepatvirtino, jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, tiek pirmosios instancijos teisme apklausta policijos pareigūnė L. G., tiek ir jos kolega T. R., patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą jie rado du neblaivius asmenis, kurie neigė vairavę griovyje esantį automobilį, aplinkui kitų asmenų nebuvo. Bendraujant su A. S., šis ne vieną kartą pasakė, kad jis buvo tik keleivis, o automobilį vairavo M. B.. Tai, kad A. S. nurodė, jog automobilį vairavo būtent automobilio savininkas M. B., patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas Ž. G.. Taip pat faktą, kad iš karto po įvykio prie nuvažiavusio į griovį automobilio stovėjo tik du vyrai, o dar vienas vyras buvo priėjęs iš kitoje kelio pusėje sustojusios mašinos, teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja R. P.. Jokių kitų asmenų įvykio vietoje minėta liudytoja nematė. Nors pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. S. ir bandė palengvinti nuteistojo padėtį, teigdamas, jog tikrai ne M. B., o kažkas kitas vairavo automobilį, tačiau pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad automobiliu važiavo dviese ir jį turėjo vairuoti pats M. B., juos patvirtino ir nurodė, jog tiek bendraujant su pareigūnais, tiek ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jis sakė tiesą. Nors apeliaciniame skunde prašoma liudytojo A. S. duotus parodymus, kad automobilį vairavo M. B., vertinti kritiškai, kadangi jis pareigūnams pasakojo įvykio aplinkybes būdamas visiškai girtas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia fakto, jog automobilį vairavo būtent M. B.. Be to, pirmosios instancijos teismas liudytojo A. S. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitiko byloje nustatytoms aplinkybėms. Faktą, jog būtent A. S. įvykio vietoje tvirtino, kad automobilį įvykio metu, kuomet sukdamiesi ir važiuodami atbulomis nuvažiavo į griovį, vairavo M. B. betarpiškai patvirtina ir pareigūnų BODY Cam įvykio vietoje daryti vaido įrašai. Šių duomenų visuma iš esmės paneigia M. B. pateiktą versiją, jog automobilį vairavo ne jis, o nepažįstamas asmuo su kuriuo miške vartojo alkoholinius gėrimus. Be to, pažymėtina ir tai, jog jokių kitų asmenų apie kuriuos nurodė M. B., nebuvo nustatyta, sustoję įvykio vietoje buvo tik keli žmonės pasiteirauti kas atsitiko. Asmens duomenų, kuris neva tai vairavo nuteistojo automobilį, negalėjo nurodyti ir pats M. B.. Kaip jau minėta, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, jokių kitų asmenų šalia į griovį įvažiavusio automobilio nematė, M. B. pats turėjo tiek automobilio raktelius, tiek ir automobilio dokumentus.

14. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. B. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas priėmė kitokį procesinį sprendimą bei paskyrė kitokią bausmę ne tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.