Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-03 · Administracinė byla Nr. A-441-442/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-03-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-03
Bylos Nr.
A-441-442/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02666-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Orange system“
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija UAB ORANGE SYSTEM
Kategorijos
  • 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-441-442/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02666-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orange system“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orange system“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Orange system“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-42860 (toliau – ir Sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-42860).

Nurodė, kad 2013 m. sausio 9 d. VMI priėmė sprendimą Nr. 69-6 (toliau – ir Sprendimas Nr. 69-6), kuriuo pareiškėjui buvo patvirtinta papildomai apskaičiuota 63 327 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 7 202 Lt PVM delspinigių ir 18 998 Lt PVM bauda. UAB „Orange system“ mėgino apskųsti šį mokesčių administratoriaus Sprendimą Nr. 69-6, tačiau praleido skundo padavimo terminą, o ikiteisminė ginčą nagrinėjanti institucija jį atnaujinti atsisakė. Pareiškėjui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 23 d. raginimas Nr.(23.22-08)-325-2008 (toliau – ir raginimas), tačiau jame buvo nurodytos sumos, kurios neatitiko mokesčių administratoriaus vykdytinų sprendimų. Pažymėjo, kad paprašius VMI pateikti paaiškinimus dėl raginime nurodytų sumų pagrindo ir bendro mokestinės prievolės dydžio, pareiškėjui buvo pateiktas 2014 m. sausio 7 d. VMI raštas Nr. (23.1-08)-RNA-620 su priedais, kuriuose buvo nurodomos kitokios mokestinės prievolės sumos, tačiau jų dydis taip pat neatitiko vykdytino mokesčių administratoriaus sprendimo, buvo neaiškios ir neturėjo suprantamo pagrindo. Pareiškėjo teigimu, paprašius pateikti atitinkamą informaciją, 2014 m. vasario 21 d. jam buvo pateiktas 2013 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-42684 (toliau – ir Sprendimas Nr. (23.17-08)-320-42684), kuriuo nuspręsta išieškoti iš UAB „Orange system“ 82 787,66 Lt, iš kurių 38 504,45 Lt PVM, 35 893 Lt PVM baudos ir 8 390,21 Lt PVM delspinigių. Pabrėžė, kad šios sumos taip pat neatitinka tų, kurios nustatytos mokestines prievoles nustatančiame sprendime. 2014 m. balandžio 22 d. buvo gautas Sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-42860, kuriuo nusprendžiama iš pareiškėjo išieškoti 153 880,76 Lt. Pareiškėjo teigimu, priverstinai išieškotinos sumos neatitinka vykdytino dokumento, t. y. Sprendimo Nr. 69-6, kuriame aiškiai nurodytos mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčių sumos. Pažymėjo, kad kitų galiojančių ir vykdytinų mokesčių administratoriaus sprendimų UAB „Orange system“ atžvilgiu nėra, todėl skundžiamas Sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-42860 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo UAB „Orange system“ skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VMI 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 69-6 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (04.02.1 )-K3-207 (toliau – ir Sprendimas Nr. (04.02.1 )-K3-207) dalį, kuria pareiškėjui nurodė sumokėti 63 327 Lt PVM, 7 202 Lt PVM delspinigių, 18 998 Lt PVM baudos. Taip pat pareiškėjui buvo įteiktas raginimas per 20 dienų sumokėti minėtas sumas pagal Sprendimą Nr. 69-6. Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu išieškoma mokestinė nepriemoka ne tik pagal Sprendimą Nr. 69-6, bet ir pagal Sprendimą Nr. (04.02.1)-K3-207, kuriuo UAB „Orange system“ buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 119 644 Lt PVM, 19 976 Lt PVM delspinigių, 35 893 Lt PVM baudos. Kadangi ginčijamu Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 iš pareiškėjo priverstinai išieškoma ir deklaruotų mokesčių, ir šių mokesčių delspinigių nepriemoka, VMI neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui raginimus deklaruotų mokesčių mokestinę prievolę įvykdyti geruoju, o teisę priverstinai išieškoti Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 nurodytą mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius įgijo kitą dieną nuo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyto termino pabaigos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas UAB „Orange system“ 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad prie skundžiamo Sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-42860 buvo pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti prievolės tipas, mokestiniai laikotarpiai, deklaracijų pateikimo datos, prievolės, baudos ir delspinigių suma litais. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius nurodė, kokiu pagrindu yra privestinai išieškomos Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 nurodytos sumos. Pareiškėjas teisingai pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 nurodytos sumos neatitinka Sprendime Nr. 69-6 nurodytų sumų, tačiau šios sumos ir neturi sutapti, kadangi skundžiamu Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 yra išieškoma pagal visą 2012 m. rugpjūčio 2 d. Kauno AVMI patikrinimo aktą, kurio pareiškėjo ginčyta dalis buvo patvirtinta Sprendimu Nr. 69-6. Taip pat ginčijamu sprendimu išieškomi ir pačios UAB „Orange system“ deklaruoti, bet nesumokėti mokesčiai ir šių mokesčių delspinigiai. Atsižvelgiant į MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teisė išieškoti pagal Kauno AVMI Sprendimo Nr. (04.02.1 )-K3-207 dalį (56 317 Lt PVM, 9 774 Lt PVM delspinigių ir 16 895 Lt PVM baudos), kuri pareiškėjo nebuvo apskųsta atsakovui, kilo ir be raginimo siuntimo. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 89 straipsnio 1 dalį, raginimo siųsti nereikia ir dėl nesumokėto deklaruoto mokesčio. Todėl nors pareiškėjas nebuvo ragintas susimokėti dalies skundžiamu Sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-42860 išieškomų sumų, tai nėra teisės aktų pažeidimas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė skundžiamo Sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-42860 teisėtumo ir pagrįstumo.

III.

Pareiškėjas UAB „Orange system“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad vienintelis įsiteisėjęs ir vykdytinas sprendimas šiame mokestiniame ginče yra centrinio mokesčių administratoriaus Sprendimas Nr. 69-6, todėl išieškojimas galimas tik pagal minėtą sprendimą ir tik jame nustatyta apimtimi. Pareiškėjas nesutinka su VMI išsakytu ir pirmosios instancijos teismo patvirtintu argumentu, kad apskundus tik dalį mokesčių administratoriaus sprendimo, neapskųstoji dalis įsiteisėja ir įgyja vykdytino dokumento galią. Mokesčių mokėtojas gali apskųsti tik dalį mokesčių administratoriaus priimto sprendimo, tačiau mokesčių administratorius, išnagrinėjęs skundą, privalo priimti sprendimą, kuriame būtų patvirtinta galutinė mokėtinų mokesčių, delspinigių ir baudų suma. Mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos nėra saistomos apeliacinio skundo ar skundžiamo sprendimo argumentų ir mokestinį ginčą privalo išnagrinėti visapusiškai. Tokią išvadą patvirtina ne tik MAĮ ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Todėl neapskųstoji Sprendimo Nr. (04.02.1 )-K3-207 dalis neįsiteisėjo ir išieškojimas pagal tą dalį nėra galimas, o minėtas sprendimas naikintinas kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo UAB „Orange system“ apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad UAB „Orange system“ skundas dėl Sprendimo Nr. (04.02.1 )-K3-207 dalies nebuvo patenkintas, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-1176/2012 išaiškintas non reformatio in peius principas nebuvo pažeistas. Todėl, nepakeitus Sprendimo Nr. (04.02.1 )-K3-207 turinio, visas minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-42860, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto 153 880,76 Lt mokestinę nepriemoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su išieškomos mokestinės nepriemokos suma, apeliaciniame skunde nurodo, kad vienintelis įsiteisėjęs ir vykdytinas sprendimas šiame mokestiniame ginče yra Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 69-6, todėl išieškojimas galimas tik pagal šį sprendimą ir tik jame nustatyta apimtimi.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr.(04.02.1)-K3-207 buvo patvirtintas 2012 m. birželio 28 d. pareiškėjo mokestinio patikrinimo aktas Nr. AU16-26, kuriuo papildomai buvo priskaičiuota 119 644 Lt PVM, taip pat šiuo sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 35 893 Lt PVM bauda ir priskaičiuota 16 976 Lt PVM delspinigių (b. l. 52-59).

Pareiškėjas šį vietos mokesčių administratoriaus sprendimą apskundė centriniam mokesčių administratoriui. Jis nesutiko su Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalimi, kuria nurodyta sumokėti 63 327 Lt PVM, 7 202 PVM delspinigius ir 18 998 Lt PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 69-6 nusprendė patvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 63 327 Lt PVM, 7 202 PVM delspinigius ir 18 998 Lt PVM baudą. Minėtame centrinio mokesčių administratoriaus sprendime nurodyta, kad pareiškėjas ginčija tik Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 63 327 Lt PVM, 7 202 PVM delspinigius ir 18 998 Lt PVM baudą. Kitos minėto vietos mokesčių administratoriaus sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalies, kuria pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 56 317 Lt PVM, 9 774 Lt PVM delspinigius ir 16 895 Lt PVM baudą, pareiškėjas neginčija, todėl, centrinio mokesčių administratoriaus nuomone, nėra mokestinio ginčo dėl šios Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalies. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nenagrinėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalies, kuria pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą 56 317 Lt PVM, 9 774 Lt PVM delspinigius ir 16 895 Lt PVM baudą, teisėtumo bei pagrįstumo (b. l. 4-9).

Centrinis mokesčių administratorius (nagrinėjamu atveju Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos) yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija (Mokesčių administravimo įstatymo 147 straipsnis). Mokestiniai ginčai yra specifinė, ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, rūšis. Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), be to, atskirų administracinių bylų kategorijų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai (ABTĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys). Mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato ir Mokesčių administravimo įstatymas. Taigi centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, privalo, visų pirma, vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo normomis, tačiau tais atvejais, kurių šis įstatymas nereguliuoja, centrinis mokesčių administratorius privalo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, nes šiame įstatyme yra įtvirtintos ne tik teisminio administracinių bylų proceso taisyklės, bet ir procesinės teisės normos, kurios nustato ikiteisminę skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarką (ABTĮ IV skirsnis).

Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-257/2012). Nei kvaziteisminė institucija, nei teismas negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1627/2008). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-17-217/2007).

Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalis numato, kad skunde, paduodamame mokestiniame ginče, turi būti nurodyta: 1) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas; 2) skundžiamas sprendimas, jo surašymo data; 3) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; 4) skundo pareiškėjo reikalavimas, t.y. skunde dėl mokestinio ginčo pareiškėjas privalo nurodyti skundo dalyką (skundo reikalavimą) ir skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą). Atsižvelgiant į dispozityvumo principą, mokesčių mokėtojas, pateikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, turi absoliučią diskreciją prašyti panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą tiek visą, tiek iš dalies. Mokesčių mokėtojo skunde, adresuotame centriniam mokesčių administratoriui, suformuluotas reikalavimas (skundo dalykas) apibrėžia nagrinėjamo mokestinio ginčo ribas. Tais atvejais, kai mokesčių administratorius nesutinka tik su dalimi vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir suformuluoja skundo reikalavimą tik dėl dalies vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, pripažintina, kad ta vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dalis, dėl kurios skunde nėra suformuluotas joks reikalavimas ir su kuria mokesčių mokėtojas sutinka, nėra apskųsta.

Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-6, pareiškėjas apskundė tik dalį Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207. Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą, pagrįstai patvirtino tik tą minėto vietos mokesčio administratoriaus sprendimo dalį, kuri įstatymų nustatyta tvarka buvo apskųsta. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalis, kuri įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųsta, tapo privaloma teisinio santykio, atsiradusio šio administracinio akto dalies pagrindu, subjektams, nes, pasibaigus apskundimo terminui, nėra teisinės galimybės koreguoti administraciniu aktu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas.

Kadangi centrinis mokesčių administratorius pareiškėjo skundo dėl Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 netenkino ir patvirtino apskųstą minėto sprendimo dalį, o likusi šio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dalis nebuvo apskųsta ir tapo privaloma, todėl pareiškėjas privalo įvykdyti visą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr.(04.02.1)-K3-207 nustatytą mokestinę prievolę.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-602-1176/2012, suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis remtis šioje byloje nėra pagrindo, nes skiriasi šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A-602-1176/2012 faktinės aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas aplinkybes dėl skundžiamo administracinio akto atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog skundžiamas mokesčių administratoriaus sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog skundžiamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina pirmosios instancijos teismo išvados dėl skundžiamo mokesčių administratoriaus sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas administracinis aktas neatitinka faktinių duomenų, nes mokesčių administratorius gali išieškoti tik Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr.(04.02.1)-K3-207 dalimi, kuri buvo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr.69-6, nustatytus mokesčius ir su jais susijusias sumas, yra nepagrįstas dėl jau nurodytų argumentų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, susijusių su Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. (23.31-08)-320A-42860 nurodytos mokestinės nepriemokos dydžiu nenurodė. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nepaneigė skundžiamu administraciniu sprendimu išieškomos mokestinės nepriemokos dydžio.

Kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Orange system“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė